Kviečiame susipažinti su prof. B. Genzelio mintimis apie mūsų Tėvynę ir tautą jo tekste "Išėjimas į viešumą, arba baimės įveikimas".
Tauta – nežinanti savo istorijos, – tarsi augalas pakirstomis šaknimis. Todėl įvairūs okupaciniai režimai stengėsi iš tautos atminties ištrinti jos praeitį, ypač susijusią su anksčiau turėtu valstybingumu, arba pateikti savą istorijos versiją...
Išėjimas į viešumą, arba baimės įveikimas
Tauta – nežinanti savo istorijos, – tarsi augalas pakirstomis šaknimis. Todėl įvairūs okupaciniai režimai stengėsi iš tautos atminties ištrinti jos praeitį, ypač susijusią su anksčiau turėtu valstybingumu, arba pateikti savą istorijos versiją.
Kas gi nulėmė Lietuvos valstybės atkūrimą 1990 metais? Ginkluota partizanų kova buvo pralaimėta. Tapo akivaizdu, kad reikia kitokių pasipriešinimo okupantams būdų. Paskutiniais imperijos egzistavimo metais Nepriklausomybę atgauti buvo siekiama trimis būdais: a) konspiraciniu: tam tikros grupės leido atsišaukimus, iškeldavo vėliavą, leido pogrindinius leidinius ir juos platino tarp artimųjų; b) viešu: nepaisant gresiančių pavojų, buvo bandoma veikti viešai ir c) laviravimo: balansuojant ties legalumo ir nelegalumo riba, stengiantis pasinaudoti visais galiojančiais įstatymais, ieškant jų silpnų vietų ir taip saugant kultūrines vertybes ir istorinę atmintį. Dažnai šie būdai būdavo tarpusavyje susiję. Deja, kol kas ne viskas aišku ir paprasta.
Antanas Terleckas ir Viktoras Petkus ryškiausiai atstovavo tiems, kurie nepaisydami pavojų bandė veikti viešai. Pirmą kartą apie tai glaustai mano rašyta Lietuvos žiniose.
1975 m. liepos 31 d. Helsinkyje L. Brežnevas Tarybų Sąjungos vardu pasirašė Europos saugumo ir bendradarbiavimo aktą, į kurį įėjo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių užtikrinimo deklaracija. Helsinkio susitarimas buvo dviprasmiškas. Viskas priklausė nuo to, kur bus sudėti akcentai: Tarybų Sąjungai buvo svarbus sienų, susiklosčiusių po Antrojo pasaulinio karo, išsaugojimas, kitoms šalims – žmogaus teisės.
Į pastarąjį deklaracijos reikalavimą atkreipė dėmesį Tarybų Sąjungos disidentai, nes disidentinis judėjimas, kaip tam tikra pasipriešinimo sovietiniam režimui forma, yra grindžiamas žmogaus teisių ir laisvių ideologija. Netrukus Maskvos disidentams kilo mintis viešai įsteigti Maskvos grupę, kuri stebėtų, kaip vykdomi Helsinkyje prisiimti įsipareigojimai. Kiek vėliau tokios grupės pradėjo veikti Ukrainoje, Lietuvoje ir Gruzijoje. Lietuvos Helsinkio grupė susikūrė 1976 metais Viktoro Petkaus iniciatyva. Ji fiksavo žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje ir savo pastebėjimais dalinosi su žmogaus teisių gynimo organizacijomis Tarybų Sąjungoje ir užsienyje. Informacija patekdavo į užsienio žiniasklaidą, Lietuvos gyventojai ją galėdavo išgirsti iš Vakarų radijo transliacijų.
1978 metais kunigai Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius ir Juozas Zdebskis įkūrė Tikinčiųjų teisių gynimo komitetą. Jie taip pat stengėsi viešai reikšti savo nuomonę vienu ar kitu tikinčiųjų teisių klausimu. Plačiai Vakarų radijo bangomis skambėjo Nijolės Sadūnaitės ir kitų disidentų balsas. Kaip matome, režimo kritikai prisistatydavo tikromis savo pavardėmis. Tai ne tas pats, kas slapta iškabinti vėliavą ar išplatinti kokį atsišaukimą. Apie iškabintą Trispalvę ar atsišaukimą kagėbistai viešai neskelbė (kažką kažkas girdėjo, ir tiek). Dabar nuslėpti buvo neįmanoma. Vieša veikla įrodė, kad galima įveikti baimę, žmonės drąsėjo. Spaudoje ir viešuose renginiuose imta disidentus koneveikti. Žmonės įsidėmėdavo jų pavardes. Ne vienam parūpo pačiam išgirsti, ką jie klaba, tokie ėmė klausytis užsienio radijo stočių. Paradoksalu, bet faktiškai kagėbistai prisidėjo prie informacijos skleidimo. Žmonės pamatė, kad Lietuvoje yra tokių, kurie geba viešai išsakyti savo nuomonę, nors režimas juos ir terorizuoja.
1978 m. A. Terleckas su keliais bendraminčiais įkūrė pogrindinę Lietuvos laisvės lygą. Lyga paskelbė pagrindiniu savo tikslu laikanti Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Ji leido savo spaudą. Joje buvo paskelbta, kad Lyga neturi savo narių apskaitos, todėl kiekvienas Lietuvos pilietis gali laikyti save tos organizacijos nariu ir kurti jos padalinius. Taip daryti vertė partizaninio karo patirtis: bet kokie protokolai ar narių sąrašai galėdavo tapti didžiausiu laimikiu kagėbistams (partizaninės kovos metu dėl aptiktų archyvų daug kovotojų atsidūrė Gulage). Be to, ir saugumiečių samdomi provokatoriai, vykdydami savo šeimininkų užduotis, iš naivuolių sudarinėdavo įvairius sąrašus, kad taip išgaudytų potencialius priešus.
1979 m. išplatinta 45 pabaltijiečių chartija, kurioje pasakyta, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksija įvykdyta po Molotovo – Ribentropo sandėrio. Tai neigė mitą apie savanorišką Baltijos valstybių įsijungimą į TSRS. Joje raginta nutraukti šių šalių okupaciją. Chartiją pasirašė 45 asmenys tikromis savo pavardėmis. 45 pabaltijiečių chartija tapo įvairių tarptautinių organizacijų svarstymo objektu: 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl padėties Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – pirmą kartą per visą okupacijos laikotarpį šis klausimas svarstytas autoritetingame tarptautiniame forume.
1979 m. spalio 30 d. A. Terleckas buvo nuteistas 3 metams lagerio ir 5 metams tremties.
Lietuvos Helsinkio grupė, Tikinčiųjų teisių gynimo komitetas ir Lietuvos laisvės lyga skyrėsi savo tikslais: dvi pirmosios grupės pabrėžė žmogaus teises, o Terlecko vadovaujama Lyga – Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Lietuvos Helsinkio grupė ir Tikinčiųjų teisių gynimo komitetas akcentavo, kad nesilaikoma galiojančių TRRS įstatymų, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių užtikrinimo deklaracijos, tai įrodinėjo konkrečiais pavyzdžiais, o Laisvės lyga teigė, kad Lietuva yra okupuota, todėl įstatymai Lietuvoje neturi juridinės galios, svarbiausias tikslas yra Nepriklausomybės atgavimas, okupacinės kariuomenės išvedimas. Šiomis nuostatomis Laisvės lyga vadovavosi iki pat galutinio Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo.
1978 m. pradžioje sugrįžęs iš tremties Magadano srityje, A. Terleckas tęsė savo veiklą. Dabar jis stengėsi pasinaudoti visomis legaliomis priemonėmis, nes taip veikla tampa plačiau žinoma. Taigi Laisvės lyga tęsė savo veiklą legaliai.
1978 m. rugpjūčio 23 d. A. Terlecko vadovaujama Laisvės lyga Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo suorganizavo mitingą gėdingam Molotovo – Ribentropo sandėriui paminėti. Nors būta draudimų ir grasinimų, mitingas įvyko. Šio fakto jau nebuvo galima nutylėti. Informacija smelkėsi į visus Lietuvos kampelius. Ją išgirdo ir bejausmiai Vakarai. Prieš organizatorius griebtasi sankcijų, bet jos neprilygo ankstesnėm. Žmonės pajuto, kad galima protestuoti. Jau nebebuvo galima teigti, kad Lietuvoje visi patenkinti esama padėtimi. Kalbos apie mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo netilo iki vėlyvo rudens.
Tų pačių metų lapkričio 26 d. klubas „Istorija ir kultūra” Mokslų akademijos salėje organizavo diskusiją „Istorinė tiesa”. Salėje buvo keli šimtai vilniečių, daugelis būsimų Sąjūdžio lyderių. Buvo kalbama apie mūsų istorijos mokslų būklę, istorinių faktų klastojimą. Žodžio paprašęs A. Terleckas išdėstė savo požiūrį į artėjančią Vasario 16 – osios sukaktį: suomiai švenčia Nepriklausomybės atgavimą gruodžio 6 dieną, lenkai – lapkričio 11 dieną, kodėl lietuviai negali švęsti Vasario 16 – osios? „Švęs Lietuva vasario 16- ąją ar ne, priklausys ne nuo Terlecko, Bogušio bei Sadūnaitės, bet nuo KGB pulkininko Česnavičiaus...”, - taip klabėjo A. Terleckas. Į tribūną įsiveržęs jaunas istorikas Alfredas Bumblauskas išvadino A. Terlecką provokatoriumi, o pirmininkaujančius (B.Genzelį ir rašytoją Vytautą Bubnį) - „neatsakingais asmenimis”. Salėje kilo sumaištis. Į tribūną dar sykį pakilęs akademikas J.Jurginis paaiškino, kad civilizuotoje visuomenėje kiekvienas žmogus turi teisę turėti savo nuomonę. Net jeigu ji ir neteisinga, jis nebūtinai yra provokatorius. Šis momentas lėmė ryškų posūkį klubo veikloje: jo dalyviai ėmė drąsiau kalbėti apie Lietuvos problemas.
1988 birželį susiformavo Sąjūdis. Jo iniciatyvinė grupė birželio 24 d. pakvietė TSKP XIX konferencijos delegatus dabartinėje Katedros (tada Gedimino) aikštėje susitikti su vilniečiais. LKP CK atsidūrė dviprasmiškoje padėtyje: M.Gorbačiovas reikalavo viešai diskutuoti, susitikinėti su žmonėmis, o čia bijoma, vadinasi, nepaisoma M.Gorbačiovo nurodymų.
LKP CK jautė savo bejėgiškumą. Oficialaus leidimo iki paskutinės minutės mitingui nedavė, tačiau nepaskelbė ir draudimo. Aikštėje rinkosi tūkstančiai vilniečių. Nežinota, ar kas iš delegatų atvyks, ar ne. Pagaliau keli pasirodė. O prie tribūnos A.Terleckas su Trispalve (pirmą sykį viešai Trispalvę iškėlė buvęs partizanas Leonas Laurinkus 1988 m. birželio 14 d. Lietuvos laisvės lygos suorganizuotame mitinge Gedimino aikštėje). Delegatai susigūžė. Nežinojo kaip elgtis. Pasirodyti bailiais nenorėjo, bet Maskvos bijojo. LKP CK veikėjai suvokė: jeigu dabar nesureaguos, artimiausiu laiku vėliavos suplevėsuos visur.
Paprašytas Romualdo Ozolo A. Terleckas nuleido vėliavą, bet, kai delegatai pakilo į tribūną, vėl iškėlė. Aikštėje pasirodė ir daugiau Trispalvių. Iki tol už vėliavos iškėlimą buvo baudžiama. Dabar niekas nenukentėjo. Žmonės drąsėjo ir labiau pasitikėjo savo galia. Duotas impulsas veikė.
Tauta ne dienom, o valandom budo. Trys Mokslų akademijos fizikai – sąjūdininkai Artūras Greičius, Šarūnas Talandis ir Rimas Astrauskas 1988 m. liepos 20 – rugpjūčio 2 d. organizavo dviračių žygį su Trispalvėmis „Lietuva – mano namai”. Žmonės negalėjo atsistebėti reginiu, būriavosi miestuose, miesteliuose ir šiaip pakelėse. Net atominės elektrinės gyvenvietėje, tuomet vadintoje Sniečkumi, kurioje gyveno beveik vien rusakalbiai, nieko neatsitiko rugsėjį išvydus Trispalvę. Daugelis pirmą kartą sužinojo, kad tai nepriklausomos Lietuvos vėliava. Jų neišgąsdino ir atvykęs A. Terleckas. Po dviratininkų žygio su Trispalvėmis per Lietuvą ir žmonių reakcijos į jas valdžiai nieko kito nebeliko, kaip tik susitaikyti su Trispalve – Lietuvos valstybingumo simboliu.
Praėjus metams nuo mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje Vingio parke įvyko grandiozinis mitingas Molotovo – Ribentropo sandėriui paminėti, šį kartą jį rengė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Leidimas buvo gautas. Dalyvavo net keli valdžios pareigūnai, net tie, kurie prieš metus smerkė Laisvės lygos organizuotą mitingą.
1939 m. rugsėjo 28 d. buvo pasirašyti papildomi slapti protokolai prie 1939 m. rugpjūčio 23 d. Draugystės ir sienų sutarties tarp nacistinės Vokietijos ir Tarybų Sąjungos. Būtent jie nulėmė, kad Lietuva būtų perduota Tarybų Sąjungos įtakos sferai. A. Terlecko vadovaujama Laisvės lyga nusprendė ir šiai datai paminėti surengti mitingą. Valdžia nedavė sutikimo. Sąjūdžio vadovybė taktiniais sumetimais mitingo viešai nerėmė, bet ir neatsiribojo. Kaip vėliau paaiškėjo, tokia taktika pasiteisino (ji leido Sąjūdžiui suvaidinti tarpininko vaidmenį).
1988 m. rugsėjo 28 – ąją Gedimino aikštėje ir jos prieigose rinkosi tūkstančiai žmonių. Valdžia nusprendė jėga juos išvaikyti. Ta diena į Lietuvos istoriją įėjo kaip „Bananų balius”. Panaudota jėga susilaukė iki tol neregėto žmonių pasipiktinimo, nors valdantieji ir toliai mėgino demonstruoti savo galią. Lietuvoje susidarė kritinė situacija. Ji ne juokais išgąsdino ir Maskvos viršūnes, nes mitingas buvo išvaikytas be jos leidimo ir aiškių motyvų.
Glaistyti padėties į Vilnių atvyko Maskvos emisarai. Jie susitikinėjo ir su Sąjūdžio veikėjais, svarstė, kaip išbristi iš susidariusios padėties. Buvo aišku, kad būtina pakeisti atsakingus už panaudotą jėgą veikėjus. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių nuomonė buvo vieninga – būtina atstatydinti LKP CK pirmąjį sekretorių Rimgaudą Songailą kaip pagrindinį susidorojimo iniciatorių. Maskvos emisarai pritarė, bet viešumo politikos sąlygomis Maskva pati savo valia jau negalėjo kapoti respublikos vadovų galvų: reikėjo vietinių pasiūlymų (tai buvo jau visai nauja). Jų nuomone, pasiūlymą atleisti pareigūnus turi pateikti Sąjūdžio komunistai. Paprašė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės paramos, kvietė nepasiduoti ekstremistų iš Lygos įtakai. Žinoma, susitikimo su maskviečiais dalyviai prižadėjo, formavosi aiškios žaidimo su Lyga taisyklės.
1988 m. spalio 4 d. turėjo įvykti LKP CK plenumas. Maskvos nurodymu į jį buvo kviečiami LPS iniciatyvinės grupės komunistai, o keliems, kuriuos turėjo parinkti patys sąjūdininkai, buvo žadama leisti pasisakyti ir išdėstyti savo poziciją dėl rugsėjo 28 d. įvykių. Plenumo išvakarėse Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, gausiai dalyvaujant vilniečiams, posėdžiavo iki išnaktų. Svarstyta, kas turėtų viešai pareikalauti R. Songailos atsistatydinimo. Savanorių buvo ne tiek jau daug, nes buvo aišku: jeigu R. Songailai pavyktų išsilaikyti, pasiūlymo autorius skaudžiai nukentėtų. Po ilgų diskusijų šią misiją pasiryžo atlikti šios knygos autorius. Plenumui vadovavę CK vadai nenorėjo suteikti jam žodžio. Bet padėjo A. Terleckas. Jo raginami prie LKP CK pastato susirinko keli šimtai vilniečių. Lygos vadovas pareiškė, kad iš pastato neleis išeiti nė vienam funkcionieriui, kol nebus išklausytas B. Genzelis. Visi žinojo, kad A. Terleckas nejuokauja. Jėga išvaikyti apsupties dalyvius jau buvo neįmanoma, juo labiau, kad ir TSKP CK atstovas pritarė pasisakymui. A. Terleckas ir minia taikiai išsiskirstė, kai sužinojo, kad rezultatas pasiektas.
Santykiai tarp Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ir Lietuvos laisvės lygos klostėsi savitai. Formalaus susitarimo nebuvo. Keičiantis nuomonėmis glaudžiausius santykius su Lyga palaikė Artūras Skučas.
Pagrindinis Laisvės lygos reikalavimas buvo okupacinio režimo panaikinimas, nepriklausomos valstybės atkūrimas. Šitokia pozicija buvo naudinga Sąjūdžiui (leido jam manevruoti). Dėl savo reikalavimų A. Terleckas pelnė kraštutinio radikalo vardą. Išpuoliai prieš Lietuvos Helsinkio grupę ir Tikinčiųjų teisių gynimo komitetą susilpnėjo. Šios organizacijos kalbėjo apie žmogaus teises. Sąjūdžio veikėjai – apie būtinybę demokratizuoti šalies valdymą. Maskva to nebijojo, o Laisvės lygos reikalavimai kėlė jai siaubą. Faktiškai Lyga rengė dirvą kovai dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Pats A. Terleckas mėgdavo sakyti: „Aš esu berniukas mušimui”. Maskva toleravo Sąjūdį, kol ir šis viešai paskelbė, kad sieks Lietuvos valstybingumo atkūrimo.
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vadovybės nuostata buvo tokia: niekada nereikia sakyti to, kam dar neatėjo laikas. Sunku pasakyti, ar Sąjūdis Nepriklausomybės link evoliucionavo, ar tiesiog laikėsi šios nuostatos.
Sąjūdžio pergalė TSRS liaudies deputatų rinkimuose atvėrė kelią į Nepriklausomybę. Reikėjo pademonstruoti okupantams tautos susitelkimą. Tai suprato pagrindinės politinės valstybingumo siekiančios Lietuvos jėgos: negalima leistis būti Maskvos skaldomiems. Šis siekinys įtvirtintas 1989 m. rugpjūčio 6 d. Gotlando saloje (Švedija) pasirašytame komunikate. Jame pasakyta: „Visų pasaulio lietuvių tikslas yra nepriklausomos Lietuvos atkūrimas”. Komunikatą pasirašė ir A. Terleckas.
A. Terleckas, V. Petkus ir jų bendraminčiai anksčiau negu kiti suprato, kad vien pogrindine veikla nedaug ką pasieksi. Reikia veikti viešai. Ir viešumas išjudino Lietuvą.
Nuo tol Laisvės lyga ir Lietuvos Helsinkio grupė pradėjo veikti viešai, nors formaliai jos nebuvo legalizuotos. To jos ir neprašė. Motyvas: iš okupantų malonės neprašoma. 1988 m. liepos 3 d. Laisvės lyga paskelbė, kad ji veikia viešai. Pradėjo steigtis ir veikti ir kitos valdžios nesankcionuotos institucijos. 1989 m. liepos 29 d. įsisteigė Lietuvos demokratų partija. Valdžia šią žinią nuleido negirdomis. Partija veikė. Lietuvoje objektyviai susidarė situacija, kurios okupacinė valdžia faktiškai nebepajėgė kontroliuoti.
1988-ieji - lūžio metai. Tada nelegali spauda išėjo iš pogrindžio. 1988 m. birželio 13 d. viešai pasirodė „Sąjūdžio žinios“ - pirmasis periodinis leidinys be valdžios leidimo. Rugpjūčio 1 d. išėjo Vidmanto Valiušaičio leidžiamas „Kauno aidas". 1988 m. rugsėjo 16 d. R. Ozolo iniciatyva dienos šviesą išvydo valdžios leistas ir nekontroliuojamas pirmasis savaitraštis „Atgimimas" (leistas šimtatūkstantiniu tiražu). Jo redakcinė kolegija buvo sudaryta iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės.
Taip buvo pralaužti cenzūros gniaužtai. Paskui vienas po kito pradėjo eiti kiti laikraščiai, vienkartiniai leidiniai. Jie buvo leidžiami miestuose, rajonuose. Nors cenzūra teisiškai ir nebuvo panaikinta, faktiškai jos nebeliko.
Iki 1988 metų nebuvo jokio bendro koordinacinio centro ir kažin ar būta pastangų tokį sukurti. Kiekviena politinė jėga veikė pagal savo išgales ir paliko ryškius pėdsakus Lietuvos istorijoje. Šis pliuralizmas trukdė imperijos saugumo tarnyboms esmingai veikti prieš imperijos griovėjus, dėl to tauta pasiruošė lemiamam savo žingsniui - savo valstybingumo atkūrimui.
Kas gi nulėmė Lietuvos valstybės atkūrimą 1990 metais? Ginkluota partizanų kova buvo pralaimėta. Tapo akivaizdu, kad reikia kitokių pasipriešinimo okupantams būdų. Paskutiniais imperijos egzistavimo metais Nepriklausomybę atgauti buvo siekiama trimis būdais: a) konspiraciniu: tam tikros grupės leido atsišaukimus, iškeldavo vėliavą, leido pogrindinius leidinius ir juos platino tarp artimųjų; b) viešu: nepaisant gresiančių pavojų, buvo bandoma veikti viešai ir c) laviravimo: balansuojant ties legalumo ir nelegalumo riba, stengiantis pasinaudoti visais galiojančiais įstatymais, ieškant jų silpnų vietų ir taip saugant kultūrines vertybes ir istorinę atmintį. Dažnai šie būdai būdavo tarpusavyje susiję. Deja, kol kas ne viskas aišku ir paprasta.
Antanas Terleckas ir Viktoras Petkus ryškiausiai atstovavo tiems, kurie nepaisydami pavojų bandė veikti viešai. Pirmą kartą apie tai glaustai mano rašyta Lietuvos žiniose.
1975 m. liepos 31 d. Helsinkyje L. Brežnevas Tarybų Sąjungos vardu pasirašė Europos saugumo ir bendradarbiavimo aktą, į kurį įėjo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių užtikrinimo deklaracija. Helsinkio susitarimas buvo dviprasmiškas. Viskas priklausė nuo to, kur bus sudėti akcentai: Tarybų Sąjungai buvo svarbus sienų, susiklosčiusių po Antrojo pasaulinio karo, išsaugojimas, kitoms šalims – žmogaus teisės.
Į pastarąjį deklaracijos reikalavimą atkreipė dėmesį Tarybų Sąjungos disidentai, nes disidentinis judėjimas, kaip tam tikra pasipriešinimo sovietiniam režimui forma, yra grindžiamas žmogaus teisių ir laisvių ideologija. Netrukus Maskvos disidentams kilo mintis viešai įsteigti Maskvos grupę, kuri stebėtų, kaip vykdomi Helsinkyje prisiimti įsipareigojimai. Kiek vėliau tokios grupės pradėjo veikti Ukrainoje, Lietuvoje ir Gruzijoje. Lietuvos Helsinkio grupė susikūrė 1976 metais Viktoro Petkaus iniciatyva. Ji fiksavo žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje ir savo pastebėjimais dalinosi su žmogaus teisių gynimo organizacijomis Tarybų Sąjungoje ir užsienyje. Informacija patekdavo į užsienio žiniasklaidą, Lietuvos gyventojai ją galėdavo išgirsti iš Vakarų radijo transliacijų.
1978 metais kunigai Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius ir Juozas Zdebskis įkūrė Tikinčiųjų teisių gynimo komitetą. Jie taip pat stengėsi viešai reikšti savo nuomonę vienu ar kitu tikinčiųjų teisių klausimu. Plačiai Vakarų radijo bangomis skambėjo Nijolės Sadūnaitės ir kitų disidentų balsas. Kaip matome, režimo kritikai prisistatydavo tikromis savo pavardėmis. Tai ne tas pats, kas slapta iškabinti vėliavą ar išplatinti kokį atsišaukimą. Apie iškabintą Trispalvę ar atsišaukimą kagėbistai viešai neskelbė (kažką kažkas girdėjo, ir tiek). Dabar nuslėpti buvo neįmanoma. Vieša veikla įrodė, kad galima įveikti baimę, žmonės drąsėjo. Spaudoje ir viešuose renginiuose imta disidentus koneveikti. Žmonės įsidėmėdavo jų pavardes. Ne vienam parūpo pačiam išgirsti, ką jie klaba, tokie ėmė klausytis užsienio radijo stočių. Paradoksalu, bet faktiškai kagėbistai prisidėjo prie informacijos skleidimo. Žmonės pamatė, kad Lietuvoje yra tokių, kurie geba viešai išsakyti savo nuomonę, nors režimas juos ir terorizuoja.
1978 m. A. Terleckas su keliais bendraminčiais įkūrė pogrindinę Lietuvos laisvės lygą. Lyga paskelbė pagrindiniu savo tikslu laikanti Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Ji leido savo spaudą. Joje buvo paskelbta, kad Lyga neturi savo narių apskaitos, todėl kiekvienas Lietuvos pilietis gali laikyti save tos organizacijos nariu ir kurti jos padalinius. Taip daryti vertė partizaninio karo patirtis: bet kokie protokolai ar narių sąrašai galėdavo tapti didžiausiu laimikiu kagėbistams (partizaninės kovos metu dėl aptiktų archyvų daug kovotojų atsidūrė Gulage). Be to, ir saugumiečių samdomi provokatoriai, vykdydami savo šeimininkų užduotis, iš naivuolių sudarinėdavo įvairius sąrašus, kad taip išgaudytų potencialius priešus.
1979 m. išplatinta 45 pabaltijiečių chartija, kurioje pasakyta, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksija įvykdyta po Molotovo – Ribentropo sandėrio. Tai neigė mitą apie savanorišką Baltijos valstybių įsijungimą į TSRS. Joje raginta nutraukti šių šalių okupaciją. Chartiją pasirašė 45 asmenys tikromis savo pavardėmis. 45 pabaltijiečių chartija tapo įvairių tarptautinių organizacijų svarstymo objektu: 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl padėties Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – pirmą kartą per visą okupacijos laikotarpį šis klausimas svarstytas autoritetingame tarptautiniame forume.
1979 m. spalio 30 d. A. Terleckas buvo nuteistas 3 metams lagerio ir 5 metams tremties.
Lietuvos Helsinkio grupė, Tikinčiųjų teisių gynimo komitetas ir Lietuvos laisvės lyga skyrėsi savo tikslais: dvi pirmosios grupės pabrėžė žmogaus teises, o Terlecko vadovaujama Lyga – Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Lietuvos Helsinkio grupė ir Tikinčiųjų teisių gynimo komitetas akcentavo, kad nesilaikoma galiojančių TRRS įstatymų, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių užtikrinimo deklaracijos, tai įrodinėjo konkrečiais pavyzdžiais, o Laisvės lyga teigė, kad Lietuva yra okupuota, todėl įstatymai Lietuvoje neturi juridinės galios, svarbiausias tikslas yra Nepriklausomybės atgavimas, okupacinės kariuomenės išvedimas. Šiomis nuostatomis Laisvės lyga vadovavosi iki pat galutinio Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo.
1978 m. pradžioje sugrįžęs iš tremties Magadano srityje, A. Terleckas tęsė savo veiklą. Dabar jis stengėsi pasinaudoti visomis legaliomis priemonėmis, nes taip veikla tampa plačiau žinoma. Taigi Laisvės lyga tęsė savo veiklą legaliai.
1978 m. rugpjūčio 23 d. A. Terlecko vadovaujama Laisvės lyga Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo suorganizavo mitingą gėdingam Molotovo – Ribentropo sandėriui paminėti. Nors būta draudimų ir grasinimų, mitingas įvyko. Šio fakto jau nebuvo galima nutylėti. Informacija smelkėsi į visus Lietuvos kampelius. Ją išgirdo ir bejausmiai Vakarai. Prieš organizatorius griebtasi sankcijų, bet jos neprilygo ankstesnėm. Žmonės pajuto, kad galima protestuoti. Jau nebebuvo galima teigti, kad Lietuvoje visi patenkinti esama padėtimi. Kalbos apie mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo netilo iki vėlyvo rudens.
Tų pačių metų lapkričio 26 d. klubas „Istorija ir kultūra” Mokslų akademijos salėje organizavo diskusiją „Istorinė tiesa”. Salėje buvo keli šimtai vilniečių, daugelis būsimų Sąjūdžio lyderių. Buvo kalbama apie mūsų istorijos mokslų būklę, istorinių faktų klastojimą. Žodžio paprašęs A. Terleckas išdėstė savo požiūrį į artėjančią Vasario 16 – osios sukaktį: suomiai švenčia Nepriklausomybės atgavimą gruodžio 6 dieną, lenkai – lapkričio 11 dieną, kodėl lietuviai negali švęsti Vasario 16 – osios? „Švęs Lietuva vasario 16- ąją ar ne, priklausys ne nuo Terlecko, Bogušio bei Sadūnaitės, bet nuo KGB pulkininko Česnavičiaus...”, - taip klabėjo A. Terleckas. Į tribūną įsiveržęs jaunas istorikas Alfredas Bumblauskas išvadino A. Terlecką provokatoriumi, o pirmininkaujančius (B.Genzelį ir rašytoją Vytautą Bubnį) - „neatsakingais asmenimis”. Salėje kilo sumaištis. Į tribūną dar sykį pakilęs akademikas J.Jurginis paaiškino, kad civilizuotoje visuomenėje kiekvienas žmogus turi teisę turėti savo nuomonę. Net jeigu ji ir neteisinga, jis nebūtinai yra provokatorius. Šis momentas lėmė ryškų posūkį klubo veikloje: jo dalyviai ėmė drąsiau kalbėti apie Lietuvos problemas.
1988 birželį susiformavo Sąjūdis. Jo iniciatyvinė grupė birželio 24 d. pakvietė TSKP XIX konferencijos delegatus dabartinėje Katedros (tada Gedimino) aikštėje susitikti su vilniečiais. LKP CK atsidūrė dviprasmiškoje padėtyje: M.Gorbačiovas reikalavo viešai diskutuoti, susitikinėti su žmonėmis, o čia bijoma, vadinasi, nepaisoma M.Gorbačiovo nurodymų.
LKP CK jautė savo bejėgiškumą. Oficialaus leidimo iki paskutinės minutės mitingui nedavė, tačiau nepaskelbė ir draudimo. Aikštėje rinkosi tūkstančiai vilniečių. Nežinota, ar kas iš delegatų atvyks, ar ne. Pagaliau keli pasirodė. O prie tribūnos A.Terleckas su Trispalve (pirmą sykį viešai Trispalvę iškėlė buvęs partizanas Leonas Laurinkus 1988 m. birželio 14 d. Lietuvos laisvės lygos suorganizuotame mitinge Gedimino aikštėje). Delegatai susigūžė. Nežinojo kaip elgtis. Pasirodyti bailiais nenorėjo, bet Maskvos bijojo. LKP CK veikėjai suvokė: jeigu dabar nesureaguos, artimiausiu laiku vėliavos suplevėsuos visur.
Paprašytas Romualdo Ozolo A. Terleckas nuleido vėliavą, bet, kai delegatai pakilo į tribūną, vėl iškėlė. Aikštėje pasirodė ir daugiau Trispalvių. Iki tol už vėliavos iškėlimą buvo baudžiama. Dabar niekas nenukentėjo. Žmonės drąsėjo ir labiau pasitikėjo savo galia. Duotas impulsas veikė.
Tauta ne dienom, o valandom budo. Trys Mokslų akademijos fizikai – sąjūdininkai Artūras Greičius, Šarūnas Talandis ir Rimas Astrauskas 1988 m. liepos 20 – rugpjūčio 2 d. organizavo dviračių žygį su Trispalvėmis „Lietuva – mano namai”. Žmonės negalėjo atsistebėti reginiu, būriavosi miestuose, miesteliuose ir šiaip pakelėse. Net atominės elektrinės gyvenvietėje, tuomet vadintoje Sniečkumi, kurioje gyveno beveik vien rusakalbiai, nieko neatsitiko rugsėjį išvydus Trispalvę. Daugelis pirmą kartą sužinojo, kad tai nepriklausomos Lietuvos vėliava. Jų neišgąsdino ir atvykęs A. Terleckas. Po dviratininkų žygio su Trispalvėmis per Lietuvą ir žmonių reakcijos į jas valdžiai nieko kito nebeliko, kaip tik susitaikyti su Trispalve – Lietuvos valstybingumo simboliu.
Praėjus metams nuo mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje Vingio parke įvyko grandiozinis mitingas Molotovo – Ribentropo sandėriui paminėti, šį kartą jį rengė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Leidimas buvo gautas. Dalyvavo net keli valdžios pareigūnai, net tie, kurie prieš metus smerkė Laisvės lygos organizuotą mitingą.
1939 m. rugsėjo 28 d. buvo pasirašyti papildomi slapti protokolai prie 1939 m. rugpjūčio 23 d. Draugystės ir sienų sutarties tarp nacistinės Vokietijos ir Tarybų Sąjungos. Būtent jie nulėmė, kad Lietuva būtų perduota Tarybų Sąjungos įtakos sferai. A. Terlecko vadovaujama Laisvės lyga nusprendė ir šiai datai paminėti surengti mitingą. Valdžia nedavė sutikimo. Sąjūdžio vadovybė taktiniais sumetimais mitingo viešai nerėmė, bet ir neatsiribojo. Kaip vėliau paaiškėjo, tokia taktika pasiteisino (ji leido Sąjūdžiui suvaidinti tarpininko vaidmenį).
1988 m. rugsėjo 28 – ąją Gedimino aikštėje ir jos prieigose rinkosi tūkstančiai žmonių. Valdžia nusprendė jėga juos išvaikyti. Ta diena į Lietuvos istoriją įėjo kaip „Bananų balius”. Panaudota jėga susilaukė iki tol neregėto žmonių pasipiktinimo, nors valdantieji ir toliai mėgino demonstruoti savo galią. Lietuvoje susidarė kritinė situacija. Ji ne juokais išgąsdino ir Maskvos viršūnes, nes mitingas buvo išvaikytas be jos leidimo ir aiškių motyvų.
Glaistyti padėties į Vilnių atvyko Maskvos emisarai. Jie susitikinėjo ir su Sąjūdžio veikėjais, svarstė, kaip išbristi iš susidariusios padėties. Buvo aišku, kad būtina pakeisti atsakingus už panaudotą jėgą veikėjus. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių nuomonė buvo vieninga – būtina atstatydinti LKP CK pirmąjį sekretorių Rimgaudą Songailą kaip pagrindinį susidorojimo iniciatorių. Maskvos emisarai pritarė, bet viešumo politikos sąlygomis Maskva pati savo valia jau negalėjo kapoti respublikos vadovų galvų: reikėjo vietinių pasiūlymų (tai buvo jau visai nauja). Jų nuomone, pasiūlymą atleisti pareigūnus turi pateikti Sąjūdžio komunistai. Paprašė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės paramos, kvietė nepasiduoti ekstremistų iš Lygos įtakai. Žinoma, susitikimo su maskviečiais dalyviai prižadėjo, formavosi aiškios žaidimo su Lyga taisyklės.
1988 m. spalio 4 d. turėjo įvykti LKP CK plenumas. Maskvos nurodymu į jį buvo kviečiami LPS iniciatyvinės grupės komunistai, o keliems, kuriuos turėjo parinkti patys sąjūdininkai, buvo žadama leisti pasisakyti ir išdėstyti savo poziciją dėl rugsėjo 28 d. įvykių. Plenumo išvakarėse Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, gausiai dalyvaujant vilniečiams, posėdžiavo iki išnaktų. Svarstyta, kas turėtų viešai pareikalauti R. Songailos atsistatydinimo. Savanorių buvo ne tiek jau daug, nes buvo aišku: jeigu R. Songailai pavyktų išsilaikyti, pasiūlymo autorius skaudžiai nukentėtų. Po ilgų diskusijų šią misiją pasiryžo atlikti šios knygos autorius. Plenumui vadovavę CK vadai nenorėjo suteikti jam žodžio. Bet padėjo A. Terleckas. Jo raginami prie LKP CK pastato susirinko keli šimtai vilniečių. Lygos vadovas pareiškė, kad iš pastato neleis išeiti nė vienam funkcionieriui, kol nebus išklausytas B. Genzelis. Visi žinojo, kad A. Terleckas nejuokauja. Jėga išvaikyti apsupties dalyvius jau buvo neįmanoma, juo labiau, kad ir TSKP CK atstovas pritarė pasisakymui. A. Terleckas ir minia taikiai išsiskirstė, kai sužinojo, kad rezultatas pasiektas.
Santykiai tarp Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ir Lietuvos laisvės lygos klostėsi savitai. Formalaus susitarimo nebuvo. Keičiantis nuomonėmis glaudžiausius santykius su Lyga palaikė Artūras Skučas.
Pagrindinis Laisvės lygos reikalavimas buvo okupacinio režimo panaikinimas, nepriklausomos valstybės atkūrimas. Šitokia pozicija buvo naudinga Sąjūdžiui (leido jam manevruoti). Dėl savo reikalavimų A. Terleckas pelnė kraštutinio radikalo vardą. Išpuoliai prieš Lietuvos Helsinkio grupę ir Tikinčiųjų teisių gynimo komitetą susilpnėjo. Šios organizacijos kalbėjo apie žmogaus teises. Sąjūdžio veikėjai – apie būtinybę demokratizuoti šalies valdymą. Maskva to nebijojo, o Laisvės lygos reikalavimai kėlė jai siaubą. Faktiškai Lyga rengė dirvą kovai dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Pats A. Terleckas mėgdavo sakyti: „Aš esu berniukas mušimui”. Maskva toleravo Sąjūdį, kol ir šis viešai paskelbė, kad sieks Lietuvos valstybingumo atkūrimo.
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vadovybės nuostata buvo tokia: niekada nereikia sakyti to, kam dar neatėjo laikas. Sunku pasakyti, ar Sąjūdis Nepriklausomybės link evoliucionavo, ar tiesiog laikėsi šios nuostatos.
Sąjūdžio pergalė TSRS liaudies deputatų rinkimuose atvėrė kelią į Nepriklausomybę. Reikėjo pademonstruoti okupantams tautos susitelkimą. Tai suprato pagrindinės politinės valstybingumo siekiančios Lietuvos jėgos: negalima leistis būti Maskvos skaldomiems. Šis siekinys įtvirtintas 1989 m. rugpjūčio 6 d. Gotlando saloje (Švedija) pasirašytame komunikate. Jame pasakyta: „Visų pasaulio lietuvių tikslas yra nepriklausomos Lietuvos atkūrimas”. Komunikatą pasirašė ir A. Terleckas.
A. Terleckas, V. Petkus ir jų bendraminčiai anksčiau negu kiti suprato, kad vien pogrindine veikla nedaug ką pasieksi. Reikia veikti viešai. Ir viešumas išjudino Lietuvą.
Nuo tol Laisvės lyga ir Lietuvos Helsinkio grupė pradėjo veikti viešai, nors formaliai jos nebuvo legalizuotos. To jos ir neprašė. Motyvas: iš okupantų malonės neprašoma. 1988 m. liepos 3 d. Laisvės lyga paskelbė, kad ji veikia viešai. Pradėjo steigtis ir veikti ir kitos valdžios nesankcionuotos institucijos. 1989 m. liepos 29 d. įsisteigė Lietuvos demokratų partija. Valdžia šią žinią nuleido negirdomis. Partija veikė. Lietuvoje objektyviai susidarė situacija, kurios okupacinė valdžia faktiškai nebepajėgė kontroliuoti.
1988-ieji - lūžio metai. Tada nelegali spauda išėjo iš pogrindžio. 1988 m. birželio 13 d. viešai pasirodė „Sąjūdžio žinios“ - pirmasis periodinis leidinys be valdžios leidimo. Rugpjūčio 1 d. išėjo Vidmanto Valiušaičio leidžiamas „Kauno aidas". 1988 m. rugsėjo 16 d. R. Ozolo iniciatyva dienos šviesą išvydo valdžios leistas ir nekontroliuojamas pirmasis savaitraštis „Atgimimas" (leistas šimtatūkstantiniu tiražu). Jo redakcinė kolegija buvo sudaryta iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės.
Taip buvo pralaužti cenzūros gniaužtai. Paskui vienas po kito pradėjo eiti kiti laikraščiai, vienkartiniai leidiniai. Jie buvo leidžiami miestuose, rajonuose. Nors cenzūra teisiškai ir nebuvo panaikinta, faktiškai jos nebeliko.
Iki 1988 metų nebuvo jokio bendro koordinacinio centro ir kažin ar būta pastangų tokį sukurti. Kiekviena politinė jėga veikė pagal savo išgales ir paliko ryškius pėdsakus Lietuvos istorijoje. Šis pliuralizmas trukdė imperijos saugumo tarnyboms esmingai veikti prieš imperijos griovėjus, dėl to tauta pasiruošė lemiamam savo žingsniui - savo valstybingumo atkūrimui.
Ištrauka iš prof. B. Genzelio knygos
„Tautinės savimonės išlikimas ir brendimas Lietuvos okupacijos sąlygomis“,
p. 93-101.