Lygiai prieš 70 metų (1946 m. birželio 10 d.) Vyriausiasis Lietuvos atstatymo komitetas (VLAK) paskelbė politinę deklaraciją. Dažnai pamirštame Lietuvos partizanų priimtas deklaracijas, kurios irgi padarė didelę įtaką einant sunkiu keliu link mūsų Tėvynės nepriklausomybės, tad siūlome bent šiek tiek labiau su jomis susipažinti. Daugiau informacijos apie Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo deklaracijas galite rasti ištraukoje iš Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės knygos „Žuvusiųjų prezidentas“.
Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo deklaracijos
1946 m. balandžio 23 d. buvo priimta pirmoji Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo deklaracija. Ją sukūrė Pietų Lietuvos partizanų vadas J. Vitkus-Kazimieraitis, aprobavo „A“ (vėliau pavadintos Dainavos) apygardos štabo pareigūnai. Šioje deklaracijoje buvo paskelbti pagrindiniai Lietuvos valstybingumo atkūrimo principai. Numatyta, kad išsilaisvinusios Lietuvos Seimo rinkimai bus vykdomi proporcine rinkimų sistema, balsuojant ne už kandidatų sąrašus, o už partijų ar sąjungų iškeltus konkrečius kandidatus. Šioje deklaracijoje nebuvo nurodyta, kurių metų Konstitucija bus vadovaujamasi atkūrus nepriklausomybę. Buvo galima numanyti, kad toliau galios 1938 m. Konstitucija.
Tolesnę politinę deklaraciją 1946 m. birželio 10 d. paskelbė Vyriausiasis Lietuvos atstatymo komitetas (VLAK), o ją kūrė Jonas Deksnys, kurį kontroliavo MGB agentas Juozas Markulis. Nuo pirmosios ji skyrėsi politiniu angažuotumu ir tuo, kad išplėtė VLAK‘o įgaliojimus. Iki Seimo išrinkimo VLAK‘ui buvo priskirta įstatymų leidžiamoji galia. Čia buvo įteisintas 1922 m. Konstitucijos galiojimas atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Į VLAK‘ą buvo numatyta įtraukti ne tik kovojančių organizacijų atstovus, bet ir politinių partijų narius. VLAK‘o delegatūros nariai buvo pripažinti lygiateisiais VLAK‘o nariais.
Demaskavus J. Markulį, Tauro apygardos vado A. Baltūsio iniciatyva pagal 1947 m. gegužės 28 d. BDPS nutarimus buvo sukurta BDPS deklaracija Nr. 2 (matyt, pirmąja deklaracija laikytas 1946 m. birželio 6 d. BDPS steigimo aktas ir vėlesnioji VLAK‘o deklaracija). Ši deklaracija buvo aptarta 1947 m. rugpjūčio 23-24 d. vykusiame Tauro ir Kęstučio apygardų atstovų pasitarime. Joje buvo išplėstos ir patikslintos VLAK‘o deklaracijos nuostatos. Antai nustatyta, kad iki susirenkant Seimui įstatymų leidžiamąją galią turi Laikinoji tautos taryba, kurią sudaro partizanų apygardų, įvairių kultūros organizacijų bei politinių partijų atstovai. Šioje deklaracijoje pabrėžiama, kad atkurtoji Lietuvos valstybė visiems Lietuvos piliečiams, nenusikaltusiems lietuvių tautos interesams, garantuoja lygias teises, ir raginama pamiršti įsitikinimų skirtumus. Be to, joje prie prioritetinių valstybės uždavinių priskiriamas socialinių problemų sprendimas ir pabrėžiama teigiama religijos įtaka tautos moralei.
Paskutinė partizanų politinė deklaracija yra J. Žemaičio iniciatyva 1949 m. vasario 16 d. priimta visos Lietuvos partizanų apygardų atstovų LLKS tarybos deklaracija. Ji nuo BDPS deklaracijos Nr. 2 skiriasi tuo, kad jos pradžioje yra aiškiai išvardytos visos Lietuvos teritorijoje esančios bendros vadovybės sujungtos karinės visuomeninės grupuotės, kurioms atstovauja aukščiausia tautos politinė institucija – LLKS taryba. Iki tol visas deklaracijas skelbė neįvardytos „karinės-politinės“ grupuotės arba „demokratinės Lietuvos partijos“, o dabar atsakomybę už politinės programos įgyvendinimą prisiėmė trys Lietuvos teritorijoje realiai veikiančios gerai organizuotos partizanų sritys, susidedančios iš atitinkamų apygardų. Įsidėmėtina ir tai, kad pirmą kartą partizanų junginiai buvo pavadinti „karinėmis-visuomeninėmis“ grupuotėmis, t.y., čia aiškiai išreikšta J. Žemaičio principinė nuostata, kad laisvės kova turi pereiti iš karinio lygmens į dvasinį. J. Žemaičio ir J. Šibailos pastangomis štabuose vietoj agitacijos ir propagandos skyrių buvo įsteigta Visuomeninė dalis, susidedanti iš tautinio ir politinio skyrių, prilygstanti atitinkamiems štabų kariniams padaliniams. Pirmaisiais lygiaverčiais J. Žemaičio pavaduotojais tapo gynybos pajėgų vadas (vėliau – Karinės veiklos vadovas) A. Ramanauskas ir Visuomeninės dalies viršininkas (vėliau – Visuomeninės veiklos vadovas) J. Šibaila.
Tolesnę politinę deklaraciją 1946 m. birželio 10 d. paskelbė Vyriausiasis Lietuvos atstatymo komitetas (VLAK), o ją kūrė Jonas Deksnys, kurį kontroliavo MGB agentas Juozas Markulis. Nuo pirmosios ji skyrėsi politiniu angažuotumu ir tuo, kad išplėtė VLAK‘o įgaliojimus. Iki Seimo išrinkimo VLAK‘ui buvo priskirta įstatymų leidžiamoji galia. Čia buvo įteisintas 1922 m. Konstitucijos galiojimas atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Į VLAK‘ą buvo numatyta įtraukti ne tik kovojančių organizacijų atstovus, bet ir politinių partijų narius. VLAK‘o delegatūros nariai buvo pripažinti lygiateisiais VLAK‘o nariais.
Demaskavus J. Markulį, Tauro apygardos vado A. Baltūsio iniciatyva pagal 1947 m. gegužės 28 d. BDPS nutarimus buvo sukurta BDPS deklaracija Nr. 2 (matyt, pirmąja deklaracija laikytas 1946 m. birželio 6 d. BDPS steigimo aktas ir vėlesnioji VLAK‘o deklaracija). Ši deklaracija buvo aptarta 1947 m. rugpjūčio 23-24 d. vykusiame Tauro ir Kęstučio apygardų atstovų pasitarime. Joje buvo išplėstos ir patikslintos VLAK‘o deklaracijos nuostatos. Antai nustatyta, kad iki susirenkant Seimui įstatymų leidžiamąją galią turi Laikinoji tautos taryba, kurią sudaro partizanų apygardų, įvairių kultūros organizacijų bei politinių partijų atstovai. Šioje deklaracijoje pabrėžiama, kad atkurtoji Lietuvos valstybė visiems Lietuvos piliečiams, nenusikaltusiems lietuvių tautos interesams, garantuoja lygias teises, ir raginama pamiršti įsitikinimų skirtumus. Be to, joje prie prioritetinių valstybės uždavinių priskiriamas socialinių problemų sprendimas ir pabrėžiama teigiama religijos įtaka tautos moralei.
Paskutinė partizanų politinė deklaracija yra J. Žemaičio iniciatyva 1949 m. vasario 16 d. priimta visos Lietuvos partizanų apygardų atstovų LLKS tarybos deklaracija. Ji nuo BDPS deklaracijos Nr. 2 skiriasi tuo, kad jos pradžioje yra aiškiai išvardytos visos Lietuvos teritorijoje esančios bendros vadovybės sujungtos karinės visuomeninės grupuotės, kurioms atstovauja aukščiausia tautos politinė institucija – LLKS taryba. Iki tol visas deklaracijas skelbė neįvardytos „karinės-politinės“ grupuotės arba „demokratinės Lietuvos partijos“, o dabar atsakomybę už politinės programos įgyvendinimą prisiėmė trys Lietuvos teritorijoje realiai veikiančios gerai organizuotos partizanų sritys, susidedančios iš atitinkamų apygardų. Įsidėmėtina ir tai, kad pirmą kartą partizanų junginiai buvo pavadinti „karinėmis-visuomeninėmis“ grupuotėmis, t.y., čia aiškiai išreikšta J. Žemaičio principinė nuostata, kad laisvės kova turi pereiti iš karinio lygmens į dvasinį. J. Žemaičio ir J. Šibailos pastangomis štabuose vietoj agitacijos ir propagandos skyrių buvo įsteigta Visuomeninė dalis, susidedanti iš tautinio ir politinio skyrių, prilygstanti atitinkamiems štabų kariniams padaliniams. Pirmaisiais lygiaverčiais J. Žemaičio pavaduotojais tapo gynybos pajėgų vadas (vėliau – Karinės veiklos vadovas) A. Ramanauskas ir Visuomeninės dalies viršininkas (vėliau – Visuomeninės veiklos vadovas) J. Šibaila.
Ištrauka iš Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės knygos „Žuvusiųjų prezidentas“ (p. 11-13).