"Kaimas daugiau negu du šimtmečius gynė Lietuvą nuo žlugdančios svetimųjų įtakos, jis savo pirkiose išsaugojo pati brangiausią mūsų turtą – nuostabiai gražią ir išraiškingą gimtąją kalbą, įdomius papročius ir savitą liaudies meną, iš mūsų kaimo atsikuriančios valstybės gyvenimą atėjo ir pirmoji mokslo vyrų, diplomatų, rašytojų ir meno kūrėjų karta, grindusi savo veiklą ir poelgius nerašytais to kaimo etikos principais ir filosofijos tiesomis. <...> Nors kasdien gausiose žiniasklaidos priemonėse randame nemažai įvairios informacijos apie sunkias dabarties kaimo problemas, tačiau kur kas mieliau yra skaityti knygas apie kaimą ir jo žmones." - rašė Stasys Stungurys apie Aloyzo Urbono esę „Gabrielės keliais. Ne karo metų dienoraščiai“. Kviečiame paskaityti S. Stungurio mintis apie šį kūrinį.
Stasys Stungurys
Rūsčios kaimo dabarties dienoraštis
Kaimas dažnam Lietuvos inteligentui ar kitam šviesuoliui buvo ir tebėra viena iš jautriausių dvasios problemų.
Kaimas daugiau negu du šimtmečius gynė Lietuvą nuo žlugdančios svetimųjų įtakos, jis savo pirkiose išsaugojo pati brangiausią mūsų turtą – nuostabiai gražią ir išraiškingą gimtąją kalbą, įdomius papročius ir savitą liaudies meną, iš mūsų kaimo atsikuriančios valstybės gyvenimą atėjo ir pirmoji mokslo vyrų, diplomatų, rašytojų ir meno kūrėjų karta, grindusi savo veiklą ir poelgius nerašytais to kaimo etikos principais ir filosofijos tiesomis. Be kaimo vyrų nebuvo ir jokio maišto, sukilimo ar nepriklausomybės kovų. Visur ir visada už lemtingus tautos gyvenimo įvykius kaimas mokėjo didžiausią duoklę. Ypač didelių aukų iš mūsų kaimo pareikalavo ir pastarosios okupacijos. Todėl itin jautriai išgyvename kaimo nesėkmes, kurių, deja, nepašykštėjo jam ir mūsų naujausioji istorija.
Nors kasdien gausiose žiniasklaidos priemonėse randame nemažai įvairios informacijos apie sunkias dabarties kaimo problemas, tačiau kur kas mieliau yra skaityti knygas apie kaimą ir jo žmones. Taip visai neseniai, per dvi dienas, nedaug teatsitraukdamas nuo gražiomis ir prasmingomis vinjetėmis papuoštų knygos puslapių, perskaičiau naują Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinės premijos pernai metų laureato Aloyzo Urbono esė pavadintą „Gabrielės keliais. Ne karo metų dienoraščiai“. Turbūt autorius sąmoningai parinko tokią šalutinę knygos antraštę, pabrėždamas tuos „ne karo metus“, nors faktiškai tas laikotarpis buvo itin ryškus tautos dvasinio supriešinimo, jos moralinių ir fizinių vertybių naikinimo savųjų rankomis metas. Tiesa, tada negriaudėjo patrankos, neskriejo virš kaimų ir laukų raketos, karo lyg ir nebuvo.
Kai 1992-ųjų rudenį su dr. Kaziu Bobeliu išvydau Suvalkiją, daugiau kaip metus jos nematęs, net aiktelėjau. Abipus kelio į mus niūriai žvelgė nuplėšytais stogais ūkiniai pastatai, nykios buvusių fermų langų kiaurymės. Taip kaimas nebuvo sunaikintas net per atkaklias ir žiaurias Antrojo pasaulinio karo kovas. Tada daugiau degė miestai ir miesteliai.
Kam ir kuo nusikalto kaimas, jei taip žiauriai buvo nubaustas ir suniokotas?
Nors kolektyvizacija buvo ir ne mūsų „kūrybos“, o prievarta importuota Rytų utopija, tačiau vis dėlto mūsų agronomų ir kitų žemės ūkio specialistų pastangomis bei dėl mūsų žmonių darbštumo ji tapo pakenčiamu ūkininkavimo būdu ir pragyvenimo šaltiniu. Todėl reikėjo ūkių vadovams ir kaimo žmonėms leisti daryti tokias reformas, kurios būtų suteikusios jiems daugiau laisvės, savarankiškumo, išsaugojusios jų pačių sunkiu ir menkai apmokėtu darbu sukurtą turtą, pritaikyti darbą ir ūkininkavimą rinkos dėsniams bei pasinaudoti atkurta nepriklausomybe savo dvasiniam pasauliui turtinti.
Septynerius metus praleidau Rusijoje. Nors ir nelaisvės sąlygomis gyvendamas, turėjau ne vieną progą įsitikinti netikusių tenykščių kolūkių ūkininkavimu. Skaitydavau ir pažangųjį Rusijos žurnalą „Novyj mir“, kur tokie drąsūs rašytojai ir puikūs kaimo gyvenimo žinovai, kaip Jefimas Dorošas, Valentinas Rasputinas ir kiti įtikinamai vaizdavo nualintą kaimo žmonių dvasinį gyvenimą. Mes galėjome didžiuotis senosios kartos žemės ūkio mokslininkais, jų išugdytais agronomais, kurie ir itin sunkiomis sąlygomis neprarado nuovokos, mokė ne tik profesionaliai dirbti žemę, bet ir mylėti žemdirbį.
Be abejo, reformos buvo reikalingos, turėjo atsirasti ir privačių ūkių, ir naujų ūkininkavimo technologijų, našesnės technikos. Tačiau reformos daromos žmonių gerovei, jų labui. Jei reforma skurdina žmogų, naikina jo sukurtą turtą, palieka ji be darbo, tai jau ne reforma, o nusikaltimas. Dar skaudžiau, kai toms tariamoms reformoms buvo prieštaraujama, jos kritikuojamos, siūlomi kiti būdai, tačiau kritikai buvo niekinami, vadinami senos santvarkos gynėjais ar restauruotojais.
A. Urbono knygoje gausu medžiagos apie tas tariamas reformas ir vadinamuosius reformatorius. Tai skaudūs istorijos faktai, bet jie turi išlikti tautos atmintyje. Autorius daugiau skiria dėmesio tiems, kurie nepakluso „reformoms“, gynė savo požiūrį ir išsaugojo bent dalį turto bei darbą tų ūkių žmonėms. Žinoma, tokių ūkių vadovų buvo gerokai mažiau, tačiau jie nusipelno išskirtinio dėmesio, nes tik jie ir gali suformuoti tą „Gabrielės klimatą“, kuriame galėtų suvešėti pozityvios idėjos ir atsirasti daugiau naujų gerų darbų. Tai optimistinės tragedijos gaidos, kurios ir turi mūsų gyvenimą transponuoti iš minoro į mažorą. Lietuvai šiandien idealizmas reikalingas kaip niekada. Nusivylimo jūroje nedera mėgautis neigiamais personažais, o reikia atkakliai ieškoti tų žmonių, jų dvasinių motyvų, kurie padėtų nukreipti mūsų gyvenimą tikrojo žmoniškumo linkme. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dvasinis palikimas ir yra toji atrama, kuri mums reikalinga šiandien, tai idealizmo oazė, skleidžianti atgaivą dvasinės sausros nuvargintiems žmonėms.
Pastaroji A. Urbono knyga tęsia jo ankstesnės knygos „Sutikti agronomų žemėje“, parengtos ir išleistos 2001 m. taip pat „Gairių“ leidyklos, dvasines nuostatas. Anoji buvo skirta įžymiems XX amžiaus Lietuvos žemės ūkio mokslininkams ir veikėjams. „Gabrielės keliais“ – lyg ir anos papildymas, priartinimas prie konkrečių dabarties gyvenimo problemų, bet jos abi apibrėžia tą pati gimtosios žemės ir žemdirbio vaidmenį tautos gyvenime, jos istorijos raidoje. Iš tų knygų supranti, jog žemdirbystė yra tiek įaugusi lietuvio sielą ir kraują, kad be jos neįmanomas normalus tautos gyvenimas. Kai sutrinka žemės ūkis, negaluoja ir lietuvis.
Ilgokai kaimo žmogaus tematika buvo dominuojanti ir mūsų grožinėje literatūroje. Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos, J.Tumo-Vaižganto ir kitą kūrybos personažai, jų jausena ir mąstysena klojo pamatus tolesnei mūsų literatūros raidai, naujo žmogaus formavimui. Tad su kaimo erozija ar jo išnykimu keičiasi iš esmės ir lietuvio dvasios pasaulis.
Prieš keletą metų tuometinis konservatorių Premjeras G. Vagnorius teigė, kad kaimas Lietuvai nereikalingas, nes žemės ūkis nuostolingas, o žemės ūkio produktų visada galima nusipirkti svetur. Jis nesuprato, kad žemės ūkis – tai ne vien ekonomikos šaka, o visa gyvenimo sankloda, žmonių psichologija ir filosofija, susiklosčiusi per šimtmečius, kurią būtina išsaugoti ir įkomponuoti į modernėjantį dabarties gyvenimą.
Rūpestingai ir gerai tvarkant šiuolaikinį žemės ūkį, jis gali užtikrinti tautos maitinimą gerais ir sveikais produktais, o ir padėti išlikti gyvoms toms tradicijoms, kurios puošė ne tik mūsų kaimą, bet ir visą tautą. Pagaliau žemės ūkis buvo sužlugdytas ir tapo nuostolingu ne dėl žemdirbių kaltės, o dėl nemokšų politikų intervencijos.
Knygoje daug ir kitų aktualių dvasinio gyvenimo problemų, laukiančių neatidėliotino sprendimo. Tai istorijos lūžio padaryta žala mūsų kultūrai ir kt.
Knyga rūpestingai parengta, gražiai dailininkės Aušros Čapskytės iliustruota. Knygos kalba – skandi, taisyklinga, patrauklus stilius.
Stasys Stungurys "Rūsčios kaimo dabarties dienoraštis"
Gairės, 2003, Nr. 10, p. 26.