1988 m. birželio 3 d. buvo įkurtas Sąjūdžio judėjimas. Tą dieną Vilniuje, Mokslų akademijos salėje įvyko Sąjūdžio susirinkimas. Jame buvo išrinkti 35 iniciatyvinės grupės įgaliotiniai, kurie turėjo koordinuoti atskirus jau anksčiau susikūrusius įvairius klubus. – „Tauta ir istorija“, „Menas istorinių lūžių laikotarpyje“, „Talka“ ir kt. Sąjūdis buvo Lietuvos atgimimo variklis, jis paskatino 1990 m. kovo 11 d. paskelbti Lietuvos nepriklausomybę.
O štai ir disidento Liudo Dambrausko mintys apie Sąjūdį.
O štai ir disidento Liudo Dambrausko mintys apie Sąjūdį.
Žvilgsnis į Sąjūdį Liudo Dambrausko akimis
Kiekvienos tautos istorijoj yra juodų, pilkų ir baltų dėmių. Suprantu istoriko atsakomybę prieš visuomenę – objektyviai vertinti istorijos įvykius. Aš nesu istorikas ir juo būti nepretenduoju. Teatleidžia skaitytojas man už drąsą, kad kišu nosį į tam tikro mūsų gyvenimo periodo ir, sakyčiau, tam tikros visuomenės dalies judėjimo vertinimą. Neatstovauju jokiai politinei grupei. Tai, ką rašysiu, yra asmeniniai samprotavimai. Jie gali vieniems būti priimtini, kitiems atmestini, dargi šiais nepakantumo laikais kai kieno ir prakeikti. Ir puiku. Vadinasi, mes ne tik egzistuojame, bet bandome protauti, gal net mąstyti. Mūsų kelias į dvasinį, tautinį ir kultūrinį atgimimą po penkiasdešimties priespaudos metų yra sunkus ir vingiuotas. Aš čia sąmoningai nepaminėjau visų mūsų veržimosi į Nepriklausomybę. Neneigdamas jos reikšmės normaliam tautos kūrybinių jėgų suklestėjimui, vis dėlto esu giliai įsitikinęs, kad svarbiausias tautos gyvybingumo, jos ištvermės laidas – blaivumas, jos moralinės vertybės. Tik dvasinis tautos atgimimas gali būti rimta prielaida demokratijai, teisėtvarkai ir ekonomikai, pagrįstai socialiniu teisingumu.
Statydami nepriklausomybės rūmą, neturime pamiršti jo pamatų. O jų nesukrausime iš neapykantos, keršto, praturtėjimo ir valdžios troškimo, nors visa tai puoštume patriotizmo bei antikomunistiniais šūkiais. Turbūt niekas neprieštaraus, kad 1988 metai mūsų tautai buvo didelio išbandymo, bet kartu ir dvasinio lūžio metai. Prisimenant ankstesnį laikotarpį, negalima nepastebėti, kad tas tautinio snaudulio tarpsnis, baimės sukaustytas, nebuvo ramus. Atviri, bekompromisiniai pasisakymai galbūt kai kam ir priminė pavienių Donkichotų kovą su vėjo malūnais. Tačiau jau pačios opozicijos buvimas kėlė valdžios sluoksniams nerimą, o jos brutalus persekiojimas tik padėjo formuoti visuomenę tokią, kokią išvydome viešumo ir persitvarkymo metu. Ne kas kitas, o kitaminčiai pirmieji pralaužė baimės ledus ir sužadino bailiųjų drąsą. Tai buvo ryškiai matoma iki 1988 m. gegužės mėn. Ėmė reikštis pavienių aktyvių, drąsių žmonių tautinė iniciatyva. Niekas negali paneigti, kad patriotinės visuomenės brendimas vyko ir per bažnyčias. Čia didelis aktyvių, drąsių kunigų įnašas ne tik į dvasinį atgimimą, bet ir į lietuvių patriotinį žaidimą. Taip ir atsirado kai kurių demokratinių judėjimų užuomazga, kuri visuomenėje ėmė kristalizuotis į neformalias organizacijas. Žinoma, pirmieji demokratijos žingsniai buvo labai nedrąsūs – trūko politinio subrendimo ir patirties. Rusijoj Gorbačiovo perestroikos veikiamas demokratinių jėgų atbudimas teikė visuomenei vilčių, kad Sovietų Sąjungos totalitarinis režimas baigia išsikvėpti.
Imperijos pamatas, kurį sudarė marksizmas – leninizmas, ėmė braškėti. Vieniems atrodė, kad kapitaliniu remontu sovietinį socializmą dar galima išgelbėti, kiti gi buvo tvirtai įsitikinę, kad visų blogybių šaltinis yra komunistų partija, ir tik atsikračius utopinio marksizmo – leninizmo galimas Rusijos išgelbėjimas. Šalia sunkių ekonomikos problemų iškilo sovietinių respublikų nacionalinis klausimas. Pabaltijo respublikose jis tapo pačiu svarbiausiu, pačiu aštriausiu. Tautos prisiminė 1940 metus, kai jos jėga buvo inkorporuotos į Sovietų Sąjungos sudėtį. Dar ryškiau prieš žmonių akis iškilo deportacijos vaizdai. Beveik visos šeimos Lietuvoj nukentėjo nuo bolševikinio teroro. Pabaltijo tautos savo ateitį siejo tik su visiška nepriklausomybe. Pažangioji Lietuvos inteligentija suprato, kad kovojant už savo teises, tarp įvairiausių įsitikinimų tautiečių reikia ieškoti ne to, kas mus skiria, o kas jungia. Taip kilo Lietuvos Sąjūdžio idėja, kuri oficialiai realizuota 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje, Lietuvos Mokslų Akademijos salėje, kur buvo įkurta Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Po to analogiškos grupės buvo įsteigtos ir kituose respublikos miestuose bei rajonuose.
Ieškant Sąjūdžio ištakų, manau, reikėtų žvilgtelėti į Nepriklausomos Lietuvos valstybinį gyvenimą – demokratinių jėgų atsiradimą, kurios pasireiškė kaip stipri opozicija prieš tautininkų sąjungos įvestą politinį režimą. Opozicijos priešinimasis valdžios autoritarinėms tendencijoms neleido tautininkų valdymą paversti totalitariniu fašistiniu režimu. 1940 metais, Lietuvai netekus nepriklausomybės, iš tų demokratinių jėgų ir susikūrė pagrindinė rezistencija, griežtai pasipriešinusi tiek bolševikų, tiek ir vokiečių okupacijoms. Šiandieninė tikrovė parodė, kad bolševikams per penkiasdešimt žiaurios okupacijos metų nepavyko palaužti lietuviškumo dvasios ir išrauti iš lietuvių sąmonės Nepriklausomybės vilties. Tai ryškiai patvirtino Sąjūdžio atsiradimas. Iš vienos pusės, jis senas kaip ir mūsų laisvės siekimas, iš kitos – jaunas, kupinas entuziazmo ir geriausių norų, tik be politinės patirties ir demokratijos tradicijų.
Vertėtų paliesti spaudos įtaką mūsų atgimimui. Iki 1988 metų LTSR oficialioji spauda vykdė Lietuvos kultūrinio gyvenimo duobkasio vaidmenį. Tačiau tais metais nelegali spauda ypač suaktyvėjo. Be to, nežiūrint cenzūros rėmų, „Komjaunimo tiesoj“ ir „Gimtajame krašte“ pasirodė straipsnių apie pokario trėmimus, kur jie interpretuojami naujai, objektyviau. O jau prieš pat Sąjūdžio atsiradimą jautėsi ryškus spaudos laisvėjimas, kuris savo ruožtu prisidėjo paruošiant dirvą Sąjūdžiui. Iš oficialios spaudos leidinių, drįsusių laisviau ir objektyviau pasisakyti, reikėtų įvardyti „Komjaunimo tiesą“, „Gimtąjį kraštą“, „Kultūros barus“, „Literatūrą ir meną“. Kita komunistinė spauda kiek išmanydama puolė Sąjūdį.
Per trumpą laiką Sąjūdis sugebėjo tapti lietuvių tautos unikaliu judėjimu. Tai ne politinė partija, o visų, trokštančių respublikos nepriklausomybės, gyventojų bendruma. Tai ne kokia grupė pažangių politinių veikėjų, o visa Lietuva, suvienyta mūsų bendros nelaimės – priespaudos. Sąjūdis daug kam padėjo sutraukyti baimės pančius. Lietuvių tauta po ilgo tautinio letargo ėmė suprasti, ko jai reikia kuriant savo ateitį. Sąjūdis formavo ne tik visuomenės opiniją, bet kartu darė didelę įtaką vietos valdžiai, kuri buvo priversta žongliruoti tarp Maskvos ir Sąjūdžio reikalavimų. Manau, ne savo gerų norų skatinam 11 – ojo šaukimo LTSR Aukščiausiosios Tarybos sesija priėmė 1989 m. gegužės 18 d. Deklaraciją apie Lietuvos valstybinį suverenitetą. Žinoma, šiuo metu šis dokumentas atrodo mažavertis, tačiau tuomet tai buvo tam tikras simbolinis žingsnis į nepriklausomybę.
Sąjūdis fenomenalus ir tuo, kad savo gretose sugebėjo sujungti ne tik įvairiausių požiūrių lietuvius, bet ir kitų tautybių, gyvenančių Lietuvoj, atstovus. Užtat netenka stebėtis, kad Sąjūdis savo siekimais palenkė dorų žmonių sąmonę, nes jis iš tos sąmonės buvo gimęs. Žinoma, Sąjūdžio lyderiams, neturėjusiems politinės patirties ir tradicijų, buvo sudėtinga paruošti bendrą strategijos planą, priimtiną gyventojų daugumai. Juo labiau kai patriotinė euforija ėmė stelbti sveiką mąstyseną. Kai kam atrodė, kad Sovietų Sąjungoj susidarė tokia politinė situacija, kai toliau delsti nebegalima – reikia čiupti jautį už ragų, kol jis nepaspruko į mišką. Užtat Sąjūdis susilaukė iš politinių karštakošių ir rimtų priekaištų. Jiems atrodė, kad Sąjūdžio vengimas konfrontuoti su komunistine LTSR Aukščiausiąja Taryba ir CK yra tautos siekių išdavystė. Tokie žymūs disidentai kaip Antanas Terleckas, Viktoras Petkus ir Balys Gajauskas ne tik Lietuvoj, bet ir JAV lietuvių tarpe siekė sukelti įtarumą, nepasitikėjimą Sąjūdžiu.
Demokratijos, laisvės siekimas neįmanomas be emocingų renginių - įvairiausių mitingų, protestų, piketų. Jie ir buvo organizuojami. Atseit ne tik visuomenė mokoma demokratijos, bet ir valdžiai parodomos tikros žmonių nuotaikos. Su paskutiniuoju teiginiu nevisiškai sutikčiau. Dažniausiai mitinguojančių daugumą sudaro inertiška, negalvojanti žmonių masė. Ji šiandien gali šaukti „Valio!“ už dešinįjį oratorių, o rytoj ant rankų kelti kairiųjų atstovą. Be abejo, mitingui toną duoda jo aktyvieji dalyviai. Jie paprastai yra iš anksto apsisprendę. Neduok Dieve, jeigu oratoriaus teiginiai neatitiktų jų pozicijų! Užtat mitingų kalbėtojus lydi ne tik pritarimai, bet ir prieštaravimai - švilpimai, replikos. Žinoma, energingesni prieštaravimai gali baigtis ir rimtom peštynėm. Sąjūdžio organizuojami mitingai praeidavo be ekscesų, nes beveik visus mitinguojančius jungė ta pati idėja – tautos laisvė, valstybingumo atkūrimas. Kas bandė per neatsargumą nukrypti į politines realijas ir tapatinti idėją su jos įgyvendinimo galimybėmis, tas būdavo apšaukiamas prokomunistiniu elementu. Suprantama, šito niekas nenorėjo, ypač tie, kurie prieš keletą mėnesių savo anketose rašė: komunistų partijos ar komjaunimo sąjungos narys… Nors gyvename kompiuterių amžiuje, tačiau patriotiškumo laipsniui nustatyti jų dar niekas nepritaikė. Teko pasikliauti žmonių gražbylyste. Kas geriau, racionaliau įvaldė patriotinius šūkius arba išradingiau, dažniau koneveikė komunistus, tas atrodė patriotiškiau. O šia prasme pirmavo ekskomunistai ir ekskomjaunuoliai. Jie antikomunistinėmis frazėmis buvo nepralenkiami. Matyt, stropiai studijuotas dialektinis materializmas nenuplaukė šuniui ant uodegos, pravertė kopiant karjeros laiptais. Taip šalia dorų nuoširdžių patriotų į Sąjūdžio aktyvistų gretas pateko nemažai buvusių aktyvių komjaunuolių bei komunistų, kurie laiku susiorientavo atsižegnoti nuo marksizmo – leninizmo „nemariųjų idėjų“. Nemanau, kad patriotine euforija nepasinaudojo ir KGB bendradarbiai…
Labai pavykusiu laikytinas 1989 metų rugpjūčio 23 dienos mitingas Vingio parke. Tai buvo visos Lietuvos gyventojų susibūrimas. Jame dalyvavo apie du šimtai tūkstančių žmonių. Mane žavėjo ne tiek minios gausumas, kiek to mitingo kai kurių kalbėtojų intelektas. Jeigu anksčiau tenkintasi užuominomis su tam tikru atsargumu ar baime, tai čia mūsų siekiai buvo vadinami tikraisiais vardais. Molotovo-Ribentropo pakto padariniai visiškai atskleisti, pagaliau iš visuomenės veikėjų lūpų išgirdome 1944 – 1952 metų rezistencijos bekompromisinį vertinimą. Šis mitingas sudrebino Lietuvos komunistinės valdžios pamatus. Partijos CK tai parodė rugsėjo 28 d., kai pasiuntė į Gedimino aikštę specialų kariuomenės dalinį išvaikyti ten susirinkusiųjų pasmerkti Molotovo-Ribentropo sandėrius. Žuvusių nebuvo, bet kareiviai aplamdė šonus ne vienam mitingo dalyviui. Sąjūdis, nors ir nedalyvavo mitingą organizuojant, tačiau brutalią valdžios akciją pasmerkė. Tai pasitarnavo visuomenės opinijos formavimuisi.
Manau, kad vilniškis CK, savo ryžtingais veiksmais rugsėjo 28 d. siekė dviejų tikslų: grąžinti įsidrąsinusiems piliečiams baimę ir sukompromituoti Gorbačiovo viešumo bei demokratijos politiką. Bet, matyt, CK pirmasis sekretorius Songaila apsiskaičiavo. Tuoj pat buvo „išleistas“ į pensiją
1988 m. spalio 22 – 23 dienomis įvyko pirmasis Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas Sporto rūmuose Vilniuje. Tai didelis, įspūdingas politinis įvykis, konsolidavęs progresyvias politines jėgas, siekiančias paruošti ne emocinį, o realų strateginį Lietuvos valstybingumo atkūrimo planą. Tuo metu valstybingumo sąvoka buvo įvairiai interpretuojama – nuo tautinės kultūros ir ekonomikos savarankiškumo iki Lietuvos nepriklausomybės. Sąjūdžio suvažiavimas nenuslinko nei į kairę, nei į dešinę. Nuosaikios politikos šalininkai sugebėjo konsoliduoti suvažiavimo dalyvius, nors kai kurie Kauno delegatai neslėpė savo radikalių pažiūrų.
Sąjūdžio priimta programa gerokai deklaratyvi. Tačiau tuo metu kalbėti konkrečiau būtų nerealu. Faktiškai Lietuvą valdė Komunistų partijos CK ir sovietinė vyriausybė. Politinė situacija keitėsi kas savaitę. Sąjūdžio priimta programa mobilizavo visuomenę, atkreipdama jos dėmesį į opius klausimus. O apėmė ji visas mūsų gyvenimo sritis.
Statydami nepriklausomybės rūmą, neturime pamiršti jo pamatų. O jų nesukrausime iš neapykantos, keršto, praturtėjimo ir valdžios troškimo, nors visa tai puoštume patriotizmo bei antikomunistiniais šūkiais. Turbūt niekas neprieštaraus, kad 1988 metai mūsų tautai buvo didelio išbandymo, bet kartu ir dvasinio lūžio metai. Prisimenant ankstesnį laikotarpį, negalima nepastebėti, kad tas tautinio snaudulio tarpsnis, baimės sukaustytas, nebuvo ramus. Atviri, bekompromisiniai pasisakymai galbūt kai kam ir priminė pavienių Donkichotų kovą su vėjo malūnais. Tačiau jau pačios opozicijos buvimas kėlė valdžios sluoksniams nerimą, o jos brutalus persekiojimas tik padėjo formuoti visuomenę tokią, kokią išvydome viešumo ir persitvarkymo metu. Ne kas kitas, o kitaminčiai pirmieji pralaužė baimės ledus ir sužadino bailiųjų drąsą. Tai buvo ryškiai matoma iki 1988 m. gegužės mėn. Ėmė reikštis pavienių aktyvių, drąsių žmonių tautinė iniciatyva. Niekas negali paneigti, kad patriotinės visuomenės brendimas vyko ir per bažnyčias. Čia didelis aktyvių, drąsių kunigų įnašas ne tik į dvasinį atgimimą, bet ir į lietuvių patriotinį žaidimą. Taip ir atsirado kai kurių demokratinių judėjimų užuomazga, kuri visuomenėje ėmė kristalizuotis į neformalias organizacijas. Žinoma, pirmieji demokratijos žingsniai buvo labai nedrąsūs – trūko politinio subrendimo ir patirties. Rusijoj Gorbačiovo perestroikos veikiamas demokratinių jėgų atbudimas teikė visuomenei vilčių, kad Sovietų Sąjungos totalitarinis režimas baigia išsikvėpti.
Imperijos pamatas, kurį sudarė marksizmas – leninizmas, ėmė braškėti. Vieniems atrodė, kad kapitaliniu remontu sovietinį socializmą dar galima išgelbėti, kiti gi buvo tvirtai įsitikinę, kad visų blogybių šaltinis yra komunistų partija, ir tik atsikračius utopinio marksizmo – leninizmo galimas Rusijos išgelbėjimas. Šalia sunkių ekonomikos problemų iškilo sovietinių respublikų nacionalinis klausimas. Pabaltijo respublikose jis tapo pačiu svarbiausiu, pačiu aštriausiu. Tautos prisiminė 1940 metus, kai jos jėga buvo inkorporuotos į Sovietų Sąjungos sudėtį. Dar ryškiau prieš žmonių akis iškilo deportacijos vaizdai. Beveik visos šeimos Lietuvoj nukentėjo nuo bolševikinio teroro. Pabaltijo tautos savo ateitį siejo tik su visiška nepriklausomybe. Pažangioji Lietuvos inteligentija suprato, kad kovojant už savo teises, tarp įvairiausių įsitikinimų tautiečių reikia ieškoti ne to, kas mus skiria, o kas jungia. Taip kilo Lietuvos Sąjūdžio idėja, kuri oficialiai realizuota 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje, Lietuvos Mokslų Akademijos salėje, kur buvo įkurta Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Po to analogiškos grupės buvo įsteigtos ir kituose respublikos miestuose bei rajonuose.
Ieškant Sąjūdžio ištakų, manau, reikėtų žvilgtelėti į Nepriklausomos Lietuvos valstybinį gyvenimą – demokratinių jėgų atsiradimą, kurios pasireiškė kaip stipri opozicija prieš tautininkų sąjungos įvestą politinį režimą. Opozicijos priešinimasis valdžios autoritarinėms tendencijoms neleido tautininkų valdymą paversti totalitariniu fašistiniu režimu. 1940 metais, Lietuvai netekus nepriklausomybės, iš tų demokratinių jėgų ir susikūrė pagrindinė rezistencija, griežtai pasipriešinusi tiek bolševikų, tiek ir vokiečių okupacijoms. Šiandieninė tikrovė parodė, kad bolševikams per penkiasdešimt žiaurios okupacijos metų nepavyko palaužti lietuviškumo dvasios ir išrauti iš lietuvių sąmonės Nepriklausomybės vilties. Tai ryškiai patvirtino Sąjūdžio atsiradimas. Iš vienos pusės, jis senas kaip ir mūsų laisvės siekimas, iš kitos – jaunas, kupinas entuziazmo ir geriausių norų, tik be politinės patirties ir demokratijos tradicijų.
Vertėtų paliesti spaudos įtaką mūsų atgimimui. Iki 1988 metų LTSR oficialioji spauda vykdė Lietuvos kultūrinio gyvenimo duobkasio vaidmenį. Tačiau tais metais nelegali spauda ypač suaktyvėjo. Be to, nežiūrint cenzūros rėmų, „Komjaunimo tiesoj“ ir „Gimtajame krašte“ pasirodė straipsnių apie pokario trėmimus, kur jie interpretuojami naujai, objektyviau. O jau prieš pat Sąjūdžio atsiradimą jautėsi ryškus spaudos laisvėjimas, kuris savo ruožtu prisidėjo paruošiant dirvą Sąjūdžiui. Iš oficialios spaudos leidinių, drįsusių laisviau ir objektyviau pasisakyti, reikėtų įvardyti „Komjaunimo tiesą“, „Gimtąjį kraštą“, „Kultūros barus“, „Literatūrą ir meną“. Kita komunistinė spauda kiek išmanydama puolė Sąjūdį.
Per trumpą laiką Sąjūdis sugebėjo tapti lietuvių tautos unikaliu judėjimu. Tai ne politinė partija, o visų, trokštančių respublikos nepriklausomybės, gyventojų bendruma. Tai ne kokia grupė pažangių politinių veikėjų, o visa Lietuva, suvienyta mūsų bendros nelaimės – priespaudos. Sąjūdis daug kam padėjo sutraukyti baimės pančius. Lietuvių tauta po ilgo tautinio letargo ėmė suprasti, ko jai reikia kuriant savo ateitį. Sąjūdis formavo ne tik visuomenės opiniją, bet kartu darė didelę įtaką vietos valdžiai, kuri buvo priversta žongliruoti tarp Maskvos ir Sąjūdžio reikalavimų. Manau, ne savo gerų norų skatinam 11 – ojo šaukimo LTSR Aukščiausiosios Tarybos sesija priėmė 1989 m. gegužės 18 d. Deklaraciją apie Lietuvos valstybinį suverenitetą. Žinoma, šiuo metu šis dokumentas atrodo mažavertis, tačiau tuomet tai buvo tam tikras simbolinis žingsnis į nepriklausomybę.
Sąjūdis fenomenalus ir tuo, kad savo gretose sugebėjo sujungti ne tik įvairiausių požiūrių lietuvius, bet ir kitų tautybių, gyvenančių Lietuvoj, atstovus. Užtat netenka stebėtis, kad Sąjūdis savo siekimais palenkė dorų žmonių sąmonę, nes jis iš tos sąmonės buvo gimęs. Žinoma, Sąjūdžio lyderiams, neturėjusiems politinės patirties ir tradicijų, buvo sudėtinga paruošti bendrą strategijos planą, priimtiną gyventojų daugumai. Juo labiau kai patriotinė euforija ėmė stelbti sveiką mąstyseną. Kai kam atrodė, kad Sovietų Sąjungoj susidarė tokia politinė situacija, kai toliau delsti nebegalima – reikia čiupti jautį už ragų, kol jis nepaspruko į mišką. Užtat Sąjūdis susilaukė iš politinių karštakošių ir rimtų priekaištų. Jiems atrodė, kad Sąjūdžio vengimas konfrontuoti su komunistine LTSR Aukščiausiąja Taryba ir CK yra tautos siekių išdavystė. Tokie žymūs disidentai kaip Antanas Terleckas, Viktoras Petkus ir Balys Gajauskas ne tik Lietuvoj, bet ir JAV lietuvių tarpe siekė sukelti įtarumą, nepasitikėjimą Sąjūdžiu.
Demokratijos, laisvės siekimas neįmanomas be emocingų renginių - įvairiausių mitingų, protestų, piketų. Jie ir buvo organizuojami. Atseit ne tik visuomenė mokoma demokratijos, bet ir valdžiai parodomos tikros žmonių nuotaikos. Su paskutiniuoju teiginiu nevisiškai sutikčiau. Dažniausiai mitinguojančių daugumą sudaro inertiška, negalvojanti žmonių masė. Ji šiandien gali šaukti „Valio!“ už dešinįjį oratorių, o rytoj ant rankų kelti kairiųjų atstovą. Be abejo, mitingui toną duoda jo aktyvieji dalyviai. Jie paprastai yra iš anksto apsisprendę. Neduok Dieve, jeigu oratoriaus teiginiai neatitiktų jų pozicijų! Užtat mitingų kalbėtojus lydi ne tik pritarimai, bet ir prieštaravimai - švilpimai, replikos. Žinoma, energingesni prieštaravimai gali baigtis ir rimtom peštynėm. Sąjūdžio organizuojami mitingai praeidavo be ekscesų, nes beveik visus mitinguojančius jungė ta pati idėja – tautos laisvė, valstybingumo atkūrimas. Kas bandė per neatsargumą nukrypti į politines realijas ir tapatinti idėją su jos įgyvendinimo galimybėmis, tas būdavo apšaukiamas prokomunistiniu elementu. Suprantama, šito niekas nenorėjo, ypač tie, kurie prieš keletą mėnesių savo anketose rašė: komunistų partijos ar komjaunimo sąjungos narys… Nors gyvename kompiuterių amžiuje, tačiau patriotiškumo laipsniui nustatyti jų dar niekas nepritaikė. Teko pasikliauti žmonių gražbylyste. Kas geriau, racionaliau įvaldė patriotinius šūkius arba išradingiau, dažniau koneveikė komunistus, tas atrodė patriotiškiau. O šia prasme pirmavo ekskomunistai ir ekskomjaunuoliai. Jie antikomunistinėmis frazėmis buvo nepralenkiami. Matyt, stropiai studijuotas dialektinis materializmas nenuplaukė šuniui ant uodegos, pravertė kopiant karjeros laiptais. Taip šalia dorų nuoširdžių patriotų į Sąjūdžio aktyvistų gretas pateko nemažai buvusių aktyvių komjaunuolių bei komunistų, kurie laiku susiorientavo atsižegnoti nuo marksizmo – leninizmo „nemariųjų idėjų“. Nemanau, kad patriotine euforija nepasinaudojo ir KGB bendradarbiai…
Labai pavykusiu laikytinas 1989 metų rugpjūčio 23 dienos mitingas Vingio parke. Tai buvo visos Lietuvos gyventojų susibūrimas. Jame dalyvavo apie du šimtai tūkstančių žmonių. Mane žavėjo ne tiek minios gausumas, kiek to mitingo kai kurių kalbėtojų intelektas. Jeigu anksčiau tenkintasi užuominomis su tam tikru atsargumu ar baime, tai čia mūsų siekiai buvo vadinami tikraisiais vardais. Molotovo-Ribentropo pakto padariniai visiškai atskleisti, pagaliau iš visuomenės veikėjų lūpų išgirdome 1944 – 1952 metų rezistencijos bekompromisinį vertinimą. Šis mitingas sudrebino Lietuvos komunistinės valdžios pamatus. Partijos CK tai parodė rugsėjo 28 d., kai pasiuntė į Gedimino aikštę specialų kariuomenės dalinį išvaikyti ten susirinkusiųjų pasmerkti Molotovo-Ribentropo sandėrius. Žuvusių nebuvo, bet kareiviai aplamdė šonus ne vienam mitingo dalyviui. Sąjūdis, nors ir nedalyvavo mitingą organizuojant, tačiau brutalią valdžios akciją pasmerkė. Tai pasitarnavo visuomenės opinijos formavimuisi.
Manau, kad vilniškis CK, savo ryžtingais veiksmais rugsėjo 28 d. siekė dviejų tikslų: grąžinti įsidrąsinusiems piliečiams baimę ir sukompromituoti Gorbačiovo viešumo bei demokratijos politiką. Bet, matyt, CK pirmasis sekretorius Songaila apsiskaičiavo. Tuoj pat buvo „išleistas“ į pensiją
1988 m. spalio 22 – 23 dienomis įvyko pirmasis Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas Sporto rūmuose Vilniuje. Tai didelis, įspūdingas politinis įvykis, konsolidavęs progresyvias politines jėgas, siekiančias paruošti ne emocinį, o realų strateginį Lietuvos valstybingumo atkūrimo planą. Tuo metu valstybingumo sąvoka buvo įvairiai interpretuojama – nuo tautinės kultūros ir ekonomikos savarankiškumo iki Lietuvos nepriklausomybės. Sąjūdžio suvažiavimas nenuslinko nei į kairę, nei į dešinę. Nuosaikios politikos šalininkai sugebėjo konsoliduoti suvažiavimo dalyvius, nors kai kurie Kauno delegatai neslėpė savo radikalių pažiūrų.
Sąjūdžio priimta programa gerokai deklaratyvi. Tačiau tuo metu kalbėti konkrečiau būtų nerealu. Faktiškai Lietuvą valdė Komunistų partijos CK ir sovietinė vyriausybė. Politinė situacija keitėsi kas savaitę. Sąjūdžio priimta programa mobilizavo visuomenę, atkreipdama jos dėmesį į opius klausimus. O apėmė ji visas mūsų gyvenimo sritis.