VšĮ  „Tautos atmintis“
  • Apie mus
  • Straipsniai
  • Žurnalas
  • Kontaktai

A. Terleckas. "Tokius prisimenu Andrejų Sacharovą, Sergejų Kovaliovą ir kitus Maskvos disidentus".

5/1/2015

2 Comments

 
Picture

Prieš trejus metus - 2012 m. gegužės 1 d. - netekome disidento Viktoro Petkaus. Tai žinomas kovotojas už žmogaus teises ir laisves, politinis veikėjas, politinis kalinys, Lietuvos Helsinkio grupės vienas iš steigėjų ir narys. Norint paminėti šią liūdną netektį, kviečiame Jus perskaityti A. Terlecko straipsnį apie rusų disidentus, kuriame minimas ir V. Petkus.

Antanas Terleckas

"Tokius prisimenu Andrejų Sacharovą, Sergejų Kovaliovą ir kitus Maskvos disidentus"

„Vakarinių naujienų“ 1995 m. sausio 9-osios numeryje perskaičiau Jono Ambraziejaus straipsnį „Sergejaus Kovaliovo ištikimybė“. Autorius tvirtina, kad apie Kovaliovą geriau galėtų papasakoti V.Petkus, A.Žilinskas, A.Terleckas ir kiti.

Esu labai reiklus prisiminimams, kurie mokslo pasaulyje yra vieni pagrindinių istorijos šaltinių. Tikiu tik tų prisiminimų autoriais, kurie rašo remdamiesi dienoraščiais ar laiškais. Net A. Sacharovas neišvengė netikslumų savo prisiminimuose. Ką tada kalbėti apie kitus? Nenoriu tvirtinti, kad Juozas Keliuotis meluoja, tačiau jo „pasenusi“ atmintis dažnai klaidina. Antai jis rašė, kad 1947 m., grįždamas iš konclagerio, iš Vilniaus geležinkelio stoties į namus parvažiavo... troleibusu.

Rašyti prisiminimus be dienoraščių suteikčiau teisę tik savo tėvui, Motiejui Miškiniui ir Viktorui Nekipelovui. Deja, tėvas buvo visiškas beraštis ir paskendęs kaimo darbuose. Savo prisiminimų Motiejus Miškinis neparašė dėl apsileidimo. O Nekipelovą KGB fiziškai sunaikino. Viktoras jau keleri metai ilsisi kuriose nors Paryžiaus kapinėse. Skaitydamas savo bylą Nekipelovas atmintinai išmoko visus savo skundikų donosus (žodis donos tipiškai rusiškas ir neturėtų būti verčiamas į lietuvių kalbą), kuriuos man atpasakodavo, norėdamas pasitikrinti, ar ko nors neužmiršo. Jeigu būtų gyvas V. Nekipelovas, paskambinčiau jam. Viktoras papasakotų vos ne apie kiekvieną dieną, praleistą kartu Uralo Kučino konclageryje. Jo pasakojimuose būtų gausu prisiminimų ir apie Sergejų Kovaliovą.

KGB pulkininkas Julius Česnavičius aplankė mane Kolymoje du kartus. 1984-ųjų metų sausio pabaigoje atvyko su mano dienoraščių kai kurių tomų kopijomis, kad iššifruočiau (mainais į būsimą straipsnį „Tiesoje“, šmeižiantį mane) slapyvardžius, kuriuos pats sugalvodavau savo aprašytiems žmonėms. Tada čekistui pasigyriau, kad grįžęs į Lietuvą parašysiu prisiminimus. Pasistengė, kad jų neparašyčiau. 1984 m. gegužės 4 d. man jau esant Magadano tremtyje, Vilniuje KGB padarė dar vieną kratą. Konfiskavo daug dienoraščių, kurių 1979 m. spalio 3 d. nesurado, nes buvo užkasti. Konfiskavo ir mano laiškus žmonai. Dalį jų grąžino 1987 m. birželio 18 d., o dienoraščius sudegino, matyt, 1991 m. rugpjūčio 20- ąją ar 21-ąją.

1985 m. liepos 31 d. atskridęs į brolio laidotuves, iškasiau pradžiovinti čekistų dar ne visus rastus dienoraščius. Paskui vėl užkasiau. „Darbuodamiesi“ naktimis kagėbistai surado juos ir daugelį laiškų. Viską sunaikino.

Gaila, kad tėvas nepadovanojo savo atminties. Tad mano prisiminimai apie Sergejų Kovaliovą ir jo draugus skurdoki. Apie S. Kovaliovą daug parašytų jo (taip pat V. Petkaus ir mano) tardytojas T. Lazarevičius, šiandien advokataujantis Vilniuje. Apie S. Kovaliovo bylą galėtų papasakoti jo (ir mano) teisėjas M. Ignotas, šiandien dirbantis generalinėje prokuratūroje. Nemažai apie S. Kovaliovą papasakotų „mūsų prokuroras“ (Sergejaus, Viktoro, mano ir daugelio kitų) Jurgis Bakučionis ir buvęs LTSR prokuroras Liudvikas Sabutis, vieno iš dabartinio LR Seimo komitetų pirmininkas. Aišku, S. Kovaliovo teismo dar neužmiršo Petras Keidošius, kurį šiandien dažnai matau spaudos konferencijose. P. Keidošius, pamenu, nepraleisdavo nė vieno disidentų teismo (per B. Gajausko teismą pakviečiau jį ir Sovietų Sąjungos didvyrį ir Sovietų Sąjungos didvyrį B. Urbonavičių po dvejų metų apsilankyti ir mano teisme. Abu po pustrečių metų pasinaudojo tuo kvietimu...). P. Keidošius, žvelgdamas „iš kitos barikadų pusės“, papasakotų, kaip 1975 m. spalio 9-12 d. LTSR Aukščiausiajame Teisme elgėsi Sergejus Kovaliovas ir jo bičiuliai, ir kaip teismo vestibiulyje atrodė saujelė Lietuvos disidentų. Jeigu poetas kai ką pamiršo arba nenorėtų prisiminti, galėčiau padėti.

Apie Sergejų Kovaliovą pirmą kartą išgirdau 7-ojo dešimtmečio pabaigoje per užsienio radiją. Per du kartus septyniolika metų iškalėjęs poliglotas Kęstutis Jokubynas (neseniai iš „Laisvosios Europos“ išėjęs į pensiją) dažnai važinėdavo į Maskvą aplankyti seno savo draugo anglų komunisto, kuriam Stalinas buvo suteikęs politinį prieglobstį... konclageryje. Kęstutis ieškojo ryšių su vienu buvusiu rusiškojo kaceto kaliniu vokiečiu, kuris Vakarų Vokietijoje tapo žymiu politiniu veikėju. K. Jokubynas padarė viską, kad tas vokietis atgautų Petro Juodelio išgelbėtą jo lagerinę poeziją.

K. Jokubynas ruošėsi leisti pogrindinį „Laisvės šauklį“. Maskvoje jis ieškojo portatyvinės rašomosios mašinėlės, vykdė kai kuriuos „LKB kronikos“ pavedimus. Ten K. Jokubynas ir susipažino su Sergejumi Kovaliovu.

1974 m. lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje jis susižavėjęs papasakojo man apie savo ilgą pokalbį su Kovaliovu 26 Baku komisarų gatvėje. Kęstučiui Sergejus jau tą dieną tapo savęs išsižadėjimo simboliu. 1974 XII 23 Vilniuje ir Kaune vyko didžiulės KGB kratos. Gruodžio 26-ąją išlydėjome į Vakarus Mariją ir Joną Jurašus. Kitą dieną džiaugėmės, kad KGB paleido tris paras laikytus Albertą Žilinską ir Balį Gajauską.

Gruodžio 28 d. mus pribloškė per užsienio radiją paskelbta žinia, kad po kratos suimtas Sergejus Kovaliovas ir lėktuvu atskraidintas į Vilnių. Siekiama nuteisti jį mieste, į kurį užsienio korespondentams draudžiama atvykti. 

Kodėl ne atvežtas, o atskraidintas? Iš KGB kalėjimo į LTSR Aukščiausiąjį teismą Sergejų vežiodavo juodvarniu (metalinė dėžė ant ratų). Tačiau didesniems atstumams įveikti naudojosi lėktuvu. Kai S. Kovaliovas 1981 XII 27 Čistopolio kalėjime (Totorija) atliko savo bausmę lageryje, čekistai jį nuskraidino į tremties vietą - Kolymą. Visus mus transportuodavo voronokais ar stolypinais (specialūs kaliniams vežti vagonai), o S.Kovaliovą - lėktuvu. 

Aišku kagėbistai neapkentė ir Sergejaus. Tačiau jis privertė čekistus elgtis taip, kad jie S. Kovaliovui netaikė specialių kankinimo priemonių. Kaip jis to pasiekė, negaliu paaiškinti. Matyt, kagėbistai suvokė, kad tolimoje ateityje jiems reikės skaitytis su Sergejumi Kovaliovu... 


Norinčius skaityti visą tekstą, kviečiame mums parašyti ir atsiųsime viską: tautosatmintis@gmail.com
2 Comments
Pikasas
4/10/2016 09:57:01 am

Birutė Pašilienė, už kurios patikimumą „galvą guldė 25 metus sovietiniuose lageriuose kalintas disidentas Balys Gajauskas“(lit.2nr, 48psl.), vienas iš A.Solženicyno „Gulago“ vertėjų, supažindino A.Terlecką ir V.Petkų su disidentu Sergiejumi Kovaliovu. „Birutė buvo gerai pažįstama su dideliu maskviečių (disidentų) būriu ir kaip lietuvė pogrindininkė laikoma ten savu žmogumi. (lit. "Laisvės priešaušryje", 49psl.)

B.Pašilienė, pasak A.Terlecko, (cituoju) prašė mus su Viktoru (Petkumi) vykti į Maskvą švęsti S.Kovaliovo gimimo dienos. Tada A.Terleckas džiaugėsi, nes: (cituoju) „jau seniai norėjau susipažinti su akademiku Andrejumi Sacharovu ir jo draugais. Džiaugiausi, kad toji proga pagaliau pasitaikė. Tik vėliau bent jau man (A.Terleckui) kilo įtarimas, kodėl čekistai netrukdo lietuviams suartėti su Maskvos disidentais. Tik pats pragaro valdovas galėtų atsakyti į šį klausimą. Matyt, buvo tikimasi, kad bendradarbiaudami su B.Pašiliene ir daugeliu maskviečių disidentų padėsime čekistams išaiškinti „Katalikų Bažnyčios kronikos“ kelius į Vakarus.“ (lit.ten pat 49psl.)
PASTEBĖJIMAS: Vertinant platinimą, tektų įvertinti ir KGB smūgį maskviečiams „Memorandumo“ signatarams. Gal nereikia kreiptis į „pragaro valdovą“ dėl tokios informacijos, kodėl KGB taip elgėsi. Gal pakankamai svarių versijų galima rasti analizuojant pačio A.Terlecko veiklos „konspiracijas“ ir „informacijas“. Būtent Birutė Pašilienė turėjo moralinę teisę, ką nors nedoro įtarus, pasiūlyti A.Terleckui „nevažinėti į Maskvą ir ten nesusitikinėti su disidentais bei užsienio korespondentais“.Gal būtent dėl to ji buvo taip bekompromisiškai užsipulta A.Terlecko, kaip kenkusi disidentams ir laisvės siekiams.
A.Terleckas dėl B.Pašilienės kompromitavimo pasitelkė ištremtą iš Leningrado į Vilnių Valerijų Smolkiną, vėliau išvykusį į Izraelį, tam, kad „atitolinti“ Birutę nuo Solženicyno fondo, kuriam vadovauti ėmėsi V.Smolkinas. Apie šį sprendimą buvo pranešta A.Solženicyno fondo SSRS vadovui Aleksandrui Ginzburgui. Betgi B.Gajauskas bei V.Petkus nepatikėjo B.Pašilienei skirtomis A.Terlecko apkalbomis. Netgi, kuo toliau tuo labiau stiprėjo pasitikėjimas B.Pašiliene. (lit. ten pat 51 psl).

Reply
Pikasas
4/27/2016 01:57:51 pm

A.Terleckas: (Cituoju)„Darbe nutariau parašyti apie J.Tuminauskienę tai, ko reikalavo J.Česnavičius ir tas pulkininkas(N. Dušanskis). Pulkininkas norėjo priversti mane rašyti pas juos, bet kai paklausiau: „Čto eto? Ultimatum?“ („Kas tai? Ultimatumas?“) Jis greitai nusileido ir liepė atnešti trečiadienį 14 val.“Perskaitęs pranešimą J.Česnavičius paklausė, kodėl neparašiau apie E.Buroką.“ J.Česnavičius: (cituoju) „paprašė papasakoti apie santykius su Edvardu (Buroku). „Ar žinote , kur jis dabar? Atsakiau, kad žinau ir papasakojau viską, ką žinojau apie jo bylą(žinoma, kiek maniau žinantis apie ją)(...) daugiau neigiamai charakterizavau.“(lit. „25-ieji Lietuvos okupacijos metai“ 165,166,168, 176, 189, 189, 191, 194 psl.) (Vienas iš svarbiausių pasipriešinimo faktų buvo 1953 m.sukilimas Vorkutos Alač Jagos lageryje. Edvardas Burokas buvo atsakingas už sukilimo ruošimo saugumą ir ryšius.

A.Terleckas: (cituoju) „Savo paaiškinime apie laišką P.Skeiveriui pabrėžiau, kad fiziškai nepajėgiu duoti daugiau parodymų. Jis (J.Česnavičius) paklausė, ar aš nepasiruošęs kalbėti. Atsakiau, kad esu išvargęs. Jis stengėsi būti geras man, daug juokavo. O paskui, žinoma, siekė ištraukti iš manęs tai, kas jiems reikalinga žinoti. Akivaizdu, kad saugumiečiai naudojo įprastą gero ir blogo operatyvininko praktiką. Tai suprato ir pats A.Terleckas: (cituoju) „Pulkininkas (N.Dušanskis) užkietėjęs stalinietis, o kapitonas (J.Česnavičius)stengėsi būti malonus, draugiškas, nelinkintis man nieko blogo, o tik „vykdantis savo pareigą“. A.Terleckas: (cituoju) „Neseniai vadindavau juos kruvinais čekistais. Išėjau būdamas geresnės nuomonės. Jaučiau kažkokį palengvėjimą.“ A.Terleckas:(cituoju)„Man pasirodė, kad jis (J.Česnavičius) ėmė labiau gerbti mane. Pirmuose mūsų susitikimuose jis mėgindavo vadinti mane „tu“, o dabar tik „jūs“. Klausia: -Tai ar turėjote kokią nors naudą mūsų pasikalbėjimais? (...) Man atsakius teigiamai, jis pasirodė nuoširdus, mandagus, taktiškas. Išsakė mintį, kad mes dar susitikinėsime. Pasakiau, kad beveik viskas aišku, klausimų neturiu. O jei turėsiu, yra kam man išaiškinti: „Pas mus dirba buvęs jūsų darbuotojas Čiudinovas.“A.Čiudinovui A.Terleckas aiškina, kad: (cituoju) „jo (t.y.Terlecko) pažiūros nacionaliniu klausimu niekuo nesiskiria nuo komunistų pažiūrų.“

Susitikimai sovietiniame saugume vis tęsėsi. A.Terleckas tikina save: (cituoju) „kad turi neplepėti, kontroliuoti savo žodžius, nes jo žodžiai yra įrašomi į magnetofoną. Turėjau pasakoti apie visus pažįstamus iš lagerio“. Apie vienus A.Terleckas kalbėjo teigiamai apie kitus – neigiamai. (cituoju) „Palyginti neblogai atsakinėjau, turint galvoj, kad buvau išvargęs neišsimiegojęs. Bet nesugebėjau paaiškinti, kodėl nenoriu palaikyti santykių su Endriukaičiu. (...) Man patinka A.Stasiškis. Apie kitus kalbėjau taip, kaip juos vertinau. (...) Neigiamai atsiliepiau apie Ardžiūną. Teigiamai apie Bičiūną. Matyt duos ką nors „auklėti“. (...) Kai kur jis (kapitonas J.Česnavičius) pats padėjo suformuluoti mano atsakymą.“

A.Terleckas: (cituoju) „Turėjau duoti apie 30 buvusių ir esamų lagerininkų charakteristikas“.(...)„Daug klausinėta apie Endriukaitį, A.Stasiškį, Bičiūną, J.Semėną. V.Filipavičiumi nelabai domėjosi.“ (...) „Pykau ant savęs, kad pasidaviau baimės jausmui. Į „pokalbio“ pabaigą tas jausmas dingo“. A.Terleckas paaiškina: (cituoju) „Susidariau išvadą, kad jie (saugumiečiai) laikė mane kažkuo, panašiu į „centrą“. A.Terleckas: (cituoju) „Grįžęs (iš saugumo) į darbą turėjau mažai laiko pranešimui politvalandėlei. Sąmoningai atsiprašiau, kad skaitysiu

Reply



Leave a Reply.

Powered by Create your own unique website with customizable templates.