Prieš trejus metus - 2012 m. gegužės 1 d. - netekome disidento Viktoro Petkaus. Tai žinomas kovotojas už žmogaus teises ir laisves, politinis veikėjas, politinis kalinys, Lietuvos Helsinkio grupės vienas iš steigėjų ir narys. Norint paminėti šią liūdną netektį, kviečiame Jus perskaityti A. Terlecko straipsnį apie rusų disidentus, kuriame minimas ir V. Petkus.
Antanas Terleckas
"Tokius prisimenu Andrejų Sacharovą, Sergejų Kovaliovą ir kitus Maskvos disidentus"
"Tokius prisimenu Andrejų Sacharovą, Sergejų Kovaliovą ir kitus Maskvos disidentus"
„Vakarinių naujienų“ 1995 m. sausio 9-osios numeryje perskaičiau Jono Ambraziejaus straipsnį „Sergejaus Kovaliovo ištikimybė“. Autorius tvirtina, kad apie Kovaliovą geriau galėtų papasakoti V.Petkus, A.Žilinskas, A.Terleckas ir kiti.
Esu labai reiklus prisiminimams, kurie mokslo pasaulyje yra vieni pagrindinių istorijos šaltinių. Tikiu tik tų prisiminimų autoriais, kurie rašo remdamiesi dienoraščiais ar laiškais. Net A. Sacharovas neišvengė netikslumų savo prisiminimuose. Ką tada kalbėti apie kitus? Nenoriu tvirtinti, kad Juozas Keliuotis meluoja, tačiau jo „pasenusi“ atmintis dažnai klaidina. Antai jis rašė, kad 1947 m., grįždamas iš konclagerio, iš Vilniaus geležinkelio stoties į namus parvažiavo... troleibusu.
Rašyti prisiminimus be dienoraščių suteikčiau teisę tik savo tėvui, Motiejui Miškiniui ir Viktorui Nekipelovui. Deja, tėvas buvo visiškas beraštis ir paskendęs kaimo darbuose. Savo prisiminimų Motiejus Miškinis neparašė dėl apsileidimo. O Nekipelovą KGB fiziškai sunaikino. Viktoras jau keleri metai ilsisi kuriose nors Paryžiaus kapinėse. Skaitydamas savo bylą Nekipelovas atmintinai išmoko visus savo skundikų donosus (žodis donos tipiškai rusiškas ir neturėtų būti verčiamas į lietuvių kalbą), kuriuos man atpasakodavo, norėdamas pasitikrinti, ar ko nors neužmiršo. Jeigu būtų gyvas V. Nekipelovas, paskambinčiau jam. Viktoras papasakotų vos ne apie kiekvieną dieną, praleistą kartu Uralo Kučino konclageryje. Jo pasakojimuose būtų gausu prisiminimų ir apie Sergejų Kovaliovą.
KGB pulkininkas Julius Česnavičius aplankė mane Kolymoje du kartus. 1984-ųjų metų sausio pabaigoje atvyko su mano dienoraščių kai kurių tomų kopijomis, kad iššifruočiau (mainais į būsimą straipsnį „Tiesoje“, šmeižiantį mane) slapyvardžius, kuriuos pats sugalvodavau savo aprašytiems žmonėms. Tada čekistui pasigyriau, kad grįžęs į Lietuvą parašysiu prisiminimus. Pasistengė, kad jų neparašyčiau. 1984 m. gegužės 4 d. man jau esant Magadano tremtyje, Vilniuje KGB padarė dar vieną kratą. Konfiskavo daug dienoraščių, kurių 1979 m. spalio 3 d. nesurado, nes buvo užkasti. Konfiskavo ir mano laiškus žmonai. Dalį jų grąžino 1987 m. birželio 18 d., o dienoraščius sudegino, matyt, 1991 m. rugpjūčio 20- ąją ar 21-ąją.
1985 m. liepos 31 d. atskridęs į brolio laidotuves, iškasiau pradžiovinti čekistų dar ne visus rastus dienoraščius. Paskui vėl užkasiau. „Darbuodamiesi“ naktimis kagėbistai surado juos ir daugelį laiškų. Viską sunaikino.
Gaila, kad tėvas nepadovanojo savo atminties. Tad mano prisiminimai apie Sergejų Kovaliovą ir jo draugus skurdoki. Apie S. Kovaliovą daug parašytų jo (taip pat V. Petkaus ir mano) tardytojas T. Lazarevičius, šiandien advokataujantis Vilniuje. Apie S. Kovaliovo bylą galėtų papasakoti jo (ir mano) teisėjas M. Ignotas, šiandien dirbantis generalinėje prokuratūroje. Nemažai apie S. Kovaliovą papasakotų „mūsų prokuroras“ (Sergejaus, Viktoro, mano ir daugelio kitų) Jurgis Bakučionis ir buvęs LTSR prokuroras Liudvikas Sabutis, vieno iš dabartinio LR Seimo komitetų pirmininkas. Aišku, S. Kovaliovo teismo dar neužmiršo Petras Keidošius, kurį šiandien dažnai matau spaudos konferencijose. P. Keidošius, pamenu, nepraleisdavo nė vieno disidentų teismo (per B. Gajausko teismą pakviečiau jį ir Sovietų Sąjungos didvyrį ir Sovietų Sąjungos didvyrį B. Urbonavičių po dvejų metų apsilankyti ir mano teisme. Abu po pustrečių metų pasinaudojo tuo kvietimu...). P. Keidošius, žvelgdamas „iš kitos barikadų pusės“, papasakotų, kaip 1975 m. spalio 9-12 d. LTSR Aukščiausiajame Teisme elgėsi Sergejus Kovaliovas ir jo bičiuliai, ir kaip teismo vestibiulyje atrodė saujelė Lietuvos disidentų. Jeigu poetas kai ką pamiršo arba nenorėtų prisiminti, galėčiau padėti.
Apie Sergejų Kovaliovą pirmą kartą išgirdau 7-ojo dešimtmečio pabaigoje per užsienio radiją. Per du kartus septyniolika metų iškalėjęs poliglotas Kęstutis Jokubynas (neseniai iš „Laisvosios Europos“ išėjęs į pensiją) dažnai važinėdavo į Maskvą aplankyti seno savo draugo anglų komunisto, kuriam Stalinas buvo suteikęs politinį prieglobstį... konclageryje. Kęstutis ieškojo ryšių su vienu buvusiu rusiškojo kaceto kaliniu vokiečiu, kuris Vakarų Vokietijoje tapo žymiu politiniu veikėju. K. Jokubynas padarė viską, kad tas vokietis atgautų Petro Juodelio išgelbėtą jo lagerinę poeziją.
K. Jokubynas ruošėsi leisti pogrindinį „Laisvės šauklį“. Maskvoje jis ieškojo portatyvinės rašomosios mašinėlės, vykdė kai kuriuos „LKB kronikos“ pavedimus. Ten K. Jokubynas ir susipažino su Sergejumi Kovaliovu.
1974 m. lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje jis susižavėjęs papasakojo man apie savo ilgą pokalbį su Kovaliovu 26 Baku komisarų gatvėje. Kęstučiui Sergejus jau tą dieną tapo savęs išsižadėjimo simboliu. 1974 XII 23 Vilniuje ir Kaune vyko didžiulės KGB kratos. Gruodžio 26-ąją išlydėjome į Vakarus Mariją ir Joną Jurašus. Kitą dieną džiaugėmės, kad KGB paleido tris paras laikytus Albertą Žilinską ir Balį Gajauską.
Gruodžio 28 d. mus pribloškė per užsienio radiją paskelbta žinia, kad po kratos suimtas Sergejus Kovaliovas ir lėktuvu atskraidintas į Vilnių. Siekiama nuteisti jį mieste, į kurį užsienio korespondentams draudžiama atvykti.
Kodėl ne atvežtas, o atskraidintas? Iš KGB kalėjimo į LTSR Aukščiausiąjį teismą Sergejų vežiodavo juodvarniu (metalinė dėžė ant ratų). Tačiau didesniems atstumams įveikti naudojosi lėktuvu. Kai S. Kovaliovas 1981 XII 27 Čistopolio kalėjime (Totorija) atliko savo bausmę lageryje, čekistai jį nuskraidino į tremties vietą - Kolymą. Visus mus transportuodavo voronokais ar stolypinais (specialūs kaliniams vežti vagonai), o S.Kovaliovą - lėktuvu.
Aišku kagėbistai neapkentė ir Sergejaus. Tačiau jis privertė čekistus elgtis taip, kad jie S. Kovaliovui netaikė specialių kankinimo priemonių. Kaip jis to pasiekė, negaliu paaiškinti. Matyt, kagėbistai suvokė, kad tolimoje ateityje jiems reikės skaitytis su Sergejumi Kovaliovu...
Norinčius skaityti visą tekstą, kviečiame mums parašyti ir atsiųsime viską: tautosatmintis@gmail.com
Esu labai reiklus prisiminimams, kurie mokslo pasaulyje yra vieni pagrindinių istorijos šaltinių. Tikiu tik tų prisiminimų autoriais, kurie rašo remdamiesi dienoraščiais ar laiškais. Net A. Sacharovas neišvengė netikslumų savo prisiminimuose. Ką tada kalbėti apie kitus? Nenoriu tvirtinti, kad Juozas Keliuotis meluoja, tačiau jo „pasenusi“ atmintis dažnai klaidina. Antai jis rašė, kad 1947 m., grįždamas iš konclagerio, iš Vilniaus geležinkelio stoties į namus parvažiavo... troleibusu.
Rašyti prisiminimus be dienoraščių suteikčiau teisę tik savo tėvui, Motiejui Miškiniui ir Viktorui Nekipelovui. Deja, tėvas buvo visiškas beraštis ir paskendęs kaimo darbuose. Savo prisiminimų Motiejus Miškinis neparašė dėl apsileidimo. O Nekipelovą KGB fiziškai sunaikino. Viktoras jau keleri metai ilsisi kuriose nors Paryžiaus kapinėse. Skaitydamas savo bylą Nekipelovas atmintinai išmoko visus savo skundikų donosus (žodis donos tipiškai rusiškas ir neturėtų būti verčiamas į lietuvių kalbą), kuriuos man atpasakodavo, norėdamas pasitikrinti, ar ko nors neužmiršo. Jeigu būtų gyvas V. Nekipelovas, paskambinčiau jam. Viktoras papasakotų vos ne apie kiekvieną dieną, praleistą kartu Uralo Kučino konclageryje. Jo pasakojimuose būtų gausu prisiminimų ir apie Sergejų Kovaliovą.
KGB pulkininkas Julius Česnavičius aplankė mane Kolymoje du kartus. 1984-ųjų metų sausio pabaigoje atvyko su mano dienoraščių kai kurių tomų kopijomis, kad iššifruočiau (mainais į būsimą straipsnį „Tiesoje“, šmeižiantį mane) slapyvardžius, kuriuos pats sugalvodavau savo aprašytiems žmonėms. Tada čekistui pasigyriau, kad grįžęs į Lietuvą parašysiu prisiminimus. Pasistengė, kad jų neparašyčiau. 1984 m. gegužės 4 d. man jau esant Magadano tremtyje, Vilniuje KGB padarė dar vieną kratą. Konfiskavo daug dienoraščių, kurių 1979 m. spalio 3 d. nesurado, nes buvo užkasti. Konfiskavo ir mano laiškus žmonai. Dalį jų grąžino 1987 m. birželio 18 d., o dienoraščius sudegino, matyt, 1991 m. rugpjūčio 20- ąją ar 21-ąją.
1985 m. liepos 31 d. atskridęs į brolio laidotuves, iškasiau pradžiovinti čekistų dar ne visus rastus dienoraščius. Paskui vėl užkasiau. „Darbuodamiesi“ naktimis kagėbistai surado juos ir daugelį laiškų. Viską sunaikino.
Gaila, kad tėvas nepadovanojo savo atminties. Tad mano prisiminimai apie Sergejų Kovaliovą ir jo draugus skurdoki. Apie S. Kovaliovą daug parašytų jo (taip pat V. Petkaus ir mano) tardytojas T. Lazarevičius, šiandien advokataujantis Vilniuje. Apie S. Kovaliovo bylą galėtų papasakoti jo (ir mano) teisėjas M. Ignotas, šiandien dirbantis generalinėje prokuratūroje. Nemažai apie S. Kovaliovą papasakotų „mūsų prokuroras“ (Sergejaus, Viktoro, mano ir daugelio kitų) Jurgis Bakučionis ir buvęs LTSR prokuroras Liudvikas Sabutis, vieno iš dabartinio LR Seimo komitetų pirmininkas. Aišku, S. Kovaliovo teismo dar neužmiršo Petras Keidošius, kurį šiandien dažnai matau spaudos konferencijose. P. Keidošius, pamenu, nepraleisdavo nė vieno disidentų teismo (per B. Gajausko teismą pakviečiau jį ir Sovietų Sąjungos didvyrį ir Sovietų Sąjungos didvyrį B. Urbonavičių po dvejų metų apsilankyti ir mano teisme. Abu po pustrečių metų pasinaudojo tuo kvietimu...). P. Keidošius, žvelgdamas „iš kitos barikadų pusės“, papasakotų, kaip 1975 m. spalio 9-12 d. LTSR Aukščiausiajame Teisme elgėsi Sergejus Kovaliovas ir jo bičiuliai, ir kaip teismo vestibiulyje atrodė saujelė Lietuvos disidentų. Jeigu poetas kai ką pamiršo arba nenorėtų prisiminti, galėčiau padėti.
Apie Sergejų Kovaliovą pirmą kartą išgirdau 7-ojo dešimtmečio pabaigoje per užsienio radiją. Per du kartus septyniolika metų iškalėjęs poliglotas Kęstutis Jokubynas (neseniai iš „Laisvosios Europos“ išėjęs į pensiją) dažnai važinėdavo į Maskvą aplankyti seno savo draugo anglų komunisto, kuriam Stalinas buvo suteikęs politinį prieglobstį... konclageryje. Kęstutis ieškojo ryšių su vienu buvusiu rusiškojo kaceto kaliniu vokiečiu, kuris Vakarų Vokietijoje tapo žymiu politiniu veikėju. K. Jokubynas padarė viską, kad tas vokietis atgautų Petro Juodelio išgelbėtą jo lagerinę poeziją.
K. Jokubynas ruošėsi leisti pogrindinį „Laisvės šauklį“. Maskvoje jis ieškojo portatyvinės rašomosios mašinėlės, vykdė kai kuriuos „LKB kronikos“ pavedimus. Ten K. Jokubynas ir susipažino su Sergejumi Kovaliovu.
1974 m. lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje jis susižavėjęs papasakojo man apie savo ilgą pokalbį su Kovaliovu 26 Baku komisarų gatvėje. Kęstučiui Sergejus jau tą dieną tapo savęs išsižadėjimo simboliu. 1974 XII 23 Vilniuje ir Kaune vyko didžiulės KGB kratos. Gruodžio 26-ąją išlydėjome į Vakarus Mariją ir Joną Jurašus. Kitą dieną džiaugėmės, kad KGB paleido tris paras laikytus Albertą Žilinską ir Balį Gajauską.
Gruodžio 28 d. mus pribloškė per užsienio radiją paskelbta žinia, kad po kratos suimtas Sergejus Kovaliovas ir lėktuvu atskraidintas į Vilnių. Siekiama nuteisti jį mieste, į kurį užsienio korespondentams draudžiama atvykti.
Kodėl ne atvežtas, o atskraidintas? Iš KGB kalėjimo į LTSR Aukščiausiąjį teismą Sergejų vežiodavo juodvarniu (metalinė dėžė ant ratų). Tačiau didesniems atstumams įveikti naudojosi lėktuvu. Kai S. Kovaliovas 1981 XII 27 Čistopolio kalėjime (Totorija) atliko savo bausmę lageryje, čekistai jį nuskraidino į tremties vietą - Kolymą. Visus mus transportuodavo voronokais ar stolypinais (specialūs kaliniams vežti vagonai), o S.Kovaliovą - lėktuvu.
Aišku kagėbistai neapkentė ir Sergejaus. Tačiau jis privertė čekistus elgtis taip, kad jie S. Kovaliovui netaikė specialių kankinimo priemonių. Kaip jis to pasiekė, negaliu paaiškinti. Matyt, kagėbistai suvokė, kad tolimoje ateityje jiems reikės skaitytis su Sergejumi Kovaliovu...
Norinčius skaityti visą tekstą, kviečiame mums parašyti ir atsiųsime viską: tautosatmintis@gmail.com
