Rugsėjo 4 d., eidamas 87-uosius po sunkios ligos mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, žurnalistas, poetas Gintautas Iešmantas. Velionis gimė 1930 m. sausio 1 d. Vilkaviškio rajone, Šūklių kaime. 1953 m. baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. Baigęs institutą, dirbo žurnalistu įvairiose redakcijose. 1974 m. rugsėjo 6 d. G. Iešmanto bute padaryta krata, konfiskuota poezija, kurią rašė nuo 1947 m. Dėl joje reikštų laisvės siekimų pašalintas iš „Komjaunimo tiesos“ laikraščio redakcijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos. Įsidarbinęs Knygų rūmuose bibliografu, įsijungė į pogrindinę veiklą, bendradarbiavo pogrindiniame laikraštyje „Perspektyvos“. Už šią veiklą 1980 m. kovo 17 d. buvo suimtas ir nuteistas 6 metams griežtojo režimo lagerio ir 5 metams tremties. 1988 m. lapkričio mėn. pradžioje iš tremties paleistas. Grįžęs į Vilnių, įsijungė į Sąjūdžio veiklą, bet 1992 m. iš aktyvaus politinio gyvenimo pasitraukė. Dirbo kūrybinį darbą, leido poezijos knygas, tad kviečiame susipažinti su Gintauto tekstu iš jo knygos „Vėtrų kely“.
Iš Gintauto Iešmanto knygos „Vėtrų kely“
1996 m., Vilnius
Kas šiandien nežino didžiulių KGB rūmų Vilniuje? Bet ne daug kas turbūt anuo metu numanė, ką vakarų pusėje, nuo Konservatorijos, slepia gražiai sužėlusios eglaitės, tvarkingai apkarpytos žalitvorės. Tik atidžiau pažvelgęs, galėjai pamatyti truputį pravertus viršuje langelius į pusrūsį.
Stiklai matiniai, pro juos vos vos įsprūsdavo saulės šviesa. Bet tas, kuris pėstindavo kuklia gatvele, nenutuokė, kad jie tokie. Rūmai baugino, slėgė. O štai šitos jaukios eglaitės, taikios žalitvorės teikė ramybę. Kaip ir visa, kas turėjo slėpti melą, neteisingumą, prievartą, siaubą. Ėjo žmonės ir nepagalvojo, gal net bijojo pagalvoti, kad už tų langelių, už tų žalitvorių rūsiuose kankinasi žmonės, kurie išdrįso blokšti tiesą, mesti iššūkį apgaulei ir veidmainystei.
Kai aš grįžau Vilnių, praleidęs Gulago salyne 6 metus ir dar 2,5 (iš duotų 5) tremtyje, nesusilaikiau neprapėdinęs tyliąja gatvele. Magėjo pažvelgti iš lauko pusės, kaip atrodo vieta, kurioje prabėgo dienos, pilnos nežinios ir nerimo, visiško izoliuotumo nuo pasaulio ir artimųjų. Nei laiškelio, nei skambučio iš brangių žmonių, nei pasimatymo. Vienas kaip pirštas su savimi ir savyje. Ir dar priešų apgultyje... Beveik 10 šiurpių mėnesių: nuo 1980 metų kovo 17-osios iki 1981-ųjų sausio 9-osios...
Tuo metu šis ypatingas būties tarpsnis atrodė kaip ištisa amžinybė, kuri yrėsi priekin vėžlio greitumu. Pro tuos langelius, truputį pravertus, įsklisdavo vidun netoli einančios gatvės ūžesys, atskriedavo Konservatorijoje skambančių muzikos garsų aidai, nukaukšėdavo žingsniai. Pasilipsi ant palangės - pro grotuotą plyšį sunkiai beišvysi, greičiau nujausi praeinančiųjų kojas, ir nieko daugiau, bet pasilipti pavojinga. Pamatys pro vilko akutę prižiūrėtojai ir gali nubausti. Tačiau vis tiek neišlaikydavai, vis tiek rizikuodavai. Kaliniui čia buvo ištisas pasaulis, teikiąs peno mintims. Vienintelis ryšys su prarasta būtimi...
Štai čia, tose kamerose, kuriose ištisas dienas žingsniuodavau nuo lango lig durų, aš pasinėriau į vidinį sielos gyvenimą, kuris, sudirgintas įvykių, tapo kaip reta intensyvus. Jame atradau prarastas erdves ir pušynus, laukus ir upes. Atradau ir Mūzą, kuriai nesudaro kliūčių nei grotos, nei mūrai. Ji nešė dvasios ramybę, teikė viltį ir, kad ir kaip keista, net džiaugsmą rūsčioje negandoje.
Deja, rašyti buvo draudžiama. Teko slėptis, kad rašai, ir slėpti, ką parašai. Bet kur ten plikoje mažytėje kameroje paslėpsi? Kaskart atsiveria vilko akutė, žvilgčioja, tikrina, ką veiki. Maždaug kas dvylika dienų kratos. Gali surengti ir neeilinę, neužplanuotą kratą. Vieni prižiūrėtojai krato paviršutiniškai, taip sakant, iš pareigos, o kiti užsispyrę peržiūri viską iš esmės. Randa ką parašyta - atima, konfiskuoja.
Aš slėpdavau ... šluotoje. Kad būtų patogiau, rašiau ant mažyčių lapelių smulkia rašysena. Daug kartų gelbėjo. Kartą kameros bendras, valiutininkas, pasišovė perduoti laisvėn tuos lapelius. Suprantama, juo netikėjau. Bet kodėl nepabandyti? Juk nėra kitos išeities, šiaip ar taip žus. Suprantama, jis neperduodavo. Matyt, viskas atsidūrė tardytojų rankose. Kur jie dabar, tie lapeliai, kelių mėnesių triūsas, lig šiol nebežinau.
Bet štai kiti, parašyti, kai išėjo laisvėn šis „pagalbininkas“, pakliuvę į tardymo izoliatoriaus vadovų rankas, mano džiaugsmui, išliko. 1989 m. pavasarį man grąžino tuos prirašytus lapelius: tvarkingai, vieną prie kito. Skaičiau juos ir atgijo senos žaizdos, užplūdo prisiminimai. Liūdni ir graudūs. Tartum vėl atsivėrė kameros nuo gatvės pusės, kameros iš vidaus nuo kiemo pusės: kalinius dažnai kilnodavo iš vienos patalpos į kitą... Pasivaikščiojimų kiemeliai, iš viršaus dengti tinklu, ant kurio naktį vėjas atbloškė gelsvą rudenėtą klevo lapelį... Tardymai, pilni melo, veidmainystės, šantažo... Akistatos, žmonių dvasios menkystė ir grožis... Ir lūkesčiai, svajonės, nusivylimai...
Ak, tos dienos, dienos! Prarastos, bet gyvos ateina, šnibžda, skaudina... Šiandien visiems aišku: mes buvome teisūs. Bet tuomet, kai brovėmės per nežinios ir tamsos brūzgynus, mes tik jautėme, kad yra širdžių, kurios palaiko, pergyvena dėl mūsų ir tiki, jog būsime tvirti iki galo. Ir džiugu, kad perėjome tuos brūzgynus, nepraradę nei vilties šviesos, nei pasiryžimo, neapvylę tikėjimo.
Stiklai matiniai, pro juos vos vos įsprūsdavo saulės šviesa. Bet tas, kuris pėstindavo kuklia gatvele, nenutuokė, kad jie tokie. Rūmai baugino, slėgė. O štai šitos jaukios eglaitės, taikios žalitvorės teikė ramybę. Kaip ir visa, kas turėjo slėpti melą, neteisingumą, prievartą, siaubą. Ėjo žmonės ir nepagalvojo, gal net bijojo pagalvoti, kad už tų langelių, už tų žalitvorių rūsiuose kankinasi žmonės, kurie išdrįso blokšti tiesą, mesti iššūkį apgaulei ir veidmainystei.
Kai aš grįžau Vilnių, praleidęs Gulago salyne 6 metus ir dar 2,5 (iš duotų 5) tremtyje, nesusilaikiau neprapėdinęs tyliąja gatvele. Magėjo pažvelgti iš lauko pusės, kaip atrodo vieta, kurioje prabėgo dienos, pilnos nežinios ir nerimo, visiško izoliuotumo nuo pasaulio ir artimųjų. Nei laiškelio, nei skambučio iš brangių žmonių, nei pasimatymo. Vienas kaip pirštas su savimi ir savyje. Ir dar priešų apgultyje... Beveik 10 šiurpių mėnesių: nuo 1980 metų kovo 17-osios iki 1981-ųjų sausio 9-osios...
Tuo metu šis ypatingas būties tarpsnis atrodė kaip ištisa amžinybė, kuri yrėsi priekin vėžlio greitumu. Pro tuos langelius, truputį pravertus, įsklisdavo vidun netoli einančios gatvės ūžesys, atskriedavo Konservatorijoje skambančių muzikos garsų aidai, nukaukšėdavo žingsniai. Pasilipsi ant palangės - pro grotuotą plyšį sunkiai beišvysi, greičiau nujausi praeinančiųjų kojas, ir nieko daugiau, bet pasilipti pavojinga. Pamatys pro vilko akutę prižiūrėtojai ir gali nubausti. Tačiau vis tiek neišlaikydavai, vis tiek rizikuodavai. Kaliniui čia buvo ištisas pasaulis, teikiąs peno mintims. Vienintelis ryšys su prarasta būtimi...
Štai čia, tose kamerose, kuriose ištisas dienas žingsniuodavau nuo lango lig durų, aš pasinėriau į vidinį sielos gyvenimą, kuris, sudirgintas įvykių, tapo kaip reta intensyvus. Jame atradau prarastas erdves ir pušynus, laukus ir upes. Atradau ir Mūzą, kuriai nesudaro kliūčių nei grotos, nei mūrai. Ji nešė dvasios ramybę, teikė viltį ir, kad ir kaip keista, net džiaugsmą rūsčioje negandoje.
Deja, rašyti buvo draudžiama. Teko slėptis, kad rašai, ir slėpti, ką parašai. Bet kur ten plikoje mažytėje kameroje paslėpsi? Kaskart atsiveria vilko akutė, žvilgčioja, tikrina, ką veiki. Maždaug kas dvylika dienų kratos. Gali surengti ir neeilinę, neužplanuotą kratą. Vieni prižiūrėtojai krato paviršutiniškai, taip sakant, iš pareigos, o kiti užsispyrę peržiūri viską iš esmės. Randa ką parašyta - atima, konfiskuoja.
Aš slėpdavau ... šluotoje. Kad būtų patogiau, rašiau ant mažyčių lapelių smulkia rašysena. Daug kartų gelbėjo. Kartą kameros bendras, valiutininkas, pasišovė perduoti laisvėn tuos lapelius. Suprantama, juo netikėjau. Bet kodėl nepabandyti? Juk nėra kitos išeities, šiaip ar taip žus. Suprantama, jis neperduodavo. Matyt, viskas atsidūrė tardytojų rankose. Kur jie dabar, tie lapeliai, kelių mėnesių triūsas, lig šiol nebežinau.
Bet štai kiti, parašyti, kai išėjo laisvėn šis „pagalbininkas“, pakliuvę į tardymo izoliatoriaus vadovų rankas, mano džiaugsmui, išliko. 1989 m. pavasarį man grąžino tuos prirašytus lapelius: tvarkingai, vieną prie kito. Skaičiau juos ir atgijo senos žaizdos, užplūdo prisiminimai. Liūdni ir graudūs. Tartum vėl atsivėrė kameros nuo gatvės pusės, kameros iš vidaus nuo kiemo pusės: kalinius dažnai kilnodavo iš vienos patalpos į kitą... Pasivaikščiojimų kiemeliai, iš viršaus dengti tinklu, ant kurio naktį vėjas atbloškė gelsvą rudenėtą klevo lapelį... Tardymai, pilni melo, veidmainystės, šantažo... Akistatos, žmonių dvasios menkystė ir grožis... Ir lūkesčiai, svajonės, nusivylimai...
Ak, tos dienos, dienos! Prarastos, bet gyvos ateina, šnibžda, skaudina... Šiandien visiems aišku: mes buvome teisūs. Bet tuomet, kai brovėmės per nežinios ir tamsos brūzgynus, mes tik jautėme, kad yra širdžių, kurios palaiko, pergyvena dėl mūsų ir tiki, jog būsime tvirti iki galo. Ir džiugu, kad perėjome tuos brūzgynus, nepraradę nei vilties šviesos, nei pasiryžimo, neapvylę tikėjimo.
