 Dar 1996 m. disidentas, buvęs politinis kalinys Stasys Stungurys rašė: „Vienas iš pačių svarbiausių rezistencijos istorijos šaltinių – pasipriešinimo dalyvių nuotraukos. Noriu papasakoti apie vieną nuotraukų „lobį“ ir jo nelengvą kelią iki mūsų dienų.“ Tuomet S. Stungurys su žurnalu „Tautos atmintis“ pasidalino savo istorija, kaip buvo išsaugotos beveik pusantro šimto partizanų nuotraukų. Kviečiame susipažinti su disidento straipsniu apie šį įvykį.
0 Comments
 1996 m. spalio 16 d. Mažosios Lietuvos reikalų taryba (MLRT) surengė Mažosios Lietuvos gyventojų genocido minėjimą. Pranešimus skaitė MLRT pirmininkas V. Šilas, hum. m. dr. N. Kairiūkštytė. Ši visuomeninė organizacija buvo įkurta Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1989 12 18 nutarimu. Veikė prie Aukščiausiosios Tarybos (vėliau – Seimo). Išaugo iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Mažosios Lietuvos genocido ir kultūros palikimo klausimų komisijos (įkurta 1989 09 05). Nuo 1993 06 25 tapo savarankiška organizacija su juridinio asmens teisėmis (perregistruota 1996 05 14). MLRT nariai yra Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojai bei šio regiono kultūrinių organizacijų deleguoti atstovai. Nuo 1989 m. MLRT pirmininkas yra Vytautas Šilas. Spausdiname V. Šilo pranešimą, skaitytą minėtame spalio 16 d. minėjime.
 1911 m. rugsėjo 27 d. gimė žurnalistas, rašytojas Pranas Alšėnas-Ališauskas (mirė 1986 m. rugsėjo 29 d. Toronte). Kaune jis baigė aukštesniąją policijos mokyklą, o nuo 1929 m. bendradarbiavo leidiniuose „Ūkininko patarėjas“, „Trimitas“, „Karys“ ir kt. Nacių okupacijos metais buvo kalintas už pasipriešinimo spaudos platinimą. Nuo 1947 m. gyveno Kanadoje. P. Alšėnas-Ališauskas buvo vienas iš savaitraščio „Tėviškės žiburiai“ steigėjų ir darbuotojų, bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose „Draugas“, „Nepriklausoma Lietuva“, „Laiškai lietuviams“ ir Kanados laikraščiuose anglų kalba. 1958 m. Amerikos lietuvių „Draugo“ laikraštyje išspausdintas jo straipsnis „Lietuvos policijos tragiškas likimas“.
 Prahos gatvės 1968-ųjų rugpjūčio 20-21 d. archyviniuose kadruose primena sukilimą, o vietomis ir karo padėtį: apdegusios namų sienos su išmuštais langais, išraustos gatvės, šūviai į orą ir į minią, dulkės, ugnis, motorų griausmas ir į jį, kaip atsakas, nukreipti gyventojų riksmai, skanduotės... O kuo Prahos pavasaris susijęs su Lietuva? Tai sužinosite M. B. tekste „Prahos pamokos“.  Šiandien minima Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Šią dieną norėtume prisiminti ne tik pačius partizanus, kurie viską paaukojo vardan Tėvynės, tačiau ir jų šeimas. Kadangi partizanavimas pokario laikais buvo laikomas vienu iš didžiausių nusikaltimų, visi šeimų, kuriose buvo įtariama esant partizaną, nariai būdavo tardomi, ištremiami, o neretai ir nužudomi. Šiuo atžvilgiu sovietiniais laikais buvo tokios duotybės – jei kas iš šeimos „kaltas“, vadinasi, turi kentėti visa šeima. Lietuvos miesteliuose bei kaimuose vargu ar rastume šeimą, kurios palietė partizaninis pasipriešinimas. Plačiau apie tai – Viktės Jacytės straipsnyje „Lietuvos partizanų šeimų lemtis“.
 1993 metų gruodį Jungtinių Tautų generalinė asamblėja nusprendė gegužės 3-iąją paskelbti Pasauline spaudos laisvės diena. Gegužės 3 d. pasirinkta įprasminant istorinę Vindhuko deklaraciją, kurią 1991-ųjų gegužės 3 d. priėmė į Namibiją UNESCO sukviesti Afrikos žurnalistai. Joje deklaruojama, kad spaudos laisvė yra galima tik laisvos, nepriklausomos ir pliuralistinės žiniasklaidos aplinkoje. Tuo primenama, kad pasaulyje yra šalių, kuriose spaudos laisvė ribojama: cenzūruojami leidiniai, persekiojami, sulaikomi ir net nužudomi žurnalistai, redaktoriai ir leidėjai. Kalbant apie žodžio laisvę, prieš akis iškyla sovietinis laikotarpis, kuomet spaudos laisvė Lietuvoje buvo užgniaužta. Žodžio laisvė egzistavo tik partizanų laikraščiuose (1944-1957 m.) bei rezistencinėje pogrindžio spaudoje (1972-1988 m.). Vienas tokių leidinių – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Apie ją daugiau sužinosite paskaitę kunigo Prano Račiūno straipsnį.
 Antanas Cibulskis gimė 1933 m. balandžio 14 d. Pakalniškių kaime (Raseinių r.), amatininko šeimoje. Tai – tragiško likimo žmogus. Atsisakė būti komjaunuoliu, 1950-aisiais bandė prasibrauti į Vakarų pasaulį, bet Palenkėje buvo sučiuptas ir ištremtas į Sibirą, kur gyveno kelerius metus. Pasak A. Cibulskio mokytojo Antano Juškos, „savo eilėraščius palikinėdavo pas pažįstamus, tremties draugus ar patikimus žmones, knygos neišleido. Taip ir nežinia, kiek jų parašė, kiek išsimėtė ir dingo. (...) Dabar berods surinkta 130 eilėraščių“. Poeto gyvybė užgeso Baltijos jūroje Latvijoje.  Kasmet kovo 16-ąją pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas, kai po 1863 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Lietuviškos knygos ir laikraščiai ėjo iš rankų į rankas. Nepaisant to, kad už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, knygos buvo platinamos itin aktyviai. Daugiau apie tai - Jono Rudoko tekste „Knygnešių organizacijos“.
 „Mūsų visuomenėje vėl iškilo KGB problema. Ji iš tikrųjų aktuali, dar ne vienerius metus ir gal ne vieną dešimtmetį domins mūsų istorikus bei politikus. Apie KGB ir jo liūdnąjį palikimą kalbės, rašys ne viena karta. Gal joms bus lengviau iš didesnio laiko nuotolio objektyviai įvertinti tą istorijos fenomeną, negu mums, akis į akį susidūrusiems su tuo žiauriu dvasinės ir fizinės prievartos mechanizmu, metų metus jautusiems paskui save jo grėsmingą šešėlį. Tačiau apie KGB palikimą reikia kalbėti ir šiandien, nes jis slegia mūsų gyvenimą, jo pėdsakai vis dar neišnykę iš mūsų sąmonės.“ - teigia žymus Lietuvos disidentas Stasys Stungurys.  Nuo represijų ir šaukimo į karinę tarnybą pasitraukę į miškus Lietuvos partizanai pradėjo organizuotą kovą su sovietų represiniu aparatu ir jo vietiniais rėmėjais. Savo dokumentuose partizanai pabrėžė, kad jų galutinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Partizaniniam karui vykstant nebe pirmus metus tapo aišku, kad Vakarai neįsikiš į Rytų Europos reikalus ir partizanai kovoja su žymiai stipresniu priešininku... Partizanų vadovybė buvo sutriuškinta 1953 m. taip faktiškai užbaigiant partizaninį judėjimą. Žemiau pateiktoje agentūrinėje byloje rasite informacijos, kaip buvo sekami partizanai, kas pasisavinta iš žuvusiųjų kovoje ir pan.
|
