Rugsėjo 28 d. bus lygiai 75 metai, kuomet buvo pasirašytas antrasis slaptas Ribentropo-Molotovo protokolas. Kviečiame paskaityti disidento Stasio Stungurio straipsnį "Patriotizmas dar nebuvo verslas".
Stasys Stungurys
„Patriotizmas dar nebuvo verslas“
„Patriotizmas dar nebuvo verslas“
Lietuvos naujojoje istorijoje viena iš skaudžiausių datų - 1939 metų rugpjūčio 23-oji. Tai diena, kada Hitlerio Vokietija ir Stalino Rusija, pasirašydamos nepuolimo sutartį, pasirašė ir slaptą protokolą dėl įtakos sferų pasidalinimo Rytų Europoje, pagal kurį Rusijos įtakos sferai teko Suomija, Estija ir Latvija, o Vokietijai - Lietuva.
Sutriuškinus Lenkiją, 1939 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje Ribentropas ir Molotovas pasirašė antrą slaptą protokolą, kuriuo kiek pakeistas pirmasis protokolas. Dabar Lietuva jau pateko Rusijos įtakos sferon („Lietuvos valstybės teritorija pereina į SSSR įtakos sferą“). Tačiau Vokietija išsiprašė, kad jos siena būtų natūralesnė ir paprastesnė: kaip ir per Lietuvos - Lenkijos padalinimą 1795 m. priskirti jai Užnemunę (Sūduvą).
Tarybų Sąjungai rengiantis Lietuvos okupacijai ir grąžinus Vilniaus kraštą, kaip priemonę įkurti joje savo karines bazes, tariamo įsijungimo SSSR atveju būtų buvę labai nepatogu dalį Lietuvos teritorijos atiduoti Vokietijai. Todėl 1940 m. sausį buvo pasirašytas dar vienas protokolas, anot kurio Tarybų Sąjunga pasižadėjo už jai perleistą Užnemunę sumokėti Vokietijai 31,5 mln. markių.
Taip buvo galutinai įformintas Lietuvos padalinimas (pirmieji trys 1772, 1793, 1795). Slaptieji protokolai pirmą kartą į viešumą iškilo 1946 metų gegužę per Niurnbergo procesą. Nors SSSR generalinis prokuroras Rudenko karštai protestavo, teismas juos įtraukė į bylą ir JAV prokuroras Thomas Dodd‘as jų nuorašus perdavė spaudai.
Lietuvos pogrindžio spaudoje apie tuos protokolus ne kartą buvo kalbama ir jų ištraukos pateiktos kaip dokumentinis Lietuvos okupacijos įrodymas. Prasidėjus Tarybų Sąjungoje vadinamajai „perestroikai“ ir M. Gorbačiovo reformoms, Lietuvos disidentinis sąjūdis suprato, jog atėjo palankus metas iškelti į viešumą minėtus protokolus ir taip pradėti naują, viešą kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės etapą. Taip ir buvo surengtas 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingas Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kurio dalyviai pasmerkė 1939 m. Rusijos ir Vokietijos sąmokslą, nulėmusį Lietuvos okupaciją ir jos tragiškas pasekmes. Mitingo organizatoriai tikėjosi, jog valdžia nedrįs, nenorėdama kompromituoti M. Gorbačiovo skelbiamų demokratijos principų, imtis represijų prieš mitingo dalyvius. Todėl kalbėtojams nebuvo trukdoma, mitingas nebuvo išvaikytas, tačiau kitą savaitę po įvykusio mitingo aktyvesni jo dalyviai buvo persekiojami, tardomi ar svarstomi darbovietėse, kai kurie net sumušti. Tačiau visuomenės įbauginti nepavyko. Po kelių mėnesių - 1988 m. birželio 3 d. - Vilniuje buvo įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, kuris legaliai, remiamas tautos daugumos, tęsė kovą dėl nepriklausomybės, pasibaigusią 1990-ųjų kovo 11-ąją jos paskelbimu.
Prieš šį mitingą kalbėjomės su savo bendraminčiu Vytautu Keršiu, tuomet dirbusiu Komunalinio ūkio ministerijos skaičiavimo centro vyriausiuoju inžinieriumi, kaip reikėtų įamžinti šį reikšmingą istorinį faktą. Jis pažadėjo rasti fotografą ir šį reikalą sutvarkyti. Netrukus po mitingo gavome penkiolika didelio formato nuotraukų. Fotografo pavardės tuomet klausti buvo nesaugu. Vėliau jau nepavyko sužinoti. Todėl ir šįkart jos skelbiamos anonimiškai.
Šį mūsų istorijos faktą malonu prisiminti dar ir dėl to, jog jis netapo vėliau finansinių spekuliacijų objektu, kaip kad yra sausio 13-oji, kai iš keliasdešimties sužeistųjų vėliau jų skaičius perkopė ir tūkstantį, kad tik taip būtų galima gauti didžiules pensijas.
1987-ųjų rugpjūtį patriotizmas dar nebuvo verslas, o didžiausia dvasinė vertybė, už kurią kilnu buvo paaukoti net gyvybę.
Sutriuškinus Lenkiją, 1939 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje Ribentropas ir Molotovas pasirašė antrą slaptą protokolą, kuriuo kiek pakeistas pirmasis protokolas. Dabar Lietuva jau pateko Rusijos įtakos sferon („Lietuvos valstybės teritorija pereina į SSSR įtakos sferą“). Tačiau Vokietija išsiprašė, kad jos siena būtų natūralesnė ir paprastesnė: kaip ir per Lietuvos - Lenkijos padalinimą 1795 m. priskirti jai Užnemunę (Sūduvą).
Tarybų Sąjungai rengiantis Lietuvos okupacijai ir grąžinus Vilniaus kraštą, kaip priemonę įkurti joje savo karines bazes, tariamo įsijungimo SSSR atveju būtų buvę labai nepatogu dalį Lietuvos teritorijos atiduoti Vokietijai. Todėl 1940 m. sausį buvo pasirašytas dar vienas protokolas, anot kurio Tarybų Sąjunga pasižadėjo už jai perleistą Užnemunę sumokėti Vokietijai 31,5 mln. markių.
Taip buvo galutinai įformintas Lietuvos padalinimas (pirmieji trys 1772, 1793, 1795). Slaptieji protokolai pirmą kartą į viešumą iškilo 1946 metų gegužę per Niurnbergo procesą. Nors SSSR generalinis prokuroras Rudenko karštai protestavo, teismas juos įtraukė į bylą ir JAV prokuroras Thomas Dodd‘as jų nuorašus perdavė spaudai.
Lietuvos pogrindžio spaudoje apie tuos protokolus ne kartą buvo kalbama ir jų ištraukos pateiktos kaip dokumentinis Lietuvos okupacijos įrodymas. Prasidėjus Tarybų Sąjungoje vadinamajai „perestroikai“ ir M. Gorbačiovo reformoms, Lietuvos disidentinis sąjūdis suprato, jog atėjo palankus metas iškelti į viešumą minėtus protokolus ir taip pradėti naują, viešą kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės etapą. Taip ir buvo surengtas 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingas Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kurio dalyviai pasmerkė 1939 m. Rusijos ir Vokietijos sąmokslą, nulėmusį Lietuvos okupaciją ir jos tragiškas pasekmes. Mitingo organizatoriai tikėjosi, jog valdžia nedrįs, nenorėdama kompromituoti M. Gorbačiovo skelbiamų demokratijos principų, imtis represijų prieš mitingo dalyvius. Todėl kalbėtojams nebuvo trukdoma, mitingas nebuvo išvaikytas, tačiau kitą savaitę po įvykusio mitingo aktyvesni jo dalyviai buvo persekiojami, tardomi ar svarstomi darbovietėse, kai kurie net sumušti. Tačiau visuomenės įbauginti nepavyko. Po kelių mėnesių - 1988 m. birželio 3 d. - Vilniuje buvo įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, kuris legaliai, remiamas tautos daugumos, tęsė kovą dėl nepriklausomybės, pasibaigusią 1990-ųjų kovo 11-ąją jos paskelbimu.
Prieš šį mitingą kalbėjomės su savo bendraminčiu Vytautu Keršiu, tuomet dirbusiu Komunalinio ūkio ministerijos skaičiavimo centro vyriausiuoju inžinieriumi, kaip reikėtų įamžinti šį reikšmingą istorinį faktą. Jis pažadėjo rasti fotografą ir šį reikalą sutvarkyti. Netrukus po mitingo gavome penkiolika didelio formato nuotraukų. Fotografo pavardės tuomet klausti buvo nesaugu. Vėliau jau nepavyko sužinoti. Todėl ir šįkart jos skelbiamos anonimiškai.
Šį mūsų istorijos faktą malonu prisiminti dar ir dėl to, jog jis netapo vėliau finansinių spekuliacijų objektu, kaip kad yra sausio 13-oji, kai iš keliasdešimties sužeistųjų vėliau jų skaičius perkopė ir tūkstantį, kad tik taip būtų galima gauti didžiules pensijas.
1987-ųjų rugpjūtį patriotizmas dar nebuvo verslas, o didžiausia dvasinė vertybė, už kurią kilnu buvo paaukoti net gyvybę.