Disidentas Vytautas Skuodis teigia, kad kalba, kaip ir kiekvienas gyvas organizmas, keičiasi. Joje vieni žodžiai pasidaro nebeaktualūs, dėl ko jie pamirštami. Atsiranda naujų žodžių, vadinamų naujadarais. Ją praturtina ir įteisinti tarptautiniai žodžiai. Tačiau kalba neturi būti keičiama politinėmis priemonėmis, kaip kad dabar ketinama Lietuvoje daryti.
Skaitykite daugiau jo straipsnyje "Lietuvių kalbai pavojus – pačioje Lietuvoje".
Vytautas Skuodis
„Lietuvių kalbai pavojus – pačioje Lietuvoje“
„Lietuvių kalbai pavojus – pačioje Lietuvoje“
Kalba, kaip ir kiekvienas gyvas organizmas, keičiasi. Joje vieni žodžiai pasidaro nebeaktualūs, dėl ko jie pamirštami. Atsiranda naujų žodžių, vadinamų naujadarais. Ją praturtina ir įteisinti tarptautiniai žodžiai. Tačiau kalba neturi būti keičiama politinėmis priemonėmis, kaip kad dabar ketinama Lietuvoje daryti.
Kiekviena kalba yra didžiulė istorinė ir kultūrinė vertybė. Todėl kiekvienos tautos kalba turi būti saugoma ir stiprinama. Nykstant kalbai silpnėja ir nyksta pati tauta, jos tradicijos ir kultūra.
Tokia grėsmė iškilo ne tik lietuvių kalbai, bet ir tautai, Lietuvai įsijungus į Europos Sąjungą, kurios vadovai jau kalba apie tos Sąjungos tautinių valstybių federaciją, nacionalinių tautų susiliejimą ir bendros kalbos įvedimą...
Lietuvių kalbai dabar iškilo pavojus ir pačioje Lietuvoje. Ji yra menkinama politinės partijos – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) – veiksmais, kuriuos palaiko ir remia Lenkijos vyriausybės kai kurie politiniai sluoksniai.
Lietuvių kalbai pavojų kelia ir pati Lietuvos Vyriausybė, kuri dėl savo trumparegiškumo nemato tikrų, toli siekiančių tos Lietuvai nelojalios partijos tikslų. Ji nemato, jog toji LLRA – tai ta pati užsimaskavusi „Jedinstvo“, kuri 1990 metais siekė Vilniaus krašto dalies autonomijos, tada TSRS sudėtyje. Dabar ji tikisi tokios „autonomijos“ dėka kada nors įsijungti į pačią Lenkiją. O ir pati Lenkija neatsisako minties kada nors atkurti savo valstybės sienas tokias, kokios jos buvo iki 1939 metų, prieš jos žlugimą.
LLRA partijos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau savo nelojaliais veiksmais gali būti vadinami išgamomis, t.y. išsižadantys savo tėvynės arba gimtinės Lietuvos. Jie turi vadinamąsias Lenkijos kortas, kurios rodo, jog jie yra pusiau Lenkijos piliečiai.
Kol kas jie savo vedliu Tomaševskiu (įgijusiu aukštąjį išsilavinimą Vilniuje) atvirai siekia tokios „smulkmenos“, kad jų vardai ir pavardės pagrindiniuose asmens dokumentuose būtų rašomi taip, kaip rašoma Lenkijoje, naudojant lenkišką raidyną, kuris daugeliui Lietuvoje nesuprantamas. Dėl tokios „smulkmenos“ lietuvių liaudies išmintis primena, kad mažas akmuo didelį vežimą verčia...
Mūsų spaudoje jau daug buvo rašyta apie tai, kokią didelę žalą lietuvių kalbai, ir ne tik kalbai, padarys, jeigu toji „smulkmena“ bus įgyvendinta įstatymu, kuris dabar bus svarstomas Seime. Po to reikės įtesinti ir savavališkus vietovardžius lenkų kalba gatvėse ir net pačių gyvenviečių pavadinimuose.
Jau senokai buvo priimtas teismo sprendimas, kad tie Lietuvą pažeminantys lenkiški užrašai būtų pašalinti. Tačiau iki šiol neatsiranda šio sprendimo vykdytojas – antstolis, koks buvo Garliavoje, kada net su 240 policininkų pagalba reikėjo iš globėjos pagrobti mažametę mergaitę.
Praėjusiais metais ministras Linas Linkevičius, neturėdamas įgaliojimų, apsiprašė Lenkijos, kad Lietuvos Respublikos Seime nebuvo priimtas įstatymas dėl pavardžių rašymo lenkiška forma. Tačiau Lenkijos vadovai iki šiol neatsiprašo Lietuvos už nepalyginimai svarbesnius dalykus. Jie neatsiprašo už tai, kad 1920 metais klastingai sulaužė dvišalią sutartį ir užgrobė trečdalį Lietuvos su jos sostine Vilniumi.
Jie neatsiprašo už tai, kad Vilniaus krašte 20 metų buvo atkakliai vykdoma lietuvių ir gudų nutautinimo politika, masiškai uždarant lietuviškas mokyklas, slopinant lietuvišką kultūrą, naikinant visas lietuviškas apraiškas.
Lenkijos valdžia turėtų atsiprašyti už 1938 metų ultimatumą Lietuvai, reikalaujant Lietuvai nenaudingų diplomatinių santykių užmezgimo. Grasinta net karine intervencija.
Lenkijos valdžia iki šiol nepadėkojo Lietuvai, kad Vokietijai ir Tarybų Sąjungai pradėjus karą prieš Lenkiją, 1939 metais Lietuva išgelbėjo nuo kalėjimų ir lagerių pabėgėlius, tada užplūdusius Lietuvą.
Lenkijos valdžia neatsiprašė už Rytų Lietuvoje 1942-1944 metais veikusios pogrindinės ginkluotos šovinistinės organizacijos, pasivadinusios „Armija krajova“, veiklą, kuri tada plėšė ir žudė lietuvius.
Tai „Armijai krajovai“ vadovavo karininkai, atsiunčiami iš Lenkijos. Buvo tikimasi, kad Tarybinei armijai vokiečius nustūmus į Vakarus, Vilniaus kraštas bus pripažintas kaip Lenkijos dalis. Nepavykus to pasiekti, lenkų šovinistai ir toliau tęsė to krašto polonizaciją. Ji tebevykdoma ir dabar.
Neapykantą lietuviams parodė ir tas lenkų „patriotas“, kuris prieš keletą metų savo kaime iššaudė visus lietuvius. Ir už tai nors LLRA turėjo atsiprašyti, nes tas žmogžudys veikė būdamas ištikimas „Armijos krajovos“ idėjoms.
Dabartinis tos partijos vadovas Tomaševskis atvirai pritaria Rusijos agresijai Ukrainoje ir ten vykstančiam separatistiniam judėjimui. Jis smerkia tam besipriešinančius ukrainiečius, juos vadindamas nacionalistais. Jam netrūko įžūlumo dalyvauti prezidento rinkimuose, nors iš anksto žinojo, kad nebus išrinktas būti Lietuvos vadovu. Bet jam tai buvo būtina, kad dar labiau sutvirtintų savo politinį svorį bei autoritetą.
Dėl LLRA priešvalstybinės veiklos jau seniai Lietuvos saugumo komitetas turėjo imtis veiksmingų priemonių. To nedaro, nes Lietuvos valdžia toleruoja jų nelojalumą Lietuvai. Dar nebuvo atvejo, kad iš Lietuvos būtų išsiųstas kurios nors valstybės šnipas (tarsi jų nebūtų) ir ištremti jai nelojalūs asmenys, kas buvo vykdoma tarpukario Lietuvoje.
Ar yra verti pasitikėjimo tie, kurie nuolaidžiauja, atsižvelgdami į LLRA rėksmingus reikalavimus? Deja, su Vyriausybės pritarimu Vidaus reikalų ministerijoje buvo parengtas „Tautinų mažumų įstatymas“, kurį du Seimo nariai socialdemokratai pateikė Seimui svarstyti ir priimti.
Jeigu tas įstatymas bus priimtas, tai bus pasityčiojimas ir suniekinimas lietuvių kalbos, reformuojant ją politinėms priemonėmis.
Tie seimūnai, kurie pasisakys už to pragaištingo įstatymo priėmimą, perfrazuojant Vinco Krėvės žodžius, bus neverti žmogaus vardo. Tai bus kažkokie „robotai“, nesugebantys mąstyti. Tokiems tiktų šie Maironio žodžiai:
O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji,
O dvasią užgniaužtum Tėvynės jaunos,
Tegul ir tave ateitis tolimoji
Minės kaip išgamą tautos.
Šį rašinį užbaigiu ką tik išleistos akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygos „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“ paskutiniaisiais žodžiais:
„Lietuvos vadovybei trūksta tvirto tautinio stuburo. Valdžios vyrai turėtų atsikratyto nuolatinio dairymosi zuikio žvilgsniu į kaimynus, baiminimosi, ką jie pasakys. Liaukimės atsiprašinėti už nebūtus nusikaltimus. Gana žemintis! Turime visomis išgalėmis siekti sustabdyti rytinių lietuvių kalbos ploto pakraščių slavėjimą. Tai pirmaeilis uždavinys, nuo kurio daug priklausys mūsų tautos ir valstybės ateitis“.
Kiekviena kalba yra didžiulė istorinė ir kultūrinė vertybė. Todėl kiekvienos tautos kalba turi būti saugoma ir stiprinama. Nykstant kalbai silpnėja ir nyksta pati tauta, jos tradicijos ir kultūra.
Tokia grėsmė iškilo ne tik lietuvių kalbai, bet ir tautai, Lietuvai įsijungus į Europos Sąjungą, kurios vadovai jau kalba apie tos Sąjungos tautinių valstybių federaciją, nacionalinių tautų susiliejimą ir bendros kalbos įvedimą...
Lietuvių kalbai dabar iškilo pavojus ir pačioje Lietuvoje. Ji yra menkinama politinės partijos – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) – veiksmais, kuriuos palaiko ir remia Lenkijos vyriausybės kai kurie politiniai sluoksniai.
Lietuvių kalbai pavojų kelia ir pati Lietuvos Vyriausybė, kuri dėl savo trumparegiškumo nemato tikrų, toli siekiančių tos Lietuvai nelojalios partijos tikslų. Ji nemato, jog toji LLRA – tai ta pati užsimaskavusi „Jedinstvo“, kuri 1990 metais siekė Vilniaus krašto dalies autonomijos, tada TSRS sudėtyje. Dabar ji tikisi tokios „autonomijos“ dėka kada nors įsijungti į pačią Lenkiją. O ir pati Lenkija neatsisako minties kada nors atkurti savo valstybės sienas tokias, kokios jos buvo iki 1939 metų, prieš jos žlugimą.
LLRA partijos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau savo nelojaliais veiksmais gali būti vadinami išgamomis, t.y. išsižadantys savo tėvynės arba gimtinės Lietuvos. Jie turi vadinamąsias Lenkijos kortas, kurios rodo, jog jie yra pusiau Lenkijos piliečiai.
Kol kas jie savo vedliu Tomaševskiu (įgijusiu aukštąjį išsilavinimą Vilniuje) atvirai siekia tokios „smulkmenos“, kad jų vardai ir pavardės pagrindiniuose asmens dokumentuose būtų rašomi taip, kaip rašoma Lenkijoje, naudojant lenkišką raidyną, kuris daugeliui Lietuvoje nesuprantamas. Dėl tokios „smulkmenos“ lietuvių liaudies išmintis primena, kad mažas akmuo didelį vežimą verčia...
Mūsų spaudoje jau daug buvo rašyta apie tai, kokią didelę žalą lietuvių kalbai, ir ne tik kalbai, padarys, jeigu toji „smulkmena“ bus įgyvendinta įstatymu, kuris dabar bus svarstomas Seime. Po to reikės įtesinti ir savavališkus vietovardžius lenkų kalba gatvėse ir net pačių gyvenviečių pavadinimuose.
Jau senokai buvo priimtas teismo sprendimas, kad tie Lietuvą pažeminantys lenkiški užrašai būtų pašalinti. Tačiau iki šiol neatsiranda šio sprendimo vykdytojas – antstolis, koks buvo Garliavoje, kada net su 240 policininkų pagalba reikėjo iš globėjos pagrobti mažametę mergaitę.
Praėjusiais metais ministras Linas Linkevičius, neturėdamas įgaliojimų, apsiprašė Lenkijos, kad Lietuvos Respublikos Seime nebuvo priimtas įstatymas dėl pavardžių rašymo lenkiška forma. Tačiau Lenkijos vadovai iki šiol neatsiprašo Lietuvos už nepalyginimai svarbesnius dalykus. Jie neatsiprašo už tai, kad 1920 metais klastingai sulaužė dvišalią sutartį ir užgrobė trečdalį Lietuvos su jos sostine Vilniumi.
Jie neatsiprašo už tai, kad Vilniaus krašte 20 metų buvo atkakliai vykdoma lietuvių ir gudų nutautinimo politika, masiškai uždarant lietuviškas mokyklas, slopinant lietuvišką kultūrą, naikinant visas lietuviškas apraiškas.
Lenkijos valdžia turėtų atsiprašyti už 1938 metų ultimatumą Lietuvai, reikalaujant Lietuvai nenaudingų diplomatinių santykių užmezgimo. Grasinta net karine intervencija.
Lenkijos valdžia iki šiol nepadėkojo Lietuvai, kad Vokietijai ir Tarybų Sąjungai pradėjus karą prieš Lenkiją, 1939 metais Lietuva išgelbėjo nuo kalėjimų ir lagerių pabėgėlius, tada užplūdusius Lietuvą.
Lenkijos valdžia neatsiprašė už Rytų Lietuvoje 1942-1944 metais veikusios pogrindinės ginkluotos šovinistinės organizacijos, pasivadinusios „Armija krajova“, veiklą, kuri tada plėšė ir žudė lietuvius.
Tai „Armijai krajovai“ vadovavo karininkai, atsiunčiami iš Lenkijos. Buvo tikimasi, kad Tarybinei armijai vokiečius nustūmus į Vakarus, Vilniaus kraštas bus pripažintas kaip Lenkijos dalis. Nepavykus to pasiekti, lenkų šovinistai ir toliau tęsė to krašto polonizaciją. Ji tebevykdoma ir dabar.
Neapykantą lietuviams parodė ir tas lenkų „patriotas“, kuris prieš keletą metų savo kaime iššaudė visus lietuvius. Ir už tai nors LLRA turėjo atsiprašyti, nes tas žmogžudys veikė būdamas ištikimas „Armijos krajovos“ idėjoms.
Dabartinis tos partijos vadovas Tomaševskis atvirai pritaria Rusijos agresijai Ukrainoje ir ten vykstančiam separatistiniam judėjimui. Jis smerkia tam besipriešinančius ukrainiečius, juos vadindamas nacionalistais. Jam netrūko įžūlumo dalyvauti prezidento rinkimuose, nors iš anksto žinojo, kad nebus išrinktas būti Lietuvos vadovu. Bet jam tai buvo būtina, kad dar labiau sutvirtintų savo politinį svorį bei autoritetą.
Dėl LLRA priešvalstybinės veiklos jau seniai Lietuvos saugumo komitetas turėjo imtis veiksmingų priemonių. To nedaro, nes Lietuvos valdžia toleruoja jų nelojalumą Lietuvai. Dar nebuvo atvejo, kad iš Lietuvos būtų išsiųstas kurios nors valstybės šnipas (tarsi jų nebūtų) ir ištremti jai nelojalūs asmenys, kas buvo vykdoma tarpukario Lietuvoje.
Ar yra verti pasitikėjimo tie, kurie nuolaidžiauja, atsižvelgdami į LLRA rėksmingus reikalavimus? Deja, su Vyriausybės pritarimu Vidaus reikalų ministerijoje buvo parengtas „Tautinų mažumų įstatymas“, kurį du Seimo nariai socialdemokratai pateikė Seimui svarstyti ir priimti.
Jeigu tas įstatymas bus priimtas, tai bus pasityčiojimas ir suniekinimas lietuvių kalbos, reformuojant ją politinėms priemonėmis.
Tie seimūnai, kurie pasisakys už to pragaištingo įstatymo priėmimą, perfrazuojant Vinco Krėvės žodžius, bus neverti žmogaus vardo. Tai bus kažkokie „robotai“, nesugebantys mąstyti. Tokiems tiktų šie Maironio žodžiai:
O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji,
O dvasią užgniaužtum Tėvynės jaunos,
Tegul ir tave ateitis tolimoji
Minės kaip išgamą tautos.
Šį rašinį užbaigiu ką tik išleistos akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygos „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“ paskutiniaisiais žodžiais:
„Lietuvos vadovybei trūksta tvirto tautinio stuburo. Valdžios vyrai turėtų atsikratyto nuolatinio dairymosi zuikio žvilgsniu į kaimynus, baiminimosi, ką jie pasakys. Liaukimės atsiprašinėti už nebūtus nusikaltimus. Gana žemintis! Turime visomis išgalėmis siekti sustabdyti rytinių lietuvių kalbos ploto pakraščių slavėjimą. Tai pirmaeilis uždavinys, nuo kurio daug priklausys mūsų tautos ir valstybės ateitis“.