Kasmet vasario 16 d. švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba Vilniuje pasirašė dokumentą, skelbiantį, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Šįkart kviečiame Jus susipažinti su antrojo Lietuvos prezidento, signataro Aleksandro Stulginskio mintimis apie sudėtingą anuometinę Lietuvos Tarybos situaciją, kurias jis išsakė savo paskaitoje, skaitytoje 1940 m. vasario mėnesį
Aleksandras Stulginskis
"Vasario šešioliktoji"
"Vasario šešioliktoji"
„Taryba - tai saujelė žmonių, be patyrimo, be lėšų, be kariuomenės, vienok imasi tos tiesiog nepakeliamos naštos. Norėta, kad bent prieš visuotinos taikos derybas šioks toks Lietuvos valstybinis organizmas atsistotų ant kojų ir taikos konferencijos metu reikštų gyvybės ženklus, imtų ginti Lietuvos valstybės reikalus. Bet kaip tai atsiekti? Anuometinėmis Lietuvos gyvenimo sąlygomis nei mažiausio žingsnelio negalima buvo padaryti be okupacinės valdžios laiminimo. Be jos pritarimo, paramos nei galvoti nebuvo galima atstatyti nepriklausomą Lietuvą. Taigi kreipiamasi į juos. Bet, kaip sakoma, sauso nieks neklauso. Visokeriopa parama, pagalba pažadama su sąlyga, jei Lietuvos Valstybė sudarys su Vokietija amžiną sąjungą, kuri privalės pasireikšti karo, susisiekimo, muitų ir piniginio vieneto konvencijomis. Žinoma, nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymas didžiai malonus ir džiuginantis reiškinys, bet ta amžina sąjunga, tos konvencijos temdo šviesesnės ateities perspektyvą. Kas daryti? Taryba atsiduria lyg prieš juodą sieną, nemato išeities. Ilgai, per visą naktį svarsto klausimą. Galop ryžtasi priimti patiektus vokiečių reikalavimus. Surašomas atitinkamas aktas. Pirmoje to akto dalyje skelbiama nepriklausoma Lietuvos valstybė, antroje gi sakoma, kad toji Valstybė sudaro su Vokietija mums jau žinomą sąjungą su minėtomis konvencijomis. Aktą visi Tarybos nariai pasirašo 1917 metais gruodžio 11 d. Atatinkama Tarybos delegacija su Basanavičium priešakyje vyksta į Kauną tą aktą įteikti. Vokiečiai priima delegaciją iškilmingai. Štabo karininkai išsirikiuoja pusračiu, senelis Basanavičius kiek drebančiu, bet aiškiu balsu skaito aktą. Paskiau, žinoma, vaišės, tostai ir t.t. Bet delegacijai rūpi tuščiomis negrįžti į Vilnių. Juk reikia konkrečiai pasikalbėti, išsiaiškinti apie nepriklausomybės pripažinimą, valstybės atstatymo pirmuosius darbus ir t.t. Nueinama pas atsakinguosius Vokietijos valdžios žmones; o jie taip nekalbūs, taip nuvargę, tik žiovauja ir žiovauja, tiesiog negali iš jų nieko tikro išgauti. Pagalios statoma visiškai aiškiai klausimas: „Pasakykite, ponai, kada Vokietija pripažins nepriklausomą Lietuvą?“„Na, atsakoma, tai pareis nuo to, kokia bus vokiečių padėtis frontuose.“ Toksai vokiečių atsakymas delegaciją slėgte prislėgė. Duota grynas pinigas - konvencijos, o gauta nežinia kas - klaustukas. Nuliūdusi Tarybos delegacija sugrįžo į Vilnių. Bet štai prasideda bolševikų ir vokiečių taikos derybos Lietuvos Brastoje. Vokiečiai nori įrodyti bolševikams, kad štai Lietuva jau pasinaudojo visiems pripažinta Tautų apsisprendimo teise, pasiskelbė nepriklausoma Valstybė - štai nepriklausomybės skelbimo aktas su visos Tarybos narių parašais. Bet gruodžio m. 11 d. Tarybos aktu vokiečiai negali pasinaudoti, nes ten tučtuojau kalbama apie amžiną sąjungą su Vokietija, apie konvencijas ir t.t. Aišku, bolševikai supras, kieno naudai tasai aktas sudarytas, ir toksai aktas vokiečių padėtį derybose gali pabloginti.
Vokiečiai, ilgą laiką nesikalbėję su Taryba, dabar labai maloniai ir mandagiai kreipiasi į ją, prašydami notifikuoti bolševikams visų Tarybos narių parašais pirmąją gruodžio m. 11 d. dokumento dalį, tai yra tą dalį, kurioje skelbiama nepriklausoma Lietuva.
Ūpas Taryboje po gruodžio m. 11 d. buvo nekoks. Slėgiamai veikė į Tarybos narius padarytieji užsiangažavimai. Be to, čia prisidėjo gandai, kurie kursavo po Lietuvą, būk Taryba pardavusi Lietuvą vokiečiams ir t.t. Taigi ieškota iš tos padėties išėjimo. Norėta tokį pagrindinį valstybės klausimą kaip amžiną sąjungą, konvencijų sudarymą perduoti kompetentingesnei valstybės institucijai, atseit, St. Seimui.
Taryba pajunta savo svorį. Juk ne bereikalo vokiečiai, tiek tylėję, dabar patys siūlo Nepriklausomybės Aktą notifikuoti bolševikams. Gerai, pasinaudosime proga, mano Lietuvos Taryba, paskelbsime savo norą bolševikams, kad mes nepriklausomi, bet jau tokia formule, tokio turinio raštu, koksai mums patinka. Čionai ir gimsta svariausieji Vasario 16 Dienos Akto turinio dėsniai: aiškiai pabrėžiamas demokratinis principas, įvedamas Steigiamojo Seimo, demokratiniu būdu visų šalies gyventojų išrinkto, postulatas. Taigi, Taryba pasiūlo vokiečiams notifikuoti Lietuvos nepriklausomybės skelbimą bolševikams formule, kurioj expressis verbis pažymima, kad visus Lietuvos santykius su kaimyninėmis valstybėmis nustatys Lietuvos Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas. Aišku, toksai Lietuvos Tarybos notifikacijos tekstas vokiečiams buvo nepriimtinas. Kodėl? Čia skersai kelio vokiečiams atsistoja Steigiamojo Seimo sąvokos įvedimas ir jo kompetencijų akcentavimas, reiškia, Steigiamasis Seimas nustatys visus Valstybinius Lietuvos santykius su kaimynais, tai yra, jis išriš ir su Vokietija amžinos sąjungos bei konvencijų klausimą. Santykiai tarp Tarybos ir vokiečių įsitempia. Galop, Tarybos nežymi dauguma nusileidžia, priima vokiečių reikalavimus. Užtat kita Tarybos dalis, kad ir mažumoje likusi, laikosi ryžtingai. Opozicijos dalis protestuodama visiškai pasišalina iš Tarybos. Po notifikacijos dokumentu jokiu būdu negalima surinkti visų Tarybos narių parašų. Pagaliau, ir tas karštis, notifikacijos skubus reikalavimas praeina, vokiečiams nebereikalingas. Padėtis vėl pasidaro be vilties. Taryba, kurią, kaip žinome, išrinko Vilniaus Lietuvių Konferencija, kuriai pavedė atstatyti Lietuvą, nieko apčiuopiamo nepadarius, pati pradėjo irti, byrėti. Ilgai galvota, tartasi, kas daryti. Galop susitarta, rasta išeitis. Jei vokiečiai, kaip buvo žadėję, neskelbia, nepripažįsta nepriklausomos Lietuvos, tai tą skelbimą daro ir visoms pasaulio valstybėms, sulig galimybėmis, notifikuoja pati Lietuvos Taryba ir tai tokiu skelbimo turiniu ar tekstu, kuris Tarybai patinka, kuris atatinka lietuvių tautos nusistatymą, visai nepaisant, kaip į tai reaguos vokiečių okupacinė vyriausybė, ar jai toksai skelbimas bus priimtinas ar ne. Čia tenka pažymėti, kad prie šio nusistatymo prieita visų Tarybos narių vieningai — ir pozicijos, ir opozicijos. Šitoksai nutarimas davė galimybės sugrįžti vėl Tarybon iš jos išstojusiems nariams. Tarybos institucija savo visumoje vėl atstatyta. Tokiu būdu, kaip Tamstos matote, Vasario 16 Dienos Aktas tai par excellence konsoliduotos, vieningos tautos Aktas ir kai a.a. Dr. J. Basanavičius, pirmininkavęs vasario 16 dienos Tarybos posėdžiui, perskaitė nepriklausomybės skelbimo aktą ir paklausė, kas už jį, visų Tarybos narių rankos nedvejojant pakilo aukštyn. Be to, vasario šešioliktoji, be abejo, anų laikų politinio gyvenimo sąlygomis buvo drąsus ir ryžtingas Tarybos žygis. Galima buvo laukti skaudžių represijų. Jų nepavartota, matyt, padėtis frontuose tokių veiksmų neleido.“
Parengta pagal:
A. Stulginskis, "Vasario šešioliktoji", Tėvynės sargas, 1947, nr. 1, p. 86.
Vokiečiai, ilgą laiką nesikalbėję su Taryba, dabar labai maloniai ir mandagiai kreipiasi į ją, prašydami notifikuoti bolševikams visų Tarybos narių parašais pirmąją gruodžio m. 11 d. dokumento dalį, tai yra tą dalį, kurioje skelbiama nepriklausoma Lietuva.
Ūpas Taryboje po gruodžio m. 11 d. buvo nekoks. Slėgiamai veikė į Tarybos narius padarytieji užsiangažavimai. Be to, čia prisidėjo gandai, kurie kursavo po Lietuvą, būk Taryba pardavusi Lietuvą vokiečiams ir t.t. Taigi ieškota iš tos padėties išėjimo. Norėta tokį pagrindinį valstybės klausimą kaip amžiną sąjungą, konvencijų sudarymą perduoti kompetentingesnei valstybės institucijai, atseit, St. Seimui.
Taryba pajunta savo svorį. Juk ne bereikalo vokiečiai, tiek tylėję, dabar patys siūlo Nepriklausomybės Aktą notifikuoti bolševikams. Gerai, pasinaudosime proga, mano Lietuvos Taryba, paskelbsime savo norą bolševikams, kad mes nepriklausomi, bet jau tokia formule, tokio turinio raštu, koksai mums patinka. Čionai ir gimsta svariausieji Vasario 16 Dienos Akto turinio dėsniai: aiškiai pabrėžiamas demokratinis principas, įvedamas Steigiamojo Seimo, demokratiniu būdu visų šalies gyventojų išrinkto, postulatas. Taigi, Taryba pasiūlo vokiečiams notifikuoti Lietuvos nepriklausomybės skelbimą bolševikams formule, kurioj expressis verbis pažymima, kad visus Lietuvos santykius su kaimyninėmis valstybėmis nustatys Lietuvos Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas. Aišku, toksai Lietuvos Tarybos notifikacijos tekstas vokiečiams buvo nepriimtinas. Kodėl? Čia skersai kelio vokiečiams atsistoja Steigiamojo Seimo sąvokos įvedimas ir jo kompetencijų akcentavimas, reiškia, Steigiamasis Seimas nustatys visus Valstybinius Lietuvos santykius su kaimynais, tai yra, jis išriš ir su Vokietija amžinos sąjungos bei konvencijų klausimą. Santykiai tarp Tarybos ir vokiečių įsitempia. Galop, Tarybos nežymi dauguma nusileidžia, priima vokiečių reikalavimus. Užtat kita Tarybos dalis, kad ir mažumoje likusi, laikosi ryžtingai. Opozicijos dalis protestuodama visiškai pasišalina iš Tarybos. Po notifikacijos dokumentu jokiu būdu negalima surinkti visų Tarybos narių parašų. Pagaliau, ir tas karštis, notifikacijos skubus reikalavimas praeina, vokiečiams nebereikalingas. Padėtis vėl pasidaro be vilties. Taryba, kurią, kaip žinome, išrinko Vilniaus Lietuvių Konferencija, kuriai pavedė atstatyti Lietuvą, nieko apčiuopiamo nepadarius, pati pradėjo irti, byrėti. Ilgai galvota, tartasi, kas daryti. Galop susitarta, rasta išeitis. Jei vokiečiai, kaip buvo žadėję, neskelbia, nepripažįsta nepriklausomos Lietuvos, tai tą skelbimą daro ir visoms pasaulio valstybėms, sulig galimybėmis, notifikuoja pati Lietuvos Taryba ir tai tokiu skelbimo turiniu ar tekstu, kuris Tarybai patinka, kuris atatinka lietuvių tautos nusistatymą, visai nepaisant, kaip į tai reaguos vokiečių okupacinė vyriausybė, ar jai toksai skelbimas bus priimtinas ar ne. Čia tenka pažymėti, kad prie šio nusistatymo prieita visų Tarybos narių vieningai — ir pozicijos, ir opozicijos. Šitoksai nutarimas davė galimybės sugrįžti vėl Tarybon iš jos išstojusiems nariams. Tarybos institucija savo visumoje vėl atstatyta. Tokiu būdu, kaip Tamstos matote, Vasario 16 Dienos Aktas tai par excellence konsoliduotos, vieningos tautos Aktas ir kai a.a. Dr. J. Basanavičius, pirmininkavęs vasario 16 dienos Tarybos posėdžiui, perskaitė nepriklausomybės skelbimo aktą ir paklausė, kas už jį, visų Tarybos narių rankos nedvejojant pakilo aukštyn. Be to, vasario šešioliktoji, be abejo, anų laikų politinio gyvenimo sąlygomis buvo drąsus ir ryžtingas Tarybos žygis. Galima buvo laukti skaudžių represijų. Jų nepavartota, matyt, padėtis frontuose tokių veiksmų neleido.“
Parengta pagal:
A. Stulginskis, "Vasario šešioliktoji", Tėvynės sargas, 1947, nr. 1, p. 86.
Lietuvos Valstybės Tarybos nariai, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai.
Vilnius, 1918 m. vasario mėn.
Fot. A. Jurašaitis
Vilnius, 1918 m. vasario mėn.
Fot. A. Jurašaitis