Artėja Kovo 11-oji, kuomet švenčiame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Nepriklausomybės atkūrimo Aktas buvo priimtas Aukščiausiosios tarybos pirmosios eilinės sesijos trečiajame posėdyje. Alberto Zalatoriaus kalboje „Dirbti, laukti, gintis“ aptariamas Lietuvos kelias link šio įvykio bei ateities perspektyvos.
Albertas Zalatorius
DIRBTI, LAUKTI IR GINTIS
Kalba Vasario 16-osios minėjimo mitinge Katedros aikštėje 1991 metais
DIRBTI, LAUKTI IR GINTIS
Kalba Vasario 16-osios minėjimo mitinge Katedros aikštėje 1991 metais
Aštuonioliktaisiais metais, grįžęs iš posėdžio, kuriame buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, Petras Klimas dienoraštyje užsirašė:
„Tai yra susijungusios Tarybos vaisius. Tai yra ir pamatinės reikšmės aktas Lietuvos istorijoje.“
Kitą dieną tame pačiame dienoraštyje jis stebisi:
„Keistokai išeina. Lietuvos Taryba skelbia nepriklausomybę, o vokiečių cenzūra išbraukia skelbimą, ir galas. Tarytum nieko nėra.“
O kovo 1-ąją štai kas įrašyta:
„Įdomus atsitikimas. 26. II [t. y. vasario] nuėjau pas Kuglerį [Kugleris buvo karinis komisaras]. Nedavęs man nė pranešti, ko aš atėjau, jis ėmė kolioti lietuvių politiką, kad ji fantastiška.“
Skaitai tą dienorašti ir galvoji: Dieve tu šventas, kaip viskas panašu. Juk Kovo 11-osios aktas irgi buvo susijungusios Tarybos vaisius, susijungusios ne tik rankomis, bet ir širdimi. Jis irgi tapo didelės reikšmės dokumentu Lietuvos istorijoje. Todėl dabartinė okupacinė valdžia irgi elgiasi panašiai. Ji šaukia: Išbraukti! Nieko nėra! Negalioja! Tai ne pagal konstituciją! Tai ne pagal įstatymus! Tai fantazijos!
O mes stovime išplėtę akis, iš džiaugsmo virpančia širdim, pasiryžimo kupina siela ir klausiame: kur tos fantazijos? Ar mūsų dešimtmečiais puoselėti norai – fantazijos? Ar šimtai tūkstančių tremtųjų – fantazijos? Ar dešimtys tūkstančių partizanų, suguldytų miestelių aikštėse, – fantazijos? Ar mūsų tylioji rezistencija ir pasiaukojamai išsaugota lietuvybė – fantazijos? Ar milijonas aštuoni šimtai tūkstančių parašų, nuvežtų į Maskvą, – fantazijos? Ar kraujas, pralietas baisiąją sausio naktį, – fantazijos? O mūsų plebiscitas, kuriame daugiau kaip 90 proc. pasisakė už nepriklausomą Lietuvą, – taip pat fantazijos?
Stovime, tvirtai įsirėmę į savo vienintelę žemę, stipriai susiėmę už rankų, užgniaužę skausmą dėl sušaldytų, nukankintų, sušaudytų, ir klausiame: kokią konstituciją, kokius įstatymus mes pažeidėme? Nebent tuos pačius, kaip ir Vasario 16-oji. Okupacinius. Kitokių nebuvo, savus tik dabar kuriame. Bet ar nepaklusimas okupaciniams įstatymams yra kažko pažeidimas? Kas gali būti laisvas paklusdamas svetimiems įstatymams? Istorija tokių nežino.
O jeigu žiūrėsime plačiau, tai visa istorijos pažanga susideda iš netikusių įstatymų pažeidimo. Romos įstatymai, rodos, buvo neblogi, o Spartakas vis tiek nepakluso jiems. Kas būtų buvę, jei prancūzai būtų paisę Liudviko XVI įstatymų? Nebūtų įvykusi Prancūzijos didžioji revoliucija, lemtingiausias posūkis Europos istorijoje. Kas būtų buvę, jei aštuonioliktojo amžiaus gale Šiaurės Amerikos žmonės nebūtų paneigę kolonistų įstatymų? Šiandien neturėtume Amerikos valstybės. Tų, kurie kalba apie kažkokių įstatymų pažeidimą, aš norėčiau paklausti: kaip, sakykite, vertinti Kerenskį ir Leniną, nepaisiusius caro įstatymų? Savojo, o ne svetimo caro.
Priekaištas, kad mes pažeidėme kažkieno įstatymus ir turime prie jų grįžti, yra nesąmonė, tiksliau, desperacinis bandymas neteisėtom rankom griebtis už sutrešusio šiaudelio. Tai mūsų neturėtų gluminti, kaip neturėtų gluminti ir mėginimas primesti kažkokį referendumą su klastingai suformuluotu klausimu. Tai ne mūsų reikalas, – daug ko gali užsigeisti kita valstybė Lietuvos valstybėje. Įdomu, kaip sureaguotų Maskva ir Rusijos žmonės, jeigu Japonija pasiūlytų padaryti Tolimuosiuose Rytuose referendumą: o galgi norės dalis Sovietų Sąjungos žmonių gyventi kokioje naujoviškoje Japonijos federacijoje, kur bus jiems garantuotos ne tik teisės, bet ir aukštas pragyvenimo lygis. Pagrindas juk gali būti: kadaise gabalas tų žemių priklausė Japonijai. Tai kodėl žmonių nepasiklausti.
Turbūt Maskva nebijo, kad Paamūrės ir Vladivostoko gyventojai nubalsuos jungtis prie Japonijos, bet tokį referendumą ji vis tiek laikytų provokacija ir moraliniu įžeidimu. Tai kodėl jis mums siūlomas kaip apsisprendimo išbandymas.
Savo apsisprendimą mes jau įrodėme: milijonus kartų skandavome „Lie-tu-va!“, milijonus argumentų pasakėme visais informacijos kanalais, išvažinėjome pasaulį aiškindami savo poziciją, ir pasaulis atvažiavo tos pozicijos pamatyti. Pagaliau aplaistėme krauju savo apsisprendimą ir sutvirtinome plebiscito antspaudu.
Įrodinėti nebereikia. Dabar reikia dirbti, laukti ir, reikalui esant, gintis.
Dirbti, padėjus į šalį asmenines ambicijas, tikint, kad kiekvienas doras darbas reikalingas ir garbingas, nors žurnalistai apie jį šiandien ir mažiau šnekėtų.
Laukti kantriai, žinant, kad kiekviena diena didina mūsų šansus, kad ir į Vasario 16-osios aktą pasaulis iš esmės sureagavo tik po 3-4 metų, o be Vilniaus teko iškentėti dar du dešimtmečius.
Žodis gintis, žinoma, kiek neįprastas mūsų ausiai ir kiek juokingas blaiviai galvai. Bet jis visai nejuokingas mūsų širdžiai. Aštuonioliktųjų metų savanoriai irgi atrodė juokingi, o apsigynė. Sausio 13-ąją mes irgi apsigynėme. Reikia žinoti, kad neteisiojo puolimas labai silpnas iš vidaus, nes neteisusis bijo pats savęs. O jeigu ir neapsiginsime, tai iš esmės vis tiek niekas nepasikeis: nėra tokios galybės, kuri buvusi dalyką padarytų nebuvusiu. Vasario 16-ąją mėginta paversti nebuvusia, o ji liko gyva ir ištiesė savo seserišką ranką Kovo 11-ajai. Abiejų seserų biografijos prasidėjo panašiai, prieš jas abi net iš to paties Pskovo batalionai buvo pasiųsti. Tikėkimės, kad panašiai ir toliau biografijos rutuliosis. Tai mums teikia ramybės ir vilties.
Ramybės mums reikia, kad galėtume dirbti, vilties, – kad galėtume gyventi.
„Tai yra susijungusios Tarybos vaisius. Tai yra ir pamatinės reikšmės aktas Lietuvos istorijoje.“
Kitą dieną tame pačiame dienoraštyje jis stebisi:
„Keistokai išeina. Lietuvos Taryba skelbia nepriklausomybę, o vokiečių cenzūra išbraukia skelbimą, ir galas. Tarytum nieko nėra.“
O kovo 1-ąją štai kas įrašyta:
„Įdomus atsitikimas. 26. II [t. y. vasario] nuėjau pas Kuglerį [Kugleris buvo karinis komisaras]. Nedavęs man nė pranešti, ko aš atėjau, jis ėmė kolioti lietuvių politiką, kad ji fantastiška.“
Skaitai tą dienorašti ir galvoji: Dieve tu šventas, kaip viskas panašu. Juk Kovo 11-osios aktas irgi buvo susijungusios Tarybos vaisius, susijungusios ne tik rankomis, bet ir širdimi. Jis irgi tapo didelės reikšmės dokumentu Lietuvos istorijoje. Todėl dabartinė okupacinė valdžia irgi elgiasi panašiai. Ji šaukia: Išbraukti! Nieko nėra! Negalioja! Tai ne pagal konstituciją! Tai ne pagal įstatymus! Tai fantazijos!
O mes stovime išplėtę akis, iš džiaugsmo virpančia širdim, pasiryžimo kupina siela ir klausiame: kur tos fantazijos? Ar mūsų dešimtmečiais puoselėti norai – fantazijos? Ar šimtai tūkstančių tremtųjų – fantazijos? Ar dešimtys tūkstančių partizanų, suguldytų miestelių aikštėse, – fantazijos? Ar mūsų tylioji rezistencija ir pasiaukojamai išsaugota lietuvybė – fantazijos? Ar milijonas aštuoni šimtai tūkstančių parašų, nuvežtų į Maskvą, – fantazijos? Ar kraujas, pralietas baisiąją sausio naktį, – fantazijos? O mūsų plebiscitas, kuriame daugiau kaip 90 proc. pasisakė už nepriklausomą Lietuvą, – taip pat fantazijos?
Stovime, tvirtai įsirėmę į savo vienintelę žemę, stipriai susiėmę už rankų, užgniaužę skausmą dėl sušaldytų, nukankintų, sušaudytų, ir klausiame: kokią konstituciją, kokius įstatymus mes pažeidėme? Nebent tuos pačius, kaip ir Vasario 16-oji. Okupacinius. Kitokių nebuvo, savus tik dabar kuriame. Bet ar nepaklusimas okupaciniams įstatymams yra kažko pažeidimas? Kas gali būti laisvas paklusdamas svetimiems įstatymams? Istorija tokių nežino.
O jeigu žiūrėsime plačiau, tai visa istorijos pažanga susideda iš netikusių įstatymų pažeidimo. Romos įstatymai, rodos, buvo neblogi, o Spartakas vis tiek nepakluso jiems. Kas būtų buvę, jei prancūzai būtų paisę Liudviko XVI įstatymų? Nebūtų įvykusi Prancūzijos didžioji revoliucija, lemtingiausias posūkis Europos istorijoje. Kas būtų buvę, jei aštuonioliktojo amžiaus gale Šiaurės Amerikos žmonės nebūtų paneigę kolonistų įstatymų? Šiandien neturėtume Amerikos valstybės. Tų, kurie kalba apie kažkokių įstatymų pažeidimą, aš norėčiau paklausti: kaip, sakykite, vertinti Kerenskį ir Leniną, nepaisiusius caro įstatymų? Savojo, o ne svetimo caro.
Priekaištas, kad mes pažeidėme kažkieno įstatymus ir turime prie jų grįžti, yra nesąmonė, tiksliau, desperacinis bandymas neteisėtom rankom griebtis už sutrešusio šiaudelio. Tai mūsų neturėtų gluminti, kaip neturėtų gluminti ir mėginimas primesti kažkokį referendumą su klastingai suformuluotu klausimu. Tai ne mūsų reikalas, – daug ko gali užsigeisti kita valstybė Lietuvos valstybėje. Įdomu, kaip sureaguotų Maskva ir Rusijos žmonės, jeigu Japonija pasiūlytų padaryti Tolimuosiuose Rytuose referendumą: o galgi norės dalis Sovietų Sąjungos žmonių gyventi kokioje naujoviškoje Japonijos federacijoje, kur bus jiems garantuotos ne tik teisės, bet ir aukštas pragyvenimo lygis. Pagrindas juk gali būti: kadaise gabalas tų žemių priklausė Japonijai. Tai kodėl žmonių nepasiklausti.
Turbūt Maskva nebijo, kad Paamūrės ir Vladivostoko gyventojai nubalsuos jungtis prie Japonijos, bet tokį referendumą ji vis tiek laikytų provokacija ir moraliniu įžeidimu. Tai kodėl jis mums siūlomas kaip apsisprendimo išbandymas.
Savo apsisprendimą mes jau įrodėme: milijonus kartų skandavome „Lie-tu-va!“, milijonus argumentų pasakėme visais informacijos kanalais, išvažinėjome pasaulį aiškindami savo poziciją, ir pasaulis atvažiavo tos pozicijos pamatyti. Pagaliau aplaistėme krauju savo apsisprendimą ir sutvirtinome plebiscito antspaudu.
Įrodinėti nebereikia. Dabar reikia dirbti, laukti ir, reikalui esant, gintis.
Dirbti, padėjus į šalį asmenines ambicijas, tikint, kad kiekvienas doras darbas reikalingas ir garbingas, nors žurnalistai apie jį šiandien ir mažiau šnekėtų.
Laukti kantriai, žinant, kad kiekviena diena didina mūsų šansus, kad ir į Vasario 16-osios aktą pasaulis iš esmės sureagavo tik po 3-4 metų, o be Vilniaus teko iškentėti dar du dešimtmečius.
Žodis gintis, žinoma, kiek neįprastas mūsų ausiai ir kiek juokingas blaiviai galvai. Bet jis visai nejuokingas mūsų širdžiai. Aštuonioliktųjų metų savanoriai irgi atrodė juokingi, o apsigynė. Sausio 13-ąją mes irgi apsigynėme. Reikia žinoti, kad neteisiojo puolimas labai silpnas iš vidaus, nes neteisusis bijo pats savęs. O jeigu ir neapsiginsime, tai iš esmės vis tiek niekas nepasikeis: nėra tokios galybės, kuri buvusi dalyką padarytų nebuvusiu. Vasario 16-ąją mėginta paversti nebuvusia, o ji liko gyva ir ištiesė savo seserišką ranką Kovo 11-ajai. Abiejų seserų biografijos prasidėjo panašiai, prieš jas abi net iš to paties Pskovo batalionai buvo pasiųsti. Tikėkimės, kad panašiai ir toliau biografijos rutuliosis. Tai mums teikia ramybės ir vilties.
Ramybės mums reikia, kad galėtume dirbti, vilties, – kad galėtume gyventi.
Iš A. Zalatoriaus knygos "Literatūra ir laisvė". Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 29.
