Praūžus 2016 m. LR Seimo rinkimų karštinei, kviečiame paskaityti Alberto Zalatoriaus pamąstymus apie 1992 m. vykusius Seimo rinkimus Lietuvoje. A. Zalatorius – lietuvių literatūros tyrinėtojas, kritikas. 1956 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. 1961-1992 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Buvo Sąjūdžio Vilniaus tarybos ir atkuriamojo Seimo tarybos narys. 1994 m. su bendraminčiais įsteigė Pasaulio lituanistikos bendriją ir jai vadovavo. Rašyti pradėjo „Literatūros ir meno“ savaitraštyje XX a. septinto dešimtmečio viduryje. Literatūros kritikoje dalyvavo nuo 1966 m.
Kitas pamąstymas, susijęs su 1992 m. Seimo rinkimais
Dabar visi juos komentuoja, visi nori atsakyti į klausymą, kodėl jie baigėsi taip, visi spėlioja, kas bus toliau. Kai kas tiesiog pametė galvą, lyg pasaulio galas artintųsi. Sprendžiant iš laiškų, apokaliptinių nuotaikų apstu ir išeivijoje. Raminti? Gąsdinti? Abu būdai beprasmiški. Jeigu kas kaip nusistatęs, jo nepakeisi. Raminimą jis supras kaip dabartinės pozicijos gynimą, gąsdinimą – kaip opozicijos rėmimą. Tegul kiekvienas kapstosi pats. Reikia vieną kartą pradėti gyventi savo galva, nepasikliauti vien spėliotojais ir pranašais. Žinoma, graudu tiems, kurie su buvusiais pareigūnais suėjo į artimus kontaktus, susiejo su jais konkrečius planus. Bet ką padarysi – nėra atradimų be praradimų. Geriausia dabar susikaupti, susimąstyti, blaiviai pažiūrėti tikrovei į akis – tiek buvusiai, tiek esamai.
Abejoju, kad rinkimų rezultatus lėmė ekonominės, socialinės ar politinės priežastys. Gal jos ir turėjo kokios įtakos, bet neesminės. Daugiau lėmė psichologinis nusiteikimas ir moralinis klimatas. Balsuotojo ranką su plunksnakočiu vedžiojo ne tiek viltis, tikėjimas ar pasitikėjimas, kiek nuoskauda, apmaudas, nusivylimas, pavydas, net kerštas. Ir žmogus čia buvo visai nekaltas, toks jis pasidarė pats nepastebėdamas. Tiksliau, apsukęs ratą, sugrįžo prie senų jausmų.
Kokie gražūs mes buvome atgimimo pradžioje ir kokie negražūs pasidarėme dabar. Negražumo užteko ir anksčiau, bet atgimimas pažadino tai, dėl ko kiekvienas pats sau pradėjo patikti. Pažadino drąsą, patriotizmą, pasiaukojimą, altruizmą, savigarbą, gerumą – visa, ką taip slopino sovietinė sistema. Tas naująsias kokybes reikėjo ypač branginti ir puoselėti, nes jos buvo gležnos. Deja, neatsirado taurių išminčių, kurie būtų supratę šio dvasios turto reikšmę ir stengęsi jį išsaugoti. O išsaugoti buvo skirta tiems, kuriuos žmonės pasirinko lyderiais, kurių galvas puošė aureolėmis ir kreipė į juos savo akis. Tačiau aureolės, iš pradžių ryškiai spindėjusios , ėmė blėsti ne mėnesiais, o dienomis. Vytauto Landsbergio populiarumą sunaikino ne tiek padarytos klaidos (tų klaidų jis daug ir nepadarė), kiek jo charakteris – nesavikritiškumas, savimeilė, įtarumas, teisuolio poza, noras visur būti pirmuoju, įsikalbėtas (ar įkalbėtas) mesianizmas, nesugebėjimas įsijausti į nuoširdžiai abejojančio žmogaus būseną. Tokiomis silpnybėmis apsukriai naudojosi tie, kurie visada linkę pataikauti, ir tie, kurie tiki mesijais. Pastarųjų turėjome gana daug, nes sunkūs laikai gimdo mesijo viziją.
Šių kategorijų žmonės saldžiais balsais ar ryžtingais veiksmais kūrė klimatą, kuriame minėtos savybės galėjo augti ir klestėti. Kraštutiniai radikalai, monopolizavę nepriklausomybės idėją, priklausiusią visai tautai, ją tartum nublukino ir sukompromitavo. Daugumas tų, kurie kadaise degančiom akim žiūrėjo į Trispalvę ir Vytį, pradėjo keistai nuleisti akis. Nenorėdami susitapatinti su nesimpatiškais ir primityviais radikalais, jie tyčia darėsi tai idėjai abejingi, patys dėl to kentėdami, bet stengdamiesi išsaugoti savarankiškumą. Įvarytas šiurkštus kylis tarp žmonių ir jų idėjos sunkiausia nuodėme turėtų slėgti radikalų sąžinę. Jau antrajame Sąjūdžio suvažiavime buvo aišku, kad Sąjūdžio nebeįmanoma sunaikinti iš kairės, bet jį dar galima sunaikinti iš dešinės. Taip ir atsitiko.
Žmonės iš pradžių į šį naikinimo (ar naikinimosi) procesą žiūrėjo nustebę, paskui netikėdami, paskui nuliūdę, apkartę, kol galų gale iš jų pradėjo ropoti senosios baidyklės, atgimimo pradžioj nustumtos į pasąmonės požemius. Prie balsadėžių jie jau ėjo nebe su meile ir entuziazmu, o su tomis baidyklėmis, ėjo nelaimingi, nekęsdami patys savęs, bet jau nieko nebegalėdami padaryti.
Kaip būtų buvę gražu, jeigu prieš kokius pusantrų metų būtų išėjusi į areną trečioji jėga, laisva nuo Sąjūdžio prietarų ir LDDP praeities. Gyvenime ji jau buvo, tik reikėjo, kad jos priekyje atsistotų simpatiški ir autoritetingi žmonės, turintys daugiau idealizmo ir atsakomybės, mokantys į viską pažiūrėti objektyviau ir blaiviau, o svarbiausia – neturintys ambicijų būtinai prasiveržti į valdžią. Deja, jie nepasirodė, o gal nesuspėjo. Jiems, ko gero, nebūtų reikėję net ypatingų ekonominių programų, jie tiesiog būtų nusipelnę pasitikėjimą dėl savo atvirumo, principingumo ir garbingumo. Tauta ne trumparegė, ji puikiai supranta, kad visos postkomunistinės šalys dar ilgai skurs ir niekas čia greitai nieko nepadarys. Bet ji negali pakęsti vedžiojimo už nosies, fariziejiškumo, arogancijos, intrigų, fanatizmo, asmens kulto, pakeltų kumščių – viso to, nuo ko daugiausia kentėjo. Tada, matyt, ir nusprendė: gal bus ir ne visai žmoniška, bet tegul bus nors kitoniškai. Rizikos didelės vis tiek nėra: jeigu jau duota teisė rinktis, bus galima ir perrinkti. Pagaliau kodėl nepatikrinti: o gal pabuvę užpečky ir paragavę emerito duonos senieji ponai atėjo į protą ir pasidarė jautresni.
Žinoma, truputį liūdna, kad išėjo būtent taip, bet būtų taip pat liūdna, jei viršus būtų atitekęs karingiems pasipūtusiems trejetukininkams, kurių ne vienas įsiveržė į politiką po pučo, kai didelių pavojų nebebuvo. Karjeristais reikia mažiausiai tikėti.
Galvojant apie artimiausią ateitį, nejaukiai nuteikia du dalykai: užgniaužtas dešiniųjų pyktis ir kairiųjų deklaruojamas kompetencijos principas. Opozicija, mano manymu, gali būti idėjoms, nuostatoms, veiksmams, kitaip tariant, kažkokiai pozicijai. Bet nesuprantu aprioriškos opozicijos žmonių grupei. Kaip galima iš anksto pasiskelbti opozicija, nežinant, ką ta grupė darys? Spėliojimai ir analogijos – nerimtas dalykas. O kas, jei ta grupė žengs visiškai išmintingus žingsnius? Negi vis tiek vaizduosi opoziciją tik tam, kad būtum kitoks? Tokia opozicija iš karto parodo savo tikslą – revanšo ir valdžios troškimą. Šiuo keliu simpatijų neišsikovosi. O kompetencijos principas įtartinas štai dėl ko. Kas laikomas kompetentingu? Ar tas, kuris panašų darbą dirbo ir turi patirties, ar tas, kuris generuoja naujas idėjas, pasižymi kūrybingumu ir drąsa? Jeigu prioritetas bus atiduodamas pirmojo tipo žmonėms, tai tokių žmonių daugiausia atsiras tarp „senosios gvardijos”, nes tik ji galėjo užimti reikšmingesnius postus ir įsigyti šiokios tokios patirties. O tai jau būtų arba sąmoningas būdas susigrąžinti senus kadrus, arba nesąmoningai padaryta landa, pro kurią jie vis tiek sulįs. Kol kas nėra pagrindo įtarti Algirdą Brazauską negerais tikslais, bet labai sunku įsivaizduoti, kaip jis atsispirs senojo klano gundymams. Nebent iš karto nukirstų gijas. Bet kiekvienas žmogus yra žmogus. Su praeitimi jį sieja ne vien tarnybiniai santykiai. Būti objektyviam ir absoliučiai savarankiškam nėra paprasta. Jau ir per trumpą laiką pasirodė vienas kitas neatsispyrimo simptomas.
Vadinasi, lieka ir atsargiai tikėti, ir akylai žiūrėti. Žiūrėti ne pasyviai, bet remiant visa, kas normalizuoja mūsų santykius, pairusią ekonomiką, kelia pragyvenimo lygį, žadina kūrybingumą ir darbo nuotaiką, saugo teises ir kontroliuoja pareigas, žodžiu, daro mus civilizuotos valstybės laisvais piliečiais. Kartu išlaikyti blaivią galvą, budrumą ir pasiryžimą kritišku atveju vėl imtis iniciatyvos ir atsakomybės. Gyvenimas į senas formas negrįžtą – Sąjūdžio fenomenas nepasikartos, juolab kad ir jo vardas diskredituotas (tai antra didžioji radikalų nuodėmė). Jei iškils reikalas, gims kas nors kita. O tai pagimdys tik visuomenės raida. Nei čia ką specialiai paskubinsi, nei sulaikysi. Tikėjimas žmonių kolektyvine išmintimi, jų nuovoka yra didžioji paguoda ir viltis. Tai žvaigždė, šviečianti pro elegiškas rudens ūkanas.
Kitas dalykas, jeigu iš tų ūkanų išlįstų Žirinovskio tankas. Jam tai jau bus visai nesvarbu, kas stovės ant kelio: dešinieji, kairieji, centristai ar visi drauge. Jis važiuos, iš patirties žinodamas, kad pasipiktinęs pasaulis į jį šaudys tik guminėmis rezoliucijų kulkomis. Štai šito tai tikrai baisu. Laimė, kad tankas klimpsta savose pelkėse. O mūsų naminiai pasikumščiavimai, valdžių keitimasis – kaip ir šeimyniniai ginčai – užeis ir praeis. Ilgainiui priprasime ir atrodys be to net nuobodu. Tik žinoma, reikia, kad viskas vyktų kultūringai ir pagal taisykles. Juk Amerikos respublikonai nepameta galvos, kai laimi demokratai, kaip jos nepameta demokratai laimėjus respublikonams.
ZALATORIUS Albertas. Literatūra ir laisvė.
Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 41-44.