1978-1981 m. Lietuvoje buvo leistas antisovietinis pogrindinis periodinis spaudos leidinys „Perspektyvos“. Numerio apimtis – iki 60 p., iš viso buvo suspėta išleisti 22 numerius. Juose pateikti sovietų draustos Lietuvos istorijos faktai, buvo akcentuojami lietuvių tautiniai siekiai, nuolatos ieškoma kelių į Lietuvos nepriklausomybę. Leidinyje buvo leidžiama įvairių pažiūrų skaitytojams pareikšti savo nuomonę, rašyta apie tuos, kurie Sovietų Sąjungoje buvo persekiojami ir kalinami. To meto sąlygomis „Perspektyvos“ ne tik smerkė Sovietų Sąjungos vidaus ir užsienio politiką, bet ir spausdino straipsnius su socializmo prigimties kritine analize. Galima teigti, jog tai buvo intelektualiausias antisovietinis leidinys. Kviečiame susipažinti su „Perspektyvų“ leidėjų mintimis apie šį leidinį.
Aldona Svirbutavičiūtė
„Perspektyvos“ buvo vertos didesnės bausmė
Tik dabar pradedama prisiminti antisovietinio pogrindžio spaudos leidinius bei jų leidėjus. Gūdžiais tarybų valdžios metais jie, it knygnešiai lietuviškos spaudos draudimo metais, žadino tautinius siekius ir tiesos žodžiu ieškojo kelių į Nepriklausomybę. „Perspektyvos“ buvo intelektualiausias leidinys, aštriai kritikavęs socializmo prigimtį.
Pasak Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataro, profesoriaus Broniaus Genzelio, nelegali spauda atsiranda, kai valstybės propaguojamas melas tampa nepakenčiamas. Taip atsirado ir „Perspektyvos“. Jų leidimo metais – 1978-1981 – tik keletas ar keliolika žmonių žinojo, kas yra šio laikraščio leidėjai. Niekas nežinojo, kas slepiasi po autorių slapyvardžiais. Skaitytojų irgi buvo nedaug, tačiau garsas apie leidinį sklido plačiai.
Viename rinkinyje
Neseniai „Gairių“ leidykla išleido visas 22 „Perspektyvas“ vienoje daugiau nei 900 puslapių knygoje. Rinkinyje atskleista, kas kūrė ir platino disidentinį leidinį.
Pirmasis leidėjas buvo Vilniaus universiteto docentas Vytautas Skuodis, Paskutiniuosius numerius redagavo ir išleido politinis kalinys Stasys Stungurys. Daugiausia publikacijų leidiniui parašė Gintautas Iešmantas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.
Vasario 16-osios Nepriklausomybės šviesa buvo jų kelrodė sovietinio sąstingio metais. Rinkinys visuomenei bus pristatytas kovo 17 dieną Vilniuje, Signatarų namuose. Išvakarėse „Lietuvos žinios“ kalbino „Perspektyvų“ leidėjus, žurnalistus, platintojus, savo disidentine veikla artinusius 1990-ųjų Kovo 11-ąją.
Pirmasis leidėjas buvo Vilniaus universiteto docentas Vytautas Skuodis, Paskutiniuosius numerius redagavo ir išleido politinis kalinys Stasys Stungurys. Daugiausia publikacijų leidiniui parašė Gintautas Iešmantas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.
Vasario 16-osios Nepriklausomybės šviesa buvo jų kelrodė sovietinio sąstingio metais. Rinkinys visuomenei bus pristatytas kovo 17 dieną Vilniuje, Signatarų namuose. Išvakarėse „Lietuvos žinios“ kalbino „Perspektyvų“ leidėjus, žurnalistus, platintojus, savo disidentine veikla artinusius 1990-ųjų Kovo 11-ąją.
Gintautas Iešmantas: gelmėj tylus stebėjos
- Kaip įsitraukėte į pogrindinę veiklą?
- Visko pradžia – poezija. Rašiau eiles, kurios buvo nesuderinamos su oficialiąja politika. Dirbdamas spaudoje itin aštriai ir skausmingai jaučiau tą prieštarą. Tik po 1974 metų, kai mano bute buvo padaryta krata, atimta visa kūryba, o aš, kaip „užsimaskavęs buržuazinis nacionalistas“, pašalintas iš darbo, pajutau būtinybę sukonkretinti savo pažiūras. Tuo metu buvo svarstomas naujos TSRS konstitucijos projektas, melas pilte pylėsi. Žinojau Vakarų pasaulio reakciją į žmogaus teisių pažeidimus, įdėmiai sekiau pokyčius užsienio kairiųjų pažiūrų judėjimuose. Įtaką darė Vengrijos įvykiai, po to Prahos pavasario užslopinimas. Visa tai padėjo susidaryti politinių pažiūrų sistemų, kurios pagrindus išdėsčiau darbe „Rubikonas“.
- Kur tuomet dirbote? Kam pasiūlėte savo politinius straipsnius?
- Dirbdamas Knygų rūmuose, artimai bendravau su kolega Jonu Baranausku, platinusiu pogrindinę spaudą. Jis perdavė tą mano kūrinį istorikui Rimantui Jasui, pažinojusiam „Perspektyvų“ leidėją Vytautą Skuodį. Taip ir įsitraukiau į pogrindinę žurnalistinę veiklą. Mėginau sukurti ir pogrindinio judėjimo programą.
- Kaip ilgai pavyko išvengti persekiojimo bei suėmimo?
- Visą laiką jaučiau pavojų. 1977 metais manęs nesuėmė, nes nerado įrodymų, jog platinau savo poetinę kūrybą. Tardė dvi savaites, neleisdami kur nors išvykti. Priėmė dirbti į Knygų rūmus. Direktoriui žodžiu pasižadėjau nesiimti priešiškos veiklos. Tačiau neištvėriau ir žodį sulaužiau, užtraukdamas Knygų rūmų vadovams daug nemalonumų. „Rubikoną“ parašiau 1977-aisiais, o suėmė po pustrečių metų. Normalus pogrindyje darbo laikas. Niekas neišdavė, susekė pagal rankraščius.
- Ar turėjote tikslą sukurti politinę organizaciją?
- Sukurti organizaciją, siekiančią Nepriklausomybės, iš tikrųjų galvota. Deja, suėmimas sutrukdė. Tikslas buvo pasiektas vėliau, po dešimtmečio.
- Ko sulaukėte daugiau – pasmerkimo ar pritarimo jus suėmus ir teisiant?
- Ir to, ir to 1975 metais parašiau apie tai eilėraštį...
- Visko pradžia – poezija. Rašiau eiles, kurios buvo nesuderinamos su oficialiąja politika. Dirbdamas spaudoje itin aštriai ir skausmingai jaučiau tą prieštarą. Tik po 1974 metų, kai mano bute buvo padaryta krata, atimta visa kūryba, o aš, kaip „užsimaskavęs buržuazinis nacionalistas“, pašalintas iš darbo, pajutau būtinybę sukonkretinti savo pažiūras. Tuo metu buvo svarstomas naujos TSRS konstitucijos projektas, melas pilte pylėsi. Žinojau Vakarų pasaulio reakciją į žmogaus teisių pažeidimus, įdėmiai sekiau pokyčius užsienio kairiųjų pažiūrų judėjimuose. Įtaką darė Vengrijos įvykiai, po to Prahos pavasario užslopinimas. Visa tai padėjo susidaryti politinių pažiūrų sistemų, kurios pagrindus išdėsčiau darbe „Rubikonas“.
- Kur tuomet dirbote? Kam pasiūlėte savo politinius straipsnius?
- Dirbdamas Knygų rūmuose, artimai bendravau su kolega Jonu Baranausku, platinusiu pogrindinę spaudą. Jis perdavė tą mano kūrinį istorikui Rimantui Jasui, pažinojusiam „Perspektyvų“ leidėją Vytautą Skuodį. Taip ir įsitraukiau į pogrindinę žurnalistinę veiklą. Mėginau sukurti ir pogrindinio judėjimo programą.
- Kaip ilgai pavyko išvengti persekiojimo bei suėmimo?
- Visą laiką jaučiau pavojų. 1977 metais manęs nesuėmė, nes nerado įrodymų, jog platinau savo poetinę kūrybą. Tardė dvi savaites, neleisdami kur nors išvykti. Priėmė dirbti į Knygų rūmus. Direktoriui žodžiu pasižadėjau nesiimti priešiškos veiklos. Tačiau neištvėriau ir žodį sulaužiau, užtraukdamas Knygų rūmų vadovams daug nemalonumų. „Rubikoną“ parašiau 1977-aisiais, o suėmė po pustrečių metų. Normalus pogrindyje darbo laikas. Niekas neišdavė, susekė pagal rankraščius.
- Ar turėjote tikslą sukurti politinę organizaciją?
- Sukurti organizaciją, siekiančią Nepriklausomybės, iš tikrųjų galvota. Deja, suėmimas sutrukdė. Tikslas buvo pasiektas vėliau, po dešimtmečio.
- Ko sulaukėte daugiau – pasmerkimo ar pritarimo jus suėmus ir teisiant?
- Ir to, ir to 1975 metais parašiau apie tai eilėraštį...
Kuo jo nedrabstė! Išdavikas,
Šmeižikas, niekšas... Tartum ašmens
Krūtinėn rūstūs žodžiai rėžės.
Bet rodės jis vis tiek ramus.
Tiktai gelmėj tylus stebėjos
Žmonių šiurkštybe, menkumu;
Šmeižikas, niekšas... Tartum ašmens
Krūtinėn rūstūs žodžiai rėžės.
Bet rodės jis vis tiek ramus.
Tiktai gelmėj tylus stebėjos
Žmonių šiurkštybe, menkumu;
Vytautas Skuodis: mano kartos idealai
- Kada, kaip ir kodėl įsitraukėte į pogrindinę veiklą, susijusią su nelegalios spaudos leidimu ir jos platinimu?
- Mano kartos žmonėms, dar gerai prisimenantiems Nepriklausomos Lietuvos laikus, didžiulę įtaką darė šeima, mokykla ir bažnyčia. Šie trys veiksniai formavo patriotines nuostatas. Skaudu, kad šiandien jie nuvertėjo. Juos pakeitė naudos siekis.
- Kokioje pogrindinėje spaudoje išsispausdinote savo pirmuosius „uždraustus“ kūrinius?
- Paskatino 1972 metais pasirodžiusi pirmoji pogrindžio spauda. Pradėjau bendradarbiauti „LKB kronikoje“, kiek vėliau ir „Aušroje“. Tuos leidinius pats rašomąja mašinėle dauginau ir platinau. Pradėjau gauti nelegalią medžiagą iš rusų disidentų savilaidos. Tada kilo mintis pačiam pradėti leisti naują nelegalų leidinį, kurį pavadinau „Perspektyvos“. Idėjinė kryptis buvo: Sovietų Sąjungos demokratizacija – pagrindinė Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo sąlyga. Mano areštas nutraukė ir „Perspektyvų“ leidimą.
- Teisme prokuroras reikalavo Jums skirti 6 metus griežto režimo lagerio bausmės ir 5 metus tremties, o teismas pridėjo dar vienus metus. Už ką?
- Ne tik man, bet ir mano bendrabyliui Gintautui Iešmantui. Iš tiesų prokuroras siūlė 4 metus lagerio bausmės, o teismas pridėjo dar dvejus. Mes abu tą priedą užsidirbome savo paskutiniuoju žodžiu. Manėme, kad „Perspektyvos“ yra vertos didesnės bausmės. Tai buvo retas atvejis. Anksčiau panašiose bylose teismas skirdavo mažesnę bausmę, negu reikalaudavo prokuroras.
- Kaip plačiai plito „Perspektyvos“?
- Ne tik „Perspektyvos“, bet ir kiti leidiniai. Jų tuomet buvo apie 15. Spausdinami rašomąja mašinėle, naudojant „kalkę“. Vienas „tiražas“ – 6-8 egzemplioriai. Išspausdinęs išdalydavau tiems, kurie galėdavo atspausdinti daugiau. Kiek jų eidavo iš rankų į rankas, nežinau. Kartą per „Amerikos balsą“ išgirdau, kad ten atsidūrė „Perspektyvų“ antrasis numeris. Gerokai vėliau, kai nukeliavau į JAV, sužinojau, kad į Vakarus pateko dar keli numeriai. Jie ten buvo išspausdinti serijoje „Lietuvos pogrindžio leidiniai“.
- Mano kartos žmonėms, dar gerai prisimenantiems Nepriklausomos Lietuvos laikus, didžiulę įtaką darė šeima, mokykla ir bažnyčia. Šie trys veiksniai formavo patriotines nuostatas. Skaudu, kad šiandien jie nuvertėjo. Juos pakeitė naudos siekis.
- Kokioje pogrindinėje spaudoje išsispausdinote savo pirmuosius „uždraustus“ kūrinius?
- Paskatino 1972 metais pasirodžiusi pirmoji pogrindžio spauda. Pradėjau bendradarbiauti „LKB kronikoje“, kiek vėliau ir „Aušroje“. Tuos leidinius pats rašomąja mašinėle dauginau ir platinau. Pradėjau gauti nelegalią medžiagą iš rusų disidentų savilaidos. Tada kilo mintis pačiam pradėti leisti naują nelegalų leidinį, kurį pavadinau „Perspektyvos“. Idėjinė kryptis buvo: Sovietų Sąjungos demokratizacija – pagrindinė Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo sąlyga. Mano areštas nutraukė ir „Perspektyvų“ leidimą.
- Teisme prokuroras reikalavo Jums skirti 6 metus griežto režimo lagerio bausmės ir 5 metus tremties, o teismas pridėjo dar vienus metus. Už ką?
- Ne tik man, bet ir mano bendrabyliui Gintautui Iešmantui. Iš tiesų prokuroras siūlė 4 metus lagerio bausmės, o teismas pridėjo dar dvejus. Mes abu tą priedą užsidirbome savo paskutiniuoju žodžiu. Manėme, kad „Perspektyvos“ yra vertos didesnės bausmės. Tai buvo retas atvejis. Anksčiau panašiose bylose teismas skirdavo mažesnę bausmę, negu reikalaudavo prokuroras.
- Kaip plačiai plito „Perspektyvos“?
- Ne tik „Perspektyvos“, bet ir kiti leidiniai. Jų tuomet buvo apie 15. Spausdinami rašomąja mašinėle, naudojant „kalkę“. Vienas „tiražas“ – 6-8 egzemplioriai. Išspausdinęs išdalydavau tiems, kurie galėdavo atspausdinti daugiau. Kiek jų eidavo iš rankų į rankas, nežinau. Kartą per „Amerikos balsą“ išgirdau, kad ten atsidūrė „Perspektyvų“ antrasis numeris. Gerokai vėliau, kai nukeliavau į JAV, sužinojau, kad į Vakarus pateko dar keli numeriai. Jie ten buvo išspausdinti serijoje „Lietuvos pogrindžio leidiniai“.
Stasys Stungurys: pasipriešinimo istorijos metraštis
- Kokia buvo jūsų darbo pradžia pogrindžio spaudoje?
- Buvusiam Gulago kaliniui kunigui Pranui Račiūnui pasiūlius, buvo pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Ji pradėjo naują pasipriešinimo etapą. Dėl suprantamų motyvų „LKB kronika“ negalėjo imtis politinio vaidmens. Tų pačių „Kronikos“ leidėjų iniciatyva 1975 m. lapkritį pasirodė „Aušra“, pratęsusi carinės „Aušros“ tradicijas. Pagausėjo straipsnių politinėmis ir istorinėmis temomis. „Aušroje“ aktyviau galėjome reikštis ir mes, pasauliečiai. Bet ir „Aušra“ neaprėpė visų temų. Todėl pritariau „Perspektyvų“ leidimo idėjai ir joms padėjau.
- Kokios temos rūpėjo „Perspektyvoms“?
- Pogrindžio spauda daugiausia kėlė žmogaus ir tautos teisių pažeidimų klausimus. Su pogrindžiu daugiausia bendraudavo lituanistai ir istorikai. Neteko girdėti, kad ekonomistai būtų domėjęsi ateityje atkurtos Nepriklausomos Lietuvos ekonomikos perspektyva. Todėl, atkūrus Nepriklausomybę, paaiškėjo, kad nebuvo pasirengta ne tik ekonomikos, bet ir švietimo, kultūros, sveikatos bei socialinėms reformoms.
- Su kuo tekdavo bendrauti leidžiant pogrindinę spaudą?
- Artimai bendravau su literatūrologu profesoriumi Albertu Zalatoriumi. Jis turėjo nemažą pogrindžio spaudos skaitytojų būrį. Jo neprašydavau rašyti. Jis savo aštriais, protingais straipsniais daug darė, kad progresuotų mūsų grožinė literatūra. Nenorėjome, kad dėl pogrindžio straipsnelio būtų nutrauktas jo naudingas darbas Lietuvai. Tačiau kartais prašydavau ir jo pagalbos. Reikėjo surasti grožinės literatūros kūrinių, nespausdinamų dėl politinių ar ideologinių motyvų ir išsiųsti juos Vakaruose leidžiamam žurnalui „Kontinentas“. Žurnalas buvo leidžiamas keliomis kalbomis, jį redagavo į Vakarus emigravęs rusų rašytojas disidentas Maksimovas. Deja, tokių kūrinių net ir profesoriui Zalatoriui nepavyko surasti. Ateičiai tada mažai kas rašė.
- Kaip vertinate „Perspektyvų“ rinkinio išleidimą?
- „Perspektyvų“ pakartotinis išleidimas – tai tik vienas pasipriešinimo istorijos epizodas. Tokių epizodų – šimtai ir tūkstančiai. Šiandien itin aktuali šio fakto moralinė reikšmė. Žmonės dirbo ir kovojo, gerai žinodami, kad laukia kalėjimas ir tremtis. Tai rodo, kad istorijos pažangai būtinas idealizmas, be jo neįveiksime dabarties sunkumų. Nepriklausomybė iškovota, tačiau ji pagerino gyvenimą tik keliolikai procentų Lietuvos žmonių. Tai atsitiko dėl to, kad buvo pamiršti Nepriklausomybės idealai. Turime grįžti prie tų idealų, kuriuos dar pogrindyje skelbė „Perspektyvos“. Prancūzų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Albert‘as Camus yra pasakęs, jog ten, kur įvyksta revoliucijos, reikalingos dvasinės revoliucijos, kurios turi pastūmėti į šalį istorijos pakeleivius, trukdančius jos pažangai. Dvasinėms revoliucijoms smurto nereikia, o tik protingų ir ryžtingų žmonių.
- Buvusiam Gulago kaliniui kunigui Pranui Račiūnui pasiūlius, buvo pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Ji pradėjo naują pasipriešinimo etapą. Dėl suprantamų motyvų „LKB kronika“ negalėjo imtis politinio vaidmens. Tų pačių „Kronikos“ leidėjų iniciatyva 1975 m. lapkritį pasirodė „Aušra“, pratęsusi carinės „Aušros“ tradicijas. Pagausėjo straipsnių politinėmis ir istorinėmis temomis. „Aušroje“ aktyviau galėjome reikštis ir mes, pasauliečiai. Bet ir „Aušra“ neaprėpė visų temų. Todėl pritariau „Perspektyvų“ leidimo idėjai ir joms padėjau.
- Kokios temos rūpėjo „Perspektyvoms“?
- Pogrindžio spauda daugiausia kėlė žmogaus ir tautos teisių pažeidimų klausimus. Su pogrindžiu daugiausia bendraudavo lituanistai ir istorikai. Neteko girdėti, kad ekonomistai būtų domėjęsi ateityje atkurtos Nepriklausomos Lietuvos ekonomikos perspektyva. Todėl, atkūrus Nepriklausomybę, paaiškėjo, kad nebuvo pasirengta ne tik ekonomikos, bet ir švietimo, kultūros, sveikatos bei socialinėms reformoms.
- Su kuo tekdavo bendrauti leidžiant pogrindinę spaudą?
- Artimai bendravau su literatūrologu profesoriumi Albertu Zalatoriumi. Jis turėjo nemažą pogrindžio spaudos skaitytojų būrį. Jo neprašydavau rašyti. Jis savo aštriais, protingais straipsniais daug darė, kad progresuotų mūsų grožinė literatūra. Nenorėjome, kad dėl pogrindžio straipsnelio būtų nutrauktas jo naudingas darbas Lietuvai. Tačiau kartais prašydavau ir jo pagalbos. Reikėjo surasti grožinės literatūros kūrinių, nespausdinamų dėl politinių ar ideologinių motyvų ir išsiųsti juos Vakaruose leidžiamam žurnalui „Kontinentas“. Žurnalas buvo leidžiamas keliomis kalbomis, jį redagavo į Vakarus emigravęs rusų rašytojas disidentas Maksimovas. Deja, tokių kūrinių net ir profesoriui Zalatoriui nepavyko surasti. Ateičiai tada mažai kas rašė.
- Kaip vertinate „Perspektyvų“ rinkinio išleidimą?
- „Perspektyvų“ pakartotinis išleidimas – tai tik vienas pasipriešinimo istorijos epizodas. Tokių epizodų – šimtai ir tūkstančiai. Šiandien itin aktuali šio fakto moralinė reikšmė. Žmonės dirbo ir kovojo, gerai žinodami, kad laukia kalėjimas ir tremtis. Tai rodo, kad istorijos pažangai būtinas idealizmas, be jo neįveiksime dabarties sunkumų. Nepriklausomybė iškovota, tačiau ji pagerino gyvenimą tik keliolikai procentų Lietuvos žmonių. Tai atsitiko dėl to, kad buvo pamiršti Nepriklausomybės idealai. Turime grįžti prie tų idealų, kuriuos dar pogrindyje skelbė „Perspektyvos“. Prancūzų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Albert‘as Camus yra pasakęs, jog ten, kur įvyksta revoliucijos, reikalingos dvasinės revoliucijos, kurios turi pastūmėti į šalį istorijos pakeleivius, trukdančius jos pažangai. Dvasinėms revoliucijoms smurto nereikia, o tik protingų ir ryžtingų žmonių.
Straipsnis spausdintas laikraštyje „Lietuvos žinios“
2005 m. kovo 14 d. numeris, p. 10
