Šiandien netekome 1992–1996 metų kadencijos Seimo nario, politinio bei visuomenės veikėjo, rašytojo, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvio Aleksandro Bendinsko. Vyras mirė sulaukęs garbaus amžiaus - eidamas 96-uosius metus.
Kviečiame perskaityti A. Bendinsko teksto ištrauką iš jo knygos "Dekalogas ir gyvenimas."
Sąjūdžio idėjos, su kuriomis ėjome visi
Šiek tiek apie politinius aspektus, kurių konservatoriai „neatsimena“, nors save vadina Sąjūdžio idėjų tesėjais (ar tąsytojais?).
Lietuvos pasipriešinimo sąjūdis (LPS) kilo kitą dieną po 1940 m. birželio 15-osios, kai raudonoji armija okupavo Lietuvą. Šis pasipriešinimo Sąjūdis truko 50 metų! Besipriešinantys žmonės buvo ujami, niekinami, tardomi, teisiami, kalinami, tremiami. Ir staiga 1988 m. birželio 3 d. sužinome, kad yra Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS), jis 1988 m. spalio mėn. 22-23 d. savo pirmajame suvažiavime siunčia telegramą TSKP CK generaliniam sekretoriui. Telegramoje teigiama: „Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pirmasis suvažiavimas sveikina Jus ir TSKP Centro Komitetą, linki Jums jėgų ir sėkmės sunkiame, istoriškai svarbiame revoliuciniame persitvarkymo darbe. Mes dėkojame Jums už sumanymą ir iniciatyvą. (Nejau už LPS? - A.B.). 1021 demokratiškai išrinktas suvažiavimo delegatas įgaliotas Jums pareikšti (...). Į persitvarkymą mes žengiame leniniškai, per nacionalinio orumo susigrąžinimą, su visiško Tarybų respublikos suverenumo šūkiu (...). Sąjūdyje dalyvauja komunistai, inteligentija, darbininkai, valstiečiai, lietuviai ir kitų tautybių žmonės. Mes dirbame petys petin su partija. Mes siekiame Tarybų Sąjungos federalinės santvarkos (mano paryškinta - A.B.), stiprindami Tarybų Lietuvą! Prašome spręsti apie mus iš mūsų konkrečių veiksmų ir prašome prisidėti prie Lietuvos apsisprendimo suverenių TSRS tautų šeimoje. Mes tikime Jumis, Michailai Sergejevičiau. Jūsų žodžiai - mūsų plakatuose. Sąjūdis nenukryps nuo partijos nubrėžto kelio, nuo kelio, vedančio gilumines ir konstruktyvias permainas mūsų gyvenime“.
Įsivaizduoju, ką turėjo pagalvoti politinis kalinys, sėdintis suvažiavimo salėje, ką pagalvojo tūkstančiai sėdinčių prie radijo imtuvų ir televizijos aparatų, išgirdę tokius žodžius? „Petys petin su partija“?! Ką tai gyvenime reiškė man, daugeliui tremtinių ir politinių kalinių, kuriems lageriai ir trėmimo vietos atėmė jaunystę, sveikatą, gyvybę!
Šiandien tas žmogus, kuris pasirašė šią telegramą, jau dedasi neatsimenąs jos turinio. O gal neatsimena ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario profesoriaus V. Daunoro skaityto geros valios pareiškimo, kuriame buvo pasisakoma
Lietuvos pasipriešinimo sąjūdis (LPS) kilo kitą dieną po 1940 m. birželio 15-osios, kai raudonoji armija okupavo Lietuvą. Šis pasipriešinimo Sąjūdis truko 50 metų! Besipriešinantys žmonės buvo ujami, niekinami, tardomi, teisiami, kalinami, tremiami. Ir staiga 1988 m. birželio 3 d. sužinome, kad yra Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS), jis 1988 m. spalio mėn. 22-23 d. savo pirmajame suvažiavime siunčia telegramą TSKP CK generaliniam sekretoriui. Telegramoje teigiama: „Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pirmasis suvažiavimas sveikina Jus ir TSKP Centro Komitetą, linki Jums jėgų ir sėkmės sunkiame, istoriškai svarbiame revoliuciniame persitvarkymo darbe. Mes dėkojame Jums už sumanymą ir iniciatyvą. (Nejau už LPS? - A.B.). 1021 demokratiškai išrinktas suvažiavimo delegatas įgaliotas Jums pareikšti (...). Į persitvarkymą mes žengiame leniniškai, per nacionalinio orumo susigrąžinimą, su visiško Tarybų respublikos suverenumo šūkiu (...). Sąjūdyje dalyvauja komunistai, inteligentija, darbininkai, valstiečiai, lietuviai ir kitų tautybių žmonės. Mes dirbame petys petin su partija. Mes siekiame Tarybų Sąjungos federalinės santvarkos (mano paryškinta - A.B.), stiprindami Tarybų Lietuvą! Prašome spręsti apie mus iš mūsų konkrečių veiksmų ir prašome prisidėti prie Lietuvos apsisprendimo suverenių TSRS tautų šeimoje. Mes tikime Jumis, Michailai Sergejevičiau. Jūsų žodžiai - mūsų plakatuose. Sąjūdis nenukryps nuo partijos nubrėžto kelio, nuo kelio, vedančio gilumines ir konstruktyvias permainas mūsų gyvenime“.
Įsivaizduoju, ką turėjo pagalvoti politinis kalinys, sėdintis suvažiavimo salėje, ką pagalvojo tūkstančiai sėdinčių prie radijo imtuvų ir televizijos aparatų, išgirdę tokius žodžius? „Petys petin su partija“?! Ką tai gyvenime reiškė man, daugeliui tremtinių ir politinių kalinių, kuriems lageriai ir trėmimo vietos atėmė jaunystę, sveikatą, gyvybę!
Šiandien tas žmogus, kuris pasirašė šią telegramą, jau dedasi neatsimenąs jos turinio. O gal neatsimena ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario profesoriaus V. Daunoro skaityto geros valios pareiškimo, kuriame buvo pasisakoma
už vienybę, prieš skaldymą,
už pasitikėjimą, prieš įtarumą,
už kūrimą, prieš griovimą,
už gaivinimą, prieš slopinimą visose Lietuvos gyvenimo srityse.
už pasitikėjimą, prieš įtarumą,
už kūrimą, prieš griovimą,
už gaivinimą, prieš slopinimą visose Lietuvos gyvenimo srityse.
Po šiais žodžiais, paskutiniuoju Sąjūdžio suvažiavimo akordu, pasirašė visa Lietuva! Buvę salėje ar prigludę prie televizorių ekranų namie. Drįstu teigti, kad šventi žodžiai, kuriuos rašė tūkstančiai tremtinių, politinių kalinių, tūkstančiai žuvusių partizanų ir pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių. Prakaitu, vargais šiuos žodžius rašė kolūkiečiai ir kiti dirbantys Lietuvos žmonės. Tai buvo visų mūsų žmonių geresnio, laisvesnio gyvenimo troškimo aktas. Ir niekas neturėjo teisės jo savintis tik sau - ar tai būtų rezistentas Nr. 1, ar keliolikos organizacijų garbės pirmininkas, ar šiaip rėksnys!
Kiek nelabųjų dvasių reikėjo, kad visos tautos krauju, prakaitu ir vargais pasirašytą manifestą būtų galima sugriauti?! Galima šiandien paklausti tų 35 suvažiavime išrinktų Seimo tarybos narių, kur šiandien vienybė, pasitikėjimas, kūrimas, gaivinimas? Kur šiandien taika, tiesa, darna, šviesa? Nejau neatsimenama visų tų žodžių, tos suvažiavime ir tautoje vyravusios dvasios?! Kas liko iš laikų? Ką veikia ta aktyvioji inteligentijos dalis, ką veikia išrinkti pirmojo suvažiavimo 35 tarybos nariai? Ką pagaliau veikia inžinieriai, agronomai, mokytojai? Nejaugi nėra ko pasakyti sau ir žmonėms? Juk ėjome visi! Iškėlę trispalves vėliavas, giedodami jau savo Himną! Tai buvo taiki, ne griaunanti, o kurianti revoliucija! Pasitikėjimas Sąjūdžiu buvo didžiulis, nes jo priekyje žengė žmonės, kuriuos tauta pažino, jais pasitikėjo, daugelį gerbė, o kitus tiesiog mylėjo: tai rašytojai J. Marcinkevičius, V. Bubnys, V. Petkevičius; tai ekonomistai K. Prunskienė, K. Antanavičius, A. Buračas; tai filosofai B. Genzelis, A. Juozaitis, V. Radžvilas; tai kardinolas V. Sladkevičius, kunigai V. Aliulis, K. Vasiliauskas ir daug kitų. Tai buvo iškilūs žmonės.
Jokia paslaptis, būta tada ir atsargių abejonių, kad kai kurie Sąjūdžio išrinktos tarybos nariai, o ypač patys „aukščiausieji“, nepasuktų pigaus patriotizmo, gal net ekstremizmo keliu!
Pirmoji didžioji nuodėmė yra puikybė. Tai ji pagimdė „pranašumą“ prieš kitus, net panieką kitaip manančiam. Ji pagimdė besaikį turto troškimą. Turtas pagimdė valdžios troškimą. Valdžia pagimdė garbės troškimą. Turtas, valdžia, garbė - tai „aukso veršis“, kuris garbinamas, jom lankstomasi, nešamos aukos ir taip sukuriamas stabas! „Aukso veršis“ padarė tai, ko negalėjo padaryti Evangelijoje minimi „legionai nelabųjų“! „Aukso veršis“ paklupdė kai kuriuos Sąjūdžio vyrus ir jie „užmiršo“ įpareigojimus, kuriuos pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas jiems suteikė. LPS steigiamojo suvažiavimo rezoliucija Nr. 1 „Dėl Lietuvos visuomenės vienybės“ įpareigojo: „(...) atkurti visų respublikos gyventojų tarpusavio pasitikėjimą bei santarvę galima tik vadovaujantis bendrųjų žmogiškų vertybių prioriteto prieš politinius ir kitus visuomenės grupių interesus (...). Tautinio susitaikymo vardan LPS reikalauja objektyviai ištirti bei įvertinti paskutinių penkių dešimtmečių Lietuvos istoriją, imtis ryžtingų priemonių, kad būtų visiškai (pabraukta mano - A.B.) liautasi persekioti ir diskriminuoti žmones dėl politinių pažiūrų“.
Dar vienas labai svarbus dalykas: Sąjūdžio bendrosios programos skirsnyje „Ūkis“ sakoma: „Lietuvos TSR ūkio sistema remiasi nuosavybės formų įvairove: valstybine, kooperatine, akcine, asmenine ir mišria nuosavybe. Šių formų derinimas, laiduojantis šeimininkišką turto naudojimą, daro žmogų tikru ūkio šeimininku. Asmeninės nuosavybės teisė išplečiama ir gamybos priemonėms. Nuosavybės, jos neliečiamumo ir paveldimumo teisė įtvirtinama Konstitucijoje ir įstatymais“. Tai labai griežtas įpareigojimas. Tai Sąjūdžio bendroji programa, kuriai pritarė didžioji Lietuvos žmonių dauguma! Kaip pritarė ir visoms 30 rezoliucijų!
Bet šioje gražioje dvasinėje Lietuvos žmonių būsenoje buvo ir antroji pusė. Ši antroji pusė siekė sau naudos - ir materialinės, ir dvasinės. „Aukso veršis“ aptemdė protą. Ir atsirado stabas! Jis atsirado dar nepasitraukus iš gyvenimo bolševikiniam stabui.
Stabas - priešprieša Autoritetui. Autoritetas verčia žmogų laisvai apsispręsti, pačiam ieškoti tiesos, gėrio, grožio ir pačiam būti savimi. Stabas priešingybė autoritetui, nes jis „duoda“. Tik iš jo rankų „plaukia“ visa gerovė. Jis teikia malonių ir nori, kad gaunantieji jam dėkotų, garbės himnus giedotų, sektų paskui jį, nes tik jis vienas žino, vienas gali ir tik iš „jo rankų gauta duona“ yra tikroji; taip pat laisvė, taip pat Nepriklausomybė! Bet stabą varžo Sąjūdžio programa, rezoliucijos. Jis mėgina visa tai „pataisyti“, iškreipti kai kuriuos teiginius arba kai kurių jų nepastebėti. O drauge užsimena apie kažkokius „spėjimus“, kažkokius „pranašavimus“, kažkokias abejones – kas būtų, jeigu būtų...
Ir pagaliau – jau neatsimenama, nors tai tikrai buvo!
Kiek nelabųjų dvasių reikėjo, kad visos tautos krauju, prakaitu ir vargais pasirašytą manifestą būtų galima sugriauti?! Galima šiandien paklausti tų 35 suvažiavime išrinktų Seimo tarybos narių, kur šiandien vienybė, pasitikėjimas, kūrimas, gaivinimas? Kur šiandien taika, tiesa, darna, šviesa? Nejau neatsimenama visų tų žodžių, tos suvažiavime ir tautoje vyravusios dvasios?! Kas liko iš laikų? Ką veikia ta aktyvioji inteligentijos dalis, ką veikia išrinkti pirmojo suvažiavimo 35 tarybos nariai? Ką pagaliau veikia inžinieriai, agronomai, mokytojai? Nejaugi nėra ko pasakyti sau ir žmonėms? Juk ėjome visi! Iškėlę trispalves vėliavas, giedodami jau savo Himną! Tai buvo taiki, ne griaunanti, o kurianti revoliucija! Pasitikėjimas Sąjūdžiu buvo didžiulis, nes jo priekyje žengė žmonės, kuriuos tauta pažino, jais pasitikėjo, daugelį gerbė, o kitus tiesiog mylėjo: tai rašytojai J. Marcinkevičius, V. Bubnys, V. Petkevičius; tai ekonomistai K. Prunskienė, K. Antanavičius, A. Buračas; tai filosofai B. Genzelis, A. Juozaitis, V. Radžvilas; tai kardinolas V. Sladkevičius, kunigai V. Aliulis, K. Vasiliauskas ir daug kitų. Tai buvo iškilūs žmonės.
Jokia paslaptis, būta tada ir atsargių abejonių, kad kai kurie Sąjūdžio išrinktos tarybos nariai, o ypač patys „aukščiausieji“, nepasuktų pigaus patriotizmo, gal net ekstremizmo keliu!
Pirmoji didžioji nuodėmė yra puikybė. Tai ji pagimdė „pranašumą“ prieš kitus, net panieką kitaip manančiam. Ji pagimdė besaikį turto troškimą. Turtas pagimdė valdžios troškimą. Valdžia pagimdė garbės troškimą. Turtas, valdžia, garbė - tai „aukso veršis“, kuris garbinamas, jom lankstomasi, nešamos aukos ir taip sukuriamas stabas! „Aukso veršis“ padarė tai, ko negalėjo padaryti Evangelijoje minimi „legionai nelabųjų“! „Aukso veršis“ paklupdė kai kuriuos Sąjūdžio vyrus ir jie „užmiršo“ įpareigojimus, kuriuos pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas jiems suteikė. LPS steigiamojo suvažiavimo rezoliucija Nr. 1 „Dėl Lietuvos visuomenės vienybės“ įpareigojo: „(...) atkurti visų respublikos gyventojų tarpusavio pasitikėjimą bei santarvę galima tik vadovaujantis bendrųjų žmogiškų vertybių prioriteto prieš politinius ir kitus visuomenės grupių interesus (...). Tautinio susitaikymo vardan LPS reikalauja objektyviai ištirti bei įvertinti paskutinių penkių dešimtmečių Lietuvos istoriją, imtis ryžtingų priemonių, kad būtų visiškai (pabraukta mano - A.B.) liautasi persekioti ir diskriminuoti žmones dėl politinių pažiūrų“.
Dar vienas labai svarbus dalykas: Sąjūdžio bendrosios programos skirsnyje „Ūkis“ sakoma: „Lietuvos TSR ūkio sistema remiasi nuosavybės formų įvairove: valstybine, kooperatine, akcine, asmenine ir mišria nuosavybe. Šių formų derinimas, laiduojantis šeimininkišką turto naudojimą, daro žmogų tikru ūkio šeimininku. Asmeninės nuosavybės teisė išplečiama ir gamybos priemonėms. Nuosavybės, jos neliečiamumo ir paveldimumo teisė įtvirtinama Konstitucijoje ir įstatymais“. Tai labai griežtas įpareigojimas. Tai Sąjūdžio bendroji programa, kuriai pritarė didžioji Lietuvos žmonių dauguma! Kaip pritarė ir visoms 30 rezoliucijų!
Bet šioje gražioje dvasinėje Lietuvos žmonių būsenoje buvo ir antroji pusė. Ši antroji pusė siekė sau naudos - ir materialinės, ir dvasinės. „Aukso veršis“ aptemdė protą. Ir atsirado stabas! Jis atsirado dar nepasitraukus iš gyvenimo bolševikiniam stabui.
Stabas - priešprieša Autoritetui. Autoritetas verčia žmogų laisvai apsispręsti, pačiam ieškoti tiesos, gėrio, grožio ir pačiam būti savimi. Stabas priešingybė autoritetui, nes jis „duoda“. Tik iš jo rankų „plaukia“ visa gerovė. Jis teikia malonių ir nori, kad gaunantieji jam dėkotų, garbės himnus giedotų, sektų paskui jį, nes tik jis vienas žino, vienas gali ir tik iš „jo rankų gauta duona“ yra tikroji; taip pat laisvė, taip pat Nepriklausomybė! Bet stabą varžo Sąjūdžio programa, rezoliucijos. Jis mėgina visa tai „pataisyti“, iškreipti kai kuriuos teiginius arba kai kurių jų nepastebėti. O drauge užsimena apie kažkokius „spėjimus“, kažkokius „pranašavimus“, kažkokias abejones – kas būtų, jeigu būtų...
Ir pagaliau – jau neatsimenama, nors tai tikrai buvo!
BENDINSKAS Aleksandras. "Dekalogas ir gyvenimas". Vilnius: Gairės, 2008, p. 39-46.
