Bronius Puzinavičius „Patriotinių nuotaikų proveržis ir okupacinio režimo reakcija“

Įgyvendinant naujos Sovietų Sąjungos vadovybės pastangas sušvelninti ir modifikuoti sovietinį režimą, nuo 1953 m. buvo ne tik atsisakyta gyventojų trėmimų ir kitų masinių represijų, bet ir <...> buvo leista grįžti daugumai represuotų gyventojų, tarp jų ir Lietuvos piliečiams. Vien 1953-1958 m. iš tremties ir įkalinimo vietų į Lietuvą grįžo per 40 tūkst. žmonių. Grįžtančius į Tėvynę Lietuvos okupacinė administracija sutiko priešiškai. Buvusius tremtinius ir kalinius ji laikė potencialiais sovietinės santvarkos priešais, kurie kalėjimuose, lageriuose bei tremtyje ne tik nepakeitė pažiūrų, bet dargi išėjo „antitarybiškumo“ mokyklą... Plačiau apie tai skaitykite Broniaus Puzinavičiaus straipsnyje „Patriotinių nuotaikų proveržis ir okupacinio režimo reakcija“.

---

Bronius Puzinavičius

Patriotinių nuotaikų proveržis ir okupacinio režimo reakcija

Reikalavimai sugriežtinti ideologinę kontrolę ir politinį režimą Lietuvoje pasigirdo jau 1956-1957 m., taigi dar iki naujo politinio posūkio Kremliuje. Tai buvo Lietuvos SSR okupacinės administracijos atsakas į lietuvių tautos lūkesčius ir viltis, kurias iš naujo pažadino tam tikras sovietinio režimo liberalizavimas bei įvykiai Vengrijoje ir Lenkijoje.

Kaip žinoma, įgyvendinant naujos Sovietų Sąjungos vadovybės pastangas sušvelninti ir modifikuoti sovietinį režimą, nuo 1953 m. buvo ne tik atsisakyta gyventojų trėmimų ir kitų masinių represijų, bet ir bent iš dalies siekta atitaisyti vadinamojo „socialistinio teisėtumo“ pažeidimus, buvusius stalinizmo metais. SSRS Aukščiausiosios Tarybos bei Sovietų Sąjungos vyriausybės nutarimais iš tremties ir įkalinimo vietų į gimtuosius kraštus buvo leista grįžti daugumai represuotų gyventojų, tarp jų ir Lietuvos piliečiams. Vien 1953-1958 m. iš tremties ir įkalinimo vietų į Lietuvą grįžo per 40 tūkst. žmonių.

Grįžtančius į Tėvynę Lietuvos okupacinė administracija sutiko priešiškai. Buvusius tremtinius ir kalinius ji laikė potencialiais sovietinės santvarkos priešais, kurie kalėjimuose, lageriuose bei tremtyje ne tik nepakeitė pažiūrų, bet dargi išėjo „antitarybiškumo“ mokyklą. Ypač Lietuvos SSR vadovybei nerimą kėlė tai, kad kartu su „eiliniais“ tremtiniais į Lietuvą grįžta rezistencinio sąjūdžio dalyviai, prieškarinės nepriklausomos Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjai, politinių partijų lyderiai. LK CK biuro duomenimis, 1956-1957 m. iš lagerių ir tremties į Lietuvą sugrįžo daugiau kaip 17 tūkst. asmenų, kurie buvo nuteisti už vadinamąją kontrrevoliucinę veiklą, iš jų apie tūkstantį „nacionalistinių“ organizacijų vadovų ir veikėjų. Tarp jų buvo Vasario 16-osios Akto signataras, istorikas, diplomatas P. Klimas, buvęs ministras pirmininkas ir krikdemų partijos lyderis prof. L. Bistras, vidaus reikalų ministras prof. P. Leonas, Tautininkų partijos veikėjas, „Lietuvos aido“ redaktorius D. Cesevičius, diplomatas T. Petkevičius, valstietis liaudininkas, Šaulių sąjungos veikėjas I. Toliušis, tautininkas Nosevičius, vyskupai T. Matulionis ir P. Ramanauskas, kanauninkas V. Vizgirda ir daug kitų.

Pranešimuose į Maskvą LKP CK vadovybė tikino, kad tremtinių ir rezistentų sugrįžimas aštrina politinę padėtį Lietuvoje, prisideda prie „nacionalistinių” nuotaikų atgaivinimo, reikalavo jei jau ne sustabdyti, tai bent apriboti ir griežčiau kontroliuoti grįžtančiųjų į Lietuvą srautą. Gavusi Maskvos pritarimą Lietuvos SSR vadovybė 1956 m. parengė ir 1957 m. pradžioje patvirtino Lietuvos SSR Aukščiausiosios darybos prezidiumo įsaką, kuriuo be specialaus leidimo buvo draudžiama grįžti į Lietuvą „buvusiems lietuves buržuazinių vyriausybių vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams”. Už savavališką šių kategorijų piliečių grįžimą buvo numatyta bausti pakartotiniu ištrėmimu iki 5 metų.

Nors šis įsakas buvo priimtas pavėluotai (į Lietuvą jau buvo sugrįžę dešimtys tūkstančių tremtinių, tarp jų daugelis rezistencinio sąjūdžio dalyvių), bet juo remiantis buvo sustiprintas grįžusiųjų sekimas ir diskriminavimas. Remdamasis šiuo įsaku, iki 1957 m. balandžio mėn. KGB Lietuvos SSR padalinys išaiškino 40 be leidimo į Lietuvą grįžusių buvusių partizanų ir pogrindinių organizacijų narių, 13 jų suėmė ir grąžino atgal į tremtį
.
Dėl tokių Lietuvos SSR vadovybės nuostatų nemažai tremtinių neskubėjo grįžti į Tėvynę, pasiliko gyventi tremtyje arba buvo priversti ieškoti prieglobsčio kaimyniniuose kraštuos – Latvijoje, Baltarusijoje, Kaliningrado srityje. Tėvynėn sugrįžusieji taip pat patyrė daug vargo, skriaudų ir pažeminimų. Daugeliui buvusių tremtinių ir kalinių nebuvo leidžiama apsigyventi iki tremties gyventose vietose, nebuvo grąžinamas turėtas turtas (gyvenamieji namai, ūkiniai pastatai ir kita), neleidžiama įsigyti gyvenamojo ploto, prisiregistruoti, įsidarbinti. Valdžios įstaigos sugrįžusiuosius laikydavo nusikaltėliais, priešais ir visaip juos diskriminuodavo. Visa tai labai skaudino grįžusiuosius, kėlė įtampą tarp jų ir valdžios įstaigų.

1959 m. birželio 20 d. LKP CK ir Lietuvos SSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl priemonių, susijusių su piliečių, atleistų iš spec. nutrėmimo, grįžimu į senąją gyvenamąją vietą”, kuriuo buvę tremtiniai ir kaliniai buvo apkaltinti, kad esą neteisėtomis priemonėmis bando atgauti turėtą turtą ir savo laiku neva „teisėtai“ konfiskuotą nekilnojamąjį turtą. Šis nutarimas rekomendavo vietinės valdžios įstaigoms neregistruoti į gimtąsias vietas grįžusių tremtinių, kuriems negrąžinamas nekilnojamasis turtas (tokių, kaip žinoma, buvo dauguma, apie 86 proc. visų paleistųjų)[5], ir tuo būdu priversti juos ieškoti gyvenamosios vietos kituose respublikos rajonuose arba už jos ribų. Buvusių tremtinių priregistravimo ir įdarbinimo klausimus turėjo spręsti Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo K. Preikšo vadovaujama Spec. nutremtųjų pareiškimų svarstymo komisija prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos kartu su miestų ir rajonų vykdomaisiais komitetais. Nutarimu respublikos prokuratūra, KGB, Vidaus reikalų ministerija buvo įpareigotos „ryžtingai kovoti su priešiškais ir antitarybiniais grįžusių iš nutrėmimo asmenų išsišokimais”.

Lietuvos SSR vadovybė kaltino grįžusiuosius, kad jie bando atkurti senus ryšius, telkti apie save „nacionalistiškai“ nusiteikusius asmenis, giliame pogrindyje steigti sovietinei santvarkai pavojingą organizaciją. Krašto okupacinei administracijai kėlė nerimą tai, kad ryšių su buvusiais tremtiniais ir kaliniais nevengia kultūros ir meno veikėjai, studentai, besidomintys prieškario Lietuvos visuomeniniu, politiniu ir kultūriniu gyvenimu, žymių to meto žmonių veikla, sovietų draudžiama literatūra, besirūpinantys kultūrinio palikimo išsaugojimu. 1957 m. KGB apkaltino iš kalėjimo grįžusį ir Vilniaus dailės institute įsidarbinusį žinomą intelektualą K. Skebėrą sovietinę santvarką šmeižiančios literatūros platinimu ir nelegalios grupės organizavimu. Tai grupei priklausė Dailės instituto studentai, komjaunimo komiteto nariai V. Kisarauskas ir A. Tarabilda, taip pat Vilniaus universiteto studentai V. Petkus ir J. Girdzijauskas. KGB duomenimis, K. Skebėra išplatinęs apie 200 antisovietinio turinio knygų. Kaune buvo areštuotas iš įkalinimo vietos grįžęs P. Paulaitis, Šiauliuose – Vaineikis, apkaltinus juos, kad buvo įkūrę pogrindines patriotines grupes. 1957 m. buvo areštuota ir keletas iš įkalinimo vietų grįžusių kunigų už nelegalios literatūros laikymą ir platinimą, religinių organizacijų kūrimą (plačiau apie tai bus kalbama kitame skyriuje).

Kadangi sovietinei santvarkai nepalankios nuotaikos ypač gyvai reiškėsi Kaune, kuriame buvo sutelkta daug mokslo ir kultūros įstaigų, SSSR Ministrų Taryba Lietuvos SSR vadovybės prašymu 1956 m. gruodžio mėn. uždraudė Kaune apsigyventi asmenims, baustiems už antisovietinę veiklą. Lietuvos SSR vadovybė reikalavo, kad respublikos KGB, prokuratūra, Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijos ryžtingiau taikytų minėtą nutarimą. Remiantis juo iki 1959 m. iš Kauno buvo iškeldinti 443 asmenys, atvykę į jį po tremties.

Tautinės nuotaikos pagyvėjo ne tik dėl poslinkių Sovietų Sąjungos vidaus politikoje, bet ir dėl politinių permainų užsienyje, ypač Lenkijoje ir Vengrijoje. Padaugėjo įvairių antitarybinių pasisakymų, kad „atėjo laikas išsivaduoti iš tarybinės priespaudos“, kad reikia daryti taip, kaip Vengrijoje. Pasigirdo balsų, kad Lietuva gali kurti socializmą ir nebūdama Sovietų Sąjungoje. Tai, anot A. Sniečkaus, kauniečių Valatkos ir Macijausko „antitarybinis išpuolis“, kurį A. Sniečkus pavadino „revizionistiniu kliedesiu“.

Partijos veikėjai, ideologai ir propagandininkai buvo susirūpinę, kad destalinizacija, vadinamojo „asmenybės kulto“ kritika bei stalinizmą demaskuojančių faktų paskelbimas diskredituoja ir pačią sovietinę santvarką, kad jais naudojasi ne tik „nacionalistiniai“ elementai krašto viduje, bet ir užsienyje gyvenantys politiniai emigrantai, užsienio radijo stotys.

Patriotinės, antisovietinės ir antirusiškos lietuvių tautos nuostatos reiškėsi pačiais įvairiausiais būdais ir momentais. Žmonės gerbdavo ir lankydavo komunistinės valdžios sunaikintas ar oficialiai „užmirštas“ istorines ir kultūrai svarbias atminimo vietas, minėdavo uždraustas tautines ir valstybines sukaktis, švęsdavo religines šventes, reikšdavo pagarbą ujamai ir niekinamai Bažnyčiai ir dvasininkijai, dainuodavo patriotines dainas, neretai demonstratyviai atsisakydavo kalbėti rusiškai. Sovietinei santvarkai priešiškos nuotaikos prasiverždavo per sporto varžybas, dainų šventes ir kitus masinius susibūrimus, pasireikšdavo neoficialiuose pokalbiuose, anekdotuose, nelegaliai platinamuose lapeliuose ir atsišaukimuose, anoniminiuose laiškuose, taip pat Lietuvos trispalvių iškėlimu, antisovietinių šūkių užrašymu. Būta ir sovietinės simbolikos naikinimo atvejų, bandymų sutrukdyti švęsti sovietines šventes.

1956 m. pabaigoje – 1957 m. pirmojoje pusėje Lietuvos KGB užfiksavo 229 antisovietinės veiklos pasireiškimus, tarp jų 22 Lietuvos Trispalvės iškėlimo viešose vietose atvejus. Tuo pačiu laikotarpiu buvo užfiksuoti 126 antisovietinių lapelių platinimo atvejai, rasta 357 tų lapelių egzemplioriai. Dėl antisovietinio ir provakarietiško turinio konfiskuota 6,2 tūkst. laiškų, adresuotų Lietuvos gyventojams, sulaikyta 1,7 tūkst. Lietuvos gyventojų laiškų įvairioms radijo stotims ir dar 419 kitų antisovietinio turinio laiškų.

Padėties nestabilumą, gyventojų nepasitikėjimą oficialiąja sovietine propaganda rodo kad ir toks faktas. 1956 m. pradėjus šaukti karo prievolininkus rezervistus apmokymams, paplito gandai apie galimą karą. Tomis dienomis Lietuvoje buvo išparduotos metinės druskos atsargos.

Antisovietinės nuotaikos prasiveržė 1958 m. liepos 18 d. Kybartų rajono Gutkaimio tarybiniame ūkyje. Vykstant karinėms pratyboms kaimyninėje Kaliningrado srityje, į šio tarybinio ūkio teritoriją nukrito kelios aviacinės bombos, kurios užmušė tris Stulgelių kaimo gyventojus – Z. Norkaitį, O. Titą ir O. Krasiukevičienę, naminių gyvulių, sugriovė arba apgadino kelis gyvenamuosius namus ir ūkinius pastatus. Pasipiktinę žmonės kalbėjo: tegul bombarduoja savo, o ne Lietuvos žemes; išjuokė oficialiosios propagandos išgirtąją sovietinę techniką.

Kad patriotinės, antisovietinės nuotaikos ir nusistatymai plito, rodo nelegalių, sovietinei valdžiai opozicinių grupių gausėjimas. KGB duomenimis, 1956-1957 m. buvo išaiškintos 25 antisovietinės grupės, iš viso 129 dalyviai; 76 iš jų buvo areštuoti. 1955-1958 m. KGB išaiškino 60 įvairių patriotinių grupių, kurių veikloje dalyvavo 303 žmonės. 1956-1958 m. už antisovietinę veiklą buvo nuteisti 226 žmonės.

Sovietinės okupacinės administracijos veikėjams nerimą kėlė tai, kad nelegaliose patriotinėse grupėse aktyviai reiškiasi jaunimas. 1957 m. gruodžio mėnesį sušauktas LKP CK plenumas nuogąstavo, kad Lietuvos vidurinėse ir aukštosiose mokyklose nereti vadinamieji „nacionalistiniai“ išpuoliai. Tokių faktų būta Kuršėnų, Joniškio, Laukuvos, Šeduvos, Šiaulių mokyklose. Pogrindinės jaunimo grupės, rengusios ir platinusios antisovietinę medžiagą, buvo susektos Vilniaus, Vilkijos, Molėtų, Ukmergės, Rietavo, Ukmergės raj. Šešuolių, Skaudvilės raj. Eržvilko ir kitose vidurinėse mokyklose, Vilniaus ir Kauno aukštųjų mokyklų kolektyvuose. Skaudvilės raj. Eržvilko vidurinėje mokykloje veikė antisovietinis moksleivių būrelis, pasivadinęs „Lietuvos antikomunistinių kovotojų grupė“. Grupės nariai priimdavo priesaiką, pasižadėdami iki paskutiniųjų kovoti su komunistais. Priesaikos tekstas buvo rastas trylikamečio moksleivio Jackio užrašuose.

1956  m. vasario mėn. KGB susekė Kaune veikusią grupę „Geležinis vilkas“, kurioje buvo 9 nariai. Grupė buvo sudaryta 1955 m. Kauno politechnikos instituto studento A. Liorento iniciatyva. Šiai grupei buvo inkriminuojami tokie antisovietiniai išpuoliai: 1956 m. vasario 16 d. iškėlė Trispalvę virš Kauno Jėzuitų bažnyčios bokšto, 1955 m. lapkričio 7 d. planavo susprogdinti arba sunkvežimiais sugriauti šventinę tribūną, 1955 m. gegužės 1 d. grupė sieros rūgštimi apipylė daug SSKP ir sovietinės vyriausybės vadovų portretų, SSRS ir Lietuvos SSR valstybinių vėliavų. Keturi šios grupės nariai buvo areštuoti ir nuteisti, kiti sekami.

1957  m. Vilniuje buvo išaiškinta ir likviduota antisovietinė grupė „Nacionalinis liaudies frontas“, kurios veikloje dalyvavo mokytojas V. Laugalis, Mokslų Akademijos aspirantas A. Terleckas, Lietuvos radijo darbuotojas S. Stungurys, respublikinio profsąjungų klubo meno vadovas J. Semėnas. Panašios grupės buvo susektos Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dalyvavo A. Venckus, Juodakis) ir kitose aukštosiose mokyklose.

1955 m. ir per keturis 1956 m. mėnesius Lietuvoje buvo susekta 16 pogrindinių „nacionalistinių“ jaunimo grupių. Tarp jų – „Kovos už Lietuvos laisvę“, „Laisvės kelio“, „Laisvės varpo“, „Laisvės brolių“, „Jaunųjų keršytojų“, „Laisvės švyturio“ ir daugelis kitų. 1955-1956 m. KGB išaiškino net 60 pogrindinių jaunimo organizacijų ir grupių.

Sovietinės vadovybės nerimą dėl jaunimo patriotinių nuotaikų rodo ir jos priešiškas nusistatymas operos „Sukilėliai“, sukurtos pagal 1957  m. išėjusį V. Mykolaičio-Putino to paties pavadinimo istorinį romaną, atžvilgiu. Viename iš LKP CK plenumų A. Sniečkus aiškino, kad negalima leisti statyti šios operos, nes ji sukels „nacionalistines aistras“. Po to esą teks imtis „represinių priemonių prieš mūsų jaunimą“.

Išties, patriotinės, antisovietinės nuotaikos neretai prasiverždavo atviromis politinio pobūdžio manifestacijomis, kuriose dalyvaudavo daugiausia jaunimas. 1955-1957 m. tokios akcijos buvo susijusios su tradicinėmis Vėlinių apeigomis. Vėlinių minėjimai sovietmečiu tapo viena iš tautinės savimonės, patriotinių, antisovietinių nuotaikų raiškos formų. Žmonės susiburdavo prie žymių visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų, tautos didvyrių, karių kapų, giedodavo tautines, patriotines ir religines giesmes, uždegdavo žvakutes. Kartais Vėlinių minėjimai iš kapinių persimesdavo į miestų gatves, virsdavo atviromis protesto manifestacijomis.

1955 m. lapkričio 2 d. Kaune grupė jaunuolių prie karių kapų giedojo tautines giesmes, susirėmė su milicija. 1956 m. Vėlinės buvo paminėtos ne tik Kaune, bet ir Vilniuje. Minėjime Vilniaus Rasų kapinėse dalyvavo daug sostinės akademinio jaunimo. Siekdamas įbauginti jaunimą ir nubausti „nacionalistiškai“ nusiteikusius studentus, LKP Vilniaus miesto komitetas reikalavo iš sostinės aukštųjų mokyklų pašalinti 285 studentus, bet aukštųjų mokyklų rektoriai, tarp jų ir Vilniaus universiteto rektorius J. Bulavas, su tuo nesutiko užsitraukdami valdžios nemalonę.

1957 m. lapkričio 2 d. į Kauno miesto kapines susirinko apie 1,5-2 tūkst. žmonių. Jie norėjo prieiti prie paminklo Lietuvos kariams, bet kelią pastojo milicija. Įvykusio susirėmimo metu trys pareigūnai buvo sužeisti. Išsklaidžius minią kapinėse, žmonės ėmė būriuotis šalia esančiame Lenino (dabar – Vytauto) prospekte. Prie jų jungėsi praeiviai. Girdėjosi patriotinės giesmės ir šūkiai. Susibūrimas virto maždaug 2 tūkst. žmonių demonstracija. Valdžia ne juokais išsigando, žmonėms išsklaidyti iškvietė milicijos kursantų ir KGB kariuomenės pastiprinimus. Maždaug po pusvalandžio demonstrantus pavyko išsklaidyti, 105 žmonės buvo suimti.

Tautinių ir patriotinių nuotaikų proveržis, aktyvus jaunimo dalyvavimas antisovietinėse akcijose vertė okupacinę administraciją sunerimti. Imta skambinti pavojaus varpais, gąsdinti Maskvą padėties sunkumu, smerkti „perdėtą“ liberalizmą, raginta stiprinti represinių struktūrų darbą, ieškota kaltųjų. Didžiausiais „piktadariais“ buvo apšaukti vadinamieji „buržuaziniai nacionalistai“, „reakcinė“ katalikų dvasininkija krašto viduje ir užsienio „imperialistinių“ šalių bei lietuvių politinių emigrantų propaganda ir „ideologinės diversijos“.

LKP vadovybė reikalavo, kad respublikos KGB, prokuratūra stiprintų vadinamąjį profilaktinį darbą, užkirstų kelią antitarybiniams pasireiškimams dar pačioje pradžioje ir neleistų jiems atvirai pasireikšti, akylai sektų iš tremties, lagerių ir kalėjimų grįžusiuosius ir kitus „nacionalistus“, stengtųsi sukompromituoti lietuvių emigrantų pastangas keliant Lietuvos laisvės bylą. Lietuvos vadovybės reikalavimu SSRS vyriausybė 1956 m. pabaigoje išplėtė Lietuvos SSR KGB aparatą Vilniuje, įsteigė KGB skyrius 16-oje respublikos rajonų. „Antinacionalistinėje” propagandoje reikalauta plačiau panaudoti Lietuvos partizanų bei kitų rezistentų atvirus (geriau tiktų sakyti parodomuosius) teismų procesus, kurie vyko ir tiriamuoju laikotarpiu.

Užgniaužti tautinių nuotaikų ir interesų raišką buvo bandoma ir stiprinant ideologinę kontrolę bei komunistinę propagandą. Praktiškai tai reiškė kadrų peržiūrą – ypač švietimo, mokslo, kultūros įstaigose, partinių, komjaunimo ir kitų komunistinių organizacijų veiklos aktyvinimą, ateistinės ir antibažnytinės propagandos stiprinimą, lietuvių tautos siekių ir idealų juodinimą. Buvo falsifikuojama Lietuvos istorija, niekinami Nepriklausomos Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjai, lietuvių politiniai emigrantai, sukurta vadinamoji „mokslinė“ socialistinės revoliucijos Lietuvoje teorija, nuolat pabrėžiamas tautos nevisavertiškumas, tvirtinant, kad Lietuva gali gyvuoti ir klestėti tik „broliškoje tarybinių tautų šeimoje”. Visų šių priemonių tikslas – fizinį terorą pakeisti labiau rafinuota moraline, dvasine prievarta ir priversti lietuvių tautą atsisakyti tautinės ir religinės savimonės, tradicijų, politinių bei kultūrinių siekių ir idealų.

Ištrauka iš Broniaus Puzinavičiaus knygos
„Sovietinis okupacinis režimas Lietuvoje 1953-1965 metais“
Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2001.