Bronys Raila – ideologas, žurnalistas, literatūrologas, rašytojas, poetas, vertėjas. Buvo vienas iš Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) steigėjų, LAF propagandos komisijos pirmininkas. Daugiausia rašė Lietuvos užsienio ir vidaus politikos, kalbos ir žurnalistikos, dailės, teatro kritikos temomis. Gyvendamas JAV, parašė ir išleido 14 rinkinių, į kuriuos sudėjo esė, literatūros kronikas, radijo komentarus, politikos ir kultūros straipsnius. Žemiau galite rasti B. Railos įspūdžius apie Nataną Šaranskį ir Viktorą Petkų.
Bronys Raila
Keletas įspūdžių apie Nataną Šaranskį ir Viktorą Petkų
Rusijos žydų sionistų stiprusis aktyvistas Natanas Šaranskis, trylika metų ištvėręs sovietų kalėjimuose ir lageriuose, šiandien laisvas, gyvena su šeima Izraelyje, aktyviai primena žydams ir visam pasauliui sovietinės sistemos klaikumą ir dešimtmečius trukusį terorą, kuriuo norėta sunaikinti Sovietų Sąjungos tautinių, arba nacionalinių, sąjūdžių vadus.
Apie savo patirtį ir išgyvenimus sovietų kalėjimuose jis neseniai parašė veikalą, kurio anglišką vertimą pernai Amerikoje išleido „Fear No Evil“, – vadinasi, nebijokim jokių blogybių, - nors ir neatskleidžia kokių nežinomų naujenybių, bet puikiai pavaizduoja sovietinės sistemos tremčių, kalėjimų, tautų ir žmogaus teisių išniekinimo golgotą, papildydama kitų rašytojų duomenis, o dabar jau ir Lietuvos „sibiriokų“ to Blogio (arba Evil) vis gausėjančią aprašymų biblioteką.
Natanas Šaranskis be pagrindo sovietų buvo apkaltintas kaip Amerikos žvalgybos šnipas, o iš tikrųjų buvo įkalintas už sionistinę veiklą, drąsų žmogaus teisių ir ypač Sovietijos žydų emigracijos teisės gynimą. „KGB, – rašo jis – yra nusikaltėliška organizacija, persekiojanti žmonės už jų įsitikinimus“. Dešimtimis paveikslų per visą knygą vingiuoja toji mintis, rodanti, kaip KGB stengiasi sulaužyti kalinių sąmonę, sąžinę ir žmogaus savigarbą. Jos tikslas – kalinius paversti vergiško, besielio gyvenimo apgailėtinais pastumdėliais, priversti juos tarnauti smurto sistemai.
Tuo atžvilgiu Šaranskis pagrįstai galėjo didžiuotis, iš karto apsisprendęs niekuomet nepasiduoti, laisvėje ar kalėjime vienodai priešintis, be kompromisų saugoti dvasinę nepriklausomybę, prieš kurią supliukšdavo visokios kagėbistų provokacijos. Tuo jis sukėlė vakariečių dėmesį ir naudingai papildė nuo Lenino laikų praktikuotą smurto ir teroro sistemos supratimą – ir ko, tiesą sakant, demokratiniuose Vakarų kraštuose dar niekada nebuvo per daug...
Svarbiausioji Šaranskio memuarų tema ir vyraujanti gaida yra kova dėl emigracijos varžtų palengvinimo Rusijos žydams, apskritai dėl žmogaus teisių, bet pirmiausia dėl teisės išvykti į Izraelį ar į Vakarus. Visos jo mintys žvelgia ta kryptimi ir beveik galėtų būti pavyzdžiu kitiems, kaip dera atkakliai ginti, kovoti ir aukotis už savo tikėjimo ir savo tautos idealus.
Lietuviui skaitytojui šie memuarai įdomūs dar tuo, kad autorius keliais atvejais mini ir žinomą lietuvį rezistentą Viktorą Petkų, Lietuvos Helsinkio grupės steigėją, išbuvusį vienoje kameroje su Šaranskiu net šešiolika mėnesių. Tad užteko laiko gerai susipažinti. Nors Baltijos tautų rezistentams Šaranskis skiria nedaug dėmesio ir neatrodo, kad į mūsų problemas būtų daugiau įsigilinęs, bet Viktorą Petkų, kurio įkalinimą plačiau aprašo, jis vertina rimtai ir gražiai, konkrečiai iškeldamas jųdviejų diskusiją dėl Lietuvos žydų.
Petkus esą buvęs toks pat „nepataisomas antisovietinis aktyvistas“, skirtingas tik tuo, kad lietuvis nacionalistas ir katalikas. Ir Šaranskiui teko su juo pasiginčyti dėl žydų padėties Lietuvoje. Petkus vis galvojęs, kad pirmiausia reikia siekti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Jis neginčijęs, kad tarp lietuvių per karą buvo kolaboravusių su naciais, tačiau ir dėl žydų laikysenos turėję „prietarų“, kad šieji padėję KGB engti lietuvius, išvis per daug rėmę sovietų režimą. Šaranskis rašo jam aiškinęs žydų tautos istorinį likimą, o Petkus jį švietęs apie Lietuvos istoriją ir lietuvių tautos kovas prieš priespaudą. Po tų diskusijų abudu geriau vienas kitą supratę ir suartėję...
Ir kai kuriais kitais klausimais jų nuomonės suartėdavo. Šaranskis neslėpė nusivylimo, pavyzdžiui, dėl Helsinkio akto konferencijos Madride itin menkų rezultatų, kur „žmogaus teisių“ gynimas buvo kartojamas tom pačiom skambiom frazėm tuo laiku, kai sovietų kalėjimuose jos buvo toliau trempiamos ir bausmės didinamos. Šaranskio pavadintas skeptiku Petkus jam irgi dėstęs, kad, deja, nereikėtų pasikliauti Amerikos ir apskritai Vakarų pagalbos pažadais, kurių skaudžias pasekmes parodė pokario rezistencijos tragika Lietuvoje. Šaranskis su tuo iš dalies irgi sutiko, bet šiaip jau mano skaitytuose atsiminimuose jis vengia konkrečiau sakytis Pabaltijo išsilaisvinimo reikalais, vis grįždamas prie jam svarbiausių Izraelio ir žydų problemų.
Viktoras Petkus šiandien laisvas. Grįžęs į Lietuvą, įsitraukė į Lietuvos laisvės lygą, užsimojęs atkurti Krikščionių demokratų partiją. Skaitydamas Šaranskio knygą, ne kartą apie jį pagalvodavau. Kad štai ir Petkus dabar surašytų savo atsiminimus apie daug ilgiau trukusią kančią sovietų kalėjimuose ir apie nemažiau atkaklų jo siekimą atkovoti laisvę savajai tautai.
Tam dabar geriausias laikas Vakarų pasaulyje. Tai turėtų būti atlikta pagal Vakaruose įprastus literatūros standartus, jo paties arba su profesionalo rašytojo talka.
Lietuvos bylai tai būtų ne mažesnės vertės žygis ir nuopelnas kaip Natano Šaranskio pastangos dėl Rusijos žydų teisių ir Izraelio...
1989 08 15
Iš B. Railos knygos „Nuo vakarykštės iki rytdienos“,
Vilnius: Žurnalistika, 1996, p. 95-97.
