Červenė tapo skaudžia, niekad neužgyjančia lietuvių, baltarusių ir lenkų tautų istorijos žaizda. Čia 1941 m. birželio 26-osios naktį buvo sušaudyta keletas tūkstančių, daugiausia šių trijų tautų, kalinių. Ši tragedija, plačiai pagarsėjusi pasaulyje, pokario metais Lietuvoje ir kitose imperijos respublikose buvo nutylima, tad kviečiame su ja susipažinti plačiau disidento Stasio Stungurio tekste bei Stepono Limanto atsiminimuose.
Šiurpi klajonė
Červenė – nedidelis Baltarusijos miestelis, anksčiau vadintas Igumene, nutolęs maždaug 65 km į rytus nuo Minsko, tapo skaudžia, niekad neužgyjančia lietuvių, baltarusių ir lenkų tautų istorijos žaizda. Čia 1941 m. birželio 26-osios naktį buvo sušaudyta keletas tūkstančių, daugiausia šių trijų tautų, kalinių. Buvo tarp jų ir rusų, ir žydų bei kitų tautų žmonių.
Ši tragedija, plačiai pagarsėjusi pasaulyje, pokario metais Lietuvoje ir kitose imperijos respublikose buvo nutylima. Tik tautai atgavus nepriklausomybę, vėl apie ją pradėta plačiai kalbėti. 1990 m. pakartotinai buvo išleisti pulkininko Jono Petruičio atsiminimai „Kaip jie mus sušaudė” (pirmoji laida 1942 m. Kaune) ir pulkininko Juozo Tumo „Kelias į Červenę” (pirmąkart išspausdinti 1957 m. Čikagoje „Kario” žurnale pavadinimu „Bolševikų kalėjimuose ir Červenės žudynėse”).
1990 m. vasarą pirmą kartą buvo surengtas tų šiurpių žudynių minėjimas. Tada Baltarusijos valdžios institucijos visaip trukdė surengti tokį minėjimą. Ir vis dėlto, Baltarusijos Liaudies frontui padedant, šiek tiek pavėluotai, liepos 20 d. buvo paminėtas tas tragiškas įvykis. Lietuvos politiniai kaliniai tragedijos aukoms atminti ir pagerbti atvežė Ipolito Užkurnio išdrožtą koplytstulpį, o Baltarusijos Liaudies frontas savo tautiečiams – aukštą kryžių. Trys skirtingų konfesijų dvasininkai aukojo už žuvusiuosius gedulingas mišias, kuriose giedojo Minsko kamerinis choras. Skambėjo čia ir lietuviškos giesmės.
Į šias liūdnas iškilmes buvo atvykę iš Lietuvos ir du likę gyvi tos tragedijos liudytojai, iki tolei dar niekur nepaminėti. Kaunietis Leonas Čerškus – buvęs Lietuvos kariuomenės vairuotojas, karo pradžioje pasitraukęs iš 129-ojo korpuso, į kurį 1940 m. buvo perorganizuota Lietuvos kariuomenė. L. Čerškus Baltarusijoje buvo sulaikytas neva kaip vokiečių diversantas ir taip pateko į kalinių koloną. Išlikęs Červenėje gyvas, jis vis dėlto neišvengė pokario metais gulago. Antrasis, išlikęs gyvas Červenėje – Steponas Limantas. Jis buvo laimingesnis. 1944 m. bolševikams užėmus Kauną, jis tik pasitraukė į Suvalkiją. Dirbo Technologu Alvito ir Paežerių spirito varyklose. 1950m. išsikėlė į Raguvėlę, vėliau apsigyveno Panevėžyje.
Červenėje susipažinau su S. Limantu. Jis man perdavė tris mokyklinius sąsiuvinius, kuriuose surašyti jo išgyvenimai 1941 m. birželį pakeliui į Červenę ir iš jos grįžtant į Lietuvą. Čia pateikiu kiek sutrumpintą jo pasakojimą:
Ši tragedija, plačiai pagarsėjusi pasaulyje, pokario metais Lietuvoje ir kitose imperijos respublikose buvo nutylima. Tik tautai atgavus nepriklausomybę, vėl apie ją pradėta plačiai kalbėti. 1990 m. pakartotinai buvo išleisti pulkininko Jono Petruičio atsiminimai „Kaip jie mus sušaudė” (pirmoji laida 1942 m. Kaune) ir pulkininko Juozo Tumo „Kelias į Červenę” (pirmąkart išspausdinti 1957 m. Čikagoje „Kario” žurnale pavadinimu „Bolševikų kalėjimuose ir Červenės žudynėse”).
1990 m. vasarą pirmą kartą buvo surengtas tų šiurpių žudynių minėjimas. Tada Baltarusijos valdžios institucijos visaip trukdė surengti tokį minėjimą. Ir vis dėlto, Baltarusijos Liaudies frontui padedant, šiek tiek pavėluotai, liepos 20 d. buvo paminėtas tas tragiškas įvykis. Lietuvos politiniai kaliniai tragedijos aukoms atminti ir pagerbti atvežė Ipolito Užkurnio išdrožtą koplytstulpį, o Baltarusijos Liaudies frontas savo tautiečiams – aukštą kryžių. Trys skirtingų konfesijų dvasininkai aukojo už žuvusiuosius gedulingas mišias, kuriose giedojo Minsko kamerinis choras. Skambėjo čia ir lietuviškos giesmės.
Į šias liūdnas iškilmes buvo atvykę iš Lietuvos ir du likę gyvi tos tragedijos liudytojai, iki tolei dar niekur nepaminėti. Kaunietis Leonas Čerškus – buvęs Lietuvos kariuomenės vairuotojas, karo pradžioje pasitraukęs iš 129-ojo korpuso, į kurį 1940 m. buvo perorganizuota Lietuvos kariuomenė. L. Čerškus Baltarusijoje buvo sulaikytas neva kaip vokiečių diversantas ir taip pateko į kalinių koloną. Išlikęs Červenėje gyvas, jis vis dėlto neišvengė pokario metais gulago. Antrasis, išlikęs gyvas Červenėje – Steponas Limantas. Jis buvo laimingesnis. 1944 m. bolševikams užėmus Kauną, jis tik pasitraukė į Suvalkiją. Dirbo Technologu Alvito ir Paežerių spirito varyklose. 1950m. išsikėlė į Raguvėlę, vėliau apsigyveno Panevėžyje.
Červenėje susipažinau su S. Limantu. Jis man perdavė tris mokyklinius sąsiuvinius, kuriuose surašyti jo išgyvenimai 1941 m. birželį pakeliui į Červenę ir iš jos grįžtant į Lietuvą. Čia pateikiu kiek sutrumpintą jo pasakojimą:
„<...> Vakare atvarė į Červenės kalėjimo kiemą. Visus suklupdė ant žemės. Atėjo kažkokia komisija. Joje buvo ir mažo ūgio pilvotas žydas, atrodo, kalėjimo viršininkas. Jis paklausė, kuris iš kalinių esąs profesorius. Pastarajam atsiliepus, jį nusivedė. Paskui liepė visiems atsistoti ir išsirikiuoti po keturis. Labai didelis Červenės kalėjimo kiemas buvo pilnas kalinių. Jaunus nepolitinius kalinius atrinko į armiją, o senyvo amžiaus kažkur išvedė. Mes likome klūpėti. Naktį atskridę vokiečių lėktuvai vėl iškabino žibintus ir pradėjo bombarduoti Červenę.
... Ėjome naktį vieškeliu. Abipus kelio dunksojo miškas. Paėję kiek mišku, išgirdome baisų šaudymą. Mus sustabdė ir liepė gultis ant žemės. Kai šaudymas nutilo, pasigirdo dejonės: „Tovarišč načalnik, prikončite menia...”. Pasigirdo komanda stovėti. Ėmė klausinėti, gal kas iš kalinių mokąs vairuoti. Pasisakiau esąs vairuotojas. Mane atvedė prie automašinos „GAZ”. Aš ją užvedžiau. Liepė važiuoti pirmyn. Važiuodamas pamačiau daug lavonų, o dar daugiau mėtėsi įvairių daiktų. Vadinasi, kai kurie kaliniai pabėgo, nors lietuviai kaliniai su savimi nieko neturėjo. Kai mus areštavo, neleido nieko pasiimti.
Pravažiavę gal kokius keturis kilometrus, pasiekėme kolonos priekį. Man liepė sustoti ir išlipti iš automašinos. Paklausiau, ką man daryti. Liepė eiti prie kalinių kolonos ir stoti į gretą.
Girdėjau, kaip enkavedistai kalbėjosi, kad toliau varyti koloną bus dar sunkiau ir reikia ką nors daryti. Ką jie ketino daryti – nenugirdau. Norėjosi bėgti į mišką, bet aplinkui stovėjo daug sargybinių. Stojau gretos gale ir, kai išgirdau užtaisant šautuvus, griuvau ant žemės. Pasipylė šūvių kruša. Mane užgriuvo lavonai. Kai šaudymas nutilo, išlindau iš po lavonų ir sprukau į mišką. Šalia išlindo kažkoks geltonodis be kepurės kareivis. Bėgau mišku tolyn, kol tik turėjau jėgų. Sutikau miške kažkokį rusą, taip pat ištrūkusį iš šaudymo vietos. Bėgome dviese. Paskui išsiskyrėm.
Sutikau dar vieną bėglį lietuvį. Išgirdome kažkur toli miške šaudant ir šunų lojimą. Sutiktas rusas pasakė, kad, išaušus dienai, su šunimis ieško pabėgusių kalinių ir juos vietoje šaudo. Patraukėm į balas, kad šunys neužuostų pėdų. Bepėdindami sutikome du brolius kunigus Antaną ir Praną Petraičius, išvengusius sušaudymo. Kitą dieną – du lietuvius – Pajevonių girininką ir vieną Mažeikių apskrities gyventoją.
Ėjome į Lietuvos pusę, orientuodamiesi pagal lėktuvų skridimą. Sutikti vietiniai rusai mums sakė, kad gyventojams pranešta, jog esama vokiečių išmestų desantininkų teroristų, kuriuos pastebėję turi pranešti milicijai arba vietoje sunaikinti. Todėl įspėjo, kad neitume keliais ir laukais.
Dviese išėjome iš miško, radome bulvių lauką, pasikasėme žirnio didumo bulvyčių ir grįžome pas draugus į mišką. Žalios bulvės neskanios, tad susikūrėme nedidelį lauželį joms išsikepti. Tik pradėjus laužui rūkti, mus pastebėjo kareiviai ir pradėjo šaudyti. Mišku bėgome tolyn. Jau buvo vakaras, saulė nusileidusi. Pasimetėm, likome tik trys. Kunigai Petraičiai kažkur dingo.
Rytą girdėjosi patrankų griausmas. Eidami mišku dar sutikome vieną lietuvį.
Miške saulės nematyti, nežinojome į kurią pusę žingsniuoti. Laukėme dienos. Reikėjo pereiti rugių lauką. Čia mus pastebėjo kitapus gulėję kareiviai ir pradėjo šaudyti. Šalia bėgęs vyriškis sušuko „ O, Jėzau!” ir pargriuvo. Mišką pasiekėme aš, Pajevonių girininkas ir mažeikietis.
Vieną pavakarę priėjome miško pakraštyje buvusią gyvenvietę. Užsukome į pirkią, tikėdamiesi gauti ko nors pavalgyti. Radome senutę, kuri pasiūlė mums bulvių ir druskos. Bulvės buvo žalios. Nutarėme palaukti, kol jų išvirs. Jau buvo vakaras. Išėjusius iš pirkios mus sulaikė trys ginkluoti vyrai. Jų vyresnysis, mokytojas, ėmė mus tardyti, kodėl neiname į mobilizacijos punktą. Pasakėme, kad bėgame nuo vokiečių į plačiąją tėvynę. Mokytojas nutarė mus areštuoti, palaikyti: per naktį mokykloje, o rytą pristatyti, kur reikia.
Pro durą plyšį pastebėjau, kad sargybinis miega. Tuo pasinaudodami, išlaužėm lubas, nuplėšėm šiaudinį stogą ir visi trys pabėgome.
Traukėme gilyn į mišką. Beeidami pamatėme geležinkelio liniją ir toliau kulniavome palei ją. Ėjome į tą pusę, kur girdėjosi patrankų griausmas ir lėktuvų ūžesys. Pamatėme kažkokią geležinkelio stotį. Degė subombarduotas pastatas ir dvi didelės šieno stirtos. Jautėme, kad frontas netoli. Jau girdėjosi kulkosvaidžių kalenimas.
Miške praleidome naktį. Iš ryto nuo fronto pusės palei geležinkelį prajojo gal 50 rusą raitelių.
Netrukus priėjome plentą. Juo važiavo vokiečių tanketės ir automašinos su parengtais šaudyti kulkosvaidžiais. Stabdėme, bet mašinos nestojo. Pagaliau viena mašina sustojo, ir joje važiavęs vokiečių generolas paklausė rusiškai: „Kuda idiote?“. Mes jam pasisakėm, kas esame ir kur einame. Generolas mums paaiškino, kad užimtas tik plentas, o kitapus geležinkelio dar esą rusai. Patarė eiti plentu, o ne geležinkeliu.
Naktį sugulėme. Kilo baisus šaudymas, krito skeveldros, geležinkeliu dar traukėsi daug rusų kareivių.
Gal 20 kilometrų prieš Minską sustabdė vokiečių patruliai. Karininkas mus išklausė. Jis kalbėjo tik vokiškai. Norėdamas įsitikinti, ar mes tikrai lietuviai, paklausė, kiek Lietuvoje yra Kalvarijų. Atsakiau, kad trys - Žemaičių, Suvalkų ir Vilniaus Kalvarijos. Vokietis nustebęs pasisakė, jog nežinojęs, kad yra ir Vilniaus Kalvarijos. Pasirodo, jo žmona lietuvė.
Atėjome į Minsko geležinkelio stotį. Jos rūmai buvo sugriauti, stovėjo daug sudaužytų vagonų. Nuėjome pas stoties komendantą prašyti, kad parvežtų mus į Vilnių. Patarė eiti į Molodečną, iš kur galėsime grįžti į Lietuvą. Taip pėsti ir atžygiavome į Molodečną, nes jokia pakeleivinga mašina nesustojo ir mūsų nepaėmė. Molodečne apgyvendino buvusiose lenką kareivinėse. Ten sutikome ir daugiau lietuvių. Čia išbuvome daugiau nei savaitę. Pagaliau iš Vilniaus atvykęs autobusas mus parvežė į Vilnių. Taip baigėsi mano vargai. Kartu su manim suimtas giminaitis Petras Limantas nežinia kur dingo, tikriausiai enkavedistai ji nužudė, o Liudas Reivytis buvo tardomas ir laikomas Kauno saugumo vienutėje. Karui prasidėjus ir saugumiečiams pabėgus, jis išlaužė kameros duris ir grįžo namo.“
... Ėjome naktį vieškeliu. Abipus kelio dunksojo miškas. Paėję kiek mišku, išgirdome baisų šaudymą. Mus sustabdė ir liepė gultis ant žemės. Kai šaudymas nutilo, pasigirdo dejonės: „Tovarišč načalnik, prikončite menia...”. Pasigirdo komanda stovėti. Ėmė klausinėti, gal kas iš kalinių mokąs vairuoti. Pasisakiau esąs vairuotojas. Mane atvedė prie automašinos „GAZ”. Aš ją užvedžiau. Liepė važiuoti pirmyn. Važiuodamas pamačiau daug lavonų, o dar daugiau mėtėsi įvairių daiktų. Vadinasi, kai kurie kaliniai pabėgo, nors lietuviai kaliniai su savimi nieko neturėjo. Kai mus areštavo, neleido nieko pasiimti.
Pravažiavę gal kokius keturis kilometrus, pasiekėme kolonos priekį. Man liepė sustoti ir išlipti iš automašinos. Paklausiau, ką man daryti. Liepė eiti prie kalinių kolonos ir stoti į gretą.
Girdėjau, kaip enkavedistai kalbėjosi, kad toliau varyti koloną bus dar sunkiau ir reikia ką nors daryti. Ką jie ketino daryti – nenugirdau. Norėjosi bėgti į mišką, bet aplinkui stovėjo daug sargybinių. Stojau gretos gale ir, kai išgirdau užtaisant šautuvus, griuvau ant žemės. Pasipylė šūvių kruša. Mane užgriuvo lavonai. Kai šaudymas nutilo, išlindau iš po lavonų ir sprukau į mišką. Šalia išlindo kažkoks geltonodis be kepurės kareivis. Bėgau mišku tolyn, kol tik turėjau jėgų. Sutikau miške kažkokį rusą, taip pat ištrūkusį iš šaudymo vietos. Bėgome dviese. Paskui išsiskyrėm.
Sutikau dar vieną bėglį lietuvį. Išgirdome kažkur toli miške šaudant ir šunų lojimą. Sutiktas rusas pasakė, kad, išaušus dienai, su šunimis ieško pabėgusių kalinių ir juos vietoje šaudo. Patraukėm į balas, kad šunys neužuostų pėdų. Bepėdindami sutikome du brolius kunigus Antaną ir Praną Petraičius, išvengusius sušaudymo. Kitą dieną – du lietuvius – Pajevonių girininką ir vieną Mažeikių apskrities gyventoją.
Ėjome į Lietuvos pusę, orientuodamiesi pagal lėktuvų skridimą. Sutikti vietiniai rusai mums sakė, kad gyventojams pranešta, jog esama vokiečių išmestų desantininkų teroristų, kuriuos pastebėję turi pranešti milicijai arba vietoje sunaikinti. Todėl įspėjo, kad neitume keliais ir laukais.
Dviese išėjome iš miško, radome bulvių lauką, pasikasėme žirnio didumo bulvyčių ir grįžome pas draugus į mišką. Žalios bulvės neskanios, tad susikūrėme nedidelį lauželį joms išsikepti. Tik pradėjus laužui rūkti, mus pastebėjo kareiviai ir pradėjo šaudyti. Mišku bėgome tolyn. Jau buvo vakaras, saulė nusileidusi. Pasimetėm, likome tik trys. Kunigai Petraičiai kažkur dingo.
Rytą girdėjosi patrankų griausmas. Eidami mišku dar sutikome vieną lietuvį.
Miške saulės nematyti, nežinojome į kurią pusę žingsniuoti. Laukėme dienos. Reikėjo pereiti rugių lauką. Čia mus pastebėjo kitapus gulėję kareiviai ir pradėjo šaudyti. Šalia bėgęs vyriškis sušuko „ O, Jėzau!” ir pargriuvo. Mišką pasiekėme aš, Pajevonių girininkas ir mažeikietis.
Vieną pavakarę priėjome miško pakraštyje buvusią gyvenvietę. Užsukome į pirkią, tikėdamiesi gauti ko nors pavalgyti. Radome senutę, kuri pasiūlė mums bulvių ir druskos. Bulvės buvo žalios. Nutarėme palaukti, kol jų išvirs. Jau buvo vakaras. Išėjusius iš pirkios mus sulaikė trys ginkluoti vyrai. Jų vyresnysis, mokytojas, ėmė mus tardyti, kodėl neiname į mobilizacijos punktą. Pasakėme, kad bėgame nuo vokiečių į plačiąją tėvynę. Mokytojas nutarė mus areštuoti, palaikyti: per naktį mokykloje, o rytą pristatyti, kur reikia.
Pro durą plyšį pastebėjau, kad sargybinis miega. Tuo pasinaudodami, išlaužėm lubas, nuplėšėm šiaudinį stogą ir visi trys pabėgome.
Traukėme gilyn į mišką. Beeidami pamatėme geležinkelio liniją ir toliau kulniavome palei ją. Ėjome į tą pusę, kur girdėjosi patrankų griausmas ir lėktuvų ūžesys. Pamatėme kažkokią geležinkelio stotį. Degė subombarduotas pastatas ir dvi didelės šieno stirtos. Jautėme, kad frontas netoli. Jau girdėjosi kulkosvaidžių kalenimas.
Miške praleidome naktį. Iš ryto nuo fronto pusės palei geležinkelį prajojo gal 50 rusą raitelių.
Netrukus priėjome plentą. Juo važiavo vokiečių tanketės ir automašinos su parengtais šaudyti kulkosvaidžiais. Stabdėme, bet mašinos nestojo. Pagaliau viena mašina sustojo, ir joje važiavęs vokiečių generolas paklausė rusiškai: „Kuda idiote?“. Mes jam pasisakėm, kas esame ir kur einame. Generolas mums paaiškino, kad užimtas tik plentas, o kitapus geležinkelio dar esą rusai. Patarė eiti plentu, o ne geležinkeliu.
Naktį sugulėme. Kilo baisus šaudymas, krito skeveldros, geležinkeliu dar traukėsi daug rusų kareivių.
Gal 20 kilometrų prieš Minską sustabdė vokiečių patruliai. Karininkas mus išklausė. Jis kalbėjo tik vokiškai. Norėdamas įsitikinti, ar mes tikrai lietuviai, paklausė, kiek Lietuvoje yra Kalvarijų. Atsakiau, kad trys - Žemaičių, Suvalkų ir Vilniaus Kalvarijos. Vokietis nustebęs pasisakė, jog nežinojęs, kad yra ir Vilniaus Kalvarijos. Pasirodo, jo žmona lietuvė.
Atėjome į Minsko geležinkelio stotį. Jos rūmai buvo sugriauti, stovėjo daug sudaužytų vagonų. Nuėjome pas stoties komendantą prašyti, kad parvežtų mus į Vilnių. Patarė eiti į Molodečną, iš kur galėsime grįžti į Lietuvą. Taip pėsti ir atžygiavome į Molodečną, nes jokia pakeleivinga mašina nesustojo ir mūsų nepaėmė. Molodečne apgyvendino buvusiose lenką kareivinėse. Ten sutikome ir daugiau lietuvių. Čia išbuvome daugiau nei savaitę. Pagaliau iš Vilniaus atvykęs autobusas mus parvežė į Vilnių. Taip baigėsi mano vargai. Kartu su manim suimtas giminaitis Petras Limantas nežinia kur dingo, tikriausiai enkavedistai ji nužudė, o Liudas Reivytis buvo tardomas ir laikomas Kauno saugumo vienutėje. Karui prasidėjus ir saugumiečiams pabėgus, jis išlaužė kameros duris ir grįžo namo.“
„Pozicija“, 1991, Nr. 48