Antanas Cibulskis gimė 1933 m. balandžio 14 d. Pakalniškių kaime (Raseinių r.), amatininko šeimoje. Tai – tragiško likimo žmogus. Atsisakė būti komjaunuoliu, 1950-aisiais bandė prasibrauti į Vakarų pasaulį, bet Palenkėje buvo sučiuptas ir ištremtas į Sibirą, kur gyveno kelerius metus. Pasak A. Cibulskio mokytojo Antano Juškos, „savo eilėraščius palikinėdavo pas pažįstamus, tremties draugus ar patikimus žmones, knygos neišleido. Taip ir nežinia, kiek jų parašė, kiek išsimėtė ir dingo. (...) Dabar berods surinkta 130 eilėraščių“. Poeto gyvybė užgeso Baltijos jūroje Latvijoje.
Iš biografijos
Antanas Cibulskis gimė 1933.04.14 Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus Pakalniškių kaime. Tėvas vargonininkavo, vėliau vertėsi staliaus darbais, remontavo bažnyčias. Mama – namų šeimininkė, labai dievobaiminga moteriškė.
Nuo 1947 m. iki 1950 m. (sūnaus arešto) tėvas buvo vadinamasis liaudies gynėjas Betygaloje. Antanas gyveno su juo, lankė mokyklą. Mama gyveno kaime, savo tėviškėje, Buniūnuose.
Mokydamasis Betygalos vidurinėje mokykloje, Antanas Cibulskis su kiek vyrėlesniu pažįstamu Albertu Gauču ketino bėgti į užsienį. Galimas daiktas, galvodami apie tokį šansą, išsiruošė į Kaliningrado sritį. Mamai Antanas pasakė einąs į turistinį žygį...
Iš pirmos apklausos protokolo: „1950.11.23 16 val. su Albertu Gauču išvykom iš Betygalos į Ariogalą, iš Ariogalos mašina į Viduklę, iš ten traukiniu į Černiachovską. Bilietą pardavė iki Pagėgių, nes neturėjom leidimų. Tarp Pagėgių ir Černiachovskio revizorius nubaudė po 25 rb. Černiachovskio stoty pirkom bilietus iki Kaliningrado. Čia atvykom 1950.11.25 2 val. dienos. Užkandinėj susipažinom su piliečiu iš Kaštonų alėjos, numerio nežinom. Jis leido pernakvoti. 1950. 11. 26. Pirkom bilietus iki Mamonovo ir išvykom...“
Taigi vaikinai norėjo patekti į Lenkijos pasienį. Pakeliui buvo sulaikyti.
Antanas jau iki arešto turėjo jauno poeto reputaciją. Eilėraščius spausdino ne tik savo rajono laikraštyje, bet ir „Lietuvos pionieriuje“, „Jaunimo gretose“. Dalyvavo pirmajame jaunųjų rašytojų suvažiavime 1948 m. rudenį, buvo bene jauniausias dalyvis. Ta proga „Tiesa“ išspausdino pasisakymą. Savaime suprantama, anuo metu skelbti kūrinėliai literatūrinės vertės neturi. Tai grynai prievartinio prisitaikymo atspindžiai, liudijantys jauno literato blaškymąsi patekus į neįveikiamas aplinkybes.
Iš tardymo protokolo: „aš nesutikau su tarybinės vyriausybės politika nacionaliniu klausimu ir buvau įsitikinęs, kad pilnaverčiam lietuvių nacijos vystymuisi reikia savarankiškumo. (...) Turėdamas rašytojo talentą, negaliu tarybinėje spaudoje atvirai reikšti savo nacionalistinių pažiūrų, taip pat kuo geriau panaudoti gabumus menui be politikos. (...) Visiškai pritariu požiūriui: menas menui... neneigiu galimybės užsienyje dirbti antitarybiškai...“
Kas dabar pasakys, kiek šiuose žodžiuose tikrų įsitikinimų, nuoširdžios pažiūros? Akivaizdžiai išlenda tendencingos, ne areštuotojo, o tardytojo formuluotės apie nacionalistines nuotaikas, ketinimą kovoti prieš tarybų valdžią. Vėliau, kituose protokoluose, tokių atvirai priešiškų, patogių apkaltinimui, kodekso straipsnių pritaikymui formuluočių pagausės. „Anksčiau buvo galvoję bėgti į Ameriką per Korėją, užsirašę į savanorius ir pasidavę į nelaisvę...“ „Amerikoje manėm varyti piktą šmeižtą per spaudą prieš socialistinę sistemą ir darbo žmonių gyvenimą TSRS, ketinom ten stoti į Svetimšalių legioną, gauti karinį parengimą ir karo tarp JAV ir TSRS atveju dalyvauti ginkluotoje kovoje“.
Šitaip, „literatūrinėmis“ priemonėmis, beje, ne tik šiuo atveju, buvo kuriamas didelių nusikaltėlių įvaizdis. Tuo tarpu objektyviai nusižengta tik tiek: atvažiuota į Kaliningrado sritį be leidimo vykti į pasienio zoną. Visa kita – pereiti Lenkijos sieną, nusigauti į Vokietiją, iš ten - Amerikon ir t.t. – prisipažinimai, ketinimai, žodžiai...
Sulaikant nerasta jokių įkalčių. Kartoniniame lagaminėlyje buvo miliuko kelnės, rankšluostis, komjaunimo bilietas, kelios knygos – „Antrieji vainikai“, Maironio „Pavasario balsai“, A. Baranausko „Anykščių šilelis“, S. Michalkovo „Rinktinė“, V. Mykolaičio – Putino „Sveikinu žemę“, „Keliai ir kryžkeliai“... Pastarosios antraštė, išversta į rusų kalbą, galėjo netgi sukelti įtarimą: ar tik ne koks nors kelionių vadovas? Kokie bėgliai be šitokios literatūros?ǃ Žinoma, visa tai gryni niekai.
Iš Kaliningrado „nusikaltėliai“ buvo pergabenti į Vilnių. Betygaloje, Antano kambarėlyje, kratos laimikis irgi panašus: paimta 93 knygos, 18 žurnalų, 35 mokinio sąsiuviniai... Aišku, ir knygos, ir žurnalai buvo ankstesnių metų – nepriklausomybės laikotarpio ir vokietmečio: „Trimitas“, „Žiburėlis“, „Naujoji sodyba“, „Kūryba“. Tardytojui atsirado puiki proga savo ranka įrašyti tokį kaltinamojo prisipažinimą: „Man pateikta literatūra išleista buržuazinės, smetoninės Lietuvos laikais, todėl savo turiniu yra ištisai žalinga politiniu požiūriu, tai yra antitarybinė“.
Jau Vilniuje tardant areštuotajam pavyks prisiminti dar keletą „sunkių“ nusikaltimų: ant skelbimo, kviečiančio į pionierių sueigą, užrašęs „Neikit nė vienas“... klube pradūręs geležte vado portretą... įteikus abiturientams atestatus, savo pasisakyme palinkėjęs „drąsiai žengti senuoju keliu“... po rinkimų nuvertęs bromelę, puošusią Berteškių apylinkės agitpunktą...
Teisė LTSR vidaus reikalų ministerijos karinis tribunolas Vilniuje. Bausmė pagal RTFSR BK straipsnį 58 - Ⅰa (už tėvynės išdavimąǃ) – dvidešimt penkeri metai lagerio ir turto konfiskavimas. O to turto viso labo tik rankinis laikrodėlis...
Po Stalino mirties byla buvo peržiūrėta. Bausmė pripažinta per griežta. Paliks 10 metų. Pritaikius įsaką (kaip buvusiam nepilnamečiui) iš lagerio paleidžiamas 1956 m. balandžio 2 d. Paskutinė kalinimo vieta – Komijos ATSR, Vožaelio gyvenvietė, Ustvymo lageris. Kur kitur buvo kalinamas, archyvinėje byloje duomenų nėra.
Grįžęs į Lietuvą, Antanas kurį laiką, maždaug vienerius metus, dirbo Kauno radijo gamykloje. 1957 m. dėl pasų režimo turėjo iš Kauno pasišalinti. Kartu su broliu Jurgiu, baigusiu technikumą, išvyko į Vorkutą, dirbo statybose, bet ištvėrė neilgai, vienerius metus. Vėl grįžęs į Kauną, vertėsi apipavidalinimo darbais (pagal sutartis).
Nuskendo maudydamasis Baltijos jūroje ties Nidos gyvenviete (Latvija). 1968 m. rugpjūčio 10 d. Palaidotas Ugionių kapinaitėse. Poeto Antano Cibulskio amžino poilsio vietą puošia knygos pavidalo antkapis.
Taip norėč pabučiuoti mėnulį –
Tą, pro Lukiškių langą matytą...
Kad jis tau ten, po ąžuolu gulint,
Sidabru mano meilę išlytų.
Taip norėč pabučiuoti mėnulį ...
Tu išgerk iš šaltinio tą šviesą,
Kuri sklinda iš mėnesio lūpų.
Gal rytoj jau matyt negalėsi,
Kaip delčia debesėliuose trupa...
Tu išgerk iš šaltinio tą šviesą,
Aš matau – tavo rūpesčiai sunkūs
Ant kaktos pilnaties atsispindi.
Gal rytoj pro velėną jau sunksis
Ta šviesa, kurią šiąnakt dar mindai.
Aš matau – tavo rūpesčiai sunkūs.
O norėčiau, norėčiau mėnulį
Tau nukėlęs po galva padėti,
Kad ant gatvės sukruvintam gulint
Akmenėlis nebūtų toks kietas.
Taip norėčiau padėti mėnulį...
Antanas Cibulskis „Išeisiu nebaigęs dainos“,
Kaunas: Spindulys, 1993, p. 167-170.
