
2006 m. istorikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Jonas Aničas (g. 1928 m. kovo 3 d. Kalne, Pumpėnų valsčiuje) išleido knygą "Generolas Silvestras Žukauskas. Biografinė apybraiža". Gen. S. Žukauskas paliko neišdildomą pėdsaką, kuris visada spindės kaip ryški žvaigždė. Jam teko būti sūkuryje istorinių įvykių, lėmusių jaunos Respublikos likimą. Jis vadovavo Lietuvos kariuomenei, kuri sunkiose kovose apgynė nelengvai iškovotą šalies nepriklausomybę. Kovos dėl Lietuvos laisvės prasidėjo 1918 m. pabaigoje ir truko ligi 1920 m. pabaigos. Kariauti teko su rusų bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Šaltiniai nenuginčijamai liudija, kad generolas S. Žukauskas parengė rusų bolševikų kariuomenės išvijimo iš Lietuvos strategiją ir vadovavo jos įgyvendinimui 1919 m. gegužės-rugpjūčio mėn. Na, o daugiau apie šią asmenybę galite sužinoti ištraukoje iš minėtosios J. Aničo knygos.
Jonas Aničas
„Nelengvas kelias į pirmojo kariuomenės vado postą“

Prancūzija, D. Britanija, JAV ir kitos antivokiškosios koalicijos valstybės 1918 m. lapkričio 11 d. pasirašė su Vokietija Kompjeno paliaubas. Vokietija prisipažino nugalėta ir įsipareigojo išvesti kariuomenę iš okupuotų teritorijų.
Tą pačią dieną Vilniuje buvo sudaryta pirmoji Lietuvos vyriausybė – ministrų kabinetas, vadovaujamas ministro pirmininko profesoriaus Augustino Voldemaro. Vidaus reikalų ministru tapo Vladas Stašinskas, švietimo – Jonas Yčas, teisingumo – Petras Leonas, žemės ūkio ir valstybės turtų – Juozas Tūbelis.
Liko nepaskirstyti trys ministrai: krašto apsaugos, susisiekimo, viešųjų darbų ir maitinimo. Susisiekimo ministro portfelį paėmė finansų ministras M. Yčas, viešųjų darbų ir maitinimo – vidaus reikalų ministras V. Stašinskas.
Dėl krašto apsaugos ministro paskyrimo, Kazio Ališausko nuomone, susidarė tokia situacija: „1918 m. lapkričio 5 d. svarstant kandidatus į pirmąjį Lietuvos ministrų kabinetą, M. Yčas krašto apsaugos ministru siūlė gen. Silvestrą Žukauską, bet tuo metu jo nebuvo Lietuvoje. Lapkričio 11 d. Valstybės Tarybos prezidiumo patvirtintoje vyriausybėje liko nepaskirtas krašto apsaugos ministras. Šiam postui norėta kviesti aukšto laipsnio ir didelio patyrimo karininką. Tokio asmens nerandant, apsaugos ministro pareigas pasiėmė ministras pirmininkas A. Voldemaras. K. Ališauską papildo savo atsiminimuose M. Yčas: „...sudarant ministerijų kabinetą, aš pasiūliau generolo Žukausko kandidatūrą į krašto apsaugos ministrus; kol jis atvyks, pavesti eiti pareigas ministeriui pirmininkui prof. Voldemarui. Visi su tuo sutiko ir nutarė pasiųsti specialų pasiuntinį į Kijevą surasti ir parsivežti Žukauskui į Vilnių. Buvo deleguotas šiam reikalui Romanas Chodakauskas”.
Tą pačią dieną Vilniuje buvo sudaryta pirmoji Lietuvos vyriausybė – ministrų kabinetas, vadovaujamas ministro pirmininko profesoriaus Augustino Voldemaro. Vidaus reikalų ministru tapo Vladas Stašinskas, švietimo – Jonas Yčas, teisingumo – Petras Leonas, žemės ūkio ir valstybės turtų – Juozas Tūbelis.
Liko nepaskirstyti trys ministrai: krašto apsaugos, susisiekimo, viešųjų darbų ir maitinimo. Susisiekimo ministro portfelį paėmė finansų ministras M. Yčas, viešųjų darbų ir maitinimo – vidaus reikalų ministras V. Stašinskas.
Dėl krašto apsaugos ministro paskyrimo, Kazio Ališausko nuomone, susidarė tokia situacija: „1918 m. lapkričio 5 d. svarstant kandidatus į pirmąjį Lietuvos ministrų kabinetą, M. Yčas krašto apsaugos ministru siūlė gen. Silvestrą Žukauską, bet tuo metu jo nebuvo Lietuvoje. Lapkričio 11 d. Valstybės Tarybos prezidiumo patvirtintoje vyriausybėje liko nepaskirtas krašto apsaugos ministras. Šiam postui norėta kviesti aukšto laipsnio ir didelio patyrimo karininką. Tokio asmens nerandant, apsaugos ministro pareigas pasiėmė ministras pirmininkas A. Voldemaras. K. Ališauską papildo savo atsiminimuose M. Yčas: „...sudarant ministerijų kabinetą, aš pasiūliau generolo Žukausko kandidatūrą į krašto apsaugos ministrus; kol jis atvyks, pavesti eiti pareigas ministeriui pirmininkui prof. Voldemarui. Visi su tuo sutiko ir nutarė pasiųsti specialų pasiuntinį į Kijevą surasti ir parsivežti Žukauskui į Vilnių. Buvo deleguotas šiam reikalui Romanas Chodakauskas”.
Kokias dideles viltis Lietuvos Valstybės Tarybos vadovybė dėjo į generolą S. Žukauską, matyti iš Antano Smetonos pastangų iškviesti jį iš Kijevo. Tomis dienomis, kai buvo sudaroma pirmoji Lietuvos vyriausybė, A. Smetona siunčia telegramą Kijevo lietuvių bendruomenės pirmininkui Juozui Jankevičiui, kad gen. S. Žukauskas kuo greičiau vyktų į Vilnių. J. Jankevičius lapkričio 9 d. telegrama atsako, kad S. Žukauskas pasiruošęs išvykti. Lapkričio 10 d. A. Smetona vėl telegrafuoja: „Generolo Žukausko dalyvavimas Vilniuje skubiai būtinas.“
Matyt, patyrus, kad ryšys telegramomis nėra patikimas, nuspręsta pasiųsti į Kijevą specialų pasiuntinį R. Chodakauską.
Kad Lietuvos Valstybės Taryba labai stokojo sumanaus ir patyrusio karininko, tvirtos organizacinės rankos bei kariško autoriteto, akivaizdžiai rodo pirmieji Lietuvos kariuomenės organizavimo žingsniai. Vyravo nuomonė, paskelbus Lietuvos neutralumą, niekas jos nepuls, todėl nereikia reguliarios kariuomenės, pakaks milicijos sienoms saugoti ir vidaus tvarkai palaikyti. Vyriausybės deklaracijoje, kurią A. Voldemaras išdėstė Valstybės Tarybos plenume 1918 m. lapkričio 14 d., sakoma: „Karo mes su niekuo nevedam ir nei vienas iš mūsų kaimynų – Vokiečių, Lenkų, Rusų ar Latvių – neturi pamato ant mūsų užsipuldinėti. Taigi didelių spėkų rubežiams saugoti mums ir nereikia“.
Tą pačią dieną (1918 m. lapkričio 11 d.), kai buvo sudaryta Laikinoji vyriausybė, ji išleido atsišaukimą „Lietuvos Piliečiai!“, raginantį visuomenę kurti vietose lietuvišką valdžią – parapijų ir apskričių komitetus. Kartu Vyriausybė iškėlė neatidėliotiną uždavinį – kurti savanorišką miliciją (lotyniškai militia – karo tarnyba). Prie Valstybės Tarybos veikusi Apsaugos komisija jau anksčiau ėmė registruoti iš Rusijos sugrįžusius lietuvius karius. Vyriausybės sudarymo dienomis Vilniuje jų buvo apie 30, o lapkričio 20 d. – jau apie 150 ir per 400 karininkų, kurių dalis, neturėdami pragyvenimo sąlygų Vilniuje, buvo išvykę į provinciją ir ten padėjo tvarkyti vietos reikalus.
Tuo tarpu virš Lietuvos nepriklausomybės jau kaupėsi juodi debesys. Karą pralaimėjusi Vokietija, vykdydama Santarvės (Antantės) reikalavimą, ėmė trauktis iš okupuotų teritorijų. Paskui ją slinko rusų raudonoji kariuomenė, realizuodama bolševikinę „pasaulinės revoliucijos“ doktriną.
1918 m. lapkričio 21 d. Apsaugos ministerija sukvietė karininkus pasitarti. Buvo prieita prie išvados, kad reikia neatidėliojant organizuoti reguliarią kariuomenę, kuri, jei sąlygos to reikalautų, galėtų būti vadinama ir milicija. Tam tikslui nutarta prie Apsaugos ministerijos sudaryti karininkų tarybą krašto apsaugos reikalams svarstyti, o ministerijoje – štabą kariuomenei organizuoti.
Netrukus, 1918 m. lapkričio 23 d., buvo išleistas Apsaugos ministerijai įsakymas Nr. 1, kuris skelbė: „l. Steigiu Apsaugos Tarybą iš šių asmenų: pulkininko Chaleckio, papulkininkio Nastopkos ir papulkininkio-daktaro Nagevičiaus. 2. Pulkininką Kubilių skiriu Apsaugos Ministerijos štabo viršininku. 3. Pulkininką Galvydį-Bykauskį skiriu vadu pirmojo pulko, steigiamojo Alytuje. Jam įsakau tuojau pradėti priruošiamąjį darbą ir pasirinkti sau reikalingąjį kadrą. Apsaugos Ministeris prof. A. Voldemaras. Štabo viršininkas Pulkininkas J. Kubilius“. Krašto apsaugos ministras A. Voldemaras labai rūpinosi į organizacinį darbą įtraukti aukštesnio laipsnio, labiau patyrusių karininkų, o tarp lietuvių jų nebuvo. Todėl krašto apsaugos viceministru buvo paskirtas generolas Kiprijonas Kondratavičius, surusėjęs baltarusis, kilęs iš Lydos apskrities. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad jam Lietuvos reikalai nerūpėjo.
1918 m. gruodžio 14 d. vokiečių karinė vadovybė pradėjo evakuoti savo kariuomenę iš Vilniaus. Mieste kilo panika, trūko karinių pajėgų, lietuviai neturėjo ginklų. Tuo sudėtingu valstybės kūrimosi metu ministras pirmininkas A. Voldemaras ir finansų ministras M. Yčas, palikę neišspręstą kariuomenės organizavimo klausimą, 1918 m. gruodžio 20 d. išvyko į Berlyną prašyti Vokietijos pagalbos Lietuvai ir išsirūpinti paskolą. Kitą dieną, gruodžio 21-ąją, į Berlyną išvyko ir Valstybės Tarybos pirmininkas A. Smetona. Sklido gandai, kad jie pabėgę nuo artėjančių bolševikų.
Grįžkime prie gen. S. Žukausko. Prisidėti prie Lietuvos kariuomenės kūrimo jis, deja, negalėjo, nes suirutės sąlygomis skubiai iš Kijevo atvykti į Vilnių nebuvo jokios galimybės. Kaip jau buvo sakyta, generolo ir bendrakeleivių kelionė į Vilnių per rusų bolševikų, vokiečių ir petliūrininkų frontus truko dvi savaites ir baigėsi „prieš Kalėdas“. M. Yčas atsiminimuose rašo, jog gen. S. Žukauskas spėjo pasimatyti su ministru pirmininku A. Voldemaru prieš pastarajam išvykstant į Vokietiją. K. Ališauskas patvirtina, kad 1918 m. gruodžio 19 d. ministras pirmininkas A. Voldemaras paskyrė gen. S. Žukauską krašto apsaugos ministru ir atleido gen. K. Kondratavičių iš viceministro pareigų.
Gen. S. Žukauskas atsimena: „Mane paskyrė eiti krašto apsaugos ministerio pareigas. Atvykęs į štabą susipažinau su aplinkybėmis. Pamačiau, kad ne taip lengva steigti kariuomenę, kaip maniau. Be ginklų kokia kariuomenė? O ginklų nebuvo galima gauti. Vokiečiai tada nebuvo linkę padėti. Bolševikai artinosi prie Vilniaus. Noromis nenoromis reikėjo palikti Vilnių...“ Kiek kitaip minimą faktą savo atsiminimuose interpretuoja Kazys Škirpa: „Naujoj Krašto apsaugos ministerijoj nepritapo ir generolas S. Žukauskas, kurį prof. Voldemaras buvo numatęs į krašto apsaugos ministerius. Generolas Žukauskas buvo vienu metu Vilniuje pasirodęs. Tačiau pasisukinėjęs ten kelias dienas ir įsitikinęs, jog dar nieko gera nebuvo suorganizavę, vėl išvyko“.
Šią polemiką dėl gen. S. Žukausko paskyrimo daro aiškesnę jo tarnybos lapas, surašytas 1928 m. sausio 31 d. Iš jo matyti, kad Valstybės Tarybos Prezidiumas krašto apsaugos ministru jį paskyrė 1918 m. gruodžio 10 d. Tačiau jis tų pareigų nepradėjo eiti. Ne todėl, kad būtų nusivylęs prieš jį buvusiais kariuomenės organizatoriais. Kelionėje labai išvargęs, smarkiai susirgo: iš pradžių šiltine, vėliau plaučių uždegimu. 1918 m. gruodžio 24 d. gen. S. Žukauskas buvo atleistas iš ministro pareigų ir paskirtas Krašto apsaugos ministerijos žinion. Įsakymas skambėjo taip: „Sulig įsakymo Valstybės Tarybos Trijų prezidiumo, duoto gruodžio mėn. 24 dieną Vilniuje: 1) Krašto apsaugos ministeris generolas Žukauskas paliuosuojamas nuo pildymo ministerio pareigų ir priskiriamas prie Krašto apsaugos ministerijos“. Pasirašė laikinai einantis krašto apsaugos ministro pareigas karininkas Mykolas Velykis. Liga komplikavosi ir S. Žukauskas išvyko gydytis į Gardiną, vėliau į Varšuvą.
Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, keitėsi politinė ir karinė padėtis. Rusų bolševikų kariuomenė priartėjo prie Lietuvos, 1918 m. gruodžio 23 d. užėmė Zarasus ir slinko į krašto gilumą. Gelbėti Lietuvos nepriklausomybės ėmėsi Mykolo Sleževičiaus 1918 m. gruodžio 26 d. sudaryta naujoji vyriausybė. Ji nedelsdama ėmė organizuoti Lietuvos kariuomenę. 1918 m. gruodžio 29 d. vyriausybė išleido atsišaukimą „Į Lietuvos piliečius“, kurį pasirašė ministras pirmininkas M. Sleževičius ir krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis. Jame konstatuojama: „Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibrovė Lietuvon svetimoji Rusijos kariuomenė. Ji eina atimdama iš mūsų gyventojų duoną, gyvulius ir mantą. Jos palydovai – badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai“. Skelbdama šūkį „Lietuva pavojuje!“, vyriausybė ragino: „Nelaukdami toliau nė valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos Krašto Apsaugą. Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelių, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti. Stokime drąsiai pirmi į kovą“.
Matyt, patyrus, kad ryšys telegramomis nėra patikimas, nuspręsta pasiųsti į Kijevą specialų pasiuntinį R. Chodakauską.
Kad Lietuvos Valstybės Taryba labai stokojo sumanaus ir patyrusio karininko, tvirtos organizacinės rankos bei kariško autoriteto, akivaizdžiai rodo pirmieji Lietuvos kariuomenės organizavimo žingsniai. Vyravo nuomonė, paskelbus Lietuvos neutralumą, niekas jos nepuls, todėl nereikia reguliarios kariuomenės, pakaks milicijos sienoms saugoti ir vidaus tvarkai palaikyti. Vyriausybės deklaracijoje, kurią A. Voldemaras išdėstė Valstybės Tarybos plenume 1918 m. lapkričio 14 d., sakoma: „Karo mes su niekuo nevedam ir nei vienas iš mūsų kaimynų – Vokiečių, Lenkų, Rusų ar Latvių – neturi pamato ant mūsų užsipuldinėti. Taigi didelių spėkų rubežiams saugoti mums ir nereikia“.
Tą pačią dieną (1918 m. lapkričio 11 d.), kai buvo sudaryta Laikinoji vyriausybė, ji išleido atsišaukimą „Lietuvos Piliečiai!“, raginantį visuomenę kurti vietose lietuvišką valdžią – parapijų ir apskričių komitetus. Kartu Vyriausybė iškėlė neatidėliotiną uždavinį – kurti savanorišką miliciją (lotyniškai militia – karo tarnyba). Prie Valstybės Tarybos veikusi Apsaugos komisija jau anksčiau ėmė registruoti iš Rusijos sugrįžusius lietuvius karius. Vyriausybės sudarymo dienomis Vilniuje jų buvo apie 30, o lapkričio 20 d. – jau apie 150 ir per 400 karininkų, kurių dalis, neturėdami pragyvenimo sąlygų Vilniuje, buvo išvykę į provinciją ir ten padėjo tvarkyti vietos reikalus.
Tuo tarpu virš Lietuvos nepriklausomybės jau kaupėsi juodi debesys. Karą pralaimėjusi Vokietija, vykdydama Santarvės (Antantės) reikalavimą, ėmė trauktis iš okupuotų teritorijų. Paskui ją slinko rusų raudonoji kariuomenė, realizuodama bolševikinę „pasaulinės revoliucijos“ doktriną.
1918 m. lapkričio 21 d. Apsaugos ministerija sukvietė karininkus pasitarti. Buvo prieita prie išvados, kad reikia neatidėliojant organizuoti reguliarią kariuomenę, kuri, jei sąlygos to reikalautų, galėtų būti vadinama ir milicija. Tam tikslui nutarta prie Apsaugos ministerijos sudaryti karininkų tarybą krašto apsaugos reikalams svarstyti, o ministerijoje – štabą kariuomenei organizuoti.
Netrukus, 1918 m. lapkričio 23 d., buvo išleistas Apsaugos ministerijai įsakymas Nr. 1, kuris skelbė: „l. Steigiu Apsaugos Tarybą iš šių asmenų: pulkininko Chaleckio, papulkininkio Nastopkos ir papulkininkio-daktaro Nagevičiaus. 2. Pulkininką Kubilių skiriu Apsaugos Ministerijos štabo viršininku. 3. Pulkininką Galvydį-Bykauskį skiriu vadu pirmojo pulko, steigiamojo Alytuje. Jam įsakau tuojau pradėti priruošiamąjį darbą ir pasirinkti sau reikalingąjį kadrą. Apsaugos Ministeris prof. A. Voldemaras. Štabo viršininkas Pulkininkas J. Kubilius“. Krašto apsaugos ministras A. Voldemaras labai rūpinosi į organizacinį darbą įtraukti aukštesnio laipsnio, labiau patyrusių karininkų, o tarp lietuvių jų nebuvo. Todėl krašto apsaugos viceministru buvo paskirtas generolas Kiprijonas Kondratavičius, surusėjęs baltarusis, kilęs iš Lydos apskrities. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad jam Lietuvos reikalai nerūpėjo.
1918 m. gruodžio 14 d. vokiečių karinė vadovybė pradėjo evakuoti savo kariuomenę iš Vilniaus. Mieste kilo panika, trūko karinių pajėgų, lietuviai neturėjo ginklų. Tuo sudėtingu valstybės kūrimosi metu ministras pirmininkas A. Voldemaras ir finansų ministras M. Yčas, palikę neišspręstą kariuomenės organizavimo klausimą, 1918 m. gruodžio 20 d. išvyko į Berlyną prašyti Vokietijos pagalbos Lietuvai ir išsirūpinti paskolą. Kitą dieną, gruodžio 21-ąją, į Berlyną išvyko ir Valstybės Tarybos pirmininkas A. Smetona. Sklido gandai, kad jie pabėgę nuo artėjančių bolševikų.
Grįžkime prie gen. S. Žukausko. Prisidėti prie Lietuvos kariuomenės kūrimo jis, deja, negalėjo, nes suirutės sąlygomis skubiai iš Kijevo atvykti į Vilnių nebuvo jokios galimybės. Kaip jau buvo sakyta, generolo ir bendrakeleivių kelionė į Vilnių per rusų bolševikų, vokiečių ir petliūrininkų frontus truko dvi savaites ir baigėsi „prieš Kalėdas“. M. Yčas atsiminimuose rašo, jog gen. S. Žukauskas spėjo pasimatyti su ministru pirmininku A. Voldemaru prieš pastarajam išvykstant į Vokietiją. K. Ališauskas patvirtina, kad 1918 m. gruodžio 19 d. ministras pirmininkas A. Voldemaras paskyrė gen. S. Žukauską krašto apsaugos ministru ir atleido gen. K. Kondratavičių iš viceministro pareigų.
Gen. S. Žukauskas atsimena: „Mane paskyrė eiti krašto apsaugos ministerio pareigas. Atvykęs į štabą susipažinau su aplinkybėmis. Pamačiau, kad ne taip lengva steigti kariuomenę, kaip maniau. Be ginklų kokia kariuomenė? O ginklų nebuvo galima gauti. Vokiečiai tada nebuvo linkę padėti. Bolševikai artinosi prie Vilniaus. Noromis nenoromis reikėjo palikti Vilnių...“ Kiek kitaip minimą faktą savo atsiminimuose interpretuoja Kazys Škirpa: „Naujoj Krašto apsaugos ministerijoj nepritapo ir generolas S. Žukauskas, kurį prof. Voldemaras buvo numatęs į krašto apsaugos ministerius. Generolas Žukauskas buvo vienu metu Vilniuje pasirodęs. Tačiau pasisukinėjęs ten kelias dienas ir įsitikinęs, jog dar nieko gera nebuvo suorganizavę, vėl išvyko“.
Šią polemiką dėl gen. S. Žukausko paskyrimo daro aiškesnę jo tarnybos lapas, surašytas 1928 m. sausio 31 d. Iš jo matyti, kad Valstybės Tarybos Prezidiumas krašto apsaugos ministru jį paskyrė 1918 m. gruodžio 10 d. Tačiau jis tų pareigų nepradėjo eiti. Ne todėl, kad būtų nusivylęs prieš jį buvusiais kariuomenės organizatoriais. Kelionėje labai išvargęs, smarkiai susirgo: iš pradžių šiltine, vėliau plaučių uždegimu. 1918 m. gruodžio 24 d. gen. S. Žukauskas buvo atleistas iš ministro pareigų ir paskirtas Krašto apsaugos ministerijos žinion. Įsakymas skambėjo taip: „Sulig įsakymo Valstybės Tarybos Trijų prezidiumo, duoto gruodžio mėn. 24 dieną Vilniuje: 1) Krašto apsaugos ministeris generolas Žukauskas paliuosuojamas nuo pildymo ministerio pareigų ir priskiriamas prie Krašto apsaugos ministerijos“. Pasirašė laikinai einantis krašto apsaugos ministro pareigas karininkas Mykolas Velykis. Liga komplikavosi ir S. Žukauskas išvyko gydytis į Gardiną, vėliau į Varšuvą.
Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, keitėsi politinė ir karinė padėtis. Rusų bolševikų kariuomenė priartėjo prie Lietuvos, 1918 m. gruodžio 23 d. užėmė Zarasus ir slinko į krašto gilumą. Gelbėti Lietuvos nepriklausomybės ėmėsi Mykolo Sleževičiaus 1918 m. gruodžio 26 d. sudaryta naujoji vyriausybė. Ji nedelsdama ėmė organizuoti Lietuvos kariuomenę. 1918 m. gruodžio 29 d. vyriausybė išleido atsišaukimą „Į Lietuvos piliečius“, kurį pasirašė ministras pirmininkas M. Sleževičius ir krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis. Jame konstatuojama: „Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibrovė Lietuvon svetimoji Rusijos kariuomenė. Ji eina atimdama iš mūsų gyventojų duoną, gyvulius ir mantą. Jos palydovai – badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai“. Skelbdama šūkį „Lietuva pavojuje!“, vyriausybė ragino: „Nelaukdami toliau nė valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos Krašto Apsaugą. Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelių, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti. Stokime drąsiai pirmi į kovą“.

Šioje vietoje dera trumpam sustoti ties viena problema, kuri tomis dienomis buvo itin aktuali vyriausybei: į kurį miestą pasitraukti, kad būtų galima tęsti karinį pasipriešinimą rusų bolševikų kariuomenei – į Kauną ar Gardiną. K. Ališauskas rašo: „Buvo didelis palinkimas trauktis į Gardiną, nes saugiau. Gardine lietuviai tikėjosi turėti šiokią tokią atramą. Čia organizuotis iš Vilniaus persikėlė gudų kariuomenės dalys. Tiesa, ši kariuomenė buvo tik užuomazgoje, bet tuo laiku skaičiumi buvo didesnė už lietuvių kariuomenę. Gardine buvo vokiečių pasitraukiančios armijos štabas. Vadovavo feldmaršalas Erichas fon Falkenheinas (Falkenhayn). Į jį buvo kreiptasi, kad gintų visą Lietuvą, kol lietuviai suorganizuos savo kariuomenę. Maršalas buvo labai malonus, lietuvių delegaciją priėmė gražiai ir pasakė: labai norėtų padėti, bet negali – drausmė kariuomenėje pakriko, kareiviai nebeklauso. Iš tiesų taip ir buvo. Su dideliu sunkumu vokiečiai išvedė savo armiją iš Ukrainos“.
Įsidėmėkime šį K. Ališausko liudijimą: jo prireiks, kai teks svarstyti gen. S. Žukauskui primetamus kaltinimus. O tada viršų paėmė kai kurių vyriausybės narių nusistatymas iš Vilniaus trauktis į Kauną. Taip šis miestas tapo laikinąja Lietuvos sostine.
O priešas brovėsi gilyn Lietuvą, nesutikdamas pasipriešinimo. 1918 m. gruodžio 28-30 d. rusų bolševikų kariuomenė užėmė Švenčionis ir Pabradę. 1919 m. sausio 1 d. besitraukianti vokiečių kariuomenė užleido Vilnių ginkluotiems lenkams. Vyriausybė buvo priversta palikti Vilnių ir persikelti į Kauną. 1919 m. sausio 5-6 d. Vilnių užėmė bolševikų kariuomenė. Čia tuoj atsirado Lietuvai skirta Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vadovaujama bolševikinė valdžia.
1919 m. sausio 11 d. Laikinoji vyriausybė kreipėsi į Vokietijos vyriausybę dėl vokiečių kariuomenės palikimo Lietuvoje kovai su intervencija. Vyriausybė prašė: „l. Kad vokiečių valdžia tuojau atremtų ir pašalintų iš Lietuvos Rusijos sovietų agentus ir armijas; 2. Kad vokiečių valdžia savo karine jėga gintų Lietuvos sienas, iki Laikinoji vyriausybė faktinai suorganizuos savąją armiją“. Iš kitos pusės, Santarvė (Antantė) sunerimo dėl laisvo Rusijos kariuomenės žygiavimo į Vakarus ir ultimatyviai pareikalavo, jog Vokietijos valdžia sustabdytų savo kariuomenės atsitraukimą iš Rytų, kad Lenkija ir Lietuva galėtų suorganizuoti savo ginkluotąsias pajėgas gintis nuo bolševikų puolimo. Paklusdama santarvininkams, Vokietijos valdžia sustabdė savo kariuomenės atitraukimą ir įsakė ginti Slonimo-Gardino-Kauno-Mintaujos liniją.
Laikinosios vyriausybės atsišaukimas „Į Lietuvos piliečius“ sulaukė plataus atgarsio visuomenėje. Lietuvos kariuomenės gretos ėmė smarkiai gausėti. Savanoriais stojo ne vien suaugę, bet ir moksleiviai. 1919 m. sausio 15 d. vyriausybė išleido karininkų mobilizacijos įsakymą. Jie iki vasario 1 d. turėjo prisistatyti į Kauno, Alytaus ir Gardino lietuvių komendantūras. 1919 m. vasario 13 d. Ministrų kabinetas išleido naujokų ėmimo į kariuomenę įstatymą. Buvo šaukiami asmenys, gimę 1897 ir 1898 m., kuriems iki 1919 m. sausio 1 d. suėjo 20 ir 21 metai. 1919 m. vasario 7 d. Ministrų kabinetas išleido ypatingą valstybės apsaugos įstatymą, kuris nustatė: „Kiekviena Lietuvos apskritis arba dalys gali būti paskelbtos karo stovyje. Į vietas, kur paskelbtas karo stovis, Krašto apsaugos ministerija skiria karo komendantą“. Karo komendantūroms buvo pavesta mobilizacija, įgulų priežiūra, saugumas, vietos gyventojų reikalų tvarkymas, kol susiorganizuos vietinė savivalda.
Minėti Laikinosios vyriausybės aktai bei veiksmai gerokai paspartino Lietuvos kariuomenės organizavimo darbus. Pirmosios karinės dalys buvo iš savanorių. Jų būriai rinkosi Kaune, Alytuje, Panevėžyje, Kėdainiuose, Marijampolėje ir kitose vietose.
O rusų bolševikų kariuomenė toliau slinko ir iki 1919 m. vasario mėnesio pradžios užgrobė Lietuvos rytus ir šiaurę: Varėną, Ukmergę, Panevėžį, Telšius, Mažeikius, Skuodą, t.y. du trečdalius Lietuvos teritorijos. Vasario pradžioje rusų Pskovo divizija, veikusi 150 kilometrų fronte, gavo nurodymą įvykdyti vadinamąją Nemuno sistemos operaciją. Tam tikslui divizija turėjo užimti Jurbarko-Kauno-Alytaus liniją ir pasiekti Vokietijos sieną. Puolimas prasidėjo 1919 m. vasario 7 d. ir vyko iš dviejų pusių: šiaurėje – Kėdainių, pietuose – Jiezno ir Alytaus link. Vasario 7 d. Kėdainių bei Panevėžio savanorių būriai atrėmė rusų puolimą, o kitą dieną, kai į pagalbą atvyko vokiečių batalionas, nustūmė priešą nuo miesto. Vasario 8 d. kautynėse žuvo savanoris Povilas Lukšys. Tai buvo pirmoji Lietuvos kariuomenės auka nepriklausomybės kovose. 1919 m. vasario 10 ir 13 d. įvyko kautynės prie Jiezno. Talkinant vokiečiams bolševikai buvo sumušti ir priversti pasitraukti į Aukštadvarį. Vasario 13 d. įvyko kautynės prie Alytaus, kurį gynė 1-asis pėstininkų pulkas. Kautynėse žuvo pulko vadas karininkas Antanas Juozapavičius. Tai buvo pirmoji Lietuvos kariuomenės karininkų auka nepriklausomybės kovose. Rusai buvo užėmę Alytų, tačiau lietuviai, vokiečių remiami, netrukus miestą atsiėmė.
1919 m. vasario-kovo mėn. tolesnis rusų bolševikų slinkimas lietuvių ir vokiečių pajėgų buvo sustabdytas. Bolševikų pajėgos, kurios tuo laiku buvo Lietuvoje, susidėjo iš trijų divizijų su artilerija ir kitomis pagalbinėmis ginklų rūšimis, iš viso apie 20 tūkstančių žmonių. Vėliau šios pajėgos buvo sustiprintos gautais papildymais iš Rusijos. Lietuviai tuo laiku turėjo apie 3000 dar neapmokytų savanorių. Vokiečių kariuomenės daliniai – 18, 19 ir 20 saksų pulkai – Lietuvoje išbuvo iki 1919 m. liepos mėnesio ir padėjo lietuviams kovoti su bolševikais. Jų vadas buvo gen. W. Eberhardtas, o ryšių karininkas prie lietuvių kariuomenės – D. Šrioderis (D. Schroder).
Taigi frontas trumpam laikui stabilizavosi. 1919 m. kovo 14-15 d. vokiečiai kartu su lietuviais partizanais ir kariuomenės pėstininkais užėmė Kuršėnus, Šiaulius, Joniškį, Radviliškį ir Šeduvą. Frontą Lietuvos šiaurėje, prie Mūšos upės, saugojo Joniškėlio partizanai. 1919 m. balandžio 3-8 d. lietuviai bandė dviem voromis iš Alytaus ir Kaišiadorių pulti rusus ir išvaduoti Vilnių, tačiau jėgų neužteko, o Vilnių staigiu kavalerijos prasiveržimu balandžio 19 d. užėmė lenkai.
Tokia buvo karinė padėtis Lietuvoje, kai kariuomenei pradėjo vadovauti nelengvai iš ligos patalo pakilęs gen. Silvestras Žukauskas. Vėliau jis prisimins: „Tris mėnesius mano gyvybė kovojo su mirtimi. Pagaliau pasveikau. Gen. Velykis tada ėjo krašto apsaugos ministerio pareigas. Jis mane pakvietė grįžti į kariuomenę. Atvykęs į Kauną, susipažinau su kariuomene, frontu, šaudmenų ir ginklų, karininkų ir puskarininkių būsena. Įspūdis buvo neperpuikiausias, bet ir ne taip jau blogas pagal to meto aplinkybes. Didesnė Lietuvos ploto dalis buvo bolševikų užimta. Nors bolševikų kariuomenė buvo demoralizuota, bet ji buvo gerai ginkluota ir gausi“.
Lieka neaiškios gen. S. Žukausko grįžimo iš Lenkijos į Lietuvą aplinkybės. K. Ališauskas rašo, kad karininkas (vėliau generolas) Mykolas Velykis, antrojoje vyriausybėje (1918 m. gruodžio 26 d. – 1919 m. kovo 12 d.) ėjęs krašto apsaugos ministro pareigas, „1919 m. balandžio mėnesį važinėjo Lenkijon kaip Krašto apsaugos ministerijos narys ir parsikvietė gen. S. Žukauską“. K. Ališausko surinktoje medžiagoje, kuria, kaip jau buvo sakyta, naudojosi straipsnio apie gen. S. Žukauską autorius Jurgis Jašinskas, buvo fragmentiškų žinių iš generolo gydymosi Varšuvoje laikotarpio. Išvykdamas gydytis į Varšuvą, S. Žukauskas pranešęs vyriausybei, kad „būsiąs ten ir ten, ir pasveikęs, tuojau grįšiąs į Lietuvą“. Sirgęs labai sunkiai, „daugiau kaip tris mėnesius kankinęsis tarp mirties ir gyvybės“. Lenkijos kariuomenės vadovybė, gerai žinodama gen. S. Žukausko kaip vado ir karinio stratego sugebėjimus, „visaip stengėsi prikalbinti jį pasilikti Lenkijoje ir priimti jam pažadamas aukštas pareigas Lenkijos kariuomenėje“. Keldamasis iš ligos patalo ir stiprėdamas, generolas „neatsisakydavęs priimti lenkų laikraštininkų, kurie gen. Žukausko pasisakymus savo laikraščiuose perpindavę Lenkijos-Lietuvos unijos pagražinimais. Iš to ir pasklidęs gandas būk gen. S. Žukauskas esąs lenkomanas“.
Įsidėmėkime šį K. Ališausko liudijimą: jo prireiks, kai teks svarstyti gen. S. Žukauskui primetamus kaltinimus. O tada viršų paėmė kai kurių vyriausybės narių nusistatymas iš Vilniaus trauktis į Kauną. Taip šis miestas tapo laikinąja Lietuvos sostine.
O priešas brovėsi gilyn Lietuvą, nesutikdamas pasipriešinimo. 1918 m. gruodžio 28-30 d. rusų bolševikų kariuomenė užėmė Švenčionis ir Pabradę. 1919 m. sausio 1 d. besitraukianti vokiečių kariuomenė užleido Vilnių ginkluotiems lenkams. Vyriausybė buvo priversta palikti Vilnių ir persikelti į Kauną. 1919 m. sausio 5-6 d. Vilnių užėmė bolševikų kariuomenė. Čia tuoj atsirado Lietuvai skirta Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vadovaujama bolševikinė valdžia.
1919 m. sausio 11 d. Laikinoji vyriausybė kreipėsi į Vokietijos vyriausybę dėl vokiečių kariuomenės palikimo Lietuvoje kovai su intervencija. Vyriausybė prašė: „l. Kad vokiečių valdžia tuojau atremtų ir pašalintų iš Lietuvos Rusijos sovietų agentus ir armijas; 2. Kad vokiečių valdžia savo karine jėga gintų Lietuvos sienas, iki Laikinoji vyriausybė faktinai suorganizuos savąją armiją“. Iš kitos pusės, Santarvė (Antantė) sunerimo dėl laisvo Rusijos kariuomenės žygiavimo į Vakarus ir ultimatyviai pareikalavo, jog Vokietijos valdžia sustabdytų savo kariuomenės atsitraukimą iš Rytų, kad Lenkija ir Lietuva galėtų suorganizuoti savo ginkluotąsias pajėgas gintis nuo bolševikų puolimo. Paklusdama santarvininkams, Vokietijos valdžia sustabdė savo kariuomenės atitraukimą ir įsakė ginti Slonimo-Gardino-Kauno-Mintaujos liniją.
Laikinosios vyriausybės atsišaukimas „Į Lietuvos piliečius“ sulaukė plataus atgarsio visuomenėje. Lietuvos kariuomenės gretos ėmė smarkiai gausėti. Savanoriais stojo ne vien suaugę, bet ir moksleiviai. 1919 m. sausio 15 d. vyriausybė išleido karininkų mobilizacijos įsakymą. Jie iki vasario 1 d. turėjo prisistatyti į Kauno, Alytaus ir Gardino lietuvių komendantūras. 1919 m. vasario 13 d. Ministrų kabinetas išleido naujokų ėmimo į kariuomenę įstatymą. Buvo šaukiami asmenys, gimę 1897 ir 1898 m., kuriems iki 1919 m. sausio 1 d. suėjo 20 ir 21 metai. 1919 m. vasario 7 d. Ministrų kabinetas išleido ypatingą valstybės apsaugos įstatymą, kuris nustatė: „Kiekviena Lietuvos apskritis arba dalys gali būti paskelbtos karo stovyje. Į vietas, kur paskelbtas karo stovis, Krašto apsaugos ministerija skiria karo komendantą“. Karo komendantūroms buvo pavesta mobilizacija, įgulų priežiūra, saugumas, vietos gyventojų reikalų tvarkymas, kol susiorganizuos vietinė savivalda.
Minėti Laikinosios vyriausybės aktai bei veiksmai gerokai paspartino Lietuvos kariuomenės organizavimo darbus. Pirmosios karinės dalys buvo iš savanorių. Jų būriai rinkosi Kaune, Alytuje, Panevėžyje, Kėdainiuose, Marijampolėje ir kitose vietose.
O rusų bolševikų kariuomenė toliau slinko ir iki 1919 m. vasario mėnesio pradžios užgrobė Lietuvos rytus ir šiaurę: Varėną, Ukmergę, Panevėžį, Telšius, Mažeikius, Skuodą, t.y. du trečdalius Lietuvos teritorijos. Vasario pradžioje rusų Pskovo divizija, veikusi 150 kilometrų fronte, gavo nurodymą įvykdyti vadinamąją Nemuno sistemos operaciją. Tam tikslui divizija turėjo užimti Jurbarko-Kauno-Alytaus liniją ir pasiekti Vokietijos sieną. Puolimas prasidėjo 1919 m. vasario 7 d. ir vyko iš dviejų pusių: šiaurėje – Kėdainių, pietuose – Jiezno ir Alytaus link. Vasario 7 d. Kėdainių bei Panevėžio savanorių būriai atrėmė rusų puolimą, o kitą dieną, kai į pagalbą atvyko vokiečių batalionas, nustūmė priešą nuo miesto. Vasario 8 d. kautynėse žuvo savanoris Povilas Lukšys. Tai buvo pirmoji Lietuvos kariuomenės auka nepriklausomybės kovose. 1919 m. vasario 10 ir 13 d. įvyko kautynės prie Jiezno. Talkinant vokiečiams bolševikai buvo sumušti ir priversti pasitraukti į Aukštadvarį. Vasario 13 d. įvyko kautynės prie Alytaus, kurį gynė 1-asis pėstininkų pulkas. Kautynėse žuvo pulko vadas karininkas Antanas Juozapavičius. Tai buvo pirmoji Lietuvos kariuomenės karininkų auka nepriklausomybės kovose. Rusai buvo užėmę Alytų, tačiau lietuviai, vokiečių remiami, netrukus miestą atsiėmė.
1919 m. vasario-kovo mėn. tolesnis rusų bolševikų slinkimas lietuvių ir vokiečių pajėgų buvo sustabdytas. Bolševikų pajėgos, kurios tuo laiku buvo Lietuvoje, susidėjo iš trijų divizijų su artilerija ir kitomis pagalbinėmis ginklų rūšimis, iš viso apie 20 tūkstančių žmonių. Vėliau šios pajėgos buvo sustiprintos gautais papildymais iš Rusijos. Lietuviai tuo laiku turėjo apie 3000 dar neapmokytų savanorių. Vokiečių kariuomenės daliniai – 18, 19 ir 20 saksų pulkai – Lietuvoje išbuvo iki 1919 m. liepos mėnesio ir padėjo lietuviams kovoti su bolševikais. Jų vadas buvo gen. W. Eberhardtas, o ryšių karininkas prie lietuvių kariuomenės – D. Šrioderis (D. Schroder).
Taigi frontas trumpam laikui stabilizavosi. 1919 m. kovo 14-15 d. vokiečiai kartu su lietuviais partizanais ir kariuomenės pėstininkais užėmė Kuršėnus, Šiaulius, Joniškį, Radviliškį ir Šeduvą. Frontą Lietuvos šiaurėje, prie Mūšos upės, saugojo Joniškėlio partizanai. 1919 m. balandžio 3-8 d. lietuviai bandė dviem voromis iš Alytaus ir Kaišiadorių pulti rusus ir išvaduoti Vilnių, tačiau jėgų neužteko, o Vilnių staigiu kavalerijos prasiveržimu balandžio 19 d. užėmė lenkai.
Tokia buvo karinė padėtis Lietuvoje, kai kariuomenei pradėjo vadovauti nelengvai iš ligos patalo pakilęs gen. Silvestras Žukauskas. Vėliau jis prisimins: „Tris mėnesius mano gyvybė kovojo su mirtimi. Pagaliau pasveikau. Gen. Velykis tada ėjo krašto apsaugos ministerio pareigas. Jis mane pakvietė grįžti į kariuomenę. Atvykęs į Kauną, susipažinau su kariuomene, frontu, šaudmenų ir ginklų, karininkų ir puskarininkių būsena. Įspūdis buvo neperpuikiausias, bet ir ne taip jau blogas pagal to meto aplinkybes. Didesnė Lietuvos ploto dalis buvo bolševikų užimta. Nors bolševikų kariuomenė buvo demoralizuota, bet ji buvo gerai ginkluota ir gausi“.
Lieka neaiškios gen. S. Žukausko grįžimo iš Lenkijos į Lietuvą aplinkybės. K. Ališauskas rašo, kad karininkas (vėliau generolas) Mykolas Velykis, antrojoje vyriausybėje (1918 m. gruodžio 26 d. – 1919 m. kovo 12 d.) ėjęs krašto apsaugos ministro pareigas, „1919 m. balandžio mėnesį važinėjo Lenkijon kaip Krašto apsaugos ministerijos narys ir parsikvietė gen. S. Žukauską“. K. Ališausko surinktoje medžiagoje, kuria, kaip jau buvo sakyta, naudojosi straipsnio apie gen. S. Žukauską autorius Jurgis Jašinskas, buvo fragmentiškų žinių iš generolo gydymosi Varšuvoje laikotarpio. Išvykdamas gydytis į Varšuvą, S. Žukauskas pranešęs vyriausybei, kad „būsiąs ten ir ten, ir pasveikęs, tuojau grįšiąs į Lietuvą“. Sirgęs labai sunkiai, „daugiau kaip tris mėnesius kankinęsis tarp mirties ir gyvybės“. Lenkijos kariuomenės vadovybė, gerai žinodama gen. S. Žukausko kaip vado ir karinio stratego sugebėjimus, „visaip stengėsi prikalbinti jį pasilikti Lenkijoje ir priimti jam pažadamas aukštas pareigas Lenkijos kariuomenėje“. Keldamasis iš ligos patalo ir stiprėdamas, generolas „neatsisakydavęs priimti lenkų laikraštininkų, kurie gen. Žukausko pasisakymus savo laikraščiuose perpindavę Lenkijos-Lietuvos unijos pagražinimais. Iš to ir pasklidęs gandas būk gen. S. Žukauskas esąs lenkomanas“.
ANIČAS Jonas. Generolas Silvestras Žukauskas.
Vilnius: LR Krašto apsaugos ministerija, 2006, p. 55-66.