Kasmet kovo 16-ąją pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas, kai po 1863 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Lietuviškos knygos ir laikraščiai ėjo iš rankų į rankas. Nepaisant to, kad už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, knygos buvo platinamos itin aktyviai. Daugiau apie tai - Jono Rudoko tekste „Knygnešių organizacijos“.
Jonas Rudokas
„Knygnešių organizacijos“
Sūduvos laikotarpis mūsų tautiniame judėjime – tai ir didvyriškos tautos kovos dėl savojo raidyno metas. Apie šią kovą jau teko pasakoti kiek anksčiau, dabar atėjo eilė specialiai prisiminti knygnešių – spaudos platinimo – organizacijas, kurios tuo laikotarpiu mūsų krašte jau ypač aktyviai veikė. Jų indėlis mūsų laisvės kovoms didžiulis – juk tikrai nebuvo lengva ir paprasta padaryti taip, kad išvengę kelyje dešimčių caro žandarų ir šnipų žabangų lietuviški laikraščiai, maldaknygės, knygos, didelės ir mažos, atspausdintos užsienyje, pasiektų Zarasus ar Šiaulius. Ir priversti caro valdžią atšaukti spaudos draudimą pavyko daugiausia dėl to, kad ji nepajėgė užgniaužti draudžiamosios spaudos platinimo Lietuvoje, nes jis buvo gerai organizuotas, jis pavertė niekais didžiules caro valdžios pastangas priversti lietuvius rašyti kitokiomis raidėmis.
Bet tai dar ne visi šių organizacijų nuopelnai, nes lietuviškos spaudos draudimo sąlygomis laikraščių, knygų platinimas nebuvo toks paprastas ir pelningas verslas, kaip tvirtina vienas JAV profesorius. Jo manymu, garsusis mūsų lietuvybės rėmėjas Vilniuje ir visoje Lietuvoje „Petras Vileišis, susikaupęs pradinį kapitalą iš knygų kontrabandos, statydino tiltus visoje Rusijos imperijoje ir garsėjo kaip vienas turtingiausių miesto piliečių“. Tačiau tai dviguba netiesa ir P. Vileišio, ir knygnešių atžvilgiu. Šis inžinierius, verslininkas rašė knygeles apie tai, kaip geriau tvarkyti ūkį, dirbti žemę ir leido jas savo lėšomis. Taip teko daryti ir M. Valančiui, ir daugeliui kitų autorių, tiesa, buvo dar vienas kelias – leisti spaudą visuomenės suaukotomis lėšomis. Nes tais laikais lietuviškų knygų, periodikos leidyba ir platinimas (išskyrus nebent maldaknyges, leidžiamas dideliais tiražais) buvo visai ne verslas, pelną nešantis, bet draudžiama, o todėl slapta ir labai pavojinga visuomeninė-politinė veikla nelegaliose organizacijose.
Žinoma, „tai buvo paprastos kaimo jaunimo: ūkininkaičių ir kaimo amatininkų švietimosi draugijos, statančios sau tikslą skaityti, platinti ir pagelbėti parsigabenti lietuviškas knygas ir laikraščius. Objektyviai betgi jos auklėjo savo narius ir platino aplinkumoj priešvaldiškas nuotaikas, traukė mases į aktyvų dalyvavimą tautinio pasiliuosavimo judėjime... Valdžios organai nesuprato visos tų draugijų, reikšmės, gilumos, jie matė tik išviršinę jų pusę“, t.y. draudžiamosios spaudos platinimą.
Iš tiesų įsijungę į nelegalias organizacijas inteligentai ir paprasti valstiečiai palaipsniui tapdavo politiškai ir tautiškai susipratusiais žmonėmis, kovotojais dėl savo tautos teisių. Praktiškas, konkretus, nors ir pavojingas darbas tam padeda turbūt labiau, nei kalbos, agitacija. Taip caro valdžia, drausdama spaudą, ne tik kenkė, bet vis dėlto ir nemažai padėjo mūsų tautiniam judėjimui, sąmoningos tautos formavimuisi – žinoma, to nenorėdama.
Knygnešiai, spaudos platintojai nešė žmonėms kultūrą, šviesą – o tai iš esmės buvo naudinga ne vien mums, bet ir Rusijos valstybei, valdžiai. Bet ji visomis išgalėmis trukdė tą daryti, gaudė, baudė knygnešius, naikino ir maldaknyges, ir knygeles su praktiškais patarimais ūkininkams vien todėl, kad jai nepatiko raidės, kuriomis jos buvo spausdinamos. Taip caro valdžia paskatino lietuvius kurti slaptas, priešiškas valdžios politikai organizacijas, ugdė sau priešus, daugiausia iš valstiečių – padėjo jiems suprasti esant pavergtos, engiamos tautos nariais, ir tokių atsirado tūkstančiai.
Kas tai buvo per organizacijos, kaip jos veikė? Žymiausias mūsų knygnešystės žinovas istorikas V. Merkys (1929-2012), daugelį metų tyręs šią temą, parašęs apie tai ne vieną gerą knygą, suskaičiavo, kad 1885-1904 m. jų veikė net dvidešimt penkios visuose Lietuvos regionuose, išskyrus Vilniaus kraštą, – Kauno, Šiaulių, Raseinių, Panevėžio, Marijampolės, Zarasų apskrityse. Daugelis jų, tiesa, smulkios, po 5-10 narių, bet buvo ir „Sietynas“ su 70 narių, Artojų sąjunga – iki 48 narių. Stambesnės organizacijos ne tik platino spaudą dideliais kiekiais, vos ne po visą Lietuvą, bet ir organizavo knygų leidybą.
Pirmąją knygnešių organizaciją sukūrė pats vyskupas M. Valančius jau 1867-1870 metais, organizavęs, finansavęs ir pirmųjų lietuviškų knygų leidybą užsienyje: religinės literatūros, taip pat savo labai populiarių beletristikos knygų („Palangos Juzė“, „Vaikų knygelė“ ir kt.) ir politinių brošiūrų: „Jis pirmas parodė kelią į Prūsus“. Tai buvo specifinė, ypatinga organizacija – rėmėsi daugiausia jaunais kunigais, bet jos žemutinėje grandyje aktyviai veikė ir valstiečiai, amatininkai.
M. Valančiaus organizacija aprūpino spauda Kauno guberniją, o Sūduvoje veikė Sudargo klebono Martyno Sederavičiaus (1829-1907), Marijampolės apskrities mokyklos ir Seinių kunigų seminarijos auklėtinio, vadovaujami knygnešiai. Gyvendamas prie pat Vokietijos sienos klebonas turėjo geras sąlygas ne tik platinti, bet ir leisti knygas, daugiausia religinio turinio. Jam knygas rengti padėjo, rėmė stambiomis sumomis jų leidybą iš Žemaitijos atkeliavęs bajoras Serafinas Kušeliauskas, lėšų gaudavo ir iš apylinkės kunigų. Knygas platino ne tik Sūduvoje, bet ir Žemaitijoje, pasiekdavo net Vilnių.
Kitoms organizacijoms vadovavo pasauliečiai inteligentai ir net valstiečiai – dėl to šių vaidmuo jose buvo kur kas didesnis. Apie 1885 m., dar „Aušrai“ gyvuojant, Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsčiuje susikūrė vadinamoji Garšvių bendrovė, išsilaikiusi ilgiausiai iš visų – apie 10 metų. Joje tebuvo 9 nariai, bet ją nuolatos rėmė net 45 žmonės, ji platino daugiausia švietėjišką literatūrą, periodiką. Manoma, kad faktiškasis jos vadovas buvo pats garsiausias mūsų knygnešys Jurgis Bielinis (1846-1918), net Ministru vadintas. Garšviečiai veždavo patys ar siųsdavo knygas ir į Vilniaus kraštą, Rygą, net Rusiją ir JAV.
„Atgajos“ draugijai, veikusiai Joniškio ir Gruzdžių apylinkėse, vadovavo Matas Slančiauskas (1850-1924). Baigęs vos daraktorių mokslus, jis buvo išsilavinęs, mokėjo svetimų kalbų, turėjo sukaupęs 600 tomų biblioteką, pats mokė vaikus. Surinko daug tautosakos, kurią siuntė J. Basanavičiui, bendravo su K. Griniumi, J. Jablonskiu, Vaižgantu. Jo kartu su gydytoju Liudu Vaineikiu ir valstiečiu Jonu Trumpuliu sukurta draugija turėjo net savo statutą, kuriame svarbiausiu uždaviniu paskelbė karą prieš tautinę priespaudą. Draugija daug dėmesio skyrė valstiečiams, jų švietimui, tyrinėjo jų skurdo priežastis. Knygas daugiausia platino apskrities šiaurinėje dalyje.
Žinoma, ir caro valdžia pripažino svarbų šių organizacijų vaidmenį, todėl iš kailio nėrėsi, siekdama jas išnaikinti, grūdo knygnešius į kalėjimus, be teismo trėmė į Šiaurę. Bet tos represijos laukiamų rezultatų nedavė: žmonės išmoko konspiracijos paslapčių, vietoj likviduotų organizacijų atsirasdavo naujos, kurios tęsė šventąją kovą – iki tol, kol ji buvo laimėta.
Apie vieną tokią organizaciją – „Sietyną“, veikusią Marijampolės apskrityje 1894-1897 m., reikia papasakoti kiek plačiau dėl kelių rimtų priežasčių. Visų pirma, ji buvo stambiausia iš visų ir daug nuveikė dėka savo plačių užmojų, dėl patogios geografinės padėties, taip pat ir Sūduvos gyventojų tautinio susipratimo, visuomeninio aktyvumo. Ir dar todėl ši draugija verta dėmesio, kad jos byla, spręsta 1896-1899 m., plačiai nuskambėjo, pateko į istoriją, pasiekė patį carą. O negailestingos valdžios represijos kaltinamiesiems šioje byloje skaudžiai atsiliepė tautiniam judėjimui Sūduvoje.
Idėją įkurti slaptą draugiją, kuri visų pirma padėtų kaimo jaunimui šviestis – aprūpintų jį knygomis, laikraščiais, kilo Vincui Šlekiui (1870-1946), baigusiam šešias Marijampolės gimnazijos klases, gyvenančiam Mokolų kaime, aktyviam išeivijos laikraščio „Vienybė Lietuvininkų“ bendradarbiui. Jis ir tapo „Sietyno“ pirmininku, o artimiausi jo pagalbininkai buvo Juozas Kačergis, pirmasis lietuvis prekybininkas šiame krašte, ir Jonas Čėsnas, abu valstiečių kilmės inteligentai. Draugijos įstatuose pagrindiniu jos tikslu buvo paskelbta „šelpti lietuvystę“ – kovoti prieš tautinę priespaudą įkūrus savo biblioteką, platinant knygas, renkant tautosaką, taip pat laikantis blaivybės. Draugijos nariai, daugiausia valstiečiai, mokėjo nario mokestį, dalis jų tapo knygnešiais – gabeno knygas per Rusijos-Vokietijos sieną. Bet ją knygomis aprūpindavo ir kiti knygnešiai, draugijai nepriklausantys. Marijampolėje buvo įkurtas draudžiamosios spaudos sandėlis, iš kur ji pasiekdavo Alytų, Kalvariją, Zapyškį, net ir Maskvą, Peterburgą.
Sietyniečių veiklai didelę įtaką darė varpininkai, ypač lyderiai – K. Grinius, J. Bagdonas, S. Matulaitis, nors patys jie draugijai ir nepriklausė. Draugija greitai išsiplėtė – greta centrinės organizacijos atsirado ir 8 kuopelės tolimesnėse apylinkėse. Draugijos nariai griežtai laikėsi konspiracijos, bet įkliuvo ją aptarnavę knygnešiai. Valdžia, ypač Marijampolės ir Naumiesčio apskričių žandarų vadas Andrėjus Vonsiackis, atrodo, tikėjosi aptikę nelegalios organizacijos, vadovaujančios visam mūsų tautiniam judėjimui, pėdsakus, todėl veikė labai energingai, suėmė kelias dešimtis įtariamųjų, padarė apie šimtą kratų, įtarinėjo visus vietos lietuvių inteligentus, moksleivius. Byloje buvo kaltinami 34 asmenys, iš jų 4 nepavyko surasti, tarp jų ir V. Šlekio.
Žinoma, ir caro valdžia pripažino svarbų šių organizacijų vaidmenį, todėl iš kailio nėrėsi, siekdama jas išnaikinti, grūdo knygnešius į kalėjimus, be teismo trėmė į Šiaurę. Bet tos represijos laukiamų rezultatų nedavė: žmonės išmoko konspiracijos paslapčių, vietoj likviduotų organizacijų atsirasdavo naujos, kurios tęsė šventąją kovą – iki tol, kol ji buvo laimėta.
Apie vieną tokią organizaciją – „Sietyną“, veikusią Marijampolės apskrityje 1894-1897 m., reikia papasakoti kiek plačiau dėl kelių rimtų priežasčių. Visų pirma, ji buvo stambiausia iš visų ir daug nuveikė dėka savo plačių užmojų, dėl patogios geografinės padėties, taip pat ir Sūduvos gyventojų tautinio susipratimo, visuomeninio aktyvumo. Ir dar todėl ši draugija verta dėmesio, kad jos byla, spręsta 1896-1899 m., plačiai nuskambėjo, pateko į istoriją, pasiekė patį carą. O negailestingos valdžios represijos kaltinamiesiems šioje byloje skaudžiai atsiliepė tautiniam judėjimui Sūduvoje.
Idėją įkurti slaptą draugiją, kuri visų pirma padėtų kaimo jaunimui šviestis – aprūpintų jį knygomis, laikraščiais, kilo Vincui Šlekiui (1870-1946), baigusiam šešias Marijampolės gimnazijos klases, gyvenančiam Mokolų kaime, aktyviam išeivijos laikraščio „Vienybė Lietuvininkų“ bendradarbiui. Jis ir tapo „Sietyno“ pirmininku, o artimiausi jo pagalbininkai buvo Juozas Kačergis, pirmasis lietuvis prekybininkas šiame krašte, ir Jonas Čėsnas, abu valstiečių kilmės inteligentai. Draugijos įstatuose pagrindiniu jos tikslu buvo paskelbta „šelpti lietuvystę“ – kovoti prieš tautinę priespaudą įkūrus savo biblioteką, platinant knygas, renkant tautosaką, taip pat laikantis blaivybės. Draugijos nariai, daugiausia valstiečiai, mokėjo nario mokestį, dalis jų tapo knygnešiais – gabeno knygas per Rusijos-Vokietijos sieną. Bet ją knygomis aprūpindavo ir kiti knygnešiai, draugijai nepriklausantys. Marijampolėje buvo įkurtas draudžiamosios spaudos sandėlis, iš kur ji pasiekdavo Alytų, Kalvariją, Zapyškį, net ir Maskvą, Peterburgą.
Sietyniečių veiklai didelę įtaką darė varpininkai, ypač lyderiai – K. Grinius, J. Bagdonas, S. Matulaitis, nors patys jie draugijai ir nepriklausė. Draugija greitai išsiplėtė – greta centrinės organizacijos atsirado ir 8 kuopelės tolimesnėse apylinkėse. Draugijos nariai griežtai laikėsi konspiracijos, bet įkliuvo ją aptarnavę knygnešiai. Valdžia, ypač Marijampolės ir Naumiesčio apskričių žandarų vadas Andrėjus Vonsiackis, atrodo, tikėjosi aptikę nelegalios organizacijos, vadovaujančios visam mūsų tautiniam judėjimui, pėdsakus, todėl veikė labai energingai, suėmė kelias dešimtis įtariamųjų, padarė apie šimtą kratų, įtarinėjo visus vietos lietuvių inteligentus, moksleivius. Byloje buvo kaltinami 34 asmenys, iš jų 4 nepavyko surasti, tarp jų ir V. Šlekio.
Byla išspręsta be teismo, administracine tvarka. Šeši kaltinamieji (tarp jų J. Kačergis, J. Čėsnas) ištremti į Viatkos guberniją trejiems metams, vienuolika gavo po 6 mėnesius kalėjimo, kitiems teko mažesnės bausmės. „Sietyno“ veiklą pratęsė 1901 m. įkurta Artojų draugija, veikusi iki pat 1905 m. Charakteringa, kad jos įkūrėjai sakė taip norėję atkeršyti žandarams už lietuvių suiminėjimus ir parodyti jiems, kad jų pastangos užgniaužti lietuvių susipratimą yra bergždžios. Ir tas jiems pavyko...
A. Vonsiackis visiems laikams įrašytas mūsų tautos istorijoje kaip ypač pavojingas ir žiaurus tautinio judėjimo persekiotojas, galima sakyti – budelis, jo pavardę dar teks minėti. Tačiau jo juodojo darbo Sūduvoje rezultatai nebuvo labai dideli: sietyniečiai nelaisvėje, tardymuose laikėsi tvirtai, protingai, todėl į kalėjimus pateko vos dešimtadalis draugijos narių. O patį vertingiausią laimikį – varpininkų organizaciją – A. Vonsiackis, jo žandarai pražiopsojo, ir tai buvo mūsų laimė: sunku įsivaizduoti, kas būtų atsitikę, jeigu ši organizacija būtų sutriuškinta, išblaškyta.
Tiesa, keletas varpininkų nukentėjo kartu su sietyniečiais. Labiausiai Petras Matulaitis (1865-1900), Maskvos universiteto auklėtinis, S. Matulaičio pusbrolis, taip pat gydytojas, „Šviesos“, „Varpo“, „Ūkininko“ korespondentas, artimas V. Kudirkos pagalbininkas – „Varpo“ finansinių reikalų tvarkytojas, o tai buvo labai sunkios ir svarbios pareigos. Metus išlaikytą kalėjime jį 1899 m. ištrėmė į Viatkos guberniją, kur gydydamas ligonius šiltinės epidemijos metu pats užsikrėtė ir anksti mirė. Kalėjimo duonos teko paragauti ir poetui P. Vaičaičiui, o J. Bagdonui, palikus užstatą, pavyko pasprukti į JAV. Į Šiaurę, kaip jau rašyta, turėjo iškeliauti S. Matulaitis.
Bet dėl to varpininkų veikla Sūduvoje nenutrūko, ir rusų valdžia pripažino, kad „žandarų karininkas Vonsiackis nedaug tesustabdė lietuvių tautinį žygiavimą“. Tačiau mūsų tautinio judėjimo centras, žymiai pablogėjus veikimo sąlygoms dėl sugriežtintos policijos priežiūros, taip pat turbūt ir dėl V. Kudirkos mirties 1899 m. lapkritį, palaipsniui čia persikėlė į Šiaulių kraštą: „90-jų metų pusėje suvalkinio lietuvių sąjūdžio persekiotojo lenkų kilmės žandarų viršininko Vonsiackio įvykdyti veikėjų suėmimai, daugiausia palietę „Varpo“ ir „Ūkininko“ darbuotojus, kuriam laikui apsilpnino šiųjų dalyvavimą ir įtaką tautiniam pasauliečių darbui, kurio priekyje dabar atsistoja už juos jaunesni Kauninės Nemuno pusės veikėjai, daugiausia išėję Šiaulių, o vėliau ir kitas gimnazijas: Povilas Višinskis, Jonas Vileišis ir kiti“. Tą tvirtino ir labai aktyvus tautinio judėjimo dalyvis Augustinas Janulaitis: „Gyva tuomet buvo Šiauliuose. Galvose virte virė. Stamantrios organizacijos nebuvo. Buvo artimi, pažįstami surišti tarp savęs įvairiais ryšiais“.
A. Vonsiackis visiems laikams įrašytas mūsų tautos istorijoje kaip ypač pavojingas ir žiaurus tautinio judėjimo persekiotojas, galima sakyti – budelis, jo pavardę dar teks minėti. Tačiau jo juodojo darbo Sūduvoje rezultatai nebuvo labai dideli: sietyniečiai nelaisvėje, tardymuose laikėsi tvirtai, protingai, todėl į kalėjimus pateko vos dešimtadalis draugijos narių. O patį vertingiausią laimikį – varpininkų organizaciją – A. Vonsiackis, jo žandarai pražiopsojo, ir tai buvo mūsų laimė: sunku įsivaizduoti, kas būtų atsitikę, jeigu ši organizacija būtų sutriuškinta, išblaškyta.
Tiesa, keletas varpininkų nukentėjo kartu su sietyniečiais. Labiausiai Petras Matulaitis (1865-1900), Maskvos universiteto auklėtinis, S. Matulaičio pusbrolis, taip pat gydytojas, „Šviesos“, „Varpo“, „Ūkininko“ korespondentas, artimas V. Kudirkos pagalbininkas – „Varpo“ finansinių reikalų tvarkytojas, o tai buvo labai sunkios ir svarbios pareigos. Metus išlaikytą kalėjime jį 1899 m. ištrėmė į Viatkos guberniją, kur gydydamas ligonius šiltinės epidemijos metu pats užsikrėtė ir anksti mirė. Kalėjimo duonos teko paragauti ir poetui P. Vaičaičiui, o J. Bagdonui, palikus užstatą, pavyko pasprukti į JAV. Į Šiaurę, kaip jau rašyta, turėjo iškeliauti S. Matulaitis.
Bet dėl to varpininkų veikla Sūduvoje nenutrūko, ir rusų valdžia pripažino, kad „žandarų karininkas Vonsiackis nedaug tesustabdė lietuvių tautinį žygiavimą“. Tačiau mūsų tautinio judėjimo centras, žymiai pablogėjus veikimo sąlygoms dėl sugriežtintos policijos priežiūros, taip pat turbūt ir dėl V. Kudirkos mirties 1899 m. lapkritį, palaipsniui čia persikėlė į Šiaulių kraštą: „90-jų metų pusėje suvalkinio lietuvių sąjūdžio persekiotojo lenkų kilmės žandarų viršininko Vonsiackio įvykdyti veikėjų suėmimai, daugiausia palietę „Varpo“ ir „Ūkininko“ darbuotojus, kuriam laikui apsilpnino šiųjų dalyvavimą ir įtaką tautiniam pasauliečių darbui, kurio priekyje dabar atsistoja už juos jaunesni Kauninės Nemuno pusės veikėjai, daugiausia išėję Šiaulių, o vėliau ir kitas gimnazijas: Povilas Višinskis, Jonas Vileišis ir kiti“. Tą tvirtino ir labai aktyvus tautinio judėjimo dalyvis Augustinas Janulaitis: „Gyva tuomet buvo Šiauliuose. Galvose virte virė. Stamantrios organizacijos nebuvo. Buvo artimi, pažįstami surišti tarp savęs įvairiais ryšiais“.
Iš Jono Rudoko knygos „Žygis į nepriklausomybę“,
Vilnius: Gairės, 2017, p. 255-262.
