1919 metų spalio 8 dienos ankstų rytą maištininkais apsimetę lenkų daliniai pradėjo puolimą Vilniaus link, pralaužę neskaitlingų lietuvių pajėgų pasipriešinimą. Kaimyninės šalies pajėgos netruko užimti Vilnių ir nemažus plotus aplink jį. Vilniaus krašto užėmimas ir šiandien kelia nemažai diskusijų bei aistrų, tačiau kodėl lenkams taip prireikė Lietuvos sostinės? Atsakymą į šį klausimą galite rasti Jono Rudoko tekste.
Jonas Rudokas
Kodėl lenkams taip prireikė Vilniaus?
Kaip jau buvo rašyta, Vilniaus, kadaise buvusios didžiulės daugiatautės LDK sostinės, gyventojų sudėtis visada buvo marga, dėl to XX a. pradžioje kuriantis tautinėms valstybėms varžybos dėl jo ir viso Vilniaus krašto buvo neišvengiamos, ir tai „iš tiesų buvo idėjų, judėjimų ir valstybių varžybos“. Jos tada vyko ir dėl kitų buvusios LDK žemių. Lenkai labai pretendavo į Lvovą, kuris, skirtingai nuo Vilniaus, gana ilgą laiką, 1349-1772 m., buvo Lenkijos karalystės dalis. J. Pilsudskis jau 1918 m. pareiškė, kad savo sienas rytuose Lenkija nubrėš ginklu.
Tiesa, XX a. pradžioje buvo atsiradęs vadinamojo krajovcų (kraštiečių) judėjimo su M. Romeriu priešakyje sukurtas ir smarkiai propaguojamas projektas, kurį įgyvendinus tikėtasi tokių varžybų išvengti. Jo šalininkai skelbė, kad galima ir reikia kurti tokią naują valstybę buvusios LDK teritorijoje, kurios lygiateisiais piliečiais būtų lietuviai, lenkai, baltarusiai ir žydai. Taip, jų manymu, būtų galima sutaikyti Lietuvos lenkus ir atgimstančią lietuvių tautą, užtikrinti demokratinę būsimos valstybės santvarką, pagaliau – užgesinti tautų tarpusavio nesantaiką buvusiose LDK žemėse.
Teoriškai tai atrodo gražu, tačiau iš tiesų tai buvo utopija, vakarykštės dienos idėjos: XX a. pradžia buvo tautinių valstybių kūrimosi metas, todėl kurti dar vieną Austriją-Vengriją buvo tuščias darbas. Pagaliau, kaip parodė istorija, bet kokioje daugiatautėje valstybėje būtinai atsiranda „vyresnysis brolis”, krajovcų planuojamoje tai būtų, žinoma, lenkai. Tačiau net jie šio projekto nepalaikė, ir jį greitai visi užmiršo.
Vertinant istoriškai, prisimenant LDK laikus pagrindiniai konkurentai dėl Vilniaus galėjo būti lietuviai ir baltarusiai, bet iš tikrųjų išėjo kitaip: tą dar 1909 m. prognozavo A. Smetona: „Dėl Vilniaus mes su gudais nesiriesime, mokėsime sutilpti krūvoje dėl to, kad niekatrie neturime agresyvių siekimų. Kas kita lenkai: jie buvo ir tebėra agresistai”. Iš tiesų lenkai Vilniuje buvo labai aktyvūs, į jų įtaką patekdavo ir baltarusiai, ir dalis mūsų tautiečių.
Ne tik Lietuvoje, Vilniuje Lenkija tada rodė savo agresyvumą. Žymus karo ir pokario metų Europos politikas, vienas iš Versalio taikos sutarties autorių Davidas Loidas Džordžas (D. Lloyd George) savo atsiminimuose skundėsi, kad „niekas nepridarė mums tiek nemalonumų, kiek Lenkija. Apsvaigusi nuo jauno laisvės vyno, kuriuo ją aprūpino sąjungininkai, Lenkija vėl pasijuto visagale Centrinės Europos šeimininke. Apsisprendimo principas netiko jos pretenzijoms. Ji reikalavo Galicijos, Ukrainos, Lietuvos ir dalies Baltarusijos. Lenkijos politikai tvirtino, kad „šios skirtingos tautybės priklauso lenkams, nes jas užkariavo jų protėviai”.
Bet grįžkime prie Vilniaus reikalų. Lenkai neabejojo, kad ypatingos teisės mieste ir Vilniaus krašte priklauso vien jiems, nors tikroji Lenkija buvo gana toli nuo Vilniaus, pagaliau istorikai iki tol, regis, dar nežinojo tokio fakto, kad kažkokia valstybė būtų pretendavusi į kaimyninės valstybės sostinę. Tačiau tas nesutrukdė lenkų politikams įtikinti šių savo teritorinių pretenzijų teisėtumu didelę dalį savo tautiečių, Vakarų politikų ir net istorikų. Pastarieji iki šiol, nekreipdami dėmesio į realią reikalų būklę, į Lietuvos argumentus šiuo klausimu tvirtina, kad Vilnius (ir Lvovas) – svarbiausieji Lenkijos miestai, todėl būtinai jai reikalingi. Bet dėl to neverta stebėtis: tokie nieko nepagrįsti teiginiai atsirado todėl, kad jų autoriai rėmėsi vien lenkų šaltiniais, jų propaganda buvo galinga, o tikrieji mūsų kaimynų motyvai siekiant užvaldyti Vilniją buvo visai kiti... Kam gi atiteks Vilnius turėjo nulemti du pagrindiniai veiksniai: tautų (lietuvių, lenkų, baltarusių) pastangos ir likimas, jos didenybė Istorija.
Tačiau labai klaidinga būtų manyti, kad mūsų nesantaika su pietiniais kaimynais prasidėjo tik XX a. pradžioje kilus ginčui dėl Vilniaus ir Vilnijos. Anaiptol, jų šaknys kur kas gilesnės ir rimtesnės, jos siekia XIX a. antrąją pusę, kai vyko mūsų atsiribojimas nuo lenkų, kai išsiplėtojo lietuviškas tautinis judėjimas. Lenkams jis buvo visai netikėtas ir nemalonus – juk jų lyderis J. Pilsudskis 1899 m. viename savo programinio pobūdžio laiške rašė: „Daugeliu požiūriu Lietuva – tai Lenkijos tęsinys, nes milžiniškas lenkų procentas, lenkų kalba miestuose, didelė lenkų kultūros įtaka... Kito kelio Lietuva neturi, kaip tik eiti sykiu su mumis ir kuo glaudžiausiai sykiu“. Tokia buvo jo pozicija, jos laikėsi iki pat savo gyvenimo pabaigos, kaip ir absoliuti dauguma lenkų lyderių, o ypač – Lietuvos lenkai.
Tiesa, vienas jų neeilinis atstovas, tačiau Lietuvos patriotas, jau minėtas M. Romeris dar 1908 m. Lvove lenkų kalba išleido puikią istorinę – analitinę studiją apie mūsų tautinio judėjimo priežastis, aplinkybes ir eigą. Jis labai argumentuotai paneigė daugumos savo tautiečių nuomonę, kad lietuvių bandymas atsiskirti nuo lenkų yra vien klastingas caro valdžios politikos rezultatas, o ne natūralus, dėsningas procesas. Taip tvirtinti, anot jo, būtų „legenda, kuriai pasmerkti trūksta žodžių, nes ji yra šventvagystė gyvos lietuvių Tautos atžvilgiu”.
Deja, būsimasis konstitucinės teisės profesorius ir VDU rektorius savo tautiečių neįtikino. Jie ir toliau kategoriškai neigė lietuvių tautos teisę eiti savo, kitu keliu, kaip įmanydami trukdė, kenkė mūsų tautiniam judėjimui, šmeižė jį. O vėliau, paskelbus Vasario 16-osios aktą, ėmė šmeižti ir kuriamą Lietuvos valstybę – Vakaruose. Turėdami ten galingą propagandos aparatą jie visur aiškino, kad lietuviai neturi nei savitos kultūros, nei inteligentų, todėl jų norai ir bandymai sukurti savo valstybę – utopija. Maža to, tokia valstybė nesugebėtų savarankiškai egzistuoti, todėl būtų tik neramumų židinys. Buvo ir kitokių kaltinimų Lietuvai iš lenkų pusės, aišku, visai nepagrįstų: kad mūsų valstybė sukurta vien vokiečių pastangomis, o jos valdžia tik jų marionetė, neturinti jokio vietos gyventojų pasitikėjimo ir paramos. Vėliau jie paskelbė, kad „Lietuvos kariuomenė yra bolševikų sąjungininkė, ir Lietuvos vyriausybė yra virtusi Sovietų vyriausybės įrankiu“. Tuometinis Lietuvos Prezidentas A. Smetona tokią lenkų politiką komentavo taip: „Mūsų broliai lenkai stengiasi žeminti mūsų vardą užsieniuose ir tam tikslui nesigaili nei pinigų, nei įtakų, nei pastangų. Broliškoje Prancūzijoje jie tiek paskleidė apie Lietuvą paskalų ir gandų, jog eiliniam prancūzui visai neaišku, nei kas ta Lietuva nei kam ji esanti reikalinga. Situacija kartais būna tokia, jog dažnai būna logiška laukti greitos lenkų okupacijos“.
Kodėl mūsų artimi kaimynai ir sąjungininkai praeityje, patys vos atgavę nepriklausomybę, taip negražiai elgėsi mūsų atžvilgiu, nors nekliudė kurti savo tautinės valstybės nei latviams, nei estams? Kodėl mūsų santykiai su jais dešimtmečius klostėsi taip prastai? Štai kaip atsakė į tuos klausimus žymus mūsų išeivijos istorikas Vincas Trumpa: „Tarp dviejų kaimynų nereikia nei meilės, nei neapykantos. Reikia tik vienų kitiems supratimo ir pagarbos“. O to lenkams mūsų atžvilgiu vis dėlto pritrūko, nes jie suklydo vertindami 1579 m. Liublino uniją – kad ji reiškė ne vien valstybių sujungimą, bet ir tautų susiliejimą, lietuvių atsižadėjimą savojo identiteto. Todėl lenkai „panoro ją pristatyti ne tik kaip labai svarbų praeities įvykį, bet ir kaip ateities programą“.
Dar viena priežastis – nuo senų laikų egzistuojanti (deja, tebejaučiama ir šiandien, bet apie tai gerokai toliau) lenkų arogancija mūsų tautos atžvilgiu, kurios šaknys, matyt, iš tų laikų, kai lenkas ar sulenkėjęs Lietuvos bajoras buvo ponas, dvarininkas, o mūsiškis, lietuvis, ‒ baudžiauninkas, neturtingas ir beteisis... Panašiai rašo ir žymus lenkų istorikas: „Ant XX a. slenksčio lenkų visuomenė tikrai nebuvo pasirengusi pastebėti, o juo labiau pripažinti, kad lietuviai yra savarankiška tauta ir lygiavertis partneris“. Mūsų kaimynams vadinamieji litvomanai, t.y. lietuvių tautinio judėjimo dalyviai buvo vaikai, žaidžiantys su pavojingais žaislais ir nesuprantantys jų keliamos grėsmės, juos reikia auklėti, kad ir su rykšte...
Visi lenkų lyderiai siekė, kad naujoji Lenkija būtų didelė, galinga valstybė, tačiau jų apetitai ir užmojai kiek skyrėsi. Labai įtakingos Tautinės demokratijos partijos (endekų) vadovas R. Dmovskis agitavo už unitarinę, tautinę lenkų valstybę su 1772 m. sienomis – prijungiant lietuvių, baltarusių, ukrainiečių žemes ir juos asimiliuojant. O kad tą sėkmingai ir greitai pavyktų padaryti, net nenorėjo užimti visos Baltarusijos ir Ukrainos. Kur kas didingesni buvo J. Pilsudskio planai, apie kuriuos M. Romeris išgirdo iš jo paties: įkurti Didžiąją Rytų imperiją nuo Baltijos iki Juodosios jūros, žinoma lenkų valdomą, kurios įtakoje būtų ne tik buvusios LDK tautos, bet ir latviai, estai, gal ir suomiai su rumunais. O „kad Pilsudskio idėja laimėtų, reikėjo faktiškai suimti į vienas rankas didžiausius Ukrainos, Gudų ir Lietuvos žemės plotus, ypatingai gi jų gyvybinius centrus – Vilnių, Minską ir Kijevą“.
Štai kodėl lenkams būtinai reikėjo Vilniaus, bet visai ne dėl to, kad šis miestas buvo jų širdims lygiai taip pat brangus, kaip ir Varšuva, arba kad jų lyderis, praleidęs čia savo jaunystę, tebejautė šiam miestui didelius sentimentus ir tapęs Lenkijos diktatorium – valstybės viršininku, nors ir rašoma, kad jis net apsiašarojo, kai Raudonoji armija, išvariusi iš Vilniaus lenkus, atidavė jį Lietuvai... O pacituota J. Pilsudskio mintis ypač įsidėmėtina dar ir todėl, kad taip tuo pačiu pripažįstama, kad Vilnius – gyvybinis Lietuvos centras, kurį užėmus galima tikėtis užvaldyti ir visą Lietuvą. Tą vėliau pripažino ir lenkų istorikai. Žinoma, dėl Vilniaus ir dėl Lietuvos ateities jokių ginčų tarp šių dviejų priešiškų stovyklų nebuvo: ji turi tapti Lenkijos dalimi. Tą bandyta įgyvendinti ir agitacija, ir karinės jėgos pagalba. Jau vokiečių okupacijos metu 1916-1918 m. lenkai išvystė galingą agitaciją per nelegalią spaudą, o ypač – bažnyčiose, kad tik Lenkija išgelbės visus karo išvargintus Vilnijos gyventojus – lietuvius, „tuteišius“, lenkus nuo visų vargų, duos duonos, mokyklas vaikams: lietuviams – lietuviškas, lenkams – lenkiškas ir t.t. Lenkų veikėjai rinko parašus, kad vietos gyventojai nori būti Lenkijoje, gyrėsi surinkę jų 100 tūkstančių. Tam pasitarnavo iš dalies tuteišių politinis neišprusimas, jų tautinis neapsisprendimas, o iš dalies – ir menkas vietos gyventojų raštingumas: pasirodo, dauguma tų „parašų“ – kryžiukai, o juos galėjo padėti bet kas...
Dar lengviau buvo panašią propagandą ir agitaciją vykdyti Vilnijoje 1919-1920 metais, lenkų okupacijos metu. Antai 1919 m. rugpjūtį čia išplatintas atsišaukimas lietuvių ir lenkų kalbomis antrašte „Dėl ko Lietuva turi su Lenkija susijungti“. Jame sakoma: „Broliai lietuviai! Turite ieškoti sau draugo, turite ištiesti jam savo ranką ir drauge su juo sutverti tokią jėgą, kad ir vokiečiai, ir rusai dantis sau įsilaužtų. Kurgi tokį draugą rasti? Tokiu jūsų draugu yra Lenkija... Tad lai gyvuoja surištos broliškais ryšiais ir broliška meile Lietuva ir Lenkija“. Atsišaukime tvirtino, kad dabar Lenkija kitokia negu anksčiau – demokratiška, joje pažadėta net dvarus išdalyti ir visiems žemės duoti, nors Lietuvos žemės reformą lenkai visą laiką keikė... Tada valdžia Vilnijos lietuvius ne tik viliojo saldžiais pažadais: pavyzdžiui, Vištyčio gyventojus, susirinkusius turgavietėje kovo 20 d. ir pasisakiusius už Lietuvą, lenkų kareiviai apšaudė, mušė, nukentėjo apie 100 žmonių.
Tuo tarpu į Varšuvą subėgę Lietuvos, Baltarusijos dvarininkai, susirūpinę savo dvarų likimu, įkūrę čia Rytų pakraščių gynimo komitetą, jau 1918 m. vasarą ir rudenį reikalavo, kad J. Pilsudskis žygiuotų į Lietuvą. Šis su mielu noru būtų tai padaręs, bet Lietuvoje šeimininkavo vokiečiai, jie lenkų armijos įleisti nesutiko. Tų metų gale Varšuvoje atsirado naujas planas lietuvių ir baltarusių žemėms užimti, lenkų kariuomenei žygiuojant paskui besitraukiančią vokiečių armiją. Gruodžio 21 d. sudarytas lenkų valdžios organas užimtoms žemėms valdyti – Laikinoji valdančioji komisija, numatyti komisarai Vilniaus ir Kauno sritims bei jų apygardoms. Svetimų žemių užkariavimo maskavimui prireikė specialių karinių pajėgų, dėl to J. Pilsudskis 1918 m. lapkritį išleido įsakymą formuoti vadinamąją lietuvių – baltarusių diviziją. Tiesa, lietuvių ten iš viso nebuvo, o baltarusių nemažai: mat jie tikėjosi gauti nepriklausomybę su svetimųjų pagalba – lenkų, lietuvių ar vokiečių. 1919 m. rudenį jau buvo dvi tokios divizijos, jų pulkai gavo atitinkamus pavadinimus – Vilniaus, Minsko, Gardino, net Kauno...
Tuo pat metu lenkų valdžia siuntinėjo į Kauną delegacijas – vieną po kitos, kurios bandė įtikinti Lietuvos vyriausybę, įtakingus žmones, kad lietuviams Lenkijos sudėtyje, gavus kultūrinę autonomiją, bus kur kas geriau gyventi – kas gi užsienyje norės kalbėti su maža, „kišenine“ respublika? Ir mūsų diplomatai ne kartą keliavo į Varšuvą, Paryžių, Ženevą – susitikti su lenkų valdžios atstovais, tartis dėl sienų, dėl tarpusavio santykių. Tačiau derybos buvo be rezultatų, nes šios pozicijos pasirodė nesutaikomos: mums reikėjo nepriklausomybės ir sostinės Vilniaus, lenkams – unijos.
Taip įkalbėti Lietuvos valdžią išsižadėti nepriklausomybės, geruoju prisijungti prie Lenkijos nepavyko. Mūsų kariuomenė 1919 m. balandį buvo dar silpna, ji visa buvo sutelkta fronte prieš bolševikus, ir J. Pilsudskis ėmė įgyvendinti savo planus, užimdamas Vilniją – pirmą kartą. Lietuva dėl to bandė protestuoti Paryžiaus taikos konferencijoje, bet ten niekas nekreipė dėmesio – juk lenkai išvijo iš Vilniaus bolševikus. 1919 m. balandžio 22 d. J.Pilsudskis Vilniuje kreipėsi į buvusios LDK gyventojus: „Lenkų kariuomenė, kurią atsivedžiau su savimi... neša jums visiems laisvę. Noriu suteikti jums galimybę spręsti vidaus, tautinius ir tikėjimo klausimus taip, kaip patys sau to pageidausite, be jokio Lenkijos smurto ir spaudimo“.
Bet tai buvo tik gražūs žodžiai, melagingi pažadai, tikrieji okupantų darbai buvo visai kitokie. Labai nukentėjo gyventojai žydai, iš karto prasidėjo žiauriausias Vilnijos lietuvių persekiojimas – kratos, areštai, plėšimai. Nors lenkai tada šeimininkavo Vilnijoje neilgai, vos trejetą mėnesių, jie suspėjo vietos gyventojams įkyrėti. Todėl birželio 6 d. netoli Švenčionių slapta susirinkę lietuviai iš Ašmenos, Giedraičių, Molėtų, Kaltanėnų, Trakų, Vidžių, Rimšės ir kitų valsčių nutarė reikalauti iš Lietuvos vyriausybės ginklų, kad galėtų patys išvyti okupantus. „Ginklų negavę žmonės labai pyko“.
Svarbiausios mūsų tautiečių organizacijos šiame krašte – Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas M. Biržiška dėl represijų kreipėsi su pareiškimu į okupacinę valdžią: „Visa tai daro aiškaus įspūdžio sisteminės kovos prieš lietuvius, kuri įkaitinusi miesto atmosferą, privedė didžiumą Vilniaus inteligentų lietuvių apleisti Vilnių“. Tačiau okupantams juk to ir tereikėjo. O ateityje vilniečių lietuvių dar laukė didesni persekiojimai ir vargai...
Ne vien lenkai agitavo Lietuvos valdžią jungtis prie Lenkijos – ją visaip spaudė tą padaryti ir Vakarų valstybės, ypač Prancūzija, kuriai rūpėjo sukurti galingą lenkų valstybę kaip atramą, sąjungininką ir prieš bolševikus, ir prieš vokiečius. Matydamas, kad visa tai neduoda norimų rezultatų, J. Pilsudskis sugalvojo naują būdą – 1919 m. vasarai baigiantis surengti Lietuvoje Lenkų karinės organizacijos (POW) sąmokslą vietos lenkų jėgomis, kurie užgrobtų valdžią Kaune bent 5 valandoms, kol traukiniais iš Vilniaus atvyktų reguliari Lenkijos kariuomenė. Lietuvoje būtų įvesta neva generolo Silvestro Žukausko diktatūra, o iš tikrųjų lenkų valdžia, artimas J. Pilsudskio veikėjas ir faktinis sąmokslo vadovas Leonas Vasilevskis jau buvo numatęs ir vyriausybės sudėtį, ir Seimo rinkimus, parengęs vyriausybės deklaraciją.
Laikas tam buvo labai tinkamas, nes Lietuvos būklė buvo itin sunki: dar tęsėsi kovos prieš bolševikus Rytų Aukštaitijoje, Šiaulių krašte siautėjo bermontininkai, valstybės iždas tuščias. Vietos dvarininkai, ypač bijodami jų dvarų išdalinimo, kuris Lietuvoje jau buvo ruošiamas, pažadėjo tvirtą paramą sąmokslininkams. O jie rengėsi lemiamiems veiksmams gana atvirai, nesislėpdami, nes mūsų valdžia kažkodėl jokių priemonių prieš juos nesiėmė. Visa laimė, kad iniciatyvą parodė paprasti respublikos piliečiai: karininkai, kariai – savanoriai, jie staiga suėmė apie 400 įtartinų asmenų, ir sąmokslas žlugo net neprasidėjęs. Bet tas nepaskatino J.Pilsudskio atsisakyti savo planų Lietuvos atžvilgiu...
RUDOKAS Jonas. Tas kelias į Vilnių...
Vilnius: Gairės, 2014, p. 164-171.
Vilnius: Gairės, 2014, p. 164-171.
