Tarybų Sąjunga 1939 m. spalio 10 d. perdavė Vilniaus kraštą Lietuvai, o spalio 27 d. prasidėjo Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių. Dar 1939 m. spalio 3 d. į Maskvą atvyko Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys ir tos pačios dienos vėlų vakarą prasidėjo jo derybos su V. Molotovu, dalyvaujant J. Stalinui. J. Urbšiui buvo pranešta, jog Vokietija sutikusi, kad Baltijos kraštai priklausytų SSRS interesų sferai, ir pareikalauta pasirašyti tris sutartis. Po savaitę trukusių derybų, diktuojamų Kremliaus šeimininkų, spalio 10 d. J. Urbšys ir V. Molotovas savo vyriausybių vardu pasirašė Vilniaus bei Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį. Vilniaus atgavimas tautai netapo nacionaline švente. Tauta suvokė Vilniaus atgavimo kainą. Pesimistines nuotaikas labai sustiprino Raudonosios armijos įgulų atvykimas. Daugiau minčių apie šį įvykį galite paskaityti Jono Rudoko straipsnyje "Kova dar nebaigta".
Jonas Rudokas
„Kova dar nebaigta“
Nuoširdus, šiltas Lietuvos kariuomenės sutikimas Vilniuje 1939 m. spalio 28-ąją galėjo kai ką ir suklaidinti: čia mūsų laukė tikrai ne visi. Todėl atgavusiai savo sostinę Lietuvai, jos valdžiai atsirado ne tik jau aptartų ekonominių, finansinių problemų, bet ir politinių. Iš tiesų gyventojų nuotaikos Vilnijoje buvo gana margos, o politinė padėtis sudėtinga.
Iš vienos pusės žiūrint ji atrodė visai neblogai. Švietimo ministerija nurodė, kad kursai mokyti lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos suaugusiems būtų įsteigti prie visų pradžios mokyklų, kur tik atsiras 10 norinčiųjų juos lankyti, ir beveik visur jie veikė. 1940 m. vasarį kursus suaugusiems lankė 11 tūkst. žmonių. Jų atsirado ir daugelyje įstaigų, ten jiems klausytojų taip pat netrūko: „Pusė Vilniaus mokosi. Ne tik todėl, kad būtų labiau pamėgę lietuvius, bet ir todėl, kad reikia gyventi”. Nemaža dalis tų „mokinių” vaikystėje kalbėjo lietuviškai, net laikė save lietuviais, bet vėliau dėl okupacijos tapo lenkais. Į Vilniaus savivaldybę dažnai kreipdavosi miestiečiai, prašydami lietuviškų darželių, mokyklų. Vilniaus mieste lietuvių atsirado 70 tūkstančių, nors lenkų valdžia jų buvo priskaičiavusi vos 2000. Lietuviais užsirašė ir 80-90 proc. gyventojų Maišiagalos, Paberžės, Nemenčinės, Rudaminos ir kituose valsčiuose. Senieji vilniečiai džiaugėsi galėdami nevaržomi, nesislėpdami gatvėse garsiai kalbėti lietuviškai. Tačiau ir lenkiškai kalbėti niekas nedraudė: Lietuvos valdžia stengėsi siųsti darbui į Vilniaus kraštą valdininkus, mokančius lenkiškai.
Tiesa, neseniai įsikūręs mieste lietuviškas jaunimas – studentai, leitenantai – kartais pakeldavo triukšmą, kai parduotuvėse negalėjo susikalbėti lietuviškai, daugelis jų buvo tvirtai įsitikinę, kad Vilniuje tikrų lenkų nėra – tik nutautėję lietuviai. Tačiau tai buvo netiesa, be to, jeigu žmogus nori būti lenku, tai niekas negali to jam uždrausti – nesvarbu, kas buvo jo tėvai ar seneliai. O svarbiausia – reikėjo „atskirti vietinius Vilniaus gyventojus, tikrai norinčius likti kartu su lietuviais, bet dar nemokančius lietuviškai kalbėti. Nieko tame keisto, kad gali būti Lietuvos patriotai nemoką lietuviškai kalbėti”. Ši svarbi aplinkybė ne visada buvo įvertinama. Kitos negerovės: ir galėdami gauti specialius priedus prie algų valdininkai į Vilnių kraustėsi labai nenoriai, todėl čia viršininkų kėdėse įsitaisė ne patys geriausi kadrai. Kaunas per mažai rėmėsi vietos lietuviais, neretai klausė nuomonės ne jų, o buvusio okupacinio režimo šulų, neseniai persekiojusių mūsiškius, ar dvarininkų, net paskirdavo juos į aukštas pareigas su geromis algomis t.t.
Tiesa, neseniai įsikūręs mieste lietuviškas jaunimas – studentai, leitenantai – kartais pakeldavo triukšmą, kai parduotuvėse negalėjo susikalbėti lietuviškai, daugelis jų buvo tvirtai įsitikinę, kad Vilniuje tikrų lenkų nėra – tik nutautėję lietuviai. Tačiau tai buvo netiesa, be to, jeigu žmogus nori būti lenku, tai niekas negali to jam uždrausti – nesvarbu, kas buvo jo tėvai ar seneliai. O svarbiausia – reikėjo „atskirti vietinius Vilniaus gyventojus, tikrai norinčius likti kartu su lietuviais, bet dar nemokančius lietuviškai kalbėti. Nieko tame keisto, kad gali būti Lietuvos patriotai nemoką lietuviškai kalbėti”. Ši svarbi aplinkybė ne visada buvo įvertinama. Kitos negerovės: ir galėdami gauti specialius priedus prie algų valdininkai į Vilnių kraustėsi labai nenoriai, todėl čia viršininkų kėdėse įsitaisė ne patys geriausi kadrai. Kaunas per mažai rėmėsi vietos lietuviais, neretai klausė nuomonės ne jų, o buvusio okupacinio režimo šulų, neseniai persekiojusių mūsiškius, ar dvarininkų, net paskirdavo juos į aukštas pareigas su geromis algomis t.t.
Šie ir kiti panašūs faktai buvo labai nemalonūs, tačiau vis dėlto ne jie lėmė bendrą politinę padėtį Vilniuje ir Vilniaus krašte. Kur kas svarbiau buvo tai, kad tik maža dalis Vilnijos lenkų buvo lojali Lietuvos valdžiai, kad niekur nedingo tie, kurie laikė šį kraštą Lenkijos dalimi, o dabartinę valdžią Vilnijoje – laikina, apie tai kalbėjo net gimnazistai, turbūt tėvų prisiklausę: kad ji neištvers nė iki pavasario. Maža to, taip nusiteikusių gyventojų gretos dar pasipildė karo pabėgėliais, tapo aktyvesnės. Visai teisingai apie juos rašė prof. Konradas Aleksa: „Juose mes turime matyti tikruosius, atkaklius, nelinkusius mums nusileisti priešus, ir turime atitinkamai su jais elgtis. Vilniuje, Vilniaus krašte esame savotiškoje karo būklėje”.
Maža to, šie Vilnijos gyventojai tikėjosi, kad ir toliau galės čia šeimininkauti, daryti, ką panorės, nes lietuvių valdžia bus silpna ir nedrįs jų sudrausti. Jau spalio 29 d. Vilniuje įvyko pirmosios antilietuviškos jaunimo demonstracijos, kurias teko raminti policijai. O spalio 31 d. nuo pat ryto prasidėjo žydų pogromas, kaltinant juos dėl prekių slėpimo, kainų kėlimo. Minia mušė žydus, niokojo jų parduotuves, butus, sunkiai sužeidė 22 žmones. Riaušės vyko visą dieną daugelyje miesto gatvių, jas pavyko nuslopinti tik vakare. Kodėl taip atsitiko?
LKP (b) savo atsišaukime dėl to apkaltino „Lietuvos žvalgybininkus ir fašistus”, bet tai buvo nesąmonė. Lietuvoje žydų pogromų nebūdavo, be to „niekada nebuvo tiek lietuvių ir žydų solidarumo ir draugystės apraiškų, kaip 1939 m. pabaigoje ir 1940 m. pradžioje. Tai buvo ir reikšminga moralinė parama Lietuvos ir Vilnijos žydams labai nelengvu jų gyvenimo ir slegiančių nuojautų laikotarpiu”. Juo labiau neramumai, pogromai buvo nereikalingi lietuviškai administracijai Vilniuje. Tai Lenkijos antisemitizmas reiškėsi stipriai ir nuolatos, panašios riaušės būdavo neretai, o šį kartą Vilniuje jų metu skambėjo ne tik žydiški, bet ir antilietuviški šūkiai.
Todėl tenka sutikti su Lietuvos VSD pateikta versija, kad šis pogromas – lenkų šovinistų, kariškių darbas, tik jiems jis buvo naudingas. Neramumai Vilniuje vyko ir lapkričio 1,2 dienomis Vėlinių proga, jų metu žuvo policininkas, buvo užpultas karinis patrulis, vėl pulti žydai.
Bet mūsų policija tam jau spėjo geriau pasiruošti, veikė ryžtingai, neleido demonstrantams, riaušininkams įsismaginti, jos veiksmams vadovavo pats Vilniaus komendantas plk. lt. P. Kaunas. Kaip rašoma Vilniaus rinktinės štabo pranešime apie šiuos įvykius, „minia, pamačiusi policiją, pradėjo bėgti kur pakliuvo. Gatvėje liko daug kepurių (apie 2 vežimu) ir moteriškų batelių (apie vežimą)”. Suimta 104 asmenys, kai kurie iš jų atiduoti karo lauko teismui.
Maža to, šie Vilnijos gyventojai tikėjosi, kad ir toliau galės čia šeimininkauti, daryti, ką panorės, nes lietuvių valdžia bus silpna ir nedrįs jų sudrausti. Jau spalio 29 d. Vilniuje įvyko pirmosios antilietuviškos jaunimo demonstracijos, kurias teko raminti policijai. O spalio 31 d. nuo pat ryto prasidėjo žydų pogromas, kaltinant juos dėl prekių slėpimo, kainų kėlimo. Minia mušė žydus, niokojo jų parduotuves, butus, sunkiai sužeidė 22 žmones. Riaušės vyko visą dieną daugelyje miesto gatvių, jas pavyko nuslopinti tik vakare. Kodėl taip atsitiko?
LKP (b) savo atsišaukime dėl to apkaltino „Lietuvos žvalgybininkus ir fašistus”, bet tai buvo nesąmonė. Lietuvoje žydų pogromų nebūdavo, be to „niekada nebuvo tiek lietuvių ir žydų solidarumo ir draugystės apraiškų, kaip 1939 m. pabaigoje ir 1940 m. pradžioje. Tai buvo ir reikšminga moralinė parama Lietuvos ir Vilnijos žydams labai nelengvu jų gyvenimo ir slegiančių nuojautų laikotarpiu”. Juo labiau neramumai, pogromai buvo nereikalingi lietuviškai administracijai Vilniuje. Tai Lenkijos antisemitizmas reiškėsi stipriai ir nuolatos, panašios riaušės būdavo neretai, o šį kartą Vilniuje jų metu skambėjo ne tik žydiški, bet ir antilietuviški šūkiai.
Todėl tenka sutikti su Lietuvos VSD pateikta versija, kad šis pogromas – lenkų šovinistų, kariškių darbas, tik jiems jis buvo naudingas. Neramumai Vilniuje vyko ir lapkričio 1,2 dienomis Vėlinių proga, jų metu žuvo policininkas, buvo užpultas karinis patrulis, vėl pulti žydai.
Bet mūsų policija tam jau spėjo geriau pasiruošti, veikė ryžtingai, neleido demonstrantams, riaušininkams įsismaginti, jos veiksmams vadovavo pats Vilniaus komendantas plk. lt. P. Kaunas. Kaip rašoma Vilniaus rinktinės štabo pranešime apie šiuos įvykius, „minia, pamačiusi policiją, pradėjo bėgti kur pakliuvo. Gatvėje liko daug kepurių (apie 2 vežimu) ir moteriškų batelių (apie vežimą)”. Suimta 104 asmenys, kai kurie iš jų atiduoti karo lauko teismui.
Dar galingesnės demonstracijos galėjo įvykti lapkričio 11-ąją – Lenkijos nepriklausomybės paskelbimo dieną, bet ji praėjo ramiai, nepaisant ekstremistų kurstymų. Mat abi pusės jau buvo išbandę jėgas ir šio to pasimokę. Mūsų valdžia Vilniuje įvertino padėties rimtumą ir suprato, kad būtina veikti tvirtai ir ryžtingai, nes priešas pavojingas, klastingas. O kita pusė savo ruožtu „pamatė, kad lietuvis moka parodyti griežtumą ten, kur jis būtinai reikalingas”. Todėl pati ėmė raminti savo karštakošius, jaunimą, platino tarp jo tokius atsišaukimus: „Dabar ne metas triukšmingai, tuščiai šūkauti bei viešai rodytis. Šiandien mūsų pareiga yra kantrus darbas, kuris paruoš mus ateities uždaviniams laisvoje Lenkijoje”.
Taip Vilnijos lenkų visuomenėje ryškėjo dvi stovyklos: primityviai mąstanti, nenorinti matyti realybės ekstremistinė ir įžvalgesnė liberalioji, kuri bent kol kas sutiko pripažinti lietuvišką administraciją, tartis su ja. Pirmoji buvo galingesnė ir aktyvesnė, bet masinių neramumų Vilniuje daugiau nebuvo, tik atskiri diversijų aktai periferijoje – ryšių sistemose, geležinkelyje. Lenkijos vyriausybė emigracijoje taip pat bandė raminti pernelyg karingus savo šalininkus šiame krašte: 1939 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais paragino juos palaikyti draugiškus santykius su lietuviais, uždraudė kurti Lietuvoje slaptas lenkų karines organizacijas, vykdyti ginkluotas akcijas ir net pareiškė, kad „Vilnius ir Vilnijos klausimas lieka atviras”.
Žinoma, Varšuvos ir Vilniaus lenkai tuo labai pasipiktino: negalima net diskutuoti dėl Vilniaus nepriklausomybės, nes ji visiems laikams nustatyta dar 1922 m. Vilniaus seimo, esant reikalui tas bus patvirtinta ginklo jėga! Lenkijos vyriausybė į tai atsižvelgė, ir 1940 m. balandį leido organizuoti ginkluotą pogrindį Lietuvoje, bet su sąlyga, kad jis kol kas užsiims tik politine, o ne karine veikla. Tačiau ir be šio leidimo jis jau veikė, labai aktyviai jame reiškėsi lenkų kariškiai, pabėgę iš internuotųjų stovyklų, jų žmonos, besimokantis jaunimas. Tą skatino ne vien politinės priežastys, nenoras atsisakyti Vilniaus, bet ir nelengva ekonominė – socialinė padėtis. Visų pirma, jau 1939 m. lapkritį įsikūrė „Kovojančios Lenkijos organizacija” (OPW), ji leido ir platino savo nelegalią spaudą, atsišaukimus, turėjo radijo stotį, o savo tikslu paskelbė „paruošti sukilimą Lenkijos išvadavimui iš okupantų rankų”. Tačiau iš tiesų konspiracija organizacijoje buvo silpna, matyt, jos vadovai neįvertino mūsų VSD, kuris sekė ją nuo pat įsikūrimo, patyrimo, potencialo. Todėl OPW išgyveno vos pustrečio mėnesio, 1940 m. sausį ji buvo sėkmingai likviduota, suimant net 82 jos narius – mokytojus, gimnazistus, žurnalistus, universiteto darbuotojus. Jų byla nagrinėta 1940 m. birželį Kariuomenės teisme, kaltieji buvo nubausti.
Geriau sekėsi kitai organizacijai, pasivadinusiai Vyriausybės komisariatu (Komisariat Rzᾳdu – KR). Jame daugiausia veikė kariškiai, pagrindinis jų tikslas taip pat buvo atkurti Lenkijos valstybę ginkluoto sukilimo keliu, bet kol kas daugiausiai dėmesio jie skyrė žvalgybai: rinko informaciją apie Raudonosios armijos įgulas Lietuvoje, mūsų kariuomenę – Anglijos ir Prancūzijos naudai. Todėl anglų ir prancūzų diplomatai, reziduojantys Kaune, daug padėjo KR. Ir šią organizaciją VSD sekė nuo rudens, 1940 m. sausį surengė jos narių areštus, suėmė 168 asmenis, nuteisė 33, dėl to Anglijos ir Prancūzijos atstovai Kaune pareiškė savo nepasitenkinimą Lietuvos vyriausybei. Net ir nuteisus kalėti nemaža KR narių, kitus ištrėmus, organizacijos veikla tęsėsi.
Taip Vilnijos lenkų visuomenėje ryškėjo dvi stovyklos: primityviai mąstanti, nenorinti matyti realybės ekstremistinė ir įžvalgesnė liberalioji, kuri bent kol kas sutiko pripažinti lietuvišką administraciją, tartis su ja. Pirmoji buvo galingesnė ir aktyvesnė, bet masinių neramumų Vilniuje daugiau nebuvo, tik atskiri diversijų aktai periferijoje – ryšių sistemose, geležinkelyje. Lenkijos vyriausybė emigracijoje taip pat bandė raminti pernelyg karingus savo šalininkus šiame krašte: 1939 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais paragino juos palaikyti draugiškus santykius su lietuviais, uždraudė kurti Lietuvoje slaptas lenkų karines organizacijas, vykdyti ginkluotas akcijas ir net pareiškė, kad „Vilnius ir Vilnijos klausimas lieka atviras”.
Žinoma, Varšuvos ir Vilniaus lenkai tuo labai pasipiktino: negalima net diskutuoti dėl Vilniaus nepriklausomybės, nes ji visiems laikams nustatyta dar 1922 m. Vilniaus seimo, esant reikalui tas bus patvirtinta ginklo jėga! Lenkijos vyriausybė į tai atsižvelgė, ir 1940 m. balandį leido organizuoti ginkluotą pogrindį Lietuvoje, bet su sąlyga, kad jis kol kas užsiims tik politine, o ne karine veikla. Tačiau ir be šio leidimo jis jau veikė, labai aktyviai jame reiškėsi lenkų kariškiai, pabėgę iš internuotųjų stovyklų, jų žmonos, besimokantis jaunimas. Tą skatino ne vien politinės priežastys, nenoras atsisakyti Vilniaus, bet ir nelengva ekonominė – socialinė padėtis. Visų pirma, jau 1939 m. lapkritį įsikūrė „Kovojančios Lenkijos organizacija” (OPW), ji leido ir platino savo nelegalią spaudą, atsišaukimus, turėjo radijo stotį, o savo tikslu paskelbė „paruošti sukilimą Lenkijos išvadavimui iš okupantų rankų”. Tačiau iš tiesų konspiracija organizacijoje buvo silpna, matyt, jos vadovai neįvertino mūsų VSD, kuris sekė ją nuo pat įsikūrimo, patyrimo, potencialo. Todėl OPW išgyveno vos pustrečio mėnesio, 1940 m. sausį ji buvo sėkmingai likviduota, suimant net 82 jos narius – mokytojus, gimnazistus, žurnalistus, universiteto darbuotojus. Jų byla nagrinėta 1940 m. birželį Kariuomenės teisme, kaltieji buvo nubausti.
Geriau sekėsi kitai organizacijai, pasivadinusiai Vyriausybės komisariatu (Komisariat Rzᾳdu – KR). Jame daugiausia veikė kariškiai, pagrindinis jų tikslas taip pat buvo atkurti Lenkijos valstybę ginkluoto sukilimo keliu, bet kol kas daugiausiai dėmesio jie skyrė žvalgybai: rinko informaciją apie Raudonosios armijos įgulas Lietuvoje, mūsų kariuomenę – Anglijos ir Prancūzijos naudai. Todėl anglų ir prancūzų diplomatai, reziduojantys Kaune, daug padėjo KR. Ir šią organizaciją VSD sekė nuo rudens, 1940 m. sausį surengė jos narių areštus, suėmė 168 asmenis, nuteisė 33, dėl to Anglijos ir Prancūzijos atstovai Kaune pareiškė savo nepasitenkinimą Lietuvos vyriausybei. Net ir nuteisus kalėti nemaža KR narių, kitus ištrėmus, organizacijos veikla tęsėsi.
Vilniaus krašte veikė ir daugiau lenkų pogrindžio organizacijų - „Pulko būriai”, „Nepriklausomybės kovotojų sąjunga”, „Laisvųjų lenkų lyga”, „Nepriklausomybės stovykla”, „Baltasis erelis”, „Vilniaus išlaisvinimas” ir kitos. Lenkijos vyriausybė emigracijoje jau 1939 m. lapkritį ėmėsi žygių koordinuoti ir centralizuoti jų veiklą, tam įkūrė „Ginkluotosios kovos sąjungą”, kurios emisarai lankėsi Vilniuje, suvienijo čia veikiantį lenkų pogrindį. VSD jo veikimą sekė, rengė aktyvesnių jo dalyvių areštus. Tačiau iki 1940 m. vasaros, iki Lietuvos okupacijos ji daugiausia užsiėmė propaganda, neginkluota, o organizacine ir žvalgybine veikla, smulkiomis diversijomis. Jos nelegalioje spaudoje buvo rašoma: „Lietuva neturi į Vilniaus kraštą jokių istorinių teisių tik dėl to, kad ji nėra istorinė tauta, bet apgailėtina baisenybė, sukurta vokiečių ir rusų nešvariems darbams. Tikra katalikiška ir lotyniška, europiška ir kultūringai kūrybinga, su Lenkija širdimi ir dvasia surišta Lietuva esame mes, Vilniaus krašto lenkai... Lietuva neturi į Vilniaus kraštą jokių etnografinių teisių vien tik dėl to, kad lietuvių yra labai mažas skaičius,... jų teisės neturėtų būti didesnės negu karaimų arba totorių” ir t.t.
Tokia propaganda, žinoma, kenkė mūsų valdžiai ir valstybei, bet kur kas labiau pavojinga buvo Vilniaus vyskupijos vadovybės, lenkų dvasininkų veikla, priešiška Lietuvai – atvira, nevaržoma. Katalikų bažnyčia, dvasininkija Vilnijoje buvo labai autoritetinga, todėl jų žodis, skelbiamas iš sakyklų, bažnyčiose nuolat giedamas Lenkijos himnas, patriotinės giesmės, kapelionų veikla mokyklose darė didelę įtaką masėms, ypač jaunimui. Jos buvo įtikinėjamos, kad lietuvių valdžia čia laikina ir bloga, todėl būtina jai priešintis visais įmanomais būdais. Tuo tarpu šios valdžios teisinės galimybės tam pasipriešinti buvo labai ribotos. Mat Vatikanas, kaip ir kitos Vakarų valstybės, Vilniaus grąžinimo Lietuvai nepripažino ir net išleido specialų aplinkraštį, draudžiantį daryti bet kokius pakeitimus Vilniaus arkivyskupijoje iki karo pabaigos.
Tuo remdamasis R. Jalbžykovskis ir toliau neskyrė lietuvių kunigų į Vilniaus bažnyčias – jie čia neturėjo darbo, o arkivyskupas įdarbino karo pabėgėlius – lenkus. Neleido įvesti lietuviškų pamaldų, nors lietuvių Vilniuje dabar gerokai padaugėjo. Uždarė arkikatedrą, nes ten be jo leidimo buvo atlaikytos lietuviškos gegužinės pamaldos, panašiai nubaudė ir Ignalinos bažnyčią. Taip jis dar kartą patvirtino, kad yra didžiausias Vilnijos lenkintojas – po vaivados L. Bocianskio. Apie tai daug rašė to meto spauda, visa Lietuva piktinosi. Lietuvos valdžia ne kartą prašė Vatikaną jį pašalinti iš posto, nes pagal konkordatą su Šv. Sostu jis neturėjo teisės dirbti Lietuvoje – neturėjo jos pilietybės, nedavė priesaikos jos Prezidentui.
Mūsų valdžiai teko veikti atsargiai, laviruoti dar ir todėl, kad nepaaštrinus ir taip įtemptos padėties – tas buvo jai nenaudinga. Ji imdavosi administracinių priemonių labai retai, tik prieš pačius pikčiausius lenkų kunigus, o algas mokėjo nedaugeliui dvasininkų – kurie nuo seno buvo palankūs lietuviams. Kitas kelias – per Vatikano nuncijų Kaune daryti įtaką R. Jalbžykovskiui, kad jis sudraustų kunigus, užkirstų kelią antilietuviškoms politinėms demonstracijoms bažnyčiose: tas davė šiokius tokius rezultatus. Savo ruožtu Vilniaus lietuviai, ypač studentai ėmė šturmuoti bažnyčias: tai nebuvo labai gera priemonė, betgi Vilnijoje dažnai naudota, įprasta, ji taip pat truputį padėjo. Taip palaipsniui mūsų tautiečiai atgavo teisę melstis savo gimtąja kalba svarbiausiose Vilnijos bažnyčiose. Tačiau įsitvirtino nelengvai: buvęs Gedimino pulko karys Jonas Jurginis papasakojo, kad sekmadieniais su draugais turėdavo organizuotai dalyvauti mišiose Šv. Rapolo bažnyčioje – matydamos kelias dešimtis uniformuotų vyrų lenkų davatkos nedrįsdavo triukšmauti, trukdyti lietuviškas pamaldas.
Kovos vyko ir mokyklose: juk tiek metų gimnazistams, studentams mokytojai ir profesoriai atvykėliai skiepijo šovinistinę dvasią, neapykantą lietuviams, jie dar neseniai niokojo lietuviškų organizacijų patalpas, daužė J. Basanavičiaus langus. Dabar, buvusių mokytojų kurstomi, jie aktyviai reiškėsi demonstracijose, žydų pogromuose, gadino savo mokyklų inventorių, daužė jų langus, tyčiojosi iš naujųjų mokytojų. Tačiau gruodžio 6-7 dienomis jų surengtas streikas nepavyko: nauja mokyklų vadovybė be ceremonijų išbraukė visus streikininkus iš mokinių sąrašų, ir netrukus jie pasiprašė priimami atgal... Lenkiškojo Stepono Batoro universiteto persitvarkymas į lietuviškąjį taip pat įvyko sėkmingai, nepaisant protestų ir grasinimų.
Mūsų valdžiai teko veikti atsargiai, laviruoti dar ir todėl, kad nepaaštrinus ir taip įtemptos padėties – tas buvo jai nenaudinga. Ji imdavosi administracinių priemonių labai retai, tik prieš pačius pikčiausius lenkų kunigus, o algas mokėjo nedaugeliui dvasininkų – kurie nuo seno buvo palankūs lietuviams. Kitas kelias – per Vatikano nuncijų Kaune daryti įtaką R. Jalbžykovskiui, kad jis sudraustų kunigus, užkirstų kelią antilietuviškoms politinėms demonstracijoms bažnyčiose: tas davė šiokius tokius rezultatus. Savo ruožtu Vilniaus lietuviai, ypač studentai ėmė šturmuoti bažnyčias: tai nebuvo labai gera priemonė, betgi Vilnijoje dažnai naudota, įprasta, ji taip pat truputį padėjo. Taip palaipsniui mūsų tautiečiai atgavo teisę melstis savo gimtąja kalba svarbiausiose Vilnijos bažnyčiose. Tačiau įsitvirtino nelengvai: buvęs Gedimino pulko karys Jonas Jurginis papasakojo, kad sekmadieniais su draugais turėdavo organizuotai dalyvauti mišiose Šv. Rapolo bažnyčioje – matydamos kelias dešimtis uniformuotų vyrų lenkų davatkos nedrįsdavo triukšmauti, trukdyti lietuviškas pamaldas.
Kovos vyko ir mokyklose: juk tiek metų gimnazistams, studentams mokytojai ir profesoriai atvykėliai skiepijo šovinistinę dvasią, neapykantą lietuviams, jie dar neseniai niokojo lietuviškų organizacijų patalpas, daužė J. Basanavičiaus langus. Dabar, buvusių mokytojų kurstomi, jie aktyviai reiškėsi demonstracijose, žydų pogromuose, gadino savo mokyklų inventorių, daužė jų langus, tyčiojosi iš naujųjų mokytojų. Tačiau gruodžio 6-7 dienomis jų surengtas streikas nepavyko: nauja mokyklų vadovybė be ceremonijų išbraukė visus streikininkus iš mokinių sąrašų, ir netrukus jie pasiprašė priimami atgal... Lenkiškojo Stepono Batoro universiteto persitvarkymas į lietuviškąjį taip pat įvyko sėkmingai, nepaisant protestų ir grasinimų.
Kovos vyko ir mokyklose: juk tiek metų gimnazistams, studentams mokytojai ir profesoriai atvykėliai skiepijo šovinistinę dvasią, neapykantą lietuviams, jie dar neseniai niokojo lietuviškų organizacijų patalpas, daužė J. Basanavičiaus langus. Dabar, buvusių mokytojų kurstomi, jie aktyviai reiškėsi demonstracijose, žydų pogromuose, gadino savo mokyklų inventorių, daužė jų langus, tyčiojosi iš naujųjų mokytojų. Tačiau gruodžio 6-7 dienomis jų surengtas streikas nepavyko: nauja mokyklų vadovybė be ceremonijų išbraukė visus streikininkus iš mokinių sąrašų, ir netrukus jie pasiprašė priimami atgal... Lenkiškojo Stepono Batoro universiteto persitvarkymas į lietuviškąjį taip pat įvyko sėkmingai, nepaisant protestų ir grasinimų.
Straipsnis iš Jono Rudoko knygos "Tas kelias į Vilnių..."
Vilnius: Gairės, 2014, p. 406.
