Kazys Ališauskas (1898-1979) – Lietuvos karininkas – baigė Marijampolės gimnaziją ir iš karto 1919 m. stojo į Karo mokyklą, kurią baigė 1919 m. Gavęs karužo laipsnį, buvo paskirtas į 2-ąjį pėstininkų Algirdo pulką ir dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1923 m. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis, o dar po trejų metų pakeltas į kapitonus. 1933 m. baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Ryšių skyrių, dar po metų kulkosvaidininkų kursus. 1934 m. suteiktas majoro laipsnis. Vėliau parašė ne vieną knygą karo ir politikos klausimais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pasiliko Lietuvoje, tačiau 1944 m. vasarą pasitraukė į Vokietiją, o po kurio laiko į JAV. Išeivijoje dirbo prie lietuviškos enciklopedijos kūrimo ir išleido knygą apie Lietuvos nepriklausomybės kovas.
Kazys Ališauskas
„Lietuvos kariuomenė (1918-1944)“
Lietuvos kariuomenės (LK) steigimo oficialiąja data laikoma 1918 XI 23, nes tą dieną išėjo pirmasis LK įsakymas, XI 23 laikoma LK šventės diena. LK kūrėsi labai sunkiomis sąlygomis, nes 1918 pabaigoje I pas. Karui pasibaigus, iš Lietuvos traukėsi vokiečių kariuomenė ir jų pėdomis žygiavo Sovietų Rusijos raudonoji armija tikslu užimti Lietuvą. Pirmieji LK organizatoriai buvo lietuviai karininkai, sugrįžę iš Rusijos. Kiek vėliau prie jų prisidėjo Mažosios Lietuvos ir JAV lietuviai kariai.
Jokios ginkluotos pajėgos lietuviai neturėjo, nors bandymų sudaryti buvo. 1917 VI 7-11 Rusijos lietuvių karių iniciatyva buvo suorganizuota Lietuvos Karininkų (t.y. karių) Sąjunga. Susiorganizavo atskiri lietuvių daliniai: I atskiras lietuvių batalionas Vitebske (apie 1 500 karių), Lietuvių atsargos batalionas Smolenske (apie 500-600 karių), Lietuvių batalionas Rovno mieste (apie 700 karių), Lietuvių Vytauto Didžiojo batalionas Sibire (apie 500 karių), Lietuvių dragūnų divizionas Valke (apie 150 karių) ir kt.
Lietuviai kariai projektavo sudaryti atskirą lietuvių diviziją, kuri su ginklais grįžtų į Lietuvą. Tačiau 1917 rudenį bolševikams perversmu paėmus valdžią Rusijoje, Lietuvių karių sąjunga ir lietuvių batalionai 1918 pradžioje buvo išformuoti ir priversti išsiskirstyti.
Vilniuje 1918 II 16 paskelbus Lietuvos nepriklausomybės aktą, kariuomenės organizacijos reikalas pasidarė aktualus. Sugrįžę iš Rusijos lietuviai kariai pradėjo LK organizacijos darbą slaptai, nes vokiečių okupacinė valdžia griežtai draudė. Prie Valstybės Tarybos Vilniuje veikė Apsaugos Komisija. Ji registravo karius, rinko žinias ir svarstė kariuomenės organizavimo, ir apsiginklavimo galimybes. 1918 X 11 į Vilnių atvyko pirmieji 11 kareivių savanorių, XI 5-9 pasikeitė Vokietijos vyriausybė, ir Lietuvoje pasidarė laisvesnės sąlygos veikti, bet drauge atsirado ir sunkių uždavinių ryšium su krašto vidaus ir išoriniu saugumu. XI 11 susidarė pirmoji Lietuvos vyriausybė, kurioje ministru pirm. ir krašto apsaugos ministru buvo prof. A. Voldemaras. XI 1 pradėtas steigti 1 pėst. pulkas. Lygiagrečiai su lietuvių kariuomenės dalimis buvo steigiamos gudų kariuomenės dalys. Pradžioje darbas dėl lėšų, ginklų ir aprangos stokos ėjo lėtai. Rusijos bolševikai iš Rytų artinosi prie Vilniaus, vokiečiai traukėsi į Vokietiją. Nebuvo, kas gina Vilnių. XII 24 pasikeitė vyriausybė. Ministru pirm. tapo Mykolas Sleževičius, krašto apsaugos ministru – kar. Mykolas Velykis.
Naujoji vyriausybė XII 29 išleido atsišaukimą į tautą: piliečius kvietė stoti į krašto apsaugą ir nustatė sąlygas stojantiems į kariuomenę savanoriams. Kai kurioms apskritims buvo paskirti karinių sričių viršininkai. Vilniaus mst. negalint apginti, vyriausybė ir kariuomenės vadovybė XII 31 persikėlė į Kauną. Vilniuje paliko karo komendantūra su viena kuopa kareivių, kar. K. Škirpos vadovaujama. 1919 I 5 pasitraukė į Kauną. Aktyviai pasireiškė moksleivija ir studentija, stodama savanoriais į kariuomenę. 1919 X 5 buvo apie 3 000 savanorių. Šis skaičius sparčiai augo. I 15 buvo paskelbta karininkų, karo valdininkų ir puskarininkių mobilizacija, bet didelių rezultatų nedavė, nes dauguma jau buvo įstoję savanoriais į kariuomenės eiles; antra vertus, didesnė Lietuvos teritorijos dalis buvo priešo užimta. Pirmieji ginklai, užsilikę nuo karo ir vartojimui mažai tinkami, savanorių buvo surankioti iš gyventojų. Nedidelius kiekius pavykdavo nupirkti iš vokiečių. Betgi vokiečių karinė vadovybė Vilniuje lietuviams ginklų nenorėjo nei duoti, nei parduoti. Pirmuosius ginklus (apie 400 šautuvų) vokiečiai davė milicijai ginkluoti. Šiuos ginklus gavus, vyriausybė perleido juos kariuomenei. Persikėlus į Kauną, ginklų pirkimas pas vokiečius buvo sutvarkytas. Pirmieji pirkti ginklai buvo seni vokiški ir rusiški šautuvai, kulkosvaidžiai ir patrankos. Vėliau buvo gaunami nauji. Drabužius savanoriai dėvėjo nuosavus, už kuriuos jiems buvo atlyginama.
Kariuomenės organizacijos centras buvo Kaune, kur buvo vyriausybės ir kariuomenės štabo būstinė. Kauno mst. ir jo priemiesčiuose susiformavo dauguma kariuomenės dalių, veik visos karo technikos dalys ir tarnybos. Kariuomenės dalys dar steigėsi Alytuje, Kėdainiuose, Tauragėje, Marijampolėje, Raseiniuose, Gardine, Šiauliuose, Ukmergėje. Pėstijos kariuomenės dalys buvo pradėtos steigti 1918 XI Vilniuje, visos kitos ginklų rūšys, persikėlus į Kauną: artilerija 1919 I 6, kavalerija I 11, karo technikos dalys I 13, karo aviacija sausio mėn., bet savarankiška dalimi tapo III 12, 1919 III 15 paskelbtas pirmas naujokų, gimusių 1897 ir 1898, šaukimas, kuris buvo vykdomas priešo neužimtose Lietuvos srityse.
Lietuvių enciklopedija, 15 tomas
