„Kronikos“ platinimo ir dauginimo aukos

1972 m. liepos 5 d. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ atsiradimo faktui buvo iškelta baudžiamoji byla. Tačiau ji taip ir liko neužbaigta, nors dėl „Kronikos“ leidimo, platinimo, dauginimo ar kitokio bendradarbiavimo joje 1973-1983 m. buvo suimta ir įkalinta 17 žmonių (2 kunigai, 4 vienuolės ir 11 pasauliečių). Visus „Kronikos“ bendradarbius galima laikyti tikrais pilietiškumo, demokratiškumo ir humaniškumo pavyzdžiais. Dėl Tiesos ir Laisvės jie rizikavo savo asmenine laisve, reputacija, artimųjų gerove, profesine karjera. Daugiau apie tai galite paskaityti toliau esančiame tekste.

---

„Kronikos“ platinimo ir dauginimo aukos

 
Kai tik „LKB Kronika“ pradėjo plisti po Lietuvą, ji pateko į KGB rankas. 1972 m. liepos 5 d. jai buvo užvesta byla Nr. 345, kuri dar neužbaigta iki šiolei. Nuo bylos Nr. 345 buvo atskirta daug kitų bylų, kurios lietė „LKB Kronikos“ dauginimą bei platinimą. Siekdama likviduoti „LKB Kroniką“, KGB įvykdė daugybę kratų. Per 10 metų už „LKB Kronikos“ dauginimą ir platinimą buvo nubausti šie asmenys:

1. Petras Plumpa-Pluiras – suimtas 1973 m. ir nuteistas 8 metams laisvės atėmimo (griežto režimo);
2. Juozas Gražys – suimtas 1974 m. ir nuteistas 3 m. bendro režimo;
3. Virgilijus Jaugelis – suimtas 1974 m. ir nuteistas 2 m. bendro režimo;
4. Jonas Stašaitis – suimtas 1973 m. ir nuteistas 1 m. bendro režimo;
5. Povilas Petronis – suimtas 1973 m. ir nuteistas 4 m. griežto režimo;
6. Nijolė Sadūnaitė – suimta 1974 m. ir nuteista 6 m. (3 m. griežto režimo ir 3 m. tremties);
7. Sergejus Kovaliovas – suimtas 1974 m. ir nuteistas 10 m. (7 m. griežto režimo ir 3 m. tremties);
8. Vladas Lapienis – suimtas 1976 m. ir nuteistas 5 m. (3 m. griežto režimo ir 2 m. tremties);
9. Jonas Kastytis Matulionis – suimtas 1976 m., išbuvęs KGB izoliatoriuje 9 mėn. ir nuteistas 2 m. lygtinai;
10. Ona Pranskūnaitė – suimta 1977 m. ir nuteista 2 m. bendro režimo;
11. Ona Vitkauskaitė – suimta 1980 m. ir nuteista 1,5 m. bendro režimo;
12. Genė Navickaitė – suimta 1980 m. ir nuteista 2 m. bendro režimo;
13. Povilas Buzas – suimtas 1980 m. ir nuteistas 1,5 m. bendro režimo;
14. Anastazas Janulis – suimtas 1980 m. ir nuteistas 3 m. griežto režimo.
    
    

Jei prieš 10 metų „LKB Kronika“ turėjo vos kelis bendradarbius, tai šiandien jų labai daug ir Tėvynėje, ir už jos ribų. Vieni iš jų renka faktus, rašo straipsnius, kiti juos žinomais keliais persiunčia „Kronikos“ redakcijai. Paruoštas leidinys perrašinėjamas, dauginamas ir platinamas.

Labai daug šaunių bendradarbių „LKB Kronika“ turi užsienyje. Vieni jų leidinį verčia į anglų, prancūzų, italų ir kt. kalbas, kiti – medžiagą perspausdina įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose, treti – siuntinėja įvairioms įstaigoms bei organizacijoms. Daugumos bendradarbių pavardžių „LKB Kronika“ nežino, bet jaučia jų moralinį artumą. Jei ne šimtai idealistų Tėvynėje ir Vakaruose, „LKB Kronikos“ arba nebūtų, arba ji būtų silpna ir neįtakinga. Todėl „LKB Kronikos“ redakcija visų engiamų Lietuvos katalikų vardu visiems, visiems – čia ir ten – taria nuoširdų ačiū. Ačiū ir tiems, kurie „Kroniką“ nuolat lydi savo malda!

Svarbiausias „LKB Kronikos“ priešas – sistema, norinti pavergti net žmogaus dvasią. Šitos sistemos viršūnės planuoja dvasinį tikinčiųjų genocidą, o pirmaeiliai jo vykdytojai – KGB darbuotojai. Žodis „Kronika“ jų lūpose virtęs beveik keiksmažodžiu.

Tarp tolimesnių „LKB Kronikos“ nedraugų rasime visus KGB užverbuotus kolaborantus, neišskiriant net kunigų, nes jiems anksčiau teko bijoti tik KGB, o dabar ir viešo pasaulio teismo.

„LKB Kronikos“ priešais tapo visi – mokytojai, pirmininkai ir pavaduotojai,– kurie už lęšienės lėkštę pardavė savo pirmgimystę – Tėvynę, Bažnyčią ir savo sąžinę. Jie visi norėtų dirbtinos ramybės, – kad „LKB Kronika“ nedrumstų jų sąžinių ir kad jų juodi darbai liktų istorijos tamsoje.

„LKB Kronikos“ gyvavimas per ištisą dešimtmetį sistemoje, kurioje pilna šnipų, ginkluotų geriausia sekimo technika, išdavikų ir pataikūnų – yra beveik stebuklas. Pradžioje, jei pasiseks, redakcija planavo geriausiu atveju išleisti kokį dešimt numerių ir sėsti į kalėjimą. Kaip atsakymą čia norėtųsi pacituoti T. Karolio Garucko žodžius, adresuotus labai sunkiu „LKB Kronikos“ redakcijai momentu: „Dievas laimino pradžią, laimins ir pabaigą“.

„LKB Kronika“ stebina savo tikslumu. Per 10 metų ji surinko daugybę informacijos. Natūralu, jei į leidinį būtų įsibrovę nemaža klaidų, kurias redakcija visada buvo pasiruošusi atšaukti. Tikrai stebėtina, – net KGB, sugebanti viską iššniukštinėti, nesugebėjo faktais sukompromituoti leidinio, o teismuose turėdavo tenkintis falsifikacijomis ar demagogiškais tvirtinimais, jog „Kronika“ skleidžianti „šmeižtus ir prasimanymus“. „LKB Kronikos“ tikslumas ir remiasi bendradarbių giliu tikėjimu, sąžiningumu ir supratimu, kad prieš melą ir ironiją galim kovoti, ir tiesos ginklais.

„LKB Kronika“ per 10 metų girdėjo nemaža priekaištų. Buvo žmonių, norėjusių panaudoti „LKB Kroniką“ savo tikslams ir nukreipti ją nuo pagrindinio uždavinio – ginti Dievo garbę, Bažnyčios teises ir sąžinės laisvę. Buvo ir tokių, daugiausia iš kunigų tarpo, pageidavusių, kad „LKB Kronika“ rašytų tik apie kovingų bedievių – mokytojų, partiečių ir panašių asmenų – fanatišką veiklą prieš tikinčiuosius, o nutylėtų tai, kad kai kurie dvasiškai ne mažiau, o gal net daugiau nei kolaboravimu su KGB kenkia Bažnyčiai bei tikintiesiems. „LKB Kronika“ savo puslapiuose paliesdavo tik tuos kunigus-kolaborantus, kurių piktinantis elgesys seniai jau būdavo žinomas plačioms tikinčiųjų masėms, kurie terorizavo jaunimą bei tikinčiuosius arba kurie badydavo tokia kaina kopti į bažnytinės hierarchijos viršūnes.

Ar galėjo „LKB Kronika“ vienoje akyje matyti krislą, o kitoje – nematyti rąsto?

„LKB Kronikai“ trūksta meilės!“, „Kronika“ ardo kunigų vienybę!“ – taip rėkė ir teberėkia KGB užverbuoti kolaborantai. Ar gali „LKB Kronika“ vardan netikros meilės vienam ar kitam KGB kolaborantui atsisakyti meilės Bažnyčiai ir milijonams tikinčiųjų, kurie buvo ir tebėra skriaudžiami bei persekiojami?

Šito netrūksta. Daugelis net gerų tikinčiųjų bijo pateikti žinias apie savo persekiojimus, nes KGB kiekvieną, apie kurį rašo „Kronika“, apkaltina kaip jos bendradarbį. Nesąmoningi tikintieji geriau linkę tylėti, užmiršdami, jog tylėjimas – netiesioginis bendradarbiavimas su KGB, padedantis keroti niekšybėms. Jei ne ši tikinčiųjų baimė, tai „LKB Kronika“ kur kas išsamiau nušviestų dabartinę Lietuvos tikinčiųjų padėtį. Džiugu, kad per 10 metų ši baimė daugeliui išnyko.

Jei tikintieji nebūtų jutę „LKB Kronikos“ pozityvios įtakos dabartiniame Lietuvos tikinčiųjų gyvenime, tai ji nebūtų tapusi tokia populiari ir įtakinga. Tiesa, ji nepadarė stebuklo, bet daug kur prievarta tapo atsargesnė ir žengė žingsnį atgal. Todėl neperdėtai galima teigti, kad „LKB Kronika“ drauge su kitais veiksniais prisidėjo, kad šiuo metu Lietuvos tikintieji yra sąmoningesni, gerieji kunigai – vieningesni, o kolaborantai nevaikšto iškėlę galvas, kaip tai buvo per kelis pirmuosius pokario dešimtmečius.

LKBK, T. 7, p. 110-114.