Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas gimė 1922 m. balandžio 9 d. Kateliškių kaime. Mokėsi Čypėnų pradžios mokykloje, o vėliau Biržų gimnazijoje, kurią baigė 1941 m. 1941-1946 m. rengėsi tapti kunigu, studijavo Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijose. 1946 m. Vilniaus arkikatedroje K. Vasiliauskas jau buvo įšventintas į kunigus. 1949 m. buvo suimtas, o po metų ištremtas į Sibirą. Iki 1958 m. dirbo Intos ir Vorkutos anglių kasyklose. Pasibaigus kalinimo laikui, jam nebuvo leista grįžti į Lietuvą, todėl beveik 10 metų dirbo Latvijoje, Daugpilio rajone. Į Lietuvą jam leista grįžti tik 1969 m. Pirmoji K. Vasiliausko, kaip kunigo, darbo vieta buvo Varėnos parapija, kurioje jis kunigavo iki 1975 m. Vėliau buvo perkeltas į Vilniaus Šv. Rapolo parapiją vikaro-adjutoriaus pareigoms. 1989 m. tampa Vilniaus arkikatedros klebonu, nuo 1993 m. iki 1995 m. - Vilniaus kunigų seminarijos rektorius. Monsinjoras mirė 2001 m. spalio 14 d. būdamas Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios emeritu.
‒ Gerbiamas prelate, Jūs, būdamas kunigu, savo šventu žodžiu skiepijote Lietuvos žmonėms meilę Dievui, Tėvynei, nors tai griežtai draudė sovietinis režimas. Už tai, kad skiepijote meilę Dievui, kad žmonių širdys pripildėte meilės Tėvynei, nuolat primindami, kad jie lietuviai, Jūs buvote ištremtas iš Tėvynės, kalinamas lageriuose, o sugrįžus į Lietuvą Jums buvo uždrausta kunigauti. Neužmiršo Lietuva Jūsų nuopelnų anais laikais, ir jie buvo įvertinti aukštu valstybės apdovanojimu ‒ IV-ojo laipsnio Gedimino ordinu. Ką jautėte jį gavęs?
‒ Iš tiesų šis apdovanojimas man buvo netikėtas. Ne tiek nudžiugino, kiek nustebino. Kažkokių savo nuopelnų ar heroizmo nematau. Ir todėl aukštas įvertinimas man buvo netikėtas. Be abejo, esu dėkingas tiems žmonėms, kurie įvertino mano darbą ir gyvenimą, nors yra ir daugiau žmonių, kurie irgi verti tokios pagarbos. Tas įvertinimas mano bičiuliams sukėlė daug džiaugsmingų emocijų. Tuo tarpu buvo ir tokių žmonių, kurie mano, jog šį ordiną gavau nepelnytai. Iš tiesų suprantu ir vienus, ir kitus, o kuri iš jų teisūs, man sunku spręsti. Ir tai turbūt natūralu.
‒ Koks buvo Jūsų gyvenimo kelias iš okupuotos į nepriklausomą, laisvą Lietuvą?
‒ Pokario metais aš baigiau kunigų seminariją ir 3 metus kunigavau. Tuo metu daug kunigų buvo areštuota ir pagrindinis dvasininkijos represijų motyvas ‒ tai tuometinis valdžios noras kuo greičiau mūsų tautiečius paversti ateistais. Ir todėl tuos kunigus, kurie buvo energingesni, veiklesni, buvo stengiamasi izoliuoti nuo visuomenės. Visi oficialūs kaltinimai buvo labai nereikšmingi. Pavyzdžiui, mane apkaltino, esą matęs miškinius, tačiau apie tai nepranešęs saugumui. Bet pokario metais nebuvo Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų matęs miškinio. Iš tiesų taip buvo galimą visą tautą į kalėjimus sukišti. Jie pasirinkdavo tuos, kurie labiau trukdė skleisti jų propaguojamą ateizmą, ir juos izoliuodavo. Ir už tai Komių kalėjime teko dešimt metų išbūti.
Būta tenai ir šviesių, ir skausmingų valandų. Tenai aš jaučiausi reikalingas kaip kunigas ir savo darbą galėjau atlikti ne blogiau nei bažnyčios parapijoje. Žmonėms, patekusiems į tokią skausmingą būseną, ypač reikalinga paguoda ir tikėjimo žodis. Ten iš tiesų teko patirti daug šviesių džiaugsmo valandų: pačias gražiausias knygas perskaičiau, geriausius draugus susitikau. Ir dabar man atrodo, kad pačias gražiausias maldas tenai sukalbėjau. Mes buvome atplėšti ne tik nuo Tėvynės, bet ir laisvi nuo įvairiausių buities rūpesčių, todėl susitelkti galimybės buvo labai didelės. Norėčiau pabrėžti, kad kalėjime žmonių emocinė būsena buvo nevienoda: vieni daugiau, kiti mažiau reaguoja į nuovargį, į prastą maistą. Labiausiai žmogų turbūt vargina moralinė kančia. Kriminalinį nusikaltėlį dažnai kamuoja sąžinės priekaištai. Tuo tarpu politinis kalinys jaučiasi moraliai teisus, nes jis kenčia dėl šventų dalykų, užtat to juodo pesimizmo jo širdyje būna mažiausiai. Žmogus, kuris kenčia už aukštus idealus, kaip tik dažnai patiria moralinį džiaugsmą. Antai Senovės romėnai sakydavo: „ Saldu ir malonu už Tėvynę mirti”, o šventas Paulius kalėjime savo laiške rašė: „Aš netveriu iš džiaugsmo savo sielvartuose”, nes jis kenčiąs už Jėzų Kristų. Mes, politiniai kaliniai, visuomet jautėm, kad mūsų reikalas teisus, kad vis tiek nugalėsim. Ateis diena, kada sugrįšim į Tėvynę. Ir mums atrodė, kad pagrindinis rūpestis ‒ kaip ten pasiruošti, kad sugrįžę į Tėvynę būtume tikrai naudingi, kad grįžtume iš tenai dvasiškai turtingi, tikri dvasios galiūnai.
1950 metais tekdavo Šv. Mišias aukoti ant narų, dažniausiai kitiems miegant, o Stalinui mirus, mes suradome ramesnį kampelį, kartais net šachtose laikydavome Šv. Mišias. Leidimo jokio nebuvo, jei aptikdavo besimeldžiant, nė vieno nenubaudė, tik liepdavo išsiskirstyti.
Mano kelias į Tėvynę buvo ilgas. Pasibaigus bausmės terminui, man raštiškai buvo pranešta, kad neturiu teisės gyventi Lietuvoje ir, kad galiu pasirinkti, kokioje sovietinėje respublikoje norėčiau gyventi. Aš pasirinkau Latviją. Bet ir čia uždraudė kunigauti, nes esu, anot jų, nusikaltėlis.
Tuomet patekau į beviltišką padėtį: negalėjau kunigauti, o įsidarbinti privalau, nes už „dykaduoniavimą” vėl pasodins. Šachtoje neįsigijau jokios civilinės specialybės, galėjau tik kroviku dirbti.
Pradžia buvo sunki. Atvykau į Daugpilį (į šį miestą buvau nukreiptas). Dieną aš rasdavau kur prisiglausti, bet kai ateidavo vakaras, manęs niekas nenorėdavo priglausti (net ir Latvijos kunigai kratėsi manęs). Ilgainiui įsigijau buhalterio specialybę ir dirbau kolūkyje. Bet paaiškėjus, kad aš kunigas ir dar katorgininkas, buvo uždrausta buhalteriauti, todėl prisiėjo ir kroviko duonos paragauti. Dirbdamas kroviku, užbaigiau elektrikų kursus ir vėliau dirbau elektriku. Po dešimties metų tremties leido sugrįžti į Lietuvą. Kadangi charakteristikoje buvo įrašyta „osobeno opasnyj prestupnik”, Lietuvoje buvo uždrausta didesniame mieste gyventi. Leido tik Varėnoje. Vėliau 1975 m. gavau leidimą ir Vilniuje apsigyventi. Tačiau buvo pareikšta, kad savarankiškai draudžiama kunigauti, galiu dirbti tik kunigo padėjėju.
Sąjūdžio metais arkivyskupas J. Steponavičius įtraukė mane į komisiją, kuriai buvo pavesta priimti atgautą Arkikatedrą. O 1989 m. pradžioje buvau paskirtas Katedros klebonu.
‒ Kam įpareigoja šis apdovanojimas?
‒ Jis įpareigoja mane būti dėkingam už apdovanojimą. Ir jei esu apdovanotas už nuoširdų darbą, tai norėtųsi pateisinti šitą apdovanojimą ir nuoširdžiai tarnauti savo Tėvynei ir Bažnyčiai. Kaip aš suprantu savo tarnavimą Tėvynei? Mano giliu įsitikinimu, kiekvienas žmogus turi teisę tarnauti jai taip, kaip jis tai suvokia, atsižvelgdamas į savo gabumus, į savo išsilavinimą. O aš manau, kad tarnaudamas Tikėjimui, Tėvynei ‒ kaip Kunigas aš privalau padėti žmogui tapti tyresniu, tvirtesniu. Aš labai mažai ką nutuokiu apie karinius reikalus, ir politika gana svetima mano dvasios struktūrai. Bet aš manau, jei žmogus, atėjęs pas mane su savo sielvartu, nors kiek išsivaduoja nuo to skausmo, o kartais ateina ir labai žemai puolę žmonės, bet jie ateina, nuoširdžiai trokšdami nusiplauti šitą purvą ir tuos kaltės akmenis nuo savo krūtinės nusimesti, vadinasi, aš pasitarnauju ir savo Tėvynei, ir savo pašaukimui. Šis apdovanojimas manęs neįpareigoja eiti į gatves, į mitingus, bet ragina nuoširdžiai padėti žmogui dvasiškai subręsti, turtėti, tapti tyresniu. Šiandien dažnai žmonės klysta, manydami, jog sąvokos „tėvynė” ir „tautiškumas” būtų suvokiami pagal vieną šabloną. Kitaip tariant, jei tu netarnausi taip, kaip jie tarnauja, tai iš viso nieko nedarai. Taigi kiekvienas žmogus turi kariauti savo „fronte”. Juk Tėvynei galima įvairiai tarnauti. Aš labai skausmingai pergyvenu priekaištus tų, kurie pareiškia: esą jei aš ne su kuo nors, vadinasi, aš nemylįs Tėvynės.
‒ Jūs ‒ Kalinių globos draugijos garbės narys. Į kokias problemas, Jūsų manymu, Draugija labiau turėtų atkreipti dėmesį?
‒ Kalinių globos draugija rūpinasi, bet turėtų dar daugiau skirti dėmesio tiek patiems kaliniams, tiek į laisvę išėjusiems. Nemažai išėjusiųjų ateina ir pas mus (į Katedrą), kiti net prašo, kad paliktume pernakvoti, pavalgyti. Išėjusieji iš įkalinimo įstaigų neturi artimų žmonių, neturi net pas ką prisiglausti. Darbo neduoda. Jie neturi nei darbo, nei nakvynės, nei maisto. Ir manau, kad daugeliui nuteistųjų šitos problemos aktualios. Prisipažinsiu, kad ir pats šitą išgyvenau, atvažiavęs į Daugpilį po dešimties metų nelaisvės, kai manęs niekur nepriėmė, net kunigai. Ir tada eidamas per tiltą pagalvojau (negražu kunigui taip galvoti): ar neužbaigus man visų tų vargų. Šiaip ar taip man pasisekė ‒ priglaudė traukinių stotyje tokia administratorė ‒ leido pernakvoti ir anksti rytą prieš septynias išeiti. Kaip aš galiu pamiršti visa tai, kai žmogus ateina iš kalėjimo, kai jam nėra kur pasidėti. Manau, kad jų bėdos tikrai didelės ir niekas jiems pagalbos rankos neištiesia.
Pastaruoju metu ateina nelabai malonios žinios į Katedrą, kad kalėjime auklėtojai ne visuomet savo pareigas tauriai atlieka, kad dažnai be reikalo ir savo piktumą rodo. Galbūt tie, kurie patenka į kalėjimą, ne visi pilnaverčiais taps žmonėmis atlikę bausmę. Betgi kalėjimo vadovybė, ypač jaunų žmonių prižiūrėtojai, turėtų žmoniškai ir su meile jiems padėti sugrįžti į laisvę. Kalėjimo kapelionas, mano manymu, kalėjime atlieka naudingą darbą. Nemažai nuteistųjų apsikrikštija ir kitus Šv. Sakramentus priima. Ir, atrodo, kad tie jauni žmonės, kai prie jų prisiliečia gera ranka, irgi stengiasi sugrįžti į dorą gyvenimą. Manau, kalėjime nėra visada palankios sąlygos jiems pasitaisyti (nes kalėjimo tikslas ‒ ne tik nubausti ir sunaikinti, bet ir padėti jam surasti ar pasirinkti teisingą gyvenimo kelią), ne visos galimybės išnaudojamos tam tikslui pasiekti. Taigi ir Draugija čia darbo turėtų užtektinai.
‒ Gerbiamas prelate, dėkoju Jums už pokalbį ir linkiu savo ir skaitytojų vardu stiprios sveikatos.
Interviu „Kunigo pareiga – padėti žmogui dvasiškai subręsti, turtėti“,
kuris buvo publikuotas laikraštyje „Kryžkelė“ (1994 m. kovo mėn. Nr. 3).
Su Monsinjoru kalbėjosi Danutė Sargautienė.
kuris buvo publikuotas laikraštyje „Kryžkelė“ (1994 m. kovo mėn. Nr. 3).
Su Monsinjoru kalbėjosi Danutė Sargautienė.