Keiksmažodžiai – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Dar 1978 m. Liudas Dambrauskas „Perspektyvų“ 4-ame numeryje publikuoja straipsnį „Broliška pagalba“. Padėką partijai pasirašo L. Gylio slapyvardžiu...
Mums vis sunkiau ir sunkiau išsiversti savąja sena kalba. Rodos, lietuvių kalba skambi, graži ir turtinga, dargi svetimtaučiai kalbotyros specialistai tvirtina, kad mes turime nuostabią kalbą. Bet kas iš to, jei šiandieniniame kasdieniniame gyvenime, kur mes ristele žengiame į aukštesnę dvasinę kultūrą lyg į bedugnę... pasigendame lietuviškų žodžių. Ypač kalbos trūkumai išryškėja pačiu svarbiausiu momentu, kada įvairiausio plauk gelbėtojai ir išvaduotojai tiesia mums pagalbos ranką. Dargi atitinkamų žodžių neturime išreikšti nuoširdžiai padėkai už visa tai. Argi tai ne kalbos ribotumas? Mums brukte brukama – kišama į burną ne tik sukramtyta, bet jau visiškai suvirškinta nauja progresyvi kultūra, o mes kažkodėl užsičiaupę – nenorime net prasižioti... Rodos, reikia tik praryti šį produktą – ir amžina laimė...laisvė...broliškas bendradarbiavimas... Deja, pasirodo, ne taip lengva praryti suvirškintą skanėsį... Kaip tik tokiame nuoširdžiame bendradarbiavime išlenda lyg yla iš maišo mūsų kalbos „siauros“ vietos. Joks draugiškas, juo labiau broliškas bendradarbiavimas neįmanomas be vaizdingų, turtingų, savo prasme atitinkančių naujos epochos lygį keiksmažodžių. Be jų kaip be duonos – neišsiversi. Keikiasi iš patriotizmo darbininkas, sulaukęs išdirbio normos padidinimo, keikiasi iš džiaugsmo studentas, tapęs nemokamo mokslo auka. Negali be keiksmažodžių apsieiti ir ligoniai, patyrę ant savo kailio nemokamo mokslo pranašumus, žodžiu, keiksmažodžiai visur reikalingi: būsi vaistinėje ar krautuvėje, vykdomajame ar kalėjime, partiniame komitete ar blaivykloje – svarbu pagal reikalą sugebėti pasirinkti atitinkamus išsireiškimus. Visai nesvarbu, kokiu būdu pilietis keikiasi – žodžiu, raštu ar net mintimis, svarbu, kad jis gali nuoširdžiai išsikeikti ir tuo palengvinti savo gyvenimo dalią. Paprastai po išsikeikimo žmogus jaučiasi lyg po išpažinties – jis nusiramina, o po to valdžia kitaip atrodo. Tokiu būdu keiksmažodžių efektyvus panaudojimas yra viena iš patriotizmo pasireiškimo formų. Todėl visai suprantama, kad dabartinis jaunimas, auklėjamas marksistine dvasia, jokių būdu be keiksmažodžių negali apsieiti. Tik gaila, kad tokiam tarybiniam patriotizmui pasireikšti neužtenka lietuvių kalbos. Kaip bebūtų keista – trūksta žodžių. Tiesa, kalbininkai suko galvas, moksliškai stenėjo – nieko geresnio negalėjo pasiūlyti, kaip seniai liaudžiai žinomus žodžius: velnias, ragana, kekšė... Su tokiu keiksmažodžių lobynu dargi padorios tarybinės novelės neparašysi, o ką jau kalbėti apie romaną ar nuoširdžią tautų draugystę... Pagaliau teko net kalbininkui sutikti, kad tokių žodžių mes neturime. Reikia galvoti naujadarus ar pasiskolinti iš tarptautinių žodžių žodyno. Kaip parodė praktika, retai kada naujadarai liaudies kalboje prigyja, o tarptautiniai žodynai, pasirodo, rimtų keiksmažodžių beveik neturi. Į tokią bėdą įpuolę mes, lietuviai, fiziškai ir dvasiškai pajutom, kaip gera gyventi gausioje tautų – sesių šeimoje ir dargi turėti vyresnį brolį, visa galva ir visais kitais galais pranašesnį už save... Ką ką, o keiksmažodžių leksikoną mūsų vyresnysis brolis turi ne eilinį, o rinktinį – tokį turtingą, tokį skambų. Ne veltui šioje kultūros srityje laikomas iš pirmaujančių pirmaujantis... O svarbiausia – noriai dalijasi kalbos patirtimi. Tokiu būdu lietuvių kalbos trūkumai tapo išspręsti. Tokių keiksmažodžių netgi nereikia versti į lietuvių klabą, juos tiesiog įterpi į lietuviškus sakinius ir atrodo lyg paties Jablonskio būtų sukurti – sklandžiai skamba ir naujos kultūros reikalavimus atitinka... Svarbiausia, efektyviai veikia aplinką. Naminiai gyvuliai: karvės, kiaulės, šunys, net vištos ir tos rusiškus keiksmažodžius supranta, o ką jau kalbėti apie aukštos kvalifikacijos tarybinį pilietį...
Laikai mainosi, keičiasi ir žmonių tarpusavio santykiai. Anksčiau rusų, lenkų diduomenė negalėjo išsiversti be prancūzų kalbos aforizmų, o šiandieninis tarybinis jaunimas negali apsieiti be rusiškų keiksmažodžių.
Nežinia, kur mes nusiristume be nuoširdžios broliškos pagalbos.
L. GYLYS
Laikai mainosi, keičiasi ir žmonių tarpusavio santykiai. Anksčiau rusų, lenkų diduomenė negalėjo išsiversti be prancūzų kalbos aforizmų, o šiandieninis tarybinis jaunimas negali apsieiti be rusiškų keiksmažodžių.
Nežinia, kur mes nusiristume be nuoširdžios broliškos pagalbos.
L. GYLYS