Leonas Ašmantas – Lietuvos inžinierius šilumininkas, habilituotas technologijos mokslų daktaras, visuomenės bei politinis veikėjas, buvęs Lietuvos energetikos ministras. Pagrindinė mokslo darbų tematika – šilumos masės mainai sudėtingos formos kanaluose tiek stacionarinėmis, tiek nestacionarinėmis vykstančių procesų sąlygomis. L. Ašmantas – 7 išradimų, daugiausia iš šilumokaičių konstravimo autorius. Parašė apie 70 mokslinių straipsnių. Taip pat ne kartą užsiminė apie Černobylio tragediją, pasisakė prieš 2012 m. pasisakė prieš Visagino AE statybą.
Leonas Ašmantas
Nerimą keliančios paralelės
Nerimą keliančios paralelės
Tai, kas tuo metu vyko Lietuvoje, mane be paliovos vertė galvoti apie Černobylio tragediją ir apie tai, kaip ten parenkami specialistai. Todėl toliau truputėlį ir norėčiau prie jos stabtelėti, pasinaudodamas užsienio leidiniu – G. Medvedevo dokumentine apybraiža „Černobylio sąsiuvinis“, išspausdinta žurnalo „Novyj mir“ 1989 metą šeštajame numeryje.
„Černobylio sąsiuvinio“ autorius – atomininkas profesionalas, kažkada dirbęs ir Černobylio AE, pažinojęs daugelį tiesioginių šio įvykio dalyvių. Apybraižos įžanginiame žodyje akademikas A. Sacharovas rašo: tai „išmanančio, teisingo ir objektyvaus žmogaus pasakojimas apie daugiau kaip prieš trejus metus įvykusią tragediją, iki šiol jaudinančią milijonus žmonių“.
Apybraižą peržvelgsiu ir cituosiu vienu aspektu – kadrų. Štai G. Medvedevo vertinimai:
TSRS energetikos ir elektrifikacijos ministras A. Majorecas – „nepakankamai kompetentingas energetikas, ypač atominės energetikos klausimais. (...) Nuo pirmųjų savo darbo ministerijoje mėnesių savo darbą grindė abejotina moraline nuostata“;
TSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas B. Ščerbina - „automatiškai perkėlęs į energetiką dujų pramonės valdymo metodus“, „brukdavęs AE statytojams savus energetikos bloko paleidimo terminus“;
žinybos, kuri tiesiogiai vadovavo atominės elektrinės eksploatacijai, viršininkas G. Vertenikovas niekados nedirbęs veikiančioje AE;
Černobylio AE direktorius Briuchanovas – turbinininkas, ilgą laiką dirbęs anglimi kūrenamoje elektrinėje, šiaip inžinierius geras, bet nelaimė – ne atomininkas;
vyriausiasis inžinierius N. Fominas, tapęs „savotišku atominiu Herostratu“, iš profesijos ir pagal pareigas elektrikas, tvirtas, reiklus vadovas...
„Sunku dabar pasakyti, kuo vadovavosi Fominas tomis lemtingomis valandomis, bet išjungti avarinę reaktoriaus sistemą, kuri kritinėmis sekundėmis galėjo smarkiai sumažinti garingumą aktyviojoje zonoje ir galbūt išgelbėti nuo sprogimo, galėjo tik žmogus, visiškai nesuprantantis neutronų fizikos procesų atominiame reaktoriuje arba pervertinantis savo galimybes.
Matyt, N. Fomino perdėtos savikliovos hipnozei, prieštaraujančiai fizikos dėsniams, pasidavė ir vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas eksploatacijos reikalams A. Diatlovas ir visas ketvirtojo energetikos bloko valdymo tarnybos personalas“.
„Faktas, kad kompetencija tiesiogiai sąlygoja ir plano kokybę bei realumą, ir atominės elektrinės saugumą...“
G. Medvedevas daro išvadą: „O atvedė prie to (prie tragedijos – L.A.), mano nuomone, be kitų priežasčių, ir AE vykdoma kadrų politika“.
Kodėl cituoju tiek daug?
Visiškai neseniai energetikų laikraštis „Žiburiai“ rašė: „Prisiminkime nesenus laikus, kai energetikos sistemos pertvarkymu buvo labai susidomėjęs tuometinis valstybės kontrolierius (K. Uoka – L.A.), kuris net buvo sudaręs energetikos sistemos kadrų valymo komisiją (pabraukta – L.A.)“ („Žiburiai“, 1995 Nr. 5. Straipsnio autorius A. Junevičius dirbęs valstybės kontrolės sistemoje).
Tad K. Uokai ir patriotams iš „Lietuvos aido“ bent jau dabar norisi užduoti porą klausimų: kodėl norėjote užprogramuoti tautos sunaikinimą, versdami klausyti neišmanėlių ir vykdyti jų nurodymus, ir kas tokį elgesį diktavo – išsilavinimo spragos ar šlykštūs tikslai?
Tikiuosi, panašių klausimų gali kilti ne tik dėl atominės energetikos, tačiau jeigu kas daryta nuoširdžiai, bet neišmanant, tai sąžinę turintis žmogus kremtasi ir širdyje džiaugiasi, kad jo nebuvo paklausyta.
Jau rašiau, jog Lietuvai atsirado geros galimybės dalyvauti tarptautiniame „Barselinos“ projekte, tikimybiškai įvertinti Ignalinos AE saugumą. Kad tai daryti reikia, abejojančiųjų nebuvo. Tačiau kad iš užsienio šalių gautume atominei energetikai pagalbą, būtinai reikėjo pasirašyti sutartį su Tarptautine atominės energetikos agentūra dėl branduolinių medžiagų kontrolės mūsų šalyje. Jos nepasirašius, bet kokia parama būtų buvusi lyg nelegali. Sutar-tis buvo svarbi dar ir tuo, kad ja įsipareigojama neplatinti branduolinio ginklo. Ši žingsni žengėme 1992 metų spalį, pamažu eidami į pasaulį, pasirengusį mums padėti saugiai eksploatuoti AE.
Tačiau mes, anot poeto, kaip agrarinės šalies vaikai, matyt, esame užprogramuoti virti košę iš grietinės ir „uknolių“. Prieš apsilankant Lietuvoje Švedijos karaliui Karlui XVI Gustavui, AE įvyko incidentas – prakiuro vamzdis neaptarnaujamojoje antrojo bloko patalpoje. „Valstybės laikraštyje“ kilo baisus triukšmas, pasipylė kaltinimai kenkimu ir t.t., ir pan. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis, nepasiteiravęs ministro, „Lietuvos aido“ žurnalistui A. Norkui (tai turbūt slapyvardis?) dėstė: „Tačiau šiuo metu veiksmingiausias „šalčio koziris“. Matyt, rinkimų išvakarėse liksime ir be šviesos – stabdoma Ignalinos AE. Pirmas įspūdis – iš tos pačios rinkimų triukų serijos. Baisūs būtų tokie triukai, nes ir vėl žmonių vargų kančių kaina – kad dar kas nors sustotų, užgestų, atšaltų, o agitatoriai vėl galėtų kaltinti V. Landsbergį. Tikiuosi vis dėlto, kad vadovai ir specialistai neapgaudinėja manęs ir premjero sakydami, jog stabdyti būtina ir tik penkioms dienoms. Jei apgaudinėtų ir tyčia stabdytų, reiktų griežčiausiai bausti“ („Lietuvos aidas“, 1992 10 16).
Profesionalai iš tokių samprotavimų šaipėsi atvirai. Mat jei būtų atsiradęs koks didelis patriotas savanoris, jį būtų buvę galima leisti taisyti vamzdžio ir bloko nesustabdžius. Tačiau neaptarnaujamoji patalpa ir yra neaptarnaujama, radioaktyvumas didelis, o trūkus vamzdžiui dar padidėjo daugiau nei 50 kartų, ir gyvybė ten tvertų neilgai. Nepaisydamas aukščiausiųjų politikų pageidavimų, technologijos reglamento 10.1g punktas reikalauja: „Reaktorius turi būti neatidėliotinai sustabdytas, jeigu neaptarnaujamosiose patalpose užfiksuotas šilumnešio (šiuo atveju vandens – L.A.) nuotėkis arba nuotėkiai vamzdynuose ar įrenginiuose“.
„Černobylio sąsiuvinio“ autorius – atomininkas profesionalas, kažkada dirbęs ir Černobylio AE, pažinojęs daugelį tiesioginių šio įvykio dalyvių. Apybraižos įžanginiame žodyje akademikas A. Sacharovas rašo: tai „išmanančio, teisingo ir objektyvaus žmogaus pasakojimas apie daugiau kaip prieš trejus metus įvykusią tragediją, iki šiol jaudinančią milijonus žmonių“.
Apybraižą peržvelgsiu ir cituosiu vienu aspektu – kadrų. Štai G. Medvedevo vertinimai:
TSRS energetikos ir elektrifikacijos ministras A. Majorecas – „nepakankamai kompetentingas energetikas, ypač atominės energetikos klausimais. (...) Nuo pirmųjų savo darbo ministerijoje mėnesių savo darbą grindė abejotina moraline nuostata“;
TSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas B. Ščerbina - „automatiškai perkėlęs į energetiką dujų pramonės valdymo metodus“, „brukdavęs AE statytojams savus energetikos bloko paleidimo terminus“;
žinybos, kuri tiesiogiai vadovavo atominės elektrinės eksploatacijai, viršininkas G. Vertenikovas niekados nedirbęs veikiančioje AE;
Černobylio AE direktorius Briuchanovas – turbinininkas, ilgą laiką dirbęs anglimi kūrenamoje elektrinėje, šiaip inžinierius geras, bet nelaimė – ne atomininkas;
vyriausiasis inžinierius N. Fominas, tapęs „savotišku atominiu Herostratu“, iš profesijos ir pagal pareigas elektrikas, tvirtas, reiklus vadovas...
„Sunku dabar pasakyti, kuo vadovavosi Fominas tomis lemtingomis valandomis, bet išjungti avarinę reaktoriaus sistemą, kuri kritinėmis sekundėmis galėjo smarkiai sumažinti garingumą aktyviojoje zonoje ir galbūt išgelbėti nuo sprogimo, galėjo tik žmogus, visiškai nesuprantantis neutronų fizikos procesų atominiame reaktoriuje arba pervertinantis savo galimybes.
Matyt, N. Fomino perdėtos savikliovos hipnozei, prieštaraujančiai fizikos dėsniams, pasidavė ir vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas eksploatacijos reikalams A. Diatlovas ir visas ketvirtojo energetikos bloko valdymo tarnybos personalas“.
„Faktas, kad kompetencija tiesiogiai sąlygoja ir plano kokybę bei realumą, ir atominės elektrinės saugumą...“
G. Medvedevas daro išvadą: „O atvedė prie to (prie tragedijos – L.A.), mano nuomone, be kitų priežasčių, ir AE vykdoma kadrų politika“.
Kodėl cituoju tiek daug?
Visiškai neseniai energetikų laikraštis „Žiburiai“ rašė: „Prisiminkime nesenus laikus, kai energetikos sistemos pertvarkymu buvo labai susidomėjęs tuometinis valstybės kontrolierius (K. Uoka – L.A.), kuris net buvo sudaręs energetikos sistemos kadrų valymo komisiją (pabraukta – L.A.)“ („Žiburiai“, 1995 Nr. 5. Straipsnio autorius A. Junevičius dirbęs valstybės kontrolės sistemoje).
Tad K. Uokai ir patriotams iš „Lietuvos aido“ bent jau dabar norisi užduoti porą klausimų: kodėl norėjote užprogramuoti tautos sunaikinimą, versdami klausyti neišmanėlių ir vykdyti jų nurodymus, ir kas tokį elgesį diktavo – išsilavinimo spragos ar šlykštūs tikslai?
Tikiuosi, panašių klausimų gali kilti ne tik dėl atominės energetikos, tačiau jeigu kas daryta nuoširdžiai, bet neišmanant, tai sąžinę turintis žmogus kremtasi ir širdyje džiaugiasi, kad jo nebuvo paklausyta.
Jau rašiau, jog Lietuvai atsirado geros galimybės dalyvauti tarptautiniame „Barselinos“ projekte, tikimybiškai įvertinti Ignalinos AE saugumą. Kad tai daryti reikia, abejojančiųjų nebuvo. Tačiau kad iš užsienio šalių gautume atominei energetikai pagalbą, būtinai reikėjo pasirašyti sutartį su Tarptautine atominės energetikos agentūra dėl branduolinių medžiagų kontrolės mūsų šalyje. Jos nepasirašius, bet kokia parama būtų buvusi lyg nelegali. Sutar-tis buvo svarbi dar ir tuo, kad ja įsipareigojama neplatinti branduolinio ginklo. Ši žingsni žengėme 1992 metų spalį, pamažu eidami į pasaulį, pasirengusį mums padėti saugiai eksploatuoti AE.
Tačiau mes, anot poeto, kaip agrarinės šalies vaikai, matyt, esame užprogramuoti virti košę iš grietinės ir „uknolių“. Prieš apsilankant Lietuvoje Švedijos karaliui Karlui XVI Gustavui, AE įvyko incidentas – prakiuro vamzdis neaptarnaujamojoje antrojo bloko patalpoje. „Valstybės laikraštyje“ kilo baisus triukšmas, pasipylė kaltinimai kenkimu ir t.t., ir pan. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis, nepasiteiravęs ministro, „Lietuvos aido“ žurnalistui A. Norkui (tai turbūt slapyvardis?) dėstė: „Tačiau šiuo metu veiksmingiausias „šalčio koziris“. Matyt, rinkimų išvakarėse liksime ir be šviesos – stabdoma Ignalinos AE. Pirmas įspūdis – iš tos pačios rinkimų triukų serijos. Baisūs būtų tokie triukai, nes ir vėl žmonių vargų kančių kaina – kad dar kas nors sustotų, užgestų, atšaltų, o agitatoriai vėl galėtų kaltinti V. Landsbergį. Tikiuosi vis dėlto, kad vadovai ir specialistai neapgaudinėja manęs ir premjero sakydami, jog stabdyti būtina ir tik penkioms dienoms. Jei apgaudinėtų ir tyčia stabdytų, reiktų griežčiausiai bausti“ („Lietuvos aidas“, 1992 10 16).
Profesionalai iš tokių samprotavimų šaipėsi atvirai. Mat jei būtų atsiradęs koks didelis patriotas savanoris, jį būtų buvę galima leisti taisyti vamzdžio ir bloko nesustabdžius. Tačiau neaptarnaujamoji patalpa ir yra neaptarnaujama, radioaktyvumas didelis, o trūkus vamzdžiui dar padidėjo daugiau nei 50 kartų, ir gyvybė ten tvertų neilgai. Nepaisydamas aukščiausiųjų politikų pageidavimų, technologijos reglamento 10.1g punktas reikalauja: „Reaktorius turi būti neatidėliotinai sustabdytas, jeigu neaptarnaujamosiose patalpose užfiksuotas šilumnešio (šiuo atveju vandens – L.A.) nuotėkis arba nuotėkiai vamzdynuose ar įrenginiuose“.
Iš Leono Ašmanto knygos „Laisvės skausmas“,
Vilnius: Pradai, 1996, p. 71-74.
Vilnius: Pradai, 1996, p. 71-74.
Taip pat kviečiame pasižiūrėti dokumentinį filmą apie Černobylio nelaimę: