2002 m. gegužės 10 d. Vilniuje pradėti Lietuvos valdovų rūmų atstatymo darbai. Valdovų rūmai (buvusi Vilniaus žemutinės pilies komplekso dalis) atstatyti pagal 1520-1530 m. šioje vietoje statytų renesanso stiliaus rūmų pavyzdį.
Trumpai apie Lietuvos valdovų rūmus
Manoma, kad dar XV a. pab. – XVI a. pr. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis pagrindinę savo rezidenciją iš Aukštutinės pilies greičiausiai perkėlė į Žemutinę, čia pastatydamas vėlyvosios gotikos rūmus. Nuolatinis valdovo gyvenimas Lietuvoje, didelis dvaro ir valstybės administravimo poreikių augimas, vedybos su Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukterimi Elena neabejotinai skatino plėsti sostinės rezidenciją, kuri ne tik tenkintų praktinius buities poreikius, bet ir atitiktų kintančius reprezentacijos reikalavimus. Kaip liudija išlikę pietų ir rytų korpusų pamatų mūrai, greičiausiai Aleksandro Jogailaičio statytą rezidenciją turėjo sudaryti du korpusai, sujungti į „L“ raidės formos kontūrą. Šie rūmai buvo bent jau dviejų, o gal ir trijų aukštų. Kieme prie rytų korpuso buvo įrengtos greičiausiai medinės dengtos galerijos, atremtos į galingus mūrinius stulpus. Iš vakarų ir šiaurės pusės šią „L“ formos rezidenciją ir toliau supo ankstesnieji vidinės pilies gynybiniai mūrai.
XVI a. profesionalūs vietiniai, taip pat italų, lenkų bei kitų šalių architektai, kiti menininkai ir meistrai Valdovų rūmus pavertė renesansine rezidencija, kuri vėliau įgijo ankstyvojo baroko bruožų. XVI a. ir XVII a. vadinami rūmų „aukso laikais“. Vilnius tuo metu buvo svarbus Vidurio Rytų Europos centras, o LDK ir Lenkijos Karalystė, kurias valdė Gediminaičių-Jogailaičių ir Vazų dinastijų monarchai, – įtakinga šio regiono valstybė. Rūmuose vyko daug visai Europai svarbių istorinių įvykių, buvo priimami užsienio šalių pasiuntiniai, vyko seimai, buvo redaguojamas Lietuvos Statutas, saugomas valstybės iždas ir t.t. Čia buvo sukaupta viena turtingiausių Europoje bibliotekų, saugomos neeilinės šarvų bei medžioklės trofėjų kolekcijos, gobelenai, paveikslai, brangenybės.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo valdymo pradžioje Vilnių ir valdovo rezidenciją nusiaubė keli dideli gaisrai, tad po jų buvo vykdoma didelio masto Vilniaus pilių rekonstrukcija, kuri apėmė tiek reprezentacinius rūmus (greičiausiai pietų ir rytų korpusus), tiek ir kitus pilių pastatus. Vilniaus rezidencija buvo plečiama, remontuojama - rūmai turėjo įgauti renesanso stiliaus bruožų. Langams aprėminti XVI amžiaus pirmojoje pusėje pirmą kartą panaudotas akmuo – grubios faktūros konglomeratas iš Bistryčios, esančios netoli Vilniaus. Grubus akmens paviršius buvo glaistomas ir polichromuojamas. Renesansinių rūmų interjerą papuošė naujos ištaigingos krosnys, sumūrytos iš įvairiaspalve glazūra dengtų koklių su augalinių motyvų ornamentika, mitologinėmis ir alegorinėmis būtybėmis, didaktinėmis scenomis bei Lietuvos, Lenkijos, valdančiosios Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos, Sforcų šeimos, Lietuvos didikų giminių heraldiniais ženklais. Grindys išklotos tokia pat spalvinga glazūra dengtomis keraminėmis plytelėmis.
Naujas Vilniaus rūmų plėtros etapas Renesanso epochoje siejamas su Žygimanto Augusto vardu. Jis nuo 1544 metų tapo tėvo vietininku, faktiniu valdovu Lietuvoje. Jau tais pačiais metais, Žygimantui Augustui ir jo žmonai Elžbietai Habsburgaitei atvykus į Vilnių, iškart prasidėjo didelio masto rezidencijos ir kitų pagalbinių pastatų statybos darbai, kurie intensyviausiai vyko apie 1547–1548 metus. Šie darbai buvo pratęsti ir vėliau, nes valdovo statybos Vilniuje minimos bent iki 1553 metų. Pagrindinis Žygimanto Augusto tikslas buvo greta tėvams priklausiusių Senųjų rūmų pasistatyti sau Naujuosius rūmus, kurie greičiausiai identifikuotini su šiaurės vakarų korpusu. Taip Žygimanto Augusto pastatyti Naujieji rūmai turėjo baigti formuoti uždarą Didįjį reprezentacinį rezidencijos kiemą, o patys Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai tapti Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos reprezentacine rezidencija, siejama su šios dinastijos kilmės vieta. Žygimantas Augustas taip pat statėsi vasaros rezidenciją Viršupyje, turėjo planų rekonstruoti ir Trakų salos pilį.
Renesansiniai Žygimanto Augusto rūmai Vilniuje tapo ne tik politikos, administracijos, diplomatijos, bet ir kultūros bei meno centru, skleidusiu savo įtaką toli už Lietuvos sostinės ribų. Vilniaus rūmuose buvo sukauptos įspūdingos gobelenų, paveikslų, kitų dailės kūrinių, ginklų, šarvų, medžioklės trofėjų kolekcijos, didžiulė biblioteka, brangenybių rinkinys, kuriuo stebėjosi netgi popiežiaus pasiuntinys vyskupas Bernardas Bondžovanis, pranešęs apie Vilniuje matytus Lietuvos ir Lenkijos valdovo turtus visai Europai. Su šiais rūmais susijusi romantiška Žygimanto Augusto ir jo antrosios žmonos Barboros Radvilaitės meilės istorija. Čia rinkosi Lietuvos Ponų taryba ir seimai, buvo redaguojami Lietuvos Statutai, saugomi Lietuvos Metrika ir valdovo bei valstybės iždas.
Po 1569 metų Liublino unijos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje tapo bendrų elekcinių Lietuvos ir Lenkijos valstybės, nuo tada vadintos Abiejų Tautų Respublika, valdovų viena iš pagrindinių rezidencijų greta Krokuvos ir Varšuvos rūmų. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras daugiau laiko leido karo žygiuose ir jo paties pastangomis vėlyvojo renesanso stiliumi rekonstruotoje Gardino pilyje.
Po 1569 metų Liublino unijos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje tapo bendrų elekcinių Lietuvos ir Lenkijos valstybės, nuo tada vadintos Abiejų Tautų Respublika, valdovų viena iš pagrindinių rezidencijų greta Krokuvos ir Varšuvos rūmų. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras daugiau laiko leido karo žygiuose ir jo paties pastangomis vėlyvojo renesanso stiliumi rekonstruotoje Gardino pilyje.
Paskutinis Vilniaus rūmų klestėjimo periodas siejamas su švedų kilmės Vazų dinastijos valdymo metais bei Žygimanto Vazos ir Vladislovo Vazos statybinėmis iniciatyvomis. Beje, būtent Vilniaus rezidencijoje 1562 metais surengtos Švedijos princo Jono Vazos, vėliau tapusio Švedijos karaliumi Jonu III (1568–1592), vedybos su Kotryna Jogailaite atvėrė šiai dinastijai kelią į Abiejų Tautų Respublikos sostą. Po 1610 metų Vilniaus gaisro nukentėję rūmai iš pradžių greičiausiai buvo remontuojami ir dekoruojami šiaurietiškojo manierizmo stiliumi – tai liudija kai kurios tyrimų metu rastos architektūrinės detalės. Prie rūmų remonto prisidėjo LDK kancleris, didysis etmonas ir Vilniaus vaivada kunigaikštis Leonas Sapiega, o finansavimu rūpinosi Lietuvos didieji bei rūmų iždininkai, tarp jų ir Vazų dinastijai artimas Lietuvos rūmų, vėliau didysis iždininkas ir pakancleris Steponas Pacas, palikęs svarbų šaltinį apie tuo metu vykdytus statybos darbus Vilniuje.
Antrajame Vazų rezidencijos rekonstrukcijos etape, kuris greičiausiai buvo vykdomas nuo 1624 metų kartu su Šv. Kazimiero koplyčios statyba, Vilniaus rūmai papuošti ankstyvojo italų baroko formomis, kurias čia kūrė architektai, skulptoriai ir akmentašiai broliai Tenkalos, Romoje anksčiau dirbę su garsiuoju architektu K. Madernu. Rūmų eksterjerui ir interjerui dekoruoti – langams aprėminti, portalams, židiniams, grindims – iš Švedijos, Belgijos, Nyderlandų, Italijos buvo gabenamas įvairių spalvų akmuo: smiltainis, kalkakmenis, marmuras. Salės papuoštos naujomis spalvingomis krosnimis, buvo įsigyjama ir naujų paveikslų, gobelenų, sukaupta užsienio valdovų portretų galerija. Vilniaus rūmai tapo ištaiginga barokine Vazų dinastijos valdovų rezidencija, kurioje buvo sprendžiami svarbūs Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europos politikos, tarptautinių ryšių klausimai, priimamos delegacijos ne tik iš daugelio Europos, bet ir iš Artimųjų Rytų valstybių.
1636 metais čia pastatyta pirmoji Lietuvoje opera „Elenos pagrobimas“, kuriai libretą parašė valdovo sekretorius Virdžilijus Pučitelis, o muziką greičiausiai sukūrė tuo metu Vilniuje dirbęs garsus italų kompozitorius ir kapelmeisteris Markas Skakis. Rūmai tapo baroko kultūros ir meno sklaidos centru, valdovų pasikviestų garsių menininkų paslaugomis naudojosi Lietuvos didikai, aukšti bažnyčios dignitoriai. Istorinės žinios ir radinių lokalizacija liudija, kad Vazų laikais reprezentacinių salių traktas su antikameromis ir audiencijų sale buvo įrengtas trečiajame pietų korpuso aukšte. Valdovų vyrų apartamentai buvo vakarų, o moterų – rytų korpuse. Prie Katedros pastatyta Šv. Kazimiero koplyčia buvo šventojo relikvijų pagerbimo vieta, kartu tarnavo ir kaip rūmų koplyčia, antrojo aukšto galerija sujungta su rūmais. Archeologinių tyrimų duomenimis, rūmų šiaurės korpuse buvo įkurta virtuvė.
1655 m. Vilnių užėmė Maskvos bei kazokų kariuomenė ir šešerius metus čia šeimininkavo. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai buvo sudeginti, apgriauti, nusiaubti ir išplėšti. Jie nebebuvo suremontuoti ir daugiau niekada nebetarnavo kaip Lietuvos ir Lenkijos valdovų rezidencija, nors Lietuvos bajorija nuolat reikalavo rūmus atkurti, kad trečdalį laiko bendras Lenkijos ir Lietuvos valdovas galėtų praleisti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Taigi net apgriauti rūmai išsaugojo simbolinę prasmę bei praktinę reikšmę senosios Lietuvos valstybės funkcionavimui. XVIII a. rūmuose apsigyveno miestiečiai bei neturtingi bajorai, o pačioje šimtmečio pabaigoje buvo planų juose įkurdinti valstybės komisijas.
Padalijus Abiejų Tautų Respubliką, nebepuoselėta viltis, kad istorinė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija kada nors atgaus savo spindesį. XVIII–XIX a. sandūroje, carinės Rusijos administracijai skatinant, rūmai nugriauti kaip sunaikintos valstybės regimas simbolis, tos valstybės valdovų buvusi rezidencija ir administracinis centras. XIX a. pr. rūmai visiškai sugriauti, o jų griuvėsiai nugriauti 1801 m.
Padalijus Abiejų Tautų Respubliką, nebepuoselėta viltis, kad istorinė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija kada nors atgaus savo spindesį. XVIII–XIX a. sandūroje, carinės Rusijos administracijai skatinant, rūmai nugriauti kaip sunaikintos valstybės regimas simbolis, tos valstybės valdovų buvusi rezidencija ir administracinis centras. XIX a. pr. rūmai visiškai sugriauti, o jų griuvėsiai nugriauti 1801 m.
Griaunant rūmus, pirklys A. Šliosbergas gavo teisę pastatyti savo namus virš rytų korpuso naudojant šio korpuso mūrus, tad jo namo viduje išliko dalis pirmojo aukšto rūmų sienų ir rūsiai. 1831 m. buvusių rūmų teritorijoje buvo įrengta Rusijos kariuomenės tvirtovė su grioviais ir pylimais, o Šliosbergo namas tapo kariuomenės štabu. 1854 m. pastatas rekonstruotas ir jame įsikūrė Vilniaus karinės apygardos Inžinerijos valdyba. XIX a. antroje pusėje tvirtovė panaikinta, o jos vietoje įrengtas parkas. XX a. pradžioje Šliosbergo namas buvo rekonstruotas eklektiniu stiliumi.
1941 m. ir 1944-1987 m. pastate veikė Pionierių rūmai. 1964 m. tiesiant šilumos trasą į Šliosbergo namą buvo atrasti Valdovų rūmų rūsiai, o 1976 m. namo rūsiuose buvo atliekami pirmieji architektūriniai tyrimai. 1983 m. buvo pasiūlytas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje atkūrimo projektas, siekiant pritaikyti juos Nacionalinei dailės galerijai.
Idėją atstatyti Lietuvos valdovų rūmus 1988 m. pasiūlė Lietuvos kultūros fondas, jų atkūrimu šiuo metu rūpinasi Valstybės įmonė Vilniaus pilių direkcija ir Valdovų rūmų paramos fondas. Vienas pagrindinių rūmų atkūrimo rėmėjų, lėšas skiriantis per Valdovų rūmų paramos fondą – JAV lietuvis Juozas Kazickas.
Idėją atstatyti Lietuvos valdovų rūmus 1988 m. pasiūlė Lietuvos kultūros fondas, jų atkūrimu šiuo metu rūpinasi Valstybės įmonė Vilniaus pilių direkcija ir Valdovų rūmų paramos fondas. Vienas pagrindinių rūmų atkūrimo rėmėjų, lėšas skiriantis per Valdovų rūmų paramos fondą – JAV lietuvis Juozas Kazickas.
Parengta pagal Nacionalinio muziejaus
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų informaciją
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų informaciją