Lietuvos Helsinkio grupė susikūrė 1976 m. lapkričio 25 d. Maskvos Helsinkio grupės pavyzdžiu, bet buvo savarankiškai veikianti organizacija. Jos nariai steigėjai buvo kunigas Karolis Garuckas, fizikos mokslų daktaras Eitanas Finkelšteinas, poetė, pedagogė, buvusi politinė kalinė Ona Lukauskaitė-Poškienė, buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus ir poetas, vertėjas Tomas Venclova.
Oficialiai Lietuvos Helsinkio grupė (LHG) vadinosi „Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė“. Aktyviai veikti ji pradėjo 1976 m. gruodžio 1 d. Maskvoje, rusų disidentų užsienio žurnalistams suorganizuotoje neoficialioje spaudos konferencijoje paskelbdama pirmuosius grupės dokumentus. Tarp kitų dokumentų šiame susitikime pirmą kartą oficialiai paskelbtas LHG susikūrimo manifestas, kuriame atkreipiamas dėmesys ne tik į žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje, bet ir į patį Lietuvos okupacijos faktą.
Oficialiai Lietuvos Helsinkio grupė (LHG) vadinosi „Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė“. Aktyviai veikti ji pradėjo 1976 m. gruodžio 1 d. Maskvoje, rusų disidentų užsienio žurnalistams suorganizuotoje neoficialioje spaudos konferencijoje paskelbdama pirmuosius grupės dokumentus. Tarp kitų dokumentų šiame susitikime pirmą kartą oficialiai paskelbtas LHG susikūrimo manifestas, kuriame atkreipiamas dėmesys ne tik į žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje, bet ir į patį Lietuvos okupacijos faktą.
Lietuvos Helsinkio grupė
Pats autoritetingiausias žmogaus teisių dokumentas buvo 1948 m. gruodžio 10 d. SNO Generalinės Asamblėjos priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.
Ji turėjo didžiulę reikšmę priimant daugelį daugiašalių ir dvišalių sutarčių; remiantis Visuotine žmogaus teisių deklaracija buvo sudaryta 20 universalių (pasaulinių) tarptautinių konvencijų žmogaus teisių apsaugos klausimu. Svarbiausios jų – Tarptautinis ekonominių, socialinių teisių paktas ir šio pakto Fakultatyvinis protokolas. Šie dokumentai kartu su Visuotine žmogaus teisių deklaracija sudaro vadinamąją Tarptautinių žmogaus teisių chartiją – tarptautinio bendradarbiavimo žmogaus teisių apsaugos srityje teisinį pagrindą. Jų paskirtis – nustatyti pagrindines žmogaus teises ir laisves, kurias valstybė privalo garantuoti visiems asmenims, esantiems jų teritorijoje. Tačiau konkretūs būdai ir priemonės šiam tikslui pasiekti – tai kiekvienos valstybės vidaus dalykas, saugomas visuotinai pripažinto nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principo. SSSR skelbėsi sauganti ir ginanti visas savo piliečių teises, tačiau tai jai netrukdė vykdyti genocido politiką net prieš ištisas tautas; žmogui svarbu, kad būtų laikomasi visų teisių – ekonominių, socialinių, politinių, pilietinių.
1975 m. Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte 35 valstybės, tarp jų ir SSSR, iškilmingai pasižadėjo gerbti visas žmogaus teises. Akademikas A. Sacharovas pasiūlė, kad SSSR reikia įsteigti viešas grupes, tiriančias Helsinkio Baigiamojo akto pažeidimus ir informuojančias apie juos pasaulio visuomenę, taip pat Baigiamąjį aktą pasirašiusių šalių vyriausybes. 1975 m. gegužės 12 d. įsikūrė pirmoji tokia organizacija – Maskvos Helsinkio grupė, kuriai ėmėsi vadovauti žinomas mokslininkas dr. Jurijus Orlovas. Ji turėjo 11 narių steigėjų. Vėliau prisidėjo daugiau. Grupė pareiškė veiksianti viešai, nepažeisdama SSSR įstatymų; visų narių pavardės ir adresai buvo jų pačių paskelbti. Nors ir persekiojami KGB agentų, grupės nariai rinko ir platino informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus, SSSR vadovybei, taip pat tarptautinėms organizacijoms siuntė pareiškimus, memorandumus, su užsienio šalių žurnalistais rengė spaudos konferencijas. 1976 m. gruodžio 8 d. tokioje konferencijoje dalyvavo ir Lietuvos Helsinkio grupės nariai Viktoras Petkus, Tomas Venclova ir Eitanas Finkelšteinas, kurie perskaitė manifestą, atkreipiantį Vakarų valstybių dėmesį į žmogaus ir lietuvių tautos teisių pažeidimus Lietuvoje; užsienio žurnalistai buvo informuoti apie lietuvių disidentų Vlado Lapienio ir Jono Matulio areštus (1976 m. spalio 19 d.); žurnalistams įteikti du pirmieji grupės dokumentai apie neteisėtai tremtyje laikomus vyskupus Julijoną Steponavičių ir Vincentą Sladkevičių ir apie naują sovietinį dekretą, labai varžantį Lietuvos Katalikų Bažnyčią.
Į 1976 m. lapkričio 25 d. Vilniuje susikūrusią Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninę grupę įėjo: jėzuitas kun. Karolis Garuckas iš Ceikinių, fizikos mokslų daktaras Eitanas Finkelšteinas, poetė, rašytoja, pedagogė, buvusi politinė kalinė Ona Lukauskaitė – Poškienė, buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus, poetas, vertėjas Tomas Venclova. Jie sudarė pradinį žmogaus teisių gynėjų branduolį Lietuvoje. Grupės organizatoriumi ir įkvėpėju buvo V. Petkus. Gimė jis 1930 m. spalio 22 d. Raseinių apskrityje, Aleksandrų kaime, mokėsi Raseinių gimnazijoje. Labai mėgo literatūrą, poeziją, vadovavo gimnazijos ateitininkų kuopai, karo metais šelpė geto žydus. Atėję sovietiniai „išvaduotojai V. Petkų 1947 m. nuteisia penkeriems metams už mėginimą atgaivinti ateitininkų veiklą. Kalinamas Vladimiro ir kituose lageriuose. Pakliuvęs į Intos lagerį su draugu pabėga, bet greitai vėl sučiumpamas ir nuteisiamas dar dešimčiai metų. Tik po Stalino mirties kaip „nepilnametį nusikaltimo įvykdymo metu" jį paleidžia laisvėn.
Grįžęs į Raseinius, eksternu išlaiko brandos atestato egzaminus, įstoja į Kauno kunigų seminariją, tačiau, kaip buvęs kalinys, neregistruojamas Kaune. 1956 m. įstoja į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Dėl sunkios ligos (nespecifinis sąnarių uždegimas) ilgam prikaustomas prie lovos, tenka nutraukti studijas. Tačiau nenutraukia pogrindinės veiklos. Dalyvauja įvairių pogrindinių organizacijų veikloje, platina antisovietinę literatūrą, daug prisideda organizuojant 1957 m. Vėlinių minėjimą Rasų kapinėse. Netrukus vėl suimamas ir 1958 m. birželio 9- 14 d. Aukščiausiasis teismas nuteisia V. Petkų aštuoneriems metams griežto režimo lagerio. Kartu buvo nuteisti dar dešimt vilniečių: K. Skebėra, A. Terleckas, A. Zvicevičius, du broliai Girdzijauskai, S. Stungurys, J. Semėnas, V. Laugalis, R. Masiulionis, V. Ardžiūnas. Kalinamas Irkutsko, Mordovijos ir kituose griežto režimo lageriuose.
1959 m. sužino apie motinos, taip troškusios pamatyti sūnų, mirtį. Tik dar po šešerių metų, 1965 m.. gruodžio 25 d., jis grįžta į Lietuvą, gauna darbą Vilniaus universiteto širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijoje prietaisų meistru. Tačiau neilgai. Po pusmečio atleidžiamas, nes ekskursijoje Rygoje, latvių tautinėse Brolių kapinėse, išsitaria apie SSSR įvykdytą Baltijos valstybių okupaciją. Susiranda buhalterio vietą Liaudies meno draugijoje; netrukus ir iš čia priverstas pasitraukti. Kurį laiką dirba zakristijonu Šv. Mikalojaus bažnyčioje, bet KGB priverčia palikti šį darbą: V. Petkus labai aktyviai dalyvauja įvairiuose „nacionalistų" ir „ekstremistų" rengiamuose susirinkimuose, paskaitose. Jo fenomenali atmintis - galėdavo ištisas valandas cituoti literatūros, istorijos, filosofijos tekstus. Nepaprastai plačios erudicijos. Dideliu patriotiškumu patraukdavo žmones, ypač jaunimą. Gausiai moksleivių, studentų rinkdavosi į jo nuomojamą kambarį pasiklausyti tikrosios Lietuvos istorijos, filosofinių samprotavimų. 1975 m. gauna darbo Vilniaus klinikinės ligoninės nefrologiniame skyriuje. Greitai pelno labai sąžiningo, išsilavinusio darbuotojo reputaciją. Tuo metu ima galvoti apie naujo pobūdžio disidentinės organizacijos – Lietuvos Helsinkio grupės įkūrimą.
Kitas grupės iniciatorius poetas Tomas Venclova šių eilučių autoriui pasakojo:
„ − 1974 m. supratau, kad gyventi Lietuvoje man darosi beprasmiška. Laikraščiai ir žurnalai nebespausdino mano rašinių, taip pat vertimų. Buvo aišku, kad sovietinė valdžia nusprendė mane, kaip ir daugelį kitų nepatenkintųjų, paprasčiausiai ištremti iš visuomenės gyvenimo, užkirsti galimybes spausdinti ir viešai kalbėti. Buvau pakviestas į Lietuvos KP Centro Komitetą. Čia partiniai šulai − Jonas Bielinis ir Sigizmundas Šimkus pradėjo nuo to, kad yra „gavę originalą”, jog aš mėginęs perduoti savo rašinius Maskvos disidentui, buvusiam politiniui kaliniui Aleksandrui Ginzburgui. Tai esąs labai pavojingas kelias, jie laiką savo pareiga mane perspėti. Kaip tik tas pokalbis ir įžiebė man mintį nuvykti į Maskvą ir susitikti su Ginzburgu. Tą ir padariau... Tačiau Maskvoje pajutau, kad esu sekamas saugumiečių. Dar po poros tokių istorijų 1975 m. gegužės 9 d. išsiunčiau LKP CK atvirą laišką, kuriame parašiau maždaug tą patį, ką jau buvau sakęs Bieliniui ir Šimkui. Gana greitai šis mano laiškas pateko į Lietuvos pogrindžio spaudą, o po to į Vakarus. Vėl buvau pakviestas į CK. Šį kartą valdininkė Kuznecova pareiškė, kad CK yra nusiteikęs užmiršti mano laišką, parašytą, be abejonės, nevilties valandą. Atsakiau, kad rengiausi jį parašyti visą gyvenimą. Tada valdininkė pasakė: jei taip, tai reikia gauti kvietimą ir paduoti pareiškimą išvažiuoti. Kvietimą gavau iš Berklio universiteto, su pasiūlymu užimti vizituojančio profesoriaus vietą vienam semestrui. Ėmiau laukti leidimo išvykti. Tuo metu susipažinau ir su Viktoru Petkumi, kuris pasirodė kaip vienas iš nepaprasčiausių mano bet kada sutiktų žmonių. Mudviem netrūko bendrų pažįstamų, kad ir tas pats Aleksandras Ginzburgas. Tik V. Petkus su juo susibičiuliavo ne laisvėje, o kalėjime. Ten Viktoras buvo jau praleidęs apie penkiolika metų…Vyras jis buvo labai stambus, flegmatiškas, niekada neprarandąs savitvardos − žodžiu, tipiškas žemaitis. Niekam nebuvo paslaptis, kad jis bendrauja su A. Sacharovu. Susitikdavome ir su Eitanu Finkelšteinu, gyvenusiu per porą kvartalų nuo mano namų. Eitanas buvo gerai pažįstamas su daugeliu Rusijos disidentų, šie dažnai pas jį svečiuodavosi. Tai tokie žmonės kaip Nadežda Mandelštam, Sergejus Kovaliovas, Andrejus Sacharovas ir kt. Mes iš pradžių buvome linkę sukurti jungtinę Pabaltijo Helsinkio grupę, tačiau nesuradę, kas imtųsi jos organizuoti Latvijoje ir Estijoje, nusprendėm kurti vieni, kad latviai ir estai, jei norės, galėtų pasekti lietuvių pavyzdžiu. Nebuvau tikras, ar man, netrukus emigruojančiam iš SSSR, dera stoti į grupę. Tačiau pagalvojęs apsisprendžiau, − juk areštavus kitus narius galėsiu tęsti kovą svetur. Sutarėme, kad grupė neturės jokio statuso ir nerinks vadovo, kad naudosime senovinį „liberum veto” principą: tai yra bet kuris narys steigėjas turėjo teisę vetuoti bet kurį vėlesnį kandidatą, neaiškindamas priežasčių. Mums rūpėjo atrinkti tokius, kurie, pirma, yra demokratiškai ir tolerantiškai nusiteikę, antra − nei savo praeitimi, nei charakteriu nekelia abejonių, o trečia − yra šiek tiek apsaugoti nuo arešto ir kalėjimo. Tarp tokių liko senyvo amžiaus žmonės − Ona Lukauskaitė-Poškienė ir kunigas Karolis Garuckas. Pirmoji buvo gana gerai žinoma poetė Nepriklausomybės laikais, kairiosios pakraipos visuomenininkė, bendravo su mano tėvu, taip pat poetu Kaziu Boruta. Pokario metais Lukauskaitė su Boruta pateko į sovietinį lagerį, kuriame praleidus trejus metus parašė knygą − „Lagerio pasakos”. Išleista pogrindyje, knyga susilaukė didelio populiarumo. Lukauskaitė buvo labai blaiviai mąstanti, nelinkusi į baimę senosios inteligentijos atstovė Lietuvoje. Galėčiau ją palyginti su vieninteliu asmeniu − su Nadežda Mandelštam (beje, juodvi ir susidraugavo, kai Nadežda lankėsi Vilniuje). Tėvas Karolis Garuckas, jėzuitų ordino narys, daug metų – iš pradžių beveik vienas – kovojo už Bažnyčios ir tikinčiųjų teises, nevengdamas net konfliktų su labiau konformistiškai nusiteikusiais bažnytiniais hierarchais.
1976 m. į Vilnių atvažiavo Maskvos Helsinkio grupės narė Liudmila Aleksejeva. Pasikvietėme, kad padėtų apginti neteisėtai iš iš Vilniaus A. Vienuolio vidurinės mokyklos pašalintus moksleivius už dalyvavimą pamaldose, „nacionalistines nuotaikas”. Ta pačia proga su Aleksejeva apkeliavome dalį Lietuvos, vietose tyrinėdami žmogaus teisių pažeidimus. Toks buvo Helsinkio grupės principas: nesiremti gandais ar apytikre informacija, patiems išstudijuoti visas aplinkybes. Taigi dar oficialiai nepaskelbta, mūsų Lietuvos Helsinkio grupė jau veikė.
Sugrįžęs iš Maskvos, iš spaudos konferencijos su užsienio žurnalistais J. Orlovo bute, sužinojau, kad esu kviečiamas į Vidaus reikalų ministeriją, kur man pasakė, kad galiu važiuoti į JAV, dėstyti. Visi grupės nariai sutiko, kad išvykčiau. 1977 m. sausio 25 d. palikau Lietuvą su viltimi, kad ir toliau dirbsiu LHG kaip užsienio atstovas.”
Apie LHG kūrimą prisimena Eitanas Finkelšeinas:
− Galimybę Lietuvoje sukurti visuomeninę žmogaus teisių gynimo grupę diskutavome su Viktoru Petkumi tuoj po Baigiamojo akto Helsinkyje pasirašymo. Be abejonės, maskviečiai žmogaus teisių gynėjai paskatino ir mus greičiau suktis. Maskviečiai rado labai patogią platformą, rengiančią įvairias jėgas, suinteresuotas, kad SSSR būtų įgyvendinamos žmogaus teisės ir pilietinės laisvės; MHG pasiskelbė ne svarbiausiąja vadovaujančia organizacija, bet viena iš žmogaus teisių sąjūdžio (vėliau pavadinta Helsinkio sąjūdžiu) grandžių. Dėl to ir mes kaip ukrainiečiai, gruzinai ir armėnai prisijungėme ne prie MHG, o prie tarptautinio Helsinkio sąjūdžio. Tad ir visus Lietuvos Helsinkio grupės sprendimus darėme tik mes patys, o bendradarbiavimas su maskviečiais žmogaus teisių gynėjais rėmėsi tik visišku savitarpio supratimu, nedarant kits kitam jokio spaudimo.
Vėliau E. Finkelšteinas žurnale „Pasaulio lietuvis” ( 1986, Nr.11), minint grupės 10-metį, taip rašė apie LHG:
„Lietuviškoji rezistencija visada veikė dviem frontais – tautiniu ir religiniu. Be abejo, katalikų ir nacionalistų laimėjimai yra labai žymūs. Jokiomis baudžiamosiomis priemonėmis valdžia nepajėgia susilpninti Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir tautinio sąjūdžio pozicijų bei įtakos. Ir vis dėl to, kaip man tada atrodė ir kaip šiandien tebesu įsitikinęs, religinės ir tautinės idėjos Lietuvoje silpnoji vieta yra tai, kad sudaro religinių ir tautinių kovotojų pozityvią programą.
Tikrai, eiliniam lietuviui – miestiečiui, baigusiam vidurinę mokyklą ar turinčiam techninę profesiją (o šiandien kaip tik tokie žmonės sudaro žymią lietuvių daugumą) – religinės ir tuo labiau klerikalinės valstybės idėja nėra nei patraukli, nei priimtina. Taip, jis, eilinis lietuvis, piktinasi dėl Bažnyčios persekiojimo, dėl bažnyčios griovimo, dėl to, kad nutylima ir menkinama religijos rolė tautos istorijoje, jam visada mielesnė religinė tradicija negu tarybinė; jis beveik visada krikštija savo vaikus, religiškai laidoja tėvus ir net tuokiasi bažnyčioje, jeigu tai nepavojinga jo karjerai. Bet toliau eiti jis nepasirengęs.
Panašiai eilinis lietuvis žiūri ir į kraštutinį nacionalizmą bei tautinę izoliaciją. Taip, jis be abejonės nacionalistas, jis atsimena nepriklausomybės laikotarpį, svajoja apie metą, kada jis bus savo šalies šeimininku. Ji pykina, kad Lietuva laikoma tik kaip Maskvos imperijos administracinis padalinys, o lietuvių tauta – kaip tos imperijos tautinė mažuma.
Visur ir visada jis pabrėžia savo tautinį savitumą, stengiasi parodyti, kad Lietuva yra bent jau federalinė SSSR dalis.
Ir vis dėlto eilinis dabarties lietuvis yra pakankamai gerai informuotas apie modernųjį pasaulį ir aplamai paėmus suvokia, kokie iš tikrųjų sudėtingi yra tautų santykiai. Jis mėgsta dėvėti amerikoniškas jeans, važinėti automobiliu, pagamintu pagal italų licenziją, stovi eilėse prie Maroko apelsinų ir perka komiso krautuvėje japonišką elektroninę aparatūrą. Taip, jis nemėgsta, o dažnai ir nekenčia rusų, bet jo negalima įtikinti, kad jei įvyktų stebuklas ir rusai rytoj išsinešdintų iš Lietuvos, jo maža šalis galėtų egzistuoti pati viena, be glaudžių ir visapusiškų ryšių su visu pasauliu – nepaskutinėje vietoje ir Rusija.
Todėl man atrodo, kad jei Lietuvos rezistencijoje susikurtų grynai demokratinė kryptis, ji galėtų patraukti gana plačių gyventojų sluoksnių simpatijas, įjungti į sąjūdį naujus žmones, pirmiausiai iš techninės ir mokslinės inteligentijos, iš miestiečių vidutiniųjų sluoksnių.
Be to, demokratinė kryptis suteiktų galimybę ir nelietuviams, gyvenantiems Lietuvoje, dalyvauti kovoje už pasikeitimus krašto visuomeniniame ir politiniame gyvenime.
Ir pagaliau priešinimasis tarybiniam totalitarizmui demokratiniu pamatu, be abejo, būtų geriau suprastas už Lietuvos ribų, padėtų užmegzti glaudesnius ryšius su žmogaus teisių gynėjais Rusijoje, Ukrainoje, gretimose Baltijos valstybėse.
Kad LHG atliktų savo užduotį, joje pirmiausiai turėjo būti vienodai atstovaujamos įvairios Lietuvos gyventojų grupės ir įvairūs Lietuvos rezistentų bei disidentų sluoksniai. Nebuvo galima sutikti, kad Grupėje vyrauti kuri nors pakraipa, sakysime, katalikai ar nacionalistai, potencialūs emigrantai ar inteligentijos atstovai. Pusiausvyrą išlaikantis atstovavimas buvo pati svarbiausia, bet ir itin sunki LHG sukūrimo sąlyga.
Parinkdami Grupei kandidatus, mes sutarėme vadovautis šiomis taisyklėmis. LHG narys turi:
a). palaikyti Helsinkio konferencijos Baigiamojo akto principus ir stengtis prisidėti prie jų įgyvendinimo (tas pats liečia Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją ir kitus tarptautinius įstatymus, įpareigojančius gerbti žmogaus teises);
b). neraginti į smurtinę kovą ir joje nedalyvauti. Asmenys, tarnavę Vokiečių ir SSSR baudžiamuosiuose organuose, o taip pat Vermachte, negali būti LHG nariai. Mes taip pat nutarėme, kad Grupėje neturėtų dalyvauti buvę partizanai (vad. „miško broliai”).
Ji turėjo didžiulę reikšmę priimant daugelį daugiašalių ir dvišalių sutarčių; remiantis Visuotine žmogaus teisių deklaracija buvo sudaryta 20 universalių (pasaulinių) tarptautinių konvencijų žmogaus teisių apsaugos klausimu. Svarbiausios jų – Tarptautinis ekonominių, socialinių teisių paktas ir šio pakto Fakultatyvinis protokolas. Šie dokumentai kartu su Visuotine žmogaus teisių deklaracija sudaro vadinamąją Tarptautinių žmogaus teisių chartiją – tarptautinio bendradarbiavimo žmogaus teisių apsaugos srityje teisinį pagrindą. Jų paskirtis – nustatyti pagrindines žmogaus teises ir laisves, kurias valstybė privalo garantuoti visiems asmenims, esantiems jų teritorijoje. Tačiau konkretūs būdai ir priemonės šiam tikslui pasiekti – tai kiekvienos valstybės vidaus dalykas, saugomas visuotinai pripažinto nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principo. SSSR skelbėsi sauganti ir ginanti visas savo piliečių teises, tačiau tai jai netrukdė vykdyti genocido politiką net prieš ištisas tautas; žmogui svarbu, kad būtų laikomasi visų teisių – ekonominių, socialinių, politinių, pilietinių.
1975 m. Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte 35 valstybės, tarp jų ir SSSR, iškilmingai pasižadėjo gerbti visas žmogaus teises. Akademikas A. Sacharovas pasiūlė, kad SSSR reikia įsteigti viešas grupes, tiriančias Helsinkio Baigiamojo akto pažeidimus ir informuojančias apie juos pasaulio visuomenę, taip pat Baigiamąjį aktą pasirašiusių šalių vyriausybes. 1975 m. gegužės 12 d. įsikūrė pirmoji tokia organizacija – Maskvos Helsinkio grupė, kuriai ėmėsi vadovauti žinomas mokslininkas dr. Jurijus Orlovas. Ji turėjo 11 narių steigėjų. Vėliau prisidėjo daugiau. Grupė pareiškė veiksianti viešai, nepažeisdama SSSR įstatymų; visų narių pavardės ir adresai buvo jų pačių paskelbti. Nors ir persekiojami KGB agentų, grupės nariai rinko ir platino informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus, SSSR vadovybei, taip pat tarptautinėms organizacijoms siuntė pareiškimus, memorandumus, su užsienio šalių žurnalistais rengė spaudos konferencijas. 1976 m. gruodžio 8 d. tokioje konferencijoje dalyvavo ir Lietuvos Helsinkio grupės nariai Viktoras Petkus, Tomas Venclova ir Eitanas Finkelšteinas, kurie perskaitė manifestą, atkreipiantį Vakarų valstybių dėmesį į žmogaus ir lietuvių tautos teisių pažeidimus Lietuvoje; užsienio žurnalistai buvo informuoti apie lietuvių disidentų Vlado Lapienio ir Jono Matulio areštus (1976 m. spalio 19 d.); žurnalistams įteikti du pirmieji grupės dokumentai apie neteisėtai tremtyje laikomus vyskupus Julijoną Steponavičių ir Vincentą Sladkevičių ir apie naują sovietinį dekretą, labai varžantį Lietuvos Katalikų Bažnyčią.
Į 1976 m. lapkričio 25 d. Vilniuje susikūrusią Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninę grupę įėjo: jėzuitas kun. Karolis Garuckas iš Ceikinių, fizikos mokslų daktaras Eitanas Finkelšteinas, poetė, rašytoja, pedagogė, buvusi politinė kalinė Ona Lukauskaitė – Poškienė, buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus, poetas, vertėjas Tomas Venclova. Jie sudarė pradinį žmogaus teisių gynėjų branduolį Lietuvoje. Grupės organizatoriumi ir įkvėpėju buvo V. Petkus. Gimė jis 1930 m. spalio 22 d. Raseinių apskrityje, Aleksandrų kaime, mokėsi Raseinių gimnazijoje. Labai mėgo literatūrą, poeziją, vadovavo gimnazijos ateitininkų kuopai, karo metais šelpė geto žydus. Atėję sovietiniai „išvaduotojai V. Petkų 1947 m. nuteisia penkeriems metams už mėginimą atgaivinti ateitininkų veiklą. Kalinamas Vladimiro ir kituose lageriuose. Pakliuvęs į Intos lagerį su draugu pabėga, bet greitai vėl sučiumpamas ir nuteisiamas dar dešimčiai metų. Tik po Stalino mirties kaip „nepilnametį nusikaltimo įvykdymo metu" jį paleidžia laisvėn.
Grįžęs į Raseinius, eksternu išlaiko brandos atestato egzaminus, įstoja į Kauno kunigų seminariją, tačiau, kaip buvęs kalinys, neregistruojamas Kaune. 1956 m. įstoja į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Dėl sunkios ligos (nespecifinis sąnarių uždegimas) ilgam prikaustomas prie lovos, tenka nutraukti studijas. Tačiau nenutraukia pogrindinės veiklos. Dalyvauja įvairių pogrindinių organizacijų veikloje, platina antisovietinę literatūrą, daug prisideda organizuojant 1957 m. Vėlinių minėjimą Rasų kapinėse. Netrukus vėl suimamas ir 1958 m. birželio 9- 14 d. Aukščiausiasis teismas nuteisia V. Petkų aštuoneriems metams griežto režimo lagerio. Kartu buvo nuteisti dar dešimt vilniečių: K. Skebėra, A. Terleckas, A. Zvicevičius, du broliai Girdzijauskai, S. Stungurys, J. Semėnas, V. Laugalis, R. Masiulionis, V. Ardžiūnas. Kalinamas Irkutsko, Mordovijos ir kituose griežto režimo lageriuose.
1959 m. sužino apie motinos, taip troškusios pamatyti sūnų, mirtį. Tik dar po šešerių metų, 1965 m.. gruodžio 25 d., jis grįžta į Lietuvą, gauna darbą Vilniaus universiteto širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijoje prietaisų meistru. Tačiau neilgai. Po pusmečio atleidžiamas, nes ekskursijoje Rygoje, latvių tautinėse Brolių kapinėse, išsitaria apie SSSR įvykdytą Baltijos valstybių okupaciją. Susiranda buhalterio vietą Liaudies meno draugijoje; netrukus ir iš čia priverstas pasitraukti. Kurį laiką dirba zakristijonu Šv. Mikalojaus bažnyčioje, bet KGB priverčia palikti šį darbą: V. Petkus labai aktyviai dalyvauja įvairiuose „nacionalistų" ir „ekstremistų" rengiamuose susirinkimuose, paskaitose. Jo fenomenali atmintis - galėdavo ištisas valandas cituoti literatūros, istorijos, filosofijos tekstus. Nepaprastai plačios erudicijos. Dideliu patriotiškumu patraukdavo žmones, ypač jaunimą. Gausiai moksleivių, studentų rinkdavosi į jo nuomojamą kambarį pasiklausyti tikrosios Lietuvos istorijos, filosofinių samprotavimų. 1975 m. gauna darbo Vilniaus klinikinės ligoninės nefrologiniame skyriuje. Greitai pelno labai sąžiningo, išsilavinusio darbuotojo reputaciją. Tuo metu ima galvoti apie naujo pobūdžio disidentinės organizacijos – Lietuvos Helsinkio grupės įkūrimą.
Kitas grupės iniciatorius poetas Tomas Venclova šių eilučių autoriui pasakojo:
„ − 1974 m. supratau, kad gyventi Lietuvoje man darosi beprasmiška. Laikraščiai ir žurnalai nebespausdino mano rašinių, taip pat vertimų. Buvo aišku, kad sovietinė valdžia nusprendė mane, kaip ir daugelį kitų nepatenkintųjų, paprasčiausiai ištremti iš visuomenės gyvenimo, užkirsti galimybes spausdinti ir viešai kalbėti. Buvau pakviestas į Lietuvos KP Centro Komitetą. Čia partiniai šulai − Jonas Bielinis ir Sigizmundas Šimkus pradėjo nuo to, kad yra „gavę originalą”, jog aš mėginęs perduoti savo rašinius Maskvos disidentui, buvusiam politiniui kaliniui Aleksandrui Ginzburgui. Tai esąs labai pavojingas kelias, jie laiką savo pareiga mane perspėti. Kaip tik tas pokalbis ir įžiebė man mintį nuvykti į Maskvą ir susitikti su Ginzburgu. Tą ir padariau... Tačiau Maskvoje pajutau, kad esu sekamas saugumiečių. Dar po poros tokių istorijų 1975 m. gegužės 9 d. išsiunčiau LKP CK atvirą laišką, kuriame parašiau maždaug tą patį, ką jau buvau sakęs Bieliniui ir Šimkui. Gana greitai šis mano laiškas pateko į Lietuvos pogrindžio spaudą, o po to į Vakarus. Vėl buvau pakviestas į CK. Šį kartą valdininkė Kuznecova pareiškė, kad CK yra nusiteikęs užmiršti mano laišką, parašytą, be abejonės, nevilties valandą. Atsakiau, kad rengiausi jį parašyti visą gyvenimą. Tada valdininkė pasakė: jei taip, tai reikia gauti kvietimą ir paduoti pareiškimą išvažiuoti. Kvietimą gavau iš Berklio universiteto, su pasiūlymu užimti vizituojančio profesoriaus vietą vienam semestrui. Ėmiau laukti leidimo išvykti. Tuo metu susipažinau ir su Viktoru Petkumi, kuris pasirodė kaip vienas iš nepaprasčiausių mano bet kada sutiktų žmonių. Mudviem netrūko bendrų pažįstamų, kad ir tas pats Aleksandras Ginzburgas. Tik V. Petkus su juo susibičiuliavo ne laisvėje, o kalėjime. Ten Viktoras buvo jau praleidęs apie penkiolika metų…Vyras jis buvo labai stambus, flegmatiškas, niekada neprarandąs savitvardos − žodžiu, tipiškas žemaitis. Niekam nebuvo paslaptis, kad jis bendrauja su A. Sacharovu. Susitikdavome ir su Eitanu Finkelšteinu, gyvenusiu per porą kvartalų nuo mano namų. Eitanas buvo gerai pažįstamas su daugeliu Rusijos disidentų, šie dažnai pas jį svečiuodavosi. Tai tokie žmonės kaip Nadežda Mandelštam, Sergejus Kovaliovas, Andrejus Sacharovas ir kt. Mes iš pradžių buvome linkę sukurti jungtinę Pabaltijo Helsinkio grupę, tačiau nesuradę, kas imtųsi jos organizuoti Latvijoje ir Estijoje, nusprendėm kurti vieni, kad latviai ir estai, jei norės, galėtų pasekti lietuvių pavyzdžiu. Nebuvau tikras, ar man, netrukus emigruojančiam iš SSSR, dera stoti į grupę. Tačiau pagalvojęs apsisprendžiau, − juk areštavus kitus narius galėsiu tęsti kovą svetur. Sutarėme, kad grupė neturės jokio statuso ir nerinks vadovo, kad naudosime senovinį „liberum veto” principą: tai yra bet kuris narys steigėjas turėjo teisę vetuoti bet kurį vėlesnį kandidatą, neaiškindamas priežasčių. Mums rūpėjo atrinkti tokius, kurie, pirma, yra demokratiškai ir tolerantiškai nusiteikę, antra − nei savo praeitimi, nei charakteriu nekelia abejonių, o trečia − yra šiek tiek apsaugoti nuo arešto ir kalėjimo. Tarp tokių liko senyvo amžiaus žmonės − Ona Lukauskaitė-Poškienė ir kunigas Karolis Garuckas. Pirmoji buvo gana gerai žinoma poetė Nepriklausomybės laikais, kairiosios pakraipos visuomenininkė, bendravo su mano tėvu, taip pat poetu Kaziu Boruta. Pokario metais Lukauskaitė su Boruta pateko į sovietinį lagerį, kuriame praleidus trejus metus parašė knygą − „Lagerio pasakos”. Išleista pogrindyje, knyga susilaukė didelio populiarumo. Lukauskaitė buvo labai blaiviai mąstanti, nelinkusi į baimę senosios inteligentijos atstovė Lietuvoje. Galėčiau ją palyginti su vieninteliu asmeniu − su Nadežda Mandelštam (beje, juodvi ir susidraugavo, kai Nadežda lankėsi Vilniuje). Tėvas Karolis Garuckas, jėzuitų ordino narys, daug metų – iš pradžių beveik vienas – kovojo už Bažnyčios ir tikinčiųjų teises, nevengdamas net konfliktų su labiau konformistiškai nusiteikusiais bažnytiniais hierarchais.
1976 m. į Vilnių atvažiavo Maskvos Helsinkio grupės narė Liudmila Aleksejeva. Pasikvietėme, kad padėtų apginti neteisėtai iš iš Vilniaus A. Vienuolio vidurinės mokyklos pašalintus moksleivius už dalyvavimą pamaldose, „nacionalistines nuotaikas”. Ta pačia proga su Aleksejeva apkeliavome dalį Lietuvos, vietose tyrinėdami žmogaus teisių pažeidimus. Toks buvo Helsinkio grupės principas: nesiremti gandais ar apytikre informacija, patiems išstudijuoti visas aplinkybes. Taigi dar oficialiai nepaskelbta, mūsų Lietuvos Helsinkio grupė jau veikė.
Sugrįžęs iš Maskvos, iš spaudos konferencijos su užsienio žurnalistais J. Orlovo bute, sužinojau, kad esu kviečiamas į Vidaus reikalų ministeriją, kur man pasakė, kad galiu važiuoti į JAV, dėstyti. Visi grupės nariai sutiko, kad išvykčiau. 1977 m. sausio 25 d. palikau Lietuvą su viltimi, kad ir toliau dirbsiu LHG kaip užsienio atstovas.”
Apie LHG kūrimą prisimena Eitanas Finkelšeinas:
− Galimybę Lietuvoje sukurti visuomeninę žmogaus teisių gynimo grupę diskutavome su Viktoru Petkumi tuoj po Baigiamojo akto Helsinkyje pasirašymo. Be abejonės, maskviečiai žmogaus teisių gynėjai paskatino ir mus greičiau suktis. Maskviečiai rado labai patogią platformą, rengiančią įvairias jėgas, suinteresuotas, kad SSSR būtų įgyvendinamos žmogaus teisės ir pilietinės laisvės; MHG pasiskelbė ne svarbiausiąja vadovaujančia organizacija, bet viena iš žmogaus teisių sąjūdžio (vėliau pavadinta Helsinkio sąjūdžiu) grandžių. Dėl to ir mes kaip ukrainiečiai, gruzinai ir armėnai prisijungėme ne prie MHG, o prie tarptautinio Helsinkio sąjūdžio. Tad ir visus Lietuvos Helsinkio grupės sprendimus darėme tik mes patys, o bendradarbiavimas su maskviečiais žmogaus teisių gynėjais rėmėsi tik visišku savitarpio supratimu, nedarant kits kitam jokio spaudimo.
Vėliau E. Finkelšteinas žurnale „Pasaulio lietuvis” ( 1986, Nr.11), minint grupės 10-metį, taip rašė apie LHG:
„Lietuviškoji rezistencija visada veikė dviem frontais – tautiniu ir religiniu. Be abejo, katalikų ir nacionalistų laimėjimai yra labai žymūs. Jokiomis baudžiamosiomis priemonėmis valdžia nepajėgia susilpninti Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir tautinio sąjūdžio pozicijų bei įtakos. Ir vis dėl to, kaip man tada atrodė ir kaip šiandien tebesu įsitikinęs, religinės ir tautinės idėjos Lietuvoje silpnoji vieta yra tai, kad sudaro religinių ir tautinių kovotojų pozityvią programą.
Tikrai, eiliniam lietuviui – miestiečiui, baigusiam vidurinę mokyklą ar turinčiam techninę profesiją (o šiandien kaip tik tokie žmonės sudaro žymią lietuvių daugumą) – religinės ir tuo labiau klerikalinės valstybės idėja nėra nei patraukli, nei priimtina. Taip, jis, eilinis lietuvis, piktinasi dėl Bažnyčios persekiojimo, dėl bažnyčios griovimo, dėl to, kad nutylima ir menkinama religijos rolė tautos istorijoje, jam visada mielesnė religinė tradicija negu tarybinė; jis beveik visada krikštija savo vaikus, religiškai laidoja tėvus ir net tuokiasi bažnyčioje, jeigu tai nepavojinga jo karjerai. Bet toliau eiti jis nepasirengęs.
Panašiai eilinis lietuvis žiūri ir į kraštutinį nacionalizmą bei tautinę izoliaciją. Taip, jis be abejonės nacionalistas, jis atsimena nepriklausomybės laikotarpį, svajoja apie metą, kada jis bus savo šalies šeimininku. Ji pykina, kad Lietuva laikoma tik kaip Maskvos imperijos administracinis padalinys, o lietuvių tauta – kaip tos imperijos tautinė mažuma.
Visur ir visada jis pabrėžia savo tautinį savitumą, stengiasi parodyti, kad Lietuva yra bent jau federalinė SSSR dalis.
Ir vis dėlto eilinis dabarties lietuvis yra pakankamai gerai informuotas apie modernųjį pasaulį ir aplamai paėmus suvokia, kokie iš tikrųjų sudėtingi yra tautų santykiai. Jis mėgsta dėvėti amerikoniškas jeans, važinėti automobiliu, pagamintu pagal italų licenziją, stovi eilėse prie Maroko apelsinų ir perka komiso krautuvėje japonišką elektroninę aparatūrą. Taip, jis nemėgsta, o dažnai ir nekenčia rusų, bet jo negalima įtikinti, kad jei įvyktų stebuklas ir rusai rytoj išsinešdintų iš Lietuvos, jo maža šalis galėtų egzistuoti pati viena, be glaudžių ir visapusiškų ryšių su visu pasauliu – nepaskutinėje vietoje ir Rusija.
Todėl man atrodo, kad jei Lietuvos rezistencijoje susikurtų grynai demokratinė kryptis, ji galėtų patraukti gana plačių gyventojų sluoksnių simpatijas, įjungti į sąjūdį naujus žmones, pirmiausiai iš techninės ir mokslinės inteligentijos, iš miestiečių vidutiniųjų sluoksnių.
Be to, demokratinė kryptis suteiktų galimybę ir nelietuviams, gyvenantiems Lietuvoje, dalyvauti kovoje už pasikeitimus krašto visuomeniniame ir politiniame gyvenime.
Ir pagaliau priešinimasis tarybiniam totalitarizmui demokratiniu pamatu, be abejo, būtų geriau suprastas už Lietuvos ribų, padėtų užmegzti glaudesnius ryšius su žmogaus teisių gynėjais Rusijoje, Ukrainoje, gretimose Baltijos valstybėse.
Kad LHG atliktų savo užduotį, joje pirmiausiai turėjo būti vienodai atstovaujamos įvairios Lietuvos gyventojų grupės ir įvairūs Lietuvos rezistentų bei disidentų sluoksniai. Nebuvo galima sutikti, kad Grupėje vyrauti kuri nors pakraipa, sakysime, katalikai ar nacionalistai, potencialūs emigrantai ar inteligentijos atstovai. Pusiausvyrą išlaikantis atstovavimas buvo pati svarbiausia, bet ir itin sunki LHG sukūrimo sąlyga.
Parinkdami Grupei kandidatus, mes sutarėme vadovautis šiomis taisyklėmis. LHG narys turi:
a). palaikyti Helsinkio konferencijos Baigiamojo akto principus ir stengtis prisidėti prie jų įgyvendinimo (tas pats liečia Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją ir kitus tarptautinius įstatymus, įpareigojančius gerbti žmogaus teises);
b). neraginti į smurtinę kovą ir joje nedalyvauti. Asmenys, tarnavę Vokiečių ir SSSR baudžiamuosiuose organuose, o taip pat Vermachte, negali būti LHG nariai. Mes taip pat nutarėme, kad Grupėje neturėtų dalyvauti buvę partizanai (vad. „miško broliai”).
Ir vis dėl to pats netikėčiausias valdžios žingsnis buvo leidimas Tomui Venclovai išvažiuoti į JAV pagal Berkeley universiteto kvietimą. Tas precedento neturįs Lietuvos valdžios aktas, be abejonės, kilo iš sumišimo ir baimės, kad prie Helsinkio grupės prisidės naujų žmonių, įskaičiuojant žinomus kultūros ir mokslo veikėjus. Koks atsakingas ir sudėtingas Lietuvos valdžiai buvo sprendimas išleisti T. Venclovą rodo tai, kad dar daug metų Venclovai išvažiavus buvo spausdinami straipsniai, įrodinėjantys, kaip išmintingai valdžia pasielgė, iš šalies išvariusi „atskalūną”.
Žmonių reakciją į Grupės įsteigimą mes irgi pajutome beveik tuoj pat po to, kai apie Grupę buvo paskelbta.
Trys momentai – atviras pareiškimas apie LHG įsteigimą, atsisakymas nuo smurtinių veiksmų ir Tomo Venclovos dalyvavimas Grupėje (eiliniai piliečiai jį kartais painiojo ar tapatino su jo tėvu, žinomu rašytoju Antanu Venclova) daug kam sudarė įspūdį, kad mūsų Grupė beveik valdžios sankcionuota, kad ji, jei ne šiandien, tai rytoj bus oficialiai patvirtinta, ir jai bus suteiktos atitinkamos galimybės.
Neįmanoma suskaičiuoti žmonių, kurie kreipėsi į Grupę pirmaisiais mėnesiais po to, kai ji buvo įsteigta. Žmonės atvykdavo iš įvairių Lietuvos vietų, net iš Latvijos ir Estijos. Kai kurie rodė savo pasus, prašė duoti jiems registracijos anketas, kalbėjo su mumis taip, tarsi kreiptųsi į oficialias įstaigas…
Mes niekada neregistravome besikreipiančių į mus žmonių ir skirtingai nuo MHG retai sudarinėjome Grupės dokumentus. Mat grupės nariai gyveno įvairiuose Lietuvos kampuose, ir sekimo bei persekiojimų sąlygomis mums buvo sunku lankytis vieniems pas kitus ir pervežinėti dokumentus.
Kai dėl mano veiklos Grupėje, tai klausimais, susijusiais su emigravimu, aš stengiausi pirmiausia teikti žmonėms konkrečią pagalbą – konsultavau, rašiau pareiškimus, perdavinėjau vardus ir prašymus į Vakarus ir tik retais atvejais sudarinėjau dokumentus, kuriuos pasirašydavo ir kiti Grupės nariai”.
Maskvietė disidentė Liudmila Aleksejeva, Helsinkio grupės aktyvistė, apie Lietuvos Helsinkio grupę, ryšius su ja pasakojo:
− Ryšius su Lietuvos rezistentais palaikiau nuo 1974 m., nuo tada aš persiųsdavau į Vakarus ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką”; susipažinusi su Tomu Venclova – pirmuoju „gyvu” lietuviu, padėjau jam emigruoti į Vakarus. Supažindino mus Aleksandras Ginzburgas. 1976 m. rudenį atvykusi į Vilnių kaip Helsinkio grupės narė tirti septynių mokinių pašalinimo iš mokyklos priežastis, susipažinau su kitais puikiais žmonėmis – Viktoru Petkumi, Antanu Terlecku. Žinoma, Lietuvoje sutikau ir kitokių žmonių – KGB agentų, kurių dešimtys sekė mūsų pėdomis.
Vilniuje aš susipažinau su pašalintais iš mokyklos jaunuoliais – puikiai išauklėtais, drąsiais, pagarbiais, labai išsilavinusiais; sužinojau, kad lietuviai patriotai labai rūpinasi savo dviejų vyskupų tremtinių – Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus likimu. Nusprendėme juos aplankyti. Norėdami pasprukti nuo KGB, kartu su Venclova ir Petkumi nutarėme išvažiuoti labai anksti. Mes sustodavome įvairiuose miesteliuose ir kaimuose, aplankydavome bažnyčias. Tomis bažnyčiomis aš buvau labai sužavėta. Jose buvo pilna žmonių, nors atrodė, kad joms pripildyti kartu turėtų sueiti viso miestelio gyventojai. O juk buvo paprastas sekmadienis. Negalėjau atsistebėti matydama ištisas šeimas, kartu su kūdikiais ir paaugliais ateinančiais į bažnyčią. Aš nieko panašaus nebuvau mačiusi nei Maskvoje, nei gretimose apylinkėse.
Paryčiui sustojome kunigo Alfonso Svarinsko namuose, mažame miestelyje Viduklėje. Keletas jo parapijiečių pusryčiavo kartu su mumis. Iš mandagumo visi kalbėjo rusiškai, nors buvau vienintelė rusė prie stalo.
Vėlai po pietų išvažiavome į Žagarę, kur gyveno ištremtas Julijonas Steponavičius. Kai nuvykome pas Vincentą Sladkevičių, buvo labai vėlu. Jis jau gulėjo, bet pasibeldus mielai atidarė duris. Tik prieš aušrą sugrįžome į Vilnių, o jau prieš vienuoliktą buvome pas švietimo ministrą Rimkų. Man paklausus, kodėl aštuoni jaunuoliai buvo pašalinti iš mokyklos, ministras atsakė:
− Šis reikalas visai nesusietas su Helsinkio nutarimais. Jie buvo pašalinti, nes jų elgesys buvo nesuderinamas su tarybinių mokinių elgesiu.
− Kuo jie nusikalto?
− Bogušis, vienas iš pašalintų moksleivių, įžūliai elgėsi su savo mokyklos direktoriumi ir, be to, į mokyklą atsinešė religinės temos paveikslą, tai pažeidžia mūsų Konstituciją. Mūsų krašte bažnyčia atskirta nuo valstybės.
− Ir dėl to buvo išmestas?
− Žinoma, tai ne vienintelė priežastis. Aš esu tik iš esmės tesusipažinęs su šios bylos skundais, todėl negaliu jums detaliai išpasakoti kiekvieno jaunuolio nusikaltimų. Bet pašalinimas buvo visiškai legalus. Mokyklos vadovybė galės jums detaliau papasakoti.
Žmonių reakciją į Grupės įsteigimą mes irgi pajutome beveik tuoj pat po to, kai apie Grupę buvo paskelbta.
Trys momentai – atviras pareiškimas apie LHG įsteigimą, atsisakymas nuo smurtinių veiksmų ir Tomo Venclovos dalyvavimas Grupėje (eiliniai piliečiai jį kartais painiojo ar tapatino su jo tėvu, žinomu rašytoju Antanu Venclova) daug kam sudarė įspūdį, kad mūsų Grupė beveik valdžios sankcionuota, kad ji, jei ne šiandien, tai rytoj bus oficialiai patvirtinta, ir jai bus suteiktos atitinkamos galimybės.
Neįmanoma suskaičiuoti žmonių, kurie kreipėsi į Grupę pirmaisiais mėnesiais po to, kai ji buvo įsteigta. Žmonės atvykdavo iš įvairių Lietuvos vietų, net iš Latvijos ir Estijos. Kai kurie rodė savo pasus, prašė duoti jiems registracijos anketas, kalbėjo su mumis taip, tarsi kreiptųsi į oficialias įstaigas…
Mes niekada neregistravome besikreipiančių į mus žmonių ir skirtingai nuo MHG retai sudarinėjome Grupės dokumentus. Mat grupės nariai gyveno įvairiuose Lietuvos kampuose, ir sekimo bei persekiojimų sąlygomis mums buvo sunku lankytis vieniems pas kitus ir pervežinėti dokumentus.
Kai dėl mano veiklos Grupėje, tai klausimais, susijusiais su emigravimu, aš stengiausi pirmiausia teikti žmonėms konkrečią pagalbą – konsultavau, rašiau pareiškimus, perdavinėjau vardus ir prašymus į Vakarus ir tik retais atvejais sudarinėjau dokumentus, kuriuos pasirašydavo ir kiti Grupės nariai”.
Maskvietė disidentė Liudmila Aleksejeva, Helsinkio grupės aktyvistė, apie Lietuvos Helsinkio grupę, ryšius su ja pasakojo:
− Ryšius su Lietuvos rezistentais palaikiau nuo 1974 m., nuo tada aš persiųsdavau į Vakarus ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką”; susipažinusi su Tomu Venclova – pirmuoju „gyvu” lietuviu, padėjau jam emigruoti į Vakarus. Supažindino mus Aleksandras Ginzburgas. 1976 m. rudenį atvykusi į Vilnių kaip Helsinkio grupės narė tirti septynių mokinių pašalinimo iš mokyklos priežastis, susipažinau su kitais puikiais žmonėmis – Viktoru Petkumi, Antanu Terlecku. Žinoma, Lietuvoje sutikau ir kitokių žmonių – KGB agentų, kurių dešimtys sekė mūsų pėdomis.
Vilniuje aš susipažinau su pašalintais iš mokyklos jaunuoliais – puikiai išauklėtais, drąsiais, pagarbiais, labai išsilavinusiais; sužinojau, kad lietuviai patriotai labai rūpinasi savo dviejų vyskupų tremtinių – Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus likimu. Nusprendėme juos aplankyti. Norėdami pasprukti nuo KGB, kartu su Venclova ir Petkumi nutarėme išvažiuoti labai anksti. Mes sustodavome įvairiuose miesteliuose ir kaimuose, aplankydavome bažnyčias. Tomis bažnyčiomis aš buvau labai sužavėta. Jose buvo pilna žmonių, nors atrodė, kad joms pripildyti kartu turėtų sueiti viso miestelio gyventojai. O juk buvo paprastas sekmadienis. Negalėjau atsistebėti matydama ištisas šeimas, kartu su kūdikiais ir paaugliais ateinančiais į bažnyčią. Aš nieko panašaus nebuvau mačiusi nei Maskvoje, nei gretimose apylinkėse.
Paryčiui sustojome kunigo Alfonso Svarinsko namuose, mažame miestelyje Viduklėje. Keletas jo parapijiečių pusryčiavo kartu su mumis. Iš mandagumo visi kalbėjo rusiškai, nors buvau vienintelė rusė prie stalo.
Vėlai po pietų išvažiavome į Žagarę, kur gyveno ištremtas Julijonas Steponavičius. Kai nuvykome pas Vincentą Sladkevičių, buvo labai vėlu. Jis jau gulėjo, bet pasibeldus mielai atidarė duris. Tik prieš aušrą sugrįžome į Vilnių, o jau prieš vienuoliktą buvome pas švietimo ministrą Rimkų. Man paklausus, kodėl aštuoni jaunuoliai buvo pašalinti iš mokyklos, ministras atsakė:
− Šis reikalas visai nesusietas su Helsinkio nutarimais. Jie buvo pašalinti, nes jų elgesys buvo nesuderinamas su tarybinių mokinių elgesiu.
− Kuo jie nusikalto?
− Bogušis, vienas iš pašalintų moksleivių, įžūliai elgėsi su savo mokyklos direktoriumi ir, be to, į mokyklą atsinešė religinės temos paveikslą, tai pažeidžia mūsų Konstituciją. Mūsų krašte bažnyčia atskirta nuo valstybės.
− Ir dėl to buvo išmestas?
− Žinoma, tai ne vienintelė priežastis. Aš esu tik iš esmės tesusipažinęs su šios bylos skundais, todėl negaliu jums detaliai išpasakoti kiekvieno jaunuolio nusikaltimų. Bet pašalinimas buvo visiškai legalus. Mokyklos vadovybė galės jums detaliau papasakoti.
Pasiteiravus pasirodė, kad mokyklos direktoriaus pavaduotojas Dobinas neturi net mokyklos tarybos posėdžio protokolo, kuriame tariamai buvo svarstytas mokinių pašalinimo klausimas. Mūsų pokalbiui baigiantis, suskambėjo telefonas. Skambino ministras Rimkus, norėdamas perspėti Dobiną, kaip elgtis su mumis, Helsinkio grupės nariais. Dobinas iš baimės pradėjo drebėti. Buvo aišku, kad pašalinta iš mokyklos neteisėtai. Išvykdama iš Lietuvos aš galvojau, kaip gera rusui Lietuvoje, jeigu jis turi draugų, kurie yra bent kiek panašūs į Venclovą, Petkų, Terlecką, Alfonsą Svarinską, Julijoną Steponavičių ar Vincentą Sladkevičių. Man nebuvo staigmena traukinio vagone sutikti tą patį KGB agentą, kuris mane sekė iš Maskvos. Vežiau dokumentus apie mokinių pašalinimą iš mokyklos. Štai jie: „1976-1977 metų mokslo pradžioje Vienuolio mokykloje Vilniuje septyniems vienuoliktos klasės mokiniams buvo uždrausta sugrįžti į savo klasę. Štai tie mokiniai: Vytautas Bogušis, Šidlauskas, Algirdas Masiulionis, Julius Sasnauskas, Kęstutis Subačius, Regimantas Paulionis, Andrius Tučkus ir Dainius Šeputis. Mokiniams ir tėvams buvo aiškinta, kad jie buvo pašalinti pagal mokytojų tarybos sprendimą 1976 m. birželio 17 d. Nė vienas iš jų neturėjo progos pamatyti tarybos posėdžio protokolo ir, be to, buvo neįmanoma sužinoti, kodėl jie buvo pašalinti.
Direktoriaus pavaduotojas Dobinas ir mokytojai įvairiai ir nevienodai jų išvarymo priežastis aiškino Helsinkio gynimo grupės narei Liudmilai Aleksejevai, Vilniaus grupės pasiųstai patyrinėti reikalą. Lietuvos švietimo ministras A. Rimkus L. Aleksejevai ir lietuvių žmogaus teisių gynėjui Tomui Venclovai pareiškė, kad visi jaunuoliai buvo pašalinti dėl to, kad jų elgesys nesiderino su sovietų mokyklos reikalavimais. Tačiau tiksliai nurodyti nusižengimų jie negalėjo. Tikime, kad šis pašalinimas buvo KGB įsakytas.
Per pastaruosius metus šie mokiniai milicijos ir KGB buvo tardomi tokiais klausimais: ar jūs lankėte Katalikų Bažnyčios apeigas? Ar jūs klausote Vatikano radijo programų? Kodėl jūs lankotės pas Viktorą Petkų (Petkus yra gerai žinomas lietuvių visuomenės ir katalikų veikėjas, iškalėjęs 14 metų stovyklose ir kalėjimuose dėl politinių įsitikinimų. Dabar jis yra vienas iš steigėjų ir narių Lietuvos Helsinkio žmogaus teisių gynimo grupėje.) Jiems pasisekė priversti jaunuolius „prisipažinti”, kad Petkus juos vaišino vynu ir cigaretėmis ir kad jis davė jiems pinigų ir mašinėle spausdintos medžiagos (čia užuomina apie pogrindžio leidinius), ir saugumiečiai aiškino jaunuoliams, kad Petkus yra homoseksualistas.
Milicijos būstinėje KGB kapitonas Semionas − Čekinas jaunuolius iškoliojo. KGB vyresnysis leitenantas Verbickas buvo mandagus. Abu vyrai grasino, kad jeigu jaunuoliai nepatvirtins šmeižtų prieš Petkų, jie nebegalės daugiau mokytis. Bogušį žadėjo išsiųsti į vaikų koloniją, jaunuoliai buvo pašalinti iš mokyklos tik dėl to, kad atsisakė melagingai liudyti.
Persekiojimas nesibaigia. Lapkričio mėnesio viduryje Julius Sasnauskas buvo nuvežtas į milicijos skyrių, kur kriminalinių nusikaltimų tardytojas ir majoras Maculevič jį sumušė. Ir kiti jaunuoliai nepaliekami ramybėje.
Visi šie įvykiai yra akivaizdūs elementarių žmogaus teisių pažeidimai, ir tai ypač piktina, nes liečia paauglius (…).
Beje, už lankymąsi pas Viktorą Petkų ne kartą buvo tardomi ir kiti Vilniaus A. Vienuolio vidurinės mokyklos moksleiviai: Vytautas Žičkus, Eleonora Sasnauskaitė, Romas Livarauskas, Nijolė Bėčytė, Jonas Ulickas, Dalia Sinkevičiūtė, Vytautas Vainauskas, Nijolė Burbulytė, Jonas Germanavičius, Stasys Kaušinis, Vygandas Keliauskas, Rasa Volodkaitė, Antanas Poliakas ir kt. LHG nariai bendradarbiavo su Maskvos, Ukrainos, Gruzijos ir kitų respublikų Helsinkio grupių nariais, tačiau Lietuvos grupė nuo pat pradžių išsiskyrė savitumu: pasižymėjo stipriu tautiniu atspalviu, t.y. reikalavimais ne tik laikytis žmogaus, bet ir tautų teisių. Net ir kova dėl Lietuvos Katalikų Bažnyčios teisių, dėl religijos laisvės turėjo ryškų tautinį aspektą. Jau pirmajame LHG manifeste, paskelbtame 1976 m. gruodžio 1 d. Maskvoje, dalyvaujant užsienio šalių korespondentams, buvo nurodyta, jog LHG sieks, kad „būtų atkurta Nepriklausoma Lietuvos valstybė, kurią neteisėtai 1940 m. birželio 15 d. okupavo SSSR kariuomenė“. Dėl šio teiginio sulaukta priekaištų net iš tokių jau gana demokratiškų pažiūrų disidentų A. Ginzburgo, A. Ščeranskio, J. Orlovo ir kai kurių kitų, motyvavusių, kad toks teiginys gali tapti KGB pretekstu likviduoti ir visą grupę. Net A. Sacharovas, atrodo, nenorėjo, kad būtų kovojama dėl tautų atsiskyrimo, savų valstybių sukūrimo teisių.
Direktoriaus pavaduotojas Dobinas ir mokytojai įvairiai ir nevienodai jų išvarymo priežastis aiškino Helsinkio gynimo grupės narei Liudmilai Aleksejevai, Vilniaus grupės pasiųstai patyrinėti reikalą. Lietuvos švietimo ministras A. Rimkus L. Aleksejevai ir lietuvių žmogaus teisių gynėjui Tomui Venclovai pareiškė, kad visi jaunuoliai buvo pašalinti dėl to, kad jų elgesys nesiderino su sovietų mokyklos reikalavimais. Tačiau tiksliai nurodyti nusižengimų jie negalėjo. Tikime, kad šis pašalinimas buvo KGB įsakytas.
Per pastaruosius metus šie mokiniai milicijos ir KGB buvo tardomi tokiais klausimais: ar jūs lankėte Katalikų Bažnyčios apeigas? Ar jūs klausote Vatikano radijo programų? Kodėl jūs lankotės pas Viktorą Petkų (Petkus yra gerai žinomas lietuvių visuomenės ir katalikų veikėjas, iškalėjęs 14 metų stovyklose ir kalėjimuose dėl politinių įsitikinimų. Dabar jis yra vienas iš steigėjų ir narių Lietuvos Helsinkio žmogaus teisių gynimo grupėje.) Jiems pasisekė priversti jaunuolius „prisipažinti”, kad Petkus juos vaišino vynu ir cigaretėmis ir kad jis davė jiems pinigų ir mašinėle spausdintos medžiagos (čia užuomina apie pogrindžio leidinius), ir saugumiečiai aiškino jaunuoliams, kad Petkus yra homoseksualistas.
Milicijos būstinėje KGB kapitonas Semionas − Čekinas jaunuolius iškoliojo. KGB vyresnysis leitenantas Verbickas buvo mandagus. Abu vyrai grasino, kad jeigu jaunuoliai nepatvirtins šmeižtų prieš Petkų, jie nebegalės daugiau mokytis. Bogušį žadėjo išsiųsti į vaikų koloniją, jaunuoliai buvo pašalinti iš mokyklos tik dėl to, kad atsisakė melagingai liudyti.
Persekiojimas nesibaigia. Lapkričio mėnesio viduryje Julius Sasnauskas buvo nuvežtas į milicijos skyrių, kur kriminalinių nusikaltimų tardytojas ir majoras Maculevič jį sumušė. Ir kiti jaunuoliai nepaliekami ramybėje.
Visi šie įvykiai yra akivaizdūs elementarių žmogaus teisių pažeidimai, ir tai ypač piktina, nes liečia paauglius (…).
Beje, už lankymąsi pas Viktorą Petkų ne kartą buvo tardomi ir kiti Vilniaus A. Vienuolio vidurinės mokyklos moksleiviai: Vytautas Žičkus, Eleonora Sasnauskaitė, Romas Livarauskas, Nijolė Bėčytė, Jonas Ulickas, Dalia Sinkevičiūtė, Vytautas Vainauskas, Nijolė Burbulytė, Jonas Germanavičius, Stasys Kaušinis, Vygandas Keliauskas, Rasa Volodkaitė, Antanas Poliakas ir kt. LHG nariai bendradarbiavo su Maskvos, Ukrainos, Gruzijos ir kitų respublikų Helsinkio grupių nariais, tačiau Lietuvos grupė nuo pat pradžių išsiskyrė savitumu: pasižymėjo stipriu tautiniu atspalviu, t.y. reikalavimais ne tik laikytis žmogaus, bet ir tautų teisių. Net ir kova dėl Lietuvos Katalikų Bažnyčios teisių, dėl religijos laisvės turėjo ryškų tautinį aspektą. Jau pirmajame LHG manifeste, paskelbtame 1976 m. gruodžio 1 d. Maskvoje, dalyvaujant užsienio šalių korespondentams, buvo nurodyta, jog LHG sieks, kad „būtų atkurta Nepriklausoma Lietuvos valstybė, kurią neteisėtai 1940 m. birželio 15 d. okupavo SSSR kariuomenė“. Dėl šio teiginio sulaukta priekaištų net iš tokių jau gana demokratiškų pažiūrų disidentų A. Ginzburgo, A. Ščeranskio, J. Orlovo ir kai kurių kitų, motyvavusių, kad toks teiginys gali tapti KGB pretekstu likviduoti ir visą grupę. Net A. Sacharovas, atrodo, nenorėjo, kad būtų kovojama dėl tautų atsiskyrimo, savų valstybių sukūrimo teisių.
Kita kovos už žmogaus teises ypatybė Lietuvoje, beje, kaip ir Latvijoje bei Estijoje, buvo tos kovos masiškumas. Ir tai pirmiausia atsitiko dėl to, kad tautiniai ir religiniai interesai rūpėjo plačiajai visuomenei, o ne vien elitiniams demokratiniams sluoksniams. Tad neatsitiktinai ir kiekvienas LHG parengtas dokumentas greitai tapdavo plačiai žinomas visoje Lietuvoje. O tokių dokumentų, aiškinančių žmogaus ir piliečių teises ir laisvių pažeidimus, vien per pirmąjį pusmetį LHG parengė ir paskelbė apie porą dešimčių. Suprantama, su tuo ilgai taikstytis KGB ir partinė nomenklatūra negalėjo. 1977 m. birželio mėnesį buvo atimta SSSR pilietybė Berklio universitete dirbančiam Tomui Venclovai, - tai reiškė, kad užkertamas jam kelias sugrįžti į Lietuvą; tų pačių metų balandžio 20 d. Kaune areštuojamas Balys Gajauskas (nors priimamas į grupę jis pasirašė prieš pat areštą).
B. Gajauską teisė 1978 m. balandžio 12 – 14 d. Vilniuje, Aukščiausiame teisme. Nors teismas skelbėsi esąs „atviras ”, tačiau „nepatikimųjų” į jį saugumiečiai neįsileido. Tarp tokių buvo M. Jurevičius, J. Petkevičienė, A. Pašilys, J. Protusevičius, J. Volungevičius, R. Ragaišis, A. Ragaišienė, A. Šulskis, kun. J. Zdebskis, kun. V. Stakėnas, kun. G. Dovydaitis, kun. S. Tamkevičius ir kt. Teismas priėmė tokį nuosprendį: „Gajauskas Balys, Jono, gim. 1926 m., nepartinis, vidurinio išsilavinimo, teistas 1948 m. rugsėjo 18 d. pagal LTSR teritorijoje veikusio RTFSR BK 58 - 1„a”, 58-8, 58-10 str. 1 d. ir 58-11 str. Laisvės atėmimu 25 metams ir paleistas 1973 m. gegužės 3 d., bausmę atlikus, dirbo Kauno elektros montavimo darbų valdyboje Nr. 5 elektros monteriu, kaltinamas nusikaltimu, numatytu LTSR BK str. 2 d., ir nustato:
I. B. Gajauskas, turėdamas teistumą už itin pavojingus valstybinius nusikaltimus (...) 1974-1977 m. , siekdamas pakirsti ir susilpninti Tarybų valdžią, 1974 m. platinimo tikslu įsigijo ir laikė knygas „Bolševizmas ” (lenkų kalba), A. Solženycino „Gulago salynas” pirmą tomą (rusų kalba) ir „Dievas šiandien” (lietuvių kalba), o taip pat brošiūras „ Teisių gynimo TSRS kronika” 1 ir 2 numerius (...).
II. Lietuviškųjų nacionalistų gaujų dokumentų laikymas ir dauginimas platinimo tikslu. (...) B. Gajauskas 1974 m. įsigijo ginkluotų nacionalistų gaujų, veikusių pokario metais respublikoje, antitarybinius dokumentus (...).
III. Nuteistųjų asmenų sąrašų sudarymas antitarybinės propagandos tikslais. B. Gajauskas, grįžęs iš įkalinimo vietos, surinko duomenis apie nuteistus lietuvius už itin pavojingus valstybinius nusikaltimus. Sudarytą sąrašą per savo bendraminčius Kovaliovą ir Ginzburgą paskelbė nelegaliai leidžiamame leidinyje „Einamųjų įvykių kronika” bei reakcinguose užsienyje leidžiamuose laikraščiuose „Dirva”, „Europos lietuvis” ir „Mūsų Lietuva”, siekiant susilpninti bei pakirsti Tarybų valdžią. Šiuose leidiniuose nuteistieji asmenys pateikiami kaip „vergovės” aukos bei „nacionalinio” ir „pasipriešinimo” dalyviai (...).
IV. Bausmės ir kiti klausimai. B. Gajauskas iš teistumo už itin pavojingą nusikaltimą išvadų nepadarė. Jo naujai padaryto nusikaltimo pobūdis ir apimtis sudaro padidintą pavojingumą visuomenei bei valstybei (...). Gajauską Balį, Jono, pripažinti kaltu, padariusį nusikaltimą, numatytą TSRS BK 68 str. 2 d., ir nuteisti laisvės atėmimu dešimčiai metų su nutrėmimu penkeriems metams. Remiantis BK 26 str., pripažinti jį itin pavojingu recidyvistu ir bausmę paskirti atlikti ypatingojo režimo pataisos darbų kolonijoje (...). Priteisti iš B. Gajausko 136 rub. 76 kap. teismo išlaidų į valstybės pajamas (...).
Po to, kaip įprasta, kai kuriuose sovietiniuose laikraščiuose pasipylė B. Gajauską šmeižiantys straipsniai. LHG nariai parašė keletą ginančių pareiškimų pogrindžio spaudoje. „B. Gajauskas (...) iš 48 pragyventų metų didesnę jų dalį praleido „pataisos darbų kolonijoje”, - rašė tuomet pogrindžio „Aušra”. – Tačiau dideliam „taisytojų” apmaudui (...) jis neišėjo iš proto, nebaigė dienų savižudybe, netapo saugumo informatoriumi (...). Jis 25 metus išbuvo košmaruose ir liko žmogumi. Jis nestovėjo istorijos scenoje su žmogžudžiais, kurie kažkada daužė už kojų žydų vaikus. Jis nedainavo „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis...”. Jis nemaldavo laisvės. Jis už ją kovojo ir kentėjo. Šiandien jis vėl nuteistas. Nuteistas už tai, kas niekada ir niekur nebuvo nusikaltimas – už archyvinį darbą! (...). Tad ir prireikė jiems B. Gajauską paversti plėšiku, banditu, išdaviku, kad niekas nesuvoktų jo tikrųjų tikslų ir nesurastų nė kruopelytės jo gyvenimo tiesos, kad pro tankų melo šydą neįžvelgtų jo taurios sielos spindesio (...). Klydo sadistai J. Martavičius, D. Todesas ir kiti, manydami, kad pakanka sunaikinti Nepriklausomoj Lietuvoj subrendusią kartą, ir pasipriešinimas bus užgniaužtas. Šiandien prieš juos kovoja karta, subrendusi okupacijos metais. Niekuo negalite būti užtikrinti, kad gyvenimas ateisiančios Lietuvos kartos dar ryžtingiau nesieks laisvės, nepriklausomybės. Mes neišnyksime! Mes rasim jėgų kovoti, apginti savo teises ir likti amžiams čia prie Nemuno!”.
B. Gajauską teisė 1978 m. balandžio 12 – 14 d. Vilniuje, Aukščiausiame teisme. Nors teismas skelbėsi esąs „atviras ”, tačiau „nepatikimųjų” į jį saugumiečiai neįsileido. Tarp tokių buvo M. Jurevičius, J. Petkevičienė, A. Pašilys, J. Protusevičius, J. Volungevičius, R. Ragaišis, A. Ragaišienė, A. Šulskis, kun. J. Zdebskis, kun. V. Stakėnas, kun. G. Dovydaitis, kun. S. Tamkevičius ir kt. Teismas priėmė tokį nuosprendį: „Gajauskas Balys, Jono, gim. 1926 m., nepartinis, vidurinio išsilavinimo, teistas 1948 m. rugsėjo 18 d. pagal LTSR teritorijoje veikusio RTFSR BK 58 - 1„a”, 58-8, 58-10 str. 1 d. ir 58-11 str. Laisvės atėmimu 25 metams ir paleistas 1973 m. gegužės 3 d., bausmę atlikus, dirbo Kauno elektros montavimo darbų valdyboje Nr. 5 elektros monteriu, kaltinamas nusikaltimu, numatytu LTSR BK str. 2 d., ir nustato:
I. B. Gajauskas, turėdamas teistumą už itin pavojingus valstybinius nusikaltimus (...) 1974-1977 m. , siekdamas pakirsti ir susilpninti Tarybų valdžią, 1974 m. platinimo tikslu įsigijo ir laikė knygas „Bolševizmas ” (lenkų kalba), A. Solženycino „Gulago salynas” pirmą tomą (rusų kalba) ir „Dievas šiandien” (lietuvių kalba), o taip pat brošiūras „ Teisių gynimo TSRS kronika” 1 ir 2 numerius (...).
II. Lietuviškųjų nacionalistų gaujų dokumentų laikymas ir dauginimas platinimo tikslu. (...) B. Gajauskas 1974 m. įsigijo ginkluotų nacionalistų gaujų, veikusių pokario metais respublikoje, antitarybinius dokumentus (...).
III. Nuteistųjų asmenų sąrašų sudarymas antitarybinės propagandos tikslais. B. Gajauskas, grįžęs iš įkalinimo vietos, surinko duomenis apie nuteistus lietuvius už itin pavojingus valstybinius nusikaltimus. Sudarytą sąrašą per savo bendraminčius Kovaliovą ir Ginzburgą paskelbė nelegaliai leidžiamame leidinyje „Einamųjų įvykių kronika” bei reakcinguose užsienyje leidžiamuose laikraščiuose „Dirva”, „Europos lietuvis” ir „Mūsų Lietuva”, siekiant susilpninti bei pakirsti Tarybų valdžią. Šiuose leidiniuose nuteistieji asmenys pateikiami kaip „vergovės” aukos bei „nacionalinio” ir „pasipriešinimo” dalyviai (...).
IV. Bausmės ir kiti klausimai. B. Gajauskas iš teistumo už itin pavojingą nusikaltimą išvadų nepadarė. Jo naujai padaryto nusikaltimo pobūdis ir apimtis sudaro padidintą pavojingumą visuomenei bei valstybei (...). Gajauską Balį, Jono, pripažinti kaltu, padariusį nusikaltimą, numatytą TSRS BK 68 str. 2 d., ir nuteisti laisvės atėmimu dešimčiai metų su nutrėmimu penkeriems metams. Remiantis BK 26 str., pripažinti jį itin pavojingu recidyvistu ir bausmę paskirti atlikti ypatingojo režimo pataisos darbų kolonijoje (...). Priteisti iš B. Gajausko 136 rub. 76 kap. teismo išlaidų į valstybės pajamas (...).
Po to, kaip įprasta, kai kuriuose sovietiniuose laikraščiuose pasipylė B. Gajauską šmeižiantys straipsniai. LHG nariai parašė keletą ginančių pareiškimų pogrindžio spaudoje. „B. Gajauskas (...) iš 48 pragyventų metų didesnę jų dalį praleido „pataisos darbų kolonijoje”, - rašė tuomet pogrindžio „Aušra”. – Tačiau dideliam „taisytojų” apmaudui (...) jis neišėjo iš proto, nebaigė dienų savižudybe, netapo saugumo informatoriumi (...). Jis 25 metus išbuvo košmaruose ir liko žmogumi. Jis nestovėjo istorijos scenoje su žmogžudžiais, kurie kažkada daužė už kojų žydų vaikus. Jis nedainavo „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis...”. Jis nemaldavo laisvės. Jis už ją kovojo ir kentėjo. Šiandien jis vėl nuteistas. Nuteistas už tai, kas niekada ir niekur nebuvo nusikaltimas – už archyvinį darbą! (...). Tad ir prireikė jiems B. Gajauską paversti plėšiku, banditu, išdaviku, kad niekas nesuvoktų jo tikrųjų tikslų ir nesurastų nė kruopelytės jo gyvenimo tiesos, kad pro tankų melo šydą neįžvelgtų jo taurios sielos spindesio (...). Klydo sadistai J. Martavičius, D. Todesas ir kiti, manydami, kad pakanka sunaikinti Nepriklausomoj Lietuvoj subrendusią kartą, ir pasipriešinimas bus užgniaužtas. Šiandien prieš juos kovoja karta, subrendusi okupacijos metais. Niekuo negalite būti užtikrinti, kad gyvenimas ateisiančios Lietuvos kartos dar ryžtingiau nesieks laisvės, nepriklausomybės. Mes neišnyksime! Mes rasim jėgų kovoti, apginti savo teises ir likti amžiams čia prie Nemuno!”.
Beje, po poros mėnesių Mordovijos lageryje B. Gajauskui buvo ir viena šviesi diena – tai 1978 m. liepos 27-oji. Tą dieną lagerio viršininkas leido atvykti jo sužadėtinei Irenai Dumbrytei, seseriai L. Šulskienei ir LHG nariui kun. J. Zdebskiui ir atlikti ne tik pilietinę santuokos registraciją, bet ir bažnytinę. Visa santuokos procedūra užtruko apie 10-15 minučių. B. Gajauskas buvo su dryžuotais kalinio rūbais, kerzavais batais, plikai nuskusta galva, jo sužadėtinę, kaip ir derėjo, puošė balta vestuvinė suknelė. Po santuokos „iškilmių” jaunikis buvo išvežtas, nepaisant jaunosios ir liudininkų maldavimų. Tik kitą dieną vėl leista, stebint prižiūrėtojams, pusvalandį pasikalbėti, o po to pasakyta, kad kitą kartą galės pasimatyti... Po metų.
1977 m. rugpjūčio 23 d. besiruošiantį vykti su LHG dokumentais į Maskvą, Vilniaus geležinkelio stotyje KGB areštavo Viktorą Petkų. 1978 m. liepos 10-14 d. Vilniuje, LTSR Aukščiausiame teisme vyko V. Petkaus teismas. Kaltinimai tipiški: antitarybinė veikla, jaunimo klaidinimas ir pan. Nuosprendis irgi tipiškas: 3 metai kalėjimo, 7 metai lagerio ir 5 metai tremties, - iš viso 15 metų. Pats V. Petkus kaltu neprisipažino, nesigynė, advokato paslaugų atsisakė. Tačiau po poros dienų (1977 m. liepos 16 d.) laikraščiuose „Tiesa“ ir „Sovetskaja Litva“ buvo išspausdintas „Po teismo proceso: melo ir nusikaltimo keliu“, kuriame V. Petkus kaltinamas už kažkokias finansines machinacijas, jaunimo tvirkinimą ir pan. Tipiškas tų metų straipsnis, siekiantis lengvatikiams įrodyti, jog normalus žmogus niekuomet neis prieš Tarybų valdžią. V. Petkaus autoritetą atskleidžia daugelio liudininkų kalbos teisme:
Kun. Karolis Garuckas: Garbė Jėzui Kristui, Viktorai, tave sveikina visi, kas negali įeiti į šią salę (...). Mes veikėme drauge, todėl galite pasodinti šalia v. Petkaus į kaltinamųjų suolą. Laikysiu sau garbe mirti lageryje, kaip mirė mano mokytojai – vyskupas Reinys ir tėvas Andriuška. Viktoras Petkus kovojo už žmogaus teises – tai didžiai garbingas ir teisingas kelias! Daugiau Lietuvai tokių sūnų.
Jonas Volungevičius: Petkų pažįstu kaip gerą kataliką, teisingą ir garbingą žmogų, Lietuvos patriotą ir laikau didele garbe būti su juo pažįstamu. Šis procesas yra neteisingas, neteisėtas, todėl dalyvauti jame kategoriškai atsisakau.
Jadvyga Petkevičienė (med. Sesuo iš Šiaulių): Šis teismas – tai susidorojimas su Helsinkio grupės nariu. Duot bet kokius parodymus atsisakau ir... įteikia V. Petkui rožę, sakydama: tai tau, Viktorai, nuo Lietuvos jaunimo ir tikinčiųjų. Garbė tau, Lietuvos sūnau, atidavusiam savo laisvę už Tėvynės, tautos ir žmogaus teises!
Ona Lukauskaitė-Poškienė: Viktorą Petkų gerai pažįstu, nes aš, kaip ir jis, esu Helsinkio grupės narys. Viktorą žinau kaip gerą, dorą, teisingą, principingą žmogų. Jis – giliai tikintis, mylintis savo kraštą ir žmones, aukšto intelekto ir daug nuveikė ginant žmogaus teises, visada pats būdamas be galo teisingas. Aš, kaip Helsinkio grupės narys, esu parašiusi protestą dėl šio teismo. Prašau laikyti mano protestą galiojančiu ir nedelsiant nutraukti šį gėdingą ir neteisėtą teismo procesą.
Romas Ragaišis: Aš prieš bet kokią prievartą ir atsisakau pasirašyti įspėjamuosius 189 ir 190 straipsnius. Viktorą Petkų pažįstu daugiau nei 10 metų, tuo didžiuojuosi. Tai išsilavinęs, puiku, kultūringas žmogus! Labai mėgsta literatūrą, ypač poeziją, didelis savo krašto mylėtojas, plačios erudicijos žmogus. Aš gerai susipažinęs su V. Petkaus visuomenine veikla. Laikau jį garbingu ir doru žmogumi, jis, būdamas Helsinkio grupės nariu, mūsų visuomenei buvo labai reikalingas ir naudingas. Savo veikloje iškėlė daug administracinių nusižengimų ir atkakliai gynė pilietines žmogaus teises. Viktoro Petkaus areštas yra neteisėtas, kaip ir visas šis teismo procesas, todėl dalyvauti teisminiame nagrinėjime atsisakau. Daugiau į jokius teismo klausimus neatsakinėsiu!
1977 m. rugpjūčio 23 d. besiruošiantį vykti su LHG dokumentais į Maskvą, Vilniaus geležinkelio stotyje KGB areštavo Viktorą Petkų. 1978 m. liepos 10-14 d. Vilniuje, LTSR Aukščiausiame teisme vyko V. Petkaus teismas. Kaltinimai tipiški: antitarybinė veikla, jaunimo klaidinimas ir pan. Nuosprendis irgi tipiškas: 3 metai kalėjimo, 7 metai lagerio ir 5 metai tremties, - iš viso 15 metų. Pats V. Petkus kaltu neprisipažino, nesigynė, advokato paslaugų atsisakė. Tačiau po poros dienų (1977 m. liepos 16 d.) laikraščiuose „Tiesa“ ir „Sovetskaja Litva“ buvo išspausdintas „Po teismo proceso: melo ir nusikaltimo keliu“, kuriame V. Petkus kaltinamas už kažkokias finansines machinacijas, jaunimo tvirkinimą ir pan. Tipiškas tų metų straipsnis, siekiantis lengvatikiams įrodyti, jog normalus žmogus niekuomet neis prieš Tarybų valdžią. V. Petkaus autoritetą atskleidžia daugelio liudininkų kalbos teisme:
Kun. Karolis Garuckas: Garbė Jėzui Kristui, Viktorai, tave sveikina visi, kas negali įeiti į šią salę (...). Mes veikėme drauge, todėl galite pasodinti šalia v. Petkaus į kaltinamųjų suolą. Laikysiu sau garbe mirti lageryje, kaip mirė mano mokytojai – vyskupas Reinys ir tėvas Andriuška. Viktoras Petkus kovojo už žmogaus teises – tai didžiai garbingas ir teisingas kelias! Daugiau Lietuvai tokių sūnų.
Jonas Volungevičius: Petkų pažįstu kaip gerą kataliką, teisingą ir garbingą žmogų, Lietuvos patriotą ir laikau didele garbe būti su juo pažįstamu. Šis procesas yra neteisingas, neteisėtas, todėl dalyvauti jame kategoriškai atsisakau.
Jadvyga Petkevičienė (med. Sesuo iš Šiaulių): Šis teismas – tai susidorojimas su Helsinkio grupės nariu. Duot bet kokius parodymus atsisakau ir... įteikia V. Petkui rožę, sakydama: tai tau, Viktorai, nuo Lietuvos jaunimo ir tikinčiųjų. Garbė tau, Lietuvos sūnau, atidavusiam savo laisvę už Tėvynės, tautos ir žmogaus teises!
Ona Lukauskaitė-Poškienė: Viktorą Petkų gerai pažįstu, nes aš, kaip ir jis, esu Helsinkio grupės narys. Viktorą žinau kaip gerą, dorą, teisingą, principingą žmogų. Jis – giliai tikintis, mylintis savo kraštą ir žmones, aukšto intelekto ir daug nuveikė ginant žmogaus teises, visada pats būdamas be galo teisingas. Aš, kaip Helsinkio grupės narys, esu parašiusi protestą dėl šio teismo. Prašau laikyti mano protestą galiojančiu ir nedelsiant nutraukti šį gėdingą ir neteisėtą teismo procesą.
Romas Ragaišis: Aš prieš bet kokią prievartą ir atsisakau pasirašyti įspėjamuosius 189 ir 190 straipsnius. Viktorą Petkų pažįstu daugiau nei 10 metų, tuo didžiuojuosi. Tai išsilavinęs, puiku, kultūringas žmogus! Labai mėgsta literatūrą, ypač poeziją, didelis savo krašto mylėtojas, plačios erudicijos žmogus. Aš gerai susipažinęs su V. Petkaus visuomenine veikla. Laikau jį garbingu ir doru žmogumi, jis, būdamas Helsinkio grupės nariu, mūsų visuomenei buvo labai reikalingas ir naudingas. Savo veikloje iškėlė daug administracinių nusižengimų ir atkakliai gynė pilietines žmogaus teises. Viktoro Petkaus areštas yra neteisėtas, kaip ir visas šis teismo procesas, todėl dalyvauti teisminiame nagrinėjime atsisakau. Daugiau į jokius teismo klausimus neatsakinėsiu!
Vien pagiriamuosius žodžius apie teisiamąjį sakė ir daugelis kitų liudininkų (o jų buvo 30), tarp jų latviai Calytis Ints, Ziemelis Juris, Žukovskis Ivaras, estai Terto Eens, Mart Niklus. Tik KGB dalinio kareivis Rimantas Čivilis pateikė saugumiečių pageidaujamus parodymus; latvis Viktoras Kalninš, norėjęs išvykti gyventi į Vakarus, patvirtino apie V. Petkaus pastangas įkurti Jungtinį Pabaltijo kraštų Tautinį komitetą. Beje, tų pačių metų Antanas Terleckas pogrindžio žurnale „Vytis“ paskelbė „Atvirą laišką Viktorui Kalninšui“: „Neseniai sužinojau, kad tu važinėji po pasaulį, sakai prakalbas, ir tave ten priima kaip didvyrį ir kankinį (...). Tau sekasi vaidinti tą šlykščią komediją (...). Lageryje tau sekėsi pasirodyti drąsiu, net pasirašinėjai Mordovijos kalinių protestus. Būsimai politinei karjerai, kuri tau sapnavosi, svarbi buvo lagerio didvyrių nuomonė, iš dalies Aleksandro Ginzburgo. Ne, tu nepamiršai savo lagerinių metų, praleistų kartu su Aliku. Paskutinį kartą tardomas byloje, iškeltoje tam žmogaus teisių gynėjui, tu smulkiai papasakojai kėgėbistams tai, kaip Alikas lageryje ruošė savo garsųjį interviu, kaip ir per ką perdavė į laisvę (...). Turbūt tu galvojai, kad Alikas niekada neišeis iš to kalėjimo ir niekam nepapasakos apie tavo elgesį (...). KGB trynė iš džiaugsmo rankas „Kokios detalės! Naudingas žmogus tas Kalninšas: radinys, auksinis radinys!..” deja, kėgėbistai perprato tave greičiau nei draugai. Jie pamatė, kad tu – bevalis, egocentrikas ir niekingas bailys. Norėdamas išvažiuoti į užsienį tu buvai pasiruošęs bet kam. Ir štai: „Duosi parodymus prieš Ginzburgą – išvyksti“. Ir tu davei. Buvo reikalingi parodymai prieš Viktorą Petkų, ir tu – davei... Ir ką gi, visus pardavęs, pailsęs nuo išdavysčių, o tuo pačiu užsitarnavęs teisę išvykti į užsienį, tu manai turįs teisę maudytis ne savo šlovėje, šlovėje tų, kuriuos išdavei (...). Man kyla mintis, kad tu ir šiandien tarnauji jiems. (...). Pasižiūrėk į veidrodį – taip atrodo niekšai! (…). Tu pabėgai iš Latvijos slaptai. Kaip ir pridera bailiui, netgi nuo draugų nuslėpei savo išvykimo dieną. Išvykai ne tada, kai panorėjai, - tave išspyrė, kai tu jiems tapai nebereikalingas! (…). Tu užtraukei gėdą ne tik latvių tautai, tu ir visų mūsų, pabaltijiečių, gėda. Ir dar bijau, kad neatsirastų tavo pasekėjų, sugalvojusių išdavystės kaina nusipirkti teisę emigruoti. Tegu ir jie žino, kad mūsų panieka ir neapykanta ras juos ir užsienyje“.
Minėtas V. Petkaus teisme buvęs liudininkas, žymus estų disidentas, Tartu užsienio kalbų dėstytojas Mart Niklus apie patį teismą ir kitas neteisybes to meto SSRS šių eilučių autoriui pasakojo:
- Tuoj pat po Petkaus arešto įvykdė daugybę kratų, areštų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje. Ne tik Vilniau, bet ir Tartu, Talino laikraščiuose buvo paskelbti šmeižikiški straipsniai apie V. Petkų, apie mane, R. Ragaišį ir kt. Kai aš 1978 m. sausio 17 d. buvau tardomas Vilniaus saugume, Tratu komunistas Nikolajus Racdė, prisistatęs kontrolieriumi iš KGB, mėgino peiliu nužudyti mano tėvus.
Kai atvykau prie teismo pastato, buvo daug žmonių. Tačiau į vidų praleido tik liudininkus. Mus susodino į pirmą eilę. Aš pakilau ir nužvelgiau sėdinčius: visi vyrai, sprendžiant iš elgsenos, - saugumiečiai, nuo pradedančių seklių iki aukštų valdininkų. Į akis krito KGB kapitonas Daugalas, jaunas karjeristas, laikomas ypač „talentingu“ baudžiamųjų bylų disidentams lipdytoju. Be kelių minučių dešimtą keturi kareiviai įvedė kaltinamąjį V. Petkų. Du laikė jo rankas už nugaros ir pastūmė į kaltinamųjų suolą. Mus, liudytojus., išvedė į kitą kambarį. Paklausiau vieno darbuotojo, kaip laikosi teisiamasis; atsakė : blogai, nekultūringai, neatsakinėja į klausimus, negana to, demonstratyviai prigulęs nusnausti ant teisiamųjų suolų. Pirmąją dieną teismas buvo nutrauktas dėl tariamai nevisų liudininkų atvykimo ar kitų priežasčių.
Kitą dieną apie teismą zujo dar daugiau „tvarkdarių“ : kareivių, milicininkų, saugumo agentų. Buvo susirinkusi apie 100 žmonių minia, kurioje matėsi naujų veidų. Apklausinėjams neigiau V. Petkui pateiktus kaltinimus. Prieš visiems išsiskirstant, pasisekė sužinoti, kad teismo tarėjai – E. Bedulskaja ir J. Dabulevičius, valstybinis kaltintojas – prokuroras KGB reikalams Jurgis Bakučionis, visuomeninis kaltintojas - I-mos vidurinės mokyklos direktorius Anatolijus Dzisko, teisėjas – M. Ignotas.
Minėtas V. Petkaus teisme buvęs liudininkas, žymus estų disidentas, Tartu užsienio kalbų dėstytojas Mart Niklus apie patį teismą ir kitas neteisybes to meto SSRS šių eilučių autoriui pasakojo:
- Tuoj pat po Petkaus arešto įvykdė daugybę kratų, areštų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje. Ne tik Vilniau, bet ir Tartu, Talino laikraščiuose buvo paskelbti šmeižikiški straipsniai apie V. Petkų, apie mane, R. Ragaišį ir kt. Kai aš 1978 m. sausio 17 d. buvau tardomas Vilniaus saugume, Tratu komunistas Nikolajus Racdė, prisistatęs kontrolieriumi iš KGB, mėgino peiliu nužudyti mano tėvus.
Kai atvykau prie teismo pastato, buvo daug žmonių. Tačiau į vidų praleido tik liudininkus. Mus susodino į pirmą eilę. Aš pakilau ir nužvelgiau sėdinčius: visi vyrai, sprendžiant iš elgsenos, - saugumiečiai, nuo pradedančių seklių iki aukštų valdininkų. Į akis krito KGB kapitonas Daugalas, jaunas karjeristas, laikomas ypač „talentingu“ baudžiamųjų bylų disidentams lipdytoju. Be kelių minučių dešimtą keturi kareiviai įvedė kaltinamąjį V. Petkų. Du laikė jo rankas už nugaros ir pastūmė į kaltinamųjų suolą. Mus, liudytojus., išvedė į kitą kambarį. Paklausiau vieno darbuotojo, kaip laikosi teisiamasis; atsakė : blogai, nekultūringai, neatsakinėja į klausimus, negana to, demonstratyviai prigulęs nusnausti ant teisiamųjų suolų. Pirmąją dieną teismas buvo nutrauktas dėl tariamai nevisų liudininkų atvykimo ar kitų priežasčių.
Kitą dieną apie teismą zujo dar daugiau „tvarkdarių“ : kareivių, milicininkų, saugumo agentų. Buvo susirinkusi apie 100 žmonių minia, kurioje matėsi naujų veidų. Apklausinėjams neigiau V. Petkui pateiktus kaltinimus. Prieš visiems išsiskirstant, pasisekė sužinoti, kad teismo tarėjai – E. Bedulskaja ir J. Dabulevičius, valstybinis kaltintojas – prokuroras KGB reikalams Jurgis Bakučionis, visuomeninis kaltintojas - I-mos vidurinės mokyklos direktorius Anatolijus Dzisko, teisėjas – M. Ignotas.
Trečią dieną liudininkų į salę neįleido. Viduje buvo daug kino aparatūros. Matyt, planavo sukurt filmą, demonstruojantį nacionalistus ir ekstremistus“. Prie teismo prastato, kaip ir ankstesnėmis dienomis buriavosi daug žmonių iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir kitų Lietuvos miestų. Buvo ir žmogaus teisių gynėja iš Maskvos Tatjana Velikanova. Ketvirtą dieną, liepos 15-ąją, prie teismo pastato galėjai matyti dar daugiau „tvarkos saugotojų“. Prie pat pastato apie 50 lietuvių meldėsi. Ta malda – tai buvo savotiška protesto demonstracija prieš neteisybę, prieš išvarymą iš teismo salės. Prieš paskelbiant teismo nuosprendį, dauguma suinteresuotųjų ir liudininkų buvo išprašyti lauk net ir iš teismo rūmų fojė. Tik nedaugeliui, tarp jų ir man, pasisekė ten likti. Ir staiga matau mosuojant kumščiai KGB darbuotoją mėsininko veidu Baltiną. Prišokęs smogė Tatjanai Velikanovai, ši pakrito ant cementinių grindų. Matyt, šis gangsteris su savo sėbrais stengėsi išprovokuoti muštynes, kad galėtų visus mus areštuoti. T. Velikanova dėl tokio smurto parašė pareiškimą LTSR prokurorui, tačiau atsakymo tai ir nesulaukė. Ir vis dėlto į salę keltą žmonių įleido.
Po teismo su aukštais LTSR pareigūnais mėginau aiškintis dėl visų teismo metu padarytų nusižengimų. Tačiau greitai įsitikinau, kad jie kaip ir jų kolegos, Estijos TSR nieko savarankiškai nesprendžia arba bijo mėšlungiškai įsikibę savo vietų ir duoną užsidirbą nedoru darbu. Virš bet kurio teismo, bet kurios prokuratūros, virš visų šitų kirminėlių ir šliužų tvyro viena intencija su liūdnai pagarsėjusia praeitimi, bet vis dėlto laikoma neklystančia, būtent KGB... Ne tik Vilniuje, bet ir daug kur kitur buvo sufabrikuojami kaltinimai įvairiems nekaltiems žmonėms. Taip buvo nuteistas Armėnijos TSR MA narys korespondentas fizikas J. Orlovas, A. Ginzburgas, A. Ščeranskis, Ukrainos ir Gruzijos žmogaus teisių gyvėjai, estų demokratai. Ir man teko iškalėti 8-erius metus už tariamą „bendradarbiavimą“ su tarptautine buržuazija“.
1970 m. iš SSRS išsiųstas Nobelio premijos laureatas A. Solženicynas ir generolas majoras P. Grigorenka. Savavališkas įstatymų aiškinimas tapo gyvenimo norma. Man ir prieš šitą teismą buvo tekę daug kartų lankytis Vilniuje – aš juo ir apskritai lietuviais žaviuosi, tačiau negaliu užmiršti valdžios niekšybės ir obskurantizmo, kurį patyriau V. Petkaus teismo Vilniuje dienomis.
V. Kudirka rašė: „Jeigu žūtų iš rankos priešio ar likimo/ Viens tų, kur augin garbę, dvasią jūs likimo,/Rimkit – tegul jūs širdis drąsums neatstoja,/Tiktai, ką anas darė vyrs pasišventimo,/Tegul kits kartoja!“.
Akivaizdi šių žodžių tiesa – Lietuvos disidentinis judėjimas, Lietuvos Helsinkio grupės veikla. Suimtą ir kalinamą V. Petkų pakeitė Algirdas Statkevičius, parengęs ir persiuntęs į užsienį apie 20 dokumentų, demaskuojančių žmogaus ir lietuvių tautos teisių pažeidimus. Daug rašė ir jis pats, platino antisovietinę literatūrą. 1980 m. vasario 14 d. A. Statkevičius suimamas ir ... nuteisiamas uždaryti į spec. psichiatrinę ligoninę. Veiklumu ir drąsa pasižymėjo ir šiaulietis Mečislovas Jurevičius, buvęs politinis kalinys. 1950 m. gegužės 29 d. už aktyvų dalyvavimą Lietuvos laisvės kovose nuteisiamas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Amnestuotas 1956 m. birželio 29 d., įsidarbino Šiauliuose., Aklųjų draugijos mokymo kombinate, įsitraukė į disidentinę veiklą, nors ir persekiojamas, organizavo tikinčiųjų demonstracijas prieš religinių teisių pažeidimus ir kt., buvo patikimas pogrindžio spaudos kurjeris. Veiklumu ir ryžtingumu nenusileido kaunietis Kazimieras Kryževičius; nužudytojo kun. B. Laurinavičiaus darbą tęsė kun. Vytautas Vaičiūnas.
Didelė netektis LHG ir visam pogrindžiui buvo Onos Lukauskaitės-Poškienės mirtis (1983 m. gruodžio 4 d.). Apie paskutiniąsias velionės dienas pasakoja šiaulietė Jadvyga Petkevičienė:
- Aš ir mano vyras Jonas Petkevičius visą laiką artimai bendravome. Padėdavome jai ir paskutinėmis jos gyvenimo dienomis. 1983 m. rudenį prie daugelį metų ją kankinusio diabeto prisidėjo ir kojų gangrena. Paguldėme į Šiaulių ligoninę. Tačiau ir ligoninėje ji pagalbos menkos tesulaukė – ir čia viską tvarkė KGB. Net skausmą malšinančių vaistų neduodavo. Turėdavome patys nupirkti, po to vėl prašyti sąžinės nepraradusių seselių, kad suleistų, palengvintų Onai kančias. Kartą ligonę palatoje aplankė kanauninkas Bronius Antanaitis. Dėl tokio „nusižengimo“ ji buvo perkelta į izoliatorių, kad mažai kas begalėtų aplankyti. Tad vėliau ligonės prašymu atvykęs kun. Jonas Boruta pas ją pateko tik slapta naktį, padedamas budėjusio gydytojo V. Filipavičiaus.
Ona Lukauskaitė-Poškienė užgeso gruodžio 4 d. 00 val. 30 min. budint prie jos sesei Reginai. Tą pačią naktį pašarvojome namo pusrūsyje esančioje salėje. Dieną atvyko bendraminčiai iš Vilniaus: V. Bogušis, J. Volungevičius, taip pat V. Vaičiūnas, L. Laurinskis, B. Poškus ir kiti. Nesnaudė ir KGB. Gąsdino, atkalbinėjo į laidotuves einančius žmones.
Laidotuvių dieną atvyko kunigai F. Baliūnas, A. Jokubauskas, B. Antanaitis, susirinko šiaip daug žmonių, mergaičių tautiniais drabužiais ir... saugumiečių, kurie be perstojo visus filmavo. Nuvežę velionę į Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčią, radome jos duris užrakintas. Pasirodo, dekanas išsigandęs KGB grasinimų, kažkur išvažiavęs, o ir vikarams uždraudęs laikyti pamaldas už mirusiąją. Tuomet kunigai F. Baliūnas ir A. Jokubauskas, nepaisydami išsigandusių vikarų protestų, atlaikė šv. mišias už mirusiąją, atliko kitas reikalingas apeigas. Po to velionę palydėjome į kapines. Pūtė stiprus vėjas, merkė šlapdriba, tačiau žmonės neskubėjo nuo kapo: deklamavo velionės eilėraščius, giedojo giesmes, tautines dainas, sakė patriotines kalbas, prisimindami Oną Lukauskaitę-Poškienę ir kaip vieną žymiausių Lietuvos poečių, sovietinių lagerių kankinę, nepailstančią kovotoją dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. O pavasarėjant vieną tamsią naktį vėl susirinkę ištikimiausi Onos draugai pastatėme prie jos kapo paminklą – Rūpintojėlį. Jis ten teberymo ir dabar, ženklindamas amžinojo poilsio vietą didelės Lietuvos patriotės ir nepaprastai taurios širdies žmogaus - Onos Lukauskaitės-Poškienės.
Po teismo su aukštais LTSR pareigūnais mėginau aiškintis dėl visų teismo metu padarytų nusižengimų. Tačiau greitai įsitikinau, kad jie kaip ir jų kolegos, Estijos TSR nieko savarankiškai nesprendžia arba bijo mėšlungiškai įsikibę savo vietų ir duoną užsidirbą nedoru darbu. Virš bet kurio teismo, bet kurios prokuratūros, virš visų šitų kirminėlių ir šliužų tvyro viena intencija su liūdnai pagarsėjusia praeitimi, bet vis dėlto laikoma neklystančia, būtent KGB... Ne tik Vilniuje, bet ir daug kur kitur buvo sufabrikuojami kaltinimai įvairiems nekaltiems žmonėms. Taip buvo nuteistas Armėnijos TSR MA narys korespondentas fizikas J. Orlovas, A. Ginzburgas, A. Ščeranskis, Ukrainos ir Gruzijos žmogaus teisių gyvėjai, estų demokratai. Ir man teko iškalėti 8-erius metus už tariamą „bendradarbiavimą“ su tarptautine buržuazija“.
1970 m. iš SSRS išsiųstas Nobelio premijos laureatas A. Solženicynas ir generolas majoras P. Grigorenka. Savavališkas įstatymų aiškinimas tapo gyvenimo norma. Man ir prieš šitą teismą buvo tekę daug kartų lankytis Vilniuje – aš juo ir apskritai lietuviais žaviuosi, tačiau negaliu užmiršti valdžios niekšybės ir obskurantizmo, kurį patyriau V. Petkaus teismo Vilniuje dienomis.
V. Kudirka rašė: „Jeigu žūtų iš rankos priešio ar likimo/ Viens tų, kur augin garbę, dvasią jūs likimo,/Rimkit – tegul jūs širdis drąsums neatstoja,/Tiktai, ką anas darė vyrs pasišventimo,/Tegul kits kartoja!“.
Akivaizdi šių žodžių tiesa – Lietuvos disidentinis judėjimas, Lietuvos Helsinkio grupės veikla. Suimtą ir kalinamą V. Petkų pakeitė Algirdas Statkevičius, parengęs ir persiuntęs į užsienį apie 20 dokumentų, demaskuojančių žmogaus ir lietuvių tautos teisių pažeidimus. Daug rašė ir jis pats, platino antisovietinę literatūrą. 1980 m. vasario 14 d. A. Statkevičius suimamas ir ... nuteisiamas uždaryti į spec. psichiatrinę ligoninę. Veiklumu ir drąsa pasižymėjo ir šiaulietis Mečislovas Jurevičius, buvęs politinis kalinys. 1950 m. gegužės 29 d. už aktyvų dalyvavimą Lietuvos laisvės kovose nuteisiamas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Amnestuotas 1956 m. birželio 29 d., įsidarbino Šiauliuose., Aklųjų draugijos mokymo kombinate, įsitraukė į disidentinę veiklą, nors ir persekiojamas, organizavo tikinčiųjų demonstracijas prieš religinių teisių pažeidimus ir kt., buvo patikimas pogrindžio spaudos kurjeris. Veiklumu ir ryžtingumu nenusileido kaunietis Kazimieras Kryževičius; nužudytojo kun. B. Laurinavičiaus darbą tęsė kun. Vytautas Vaičiūnas.
Didelė netektis LHG ir visam pogrindžiui buvo Onos Lukauskaitės-Poškienės mirtis (1983 m. gruodžio 4 d.). Apie paskutiniąsias velionės dienas pasakoja šiaulietė Jadvyga Petkevičienė:
- Aš ir mano vyras Jonas Petkevičius visą laiką artimai bendravome. Padėdavome jai ir paskutinėmis jos gyvenimo dienomis. 1983 m. rudenį prie daugelį metų ją kankinusio diabeto prisidėjo ir kojų gangrena. Paguldėme į Šiaulių ligoninę. Tačiau ir ligoninėje ji pagalbos menkos tesulaukė – ir čia viską tvarkė KGB. Net skausmą malšinančių vaistų neduodavo. Turėdavome patys nupirkti, po to vėl prašyti sąžinės nepraradusių seselių, kad suleistų, palengvintų Onai kančias. Kartą ligonę palatoje aplankė kanauninkas Bronius Antanaitis. Dėl tokio „nusižengimo“ ji buvo perkelta į izoliatorių, kad mažai kas begalėtų aplankyti. Tad vėliau ligonės prašymu atvykęs kun. Jonas Boruta pas ją pateko tik slapta naktį, padedamas budėjusio gydytojo V. Filipavičiaus.
Ona Lukauskaitė-Poškienė užgeso gruodžio 4 d. 00 val. 30 min. budint prie jos sesei Reginai. Tą pačią naktį pašarvojome namo pusrūsyje esančioje salėje. Dieną atvyko bendraminčiai iš Vilniaus: V. Bogušis, J. Volungevičius, taip pat V. Vaičiūnas, L. Laurinskis, B. Poškus ir kiti. Nesnaudė ir KGB. Gąsdino, atkalbinėjo į laidotuves einančius žmones.
Laidotuvių dieną atvyko kunigai F. Baliūnas, A. Jokubauskas, B. Antanaitis, susirinko šiaip daug žmonių, mergaičių tautiniais drabužiais ir... saugumiečių, kurie be perstojo visus filmavo. Nuvežę velionę į Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčią, radome jos duris užrakintas. Pasirodo, dekanas išsigandęs KGB grasinimų, kažkur išvažiavęs, o ir vikarams uždraudęs laikyti pamaldas už mirusiąją. Tuomet kunigai F. Baliūnas ir A. Jokubauskas, nepaisydami išsigandusių vikarų protestų, atlaikė šv. mišias už mirusiąją, atliko kitas reikalingas apeigas. Po to velionę palydėjome į kapines. Pūtė stiprus vėjas, merkė šlapdriba, tačiau žmonės neskubėjo nuo kapo: deklamavo velionės eilėraščius, giedojo giesmes, tautines dainas, sakė patriotines kalbas, prisimindami Oną Lukauskaitę-Poškienę ir kaip vieną žymiausių Lietuvos poečių, sovietinių lagerių kankinę, nepailstančią kovotoją dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. O pavasarėjant vieną tamsią naktį vėl susirinkę ištikimiausi Onos draugai pastatėme prie jos kapo paminklą – Rūpintojėlį. Jis ten teberymo ir dabar, ženklindamas amžinojo poilsio vietą didelės Lietuvos patriotės ir nepaprastai taurios širdies žmogaus - Onos Lukauskaitės-Poškienės.
Kurį laiką Lietuvos Helsinkio grupei priklausė Antanas Terleckas, Vladas Šakalys, Vytautas Bogušis, Gustavas Gudanavičius, Gintautas Iešmantas, Edmundas Paulionis, Nijolė Sadūnaitė, Stasys Kaušinis, Algirdas Masiulionis ir kiti disidentai. Vidutiniškai kiekvieno veikla, iki KGB arešto, trukdavo apie pusę metų. LHG kaip ir kitų disidentinių susivienijimų nariai buvo savotiški „mirtininkai“ – kiekvienam jų represijų tikimybė praktiškai buvo šimtaprocentinė. Buvo žaidžiama savotiška loterija su valdžia ir likimu, kurioje niekas negalėjo išpranašauti savo rytojaus. Svarbu, kad beveik visi atlaikė šiuos sunkius išbandymus, nė žingsnio nenukrypo nuo savo principinių pozicijų. Svarbu, kad Lietuvos Helsinkio grupė Viktoro Petkaus iniciatyva bene pirmąsyk atkreipė dėmesį ir į Lietuvos mažumų – gudų, vokiečių, žydų, totorių, karaimų padėtį; Lietuvos nepriklausomybės metais jų teisės buvo geriau saugomos. LHG nuo grynai tautinio ar konfesinio požiūrio, būdingo Lietuvos rezistencijai, sugebėjo pakilti į bendrojo humanistinio mąstymo plotmę. Kartu buvo įrodyta, jog žmogaus ir tautų teisės nėra vien tos ar kitos totalitarinės imperijos vidaus reikalas. SSSR, pasirašydama Helsinkio Baigiamąjį aktą, tikėjosi patvirtinusi esamas valstybių sienas, o kartu įteisinusi ir Baltijos valstybių okupaciją, tuo tarpu Baigiamasis aktas davė demokratinėms jėgoms ilgalaikį ir rimtą ginklą prieš pačią sovietinę sistemą.
Lietuvos Helsinkio grupė pelnė tarptautinį pripažinimą. 1978 m. ir 1979 m. LHG (kartu su kitomis Helsinkio grupėmis), o 1981 m. Viktoras Petkus (kartu su Orlovu, Rudenka ir Ščeranskiu) buvo tarp Nobelio taikos premijai gauti kandidatų.
1987-1988 m. iš kalėjimų, lagerių, tremties pradėjo grįžti disidentai. Daugelis jų vėl įsitraukė į Helsinkio grupės veiklą. 1988 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje įsikūrė Tarptautinės žmogau teisių asociacijos Lietuvos skyrius, tarp jo narių buvo Algimantas Andreika, Valdas Anelauskas, Gintaras Bogušis, Jonas Gelažius ir kiti. Šios grupės kaip ir LHG veikla grindžiama Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir kitais tarptautiniais dokumentais. LHG savo veiklą tęsia ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo: ruošia dokumentus Jungtinėms Tautoms, NVS ir Vakarų šalių vyriausybėms, kontroliuoja, kad Lietuvos Respublikos vyriausybiniai nutarimai neprieštarautų Žmogaus teisių ir kitiems tarptautiniams dokumentams ir kt.
1988 m. emigravęs į JAV Algirdas Statkevičius įsitraukė į LHG išeivijoje, kurioje dirbo buvęs politinis kalinys, emigrantas Vytautas Skuodis, Tomas Venclova.
Pagrindinis grupės uždavinys – informuoti pasaulį apie SSSR vykdomus žmogaus ir tautų teisių ir laisvių pažeidimus tarptautinėse Helsinkio Baigiamojo akto periodinio peržiūrėjimo konferencijose, taip pat kitų tarptautinių organizacijų renginiuose. 1988 m. vasaros pabaigoje Algirdas Statkevičius parengė dokumentą Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių išlaisvinimo klausimu. Su juo JAV Kongreso Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisijos pirmininkas S. Hojeris savo kolegas supažindino rugsėjo 24 d.
Apskritai Helsinkio grupės ilgą ir sunkią kovą laimėjo: jos parodė pasauliui tikrąjį sovietinės sistemos veidą; sistemos, kuri skelbėsi, kaip anos pasakos karalienė, esanti gražiausia iš visų; kova už žmogaus teises tapo kova už lietuvių tautos teisę būti laisvai, turėti savo nepriklausomą valstybę.
Lietuvos Helsinkio grupė pelnė tarptautinį pripažinimą. 1978 m. ir 1979 m. LHG (kartu su kitomis Helsinkio grupėmis), o 1981 m. Viktoras Petkus (kartu su Orlovu, Rudenka ir Ščeranskiu) buvo tarp Nobelio taikos premijai gauti kandidatų.
1987-1988 m. iš kalėjimų, lagerių, tremties pradėjo grįžti disidentai. Daugelis jų vėl įsitraukė į Helsinkio grupės veiklą. 1988 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje įsikūrė Tarptautinės žmogau teisių asociacijos Lietuvos skyrius, tarp jo narių buvo Algimantas Andreika, Valdas Anelauskas, Gintaras Bogušis, Jonas Gelažius ir kiti. Šios grupės kaip ir LHG veikla grindžiama Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir kitais tarptautiniais dokumentais. LHG savo veiklą tęsia ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo: ruošia dokumentus Jungtinėms Tautoms, NVS ir Vakarų šalių vyriausybėms, kontroliuoja, kad Lietuvos Respublikos vyriausybiniai nutarimai neprieštarautų Žmogaus teisių ir kitiems tarptautiniams dokumentams ir kt.
1988 m. emigravęs į JAV Algirdas Statkevičius įsitraukė į LHG išeivijoje, kurioje dirbo buvęs politinis kalinys, emigrantas Vytautas Skuodis, Tomas Venclova.
Pagrindinis grupės uždavinys – informuoti pasaulį apie SSSR vykdomus žmogaus ir tautų teisių ir laisvių pažeidimus tarptautinėse Helsinkio Baigiamojo akto periodinio peržiūrėjimo konferencijose, taip pat kitų tarptautinių organizacijų renginiuose. 1988 m. vasaros pabaigoje Algirdas Statkevičius parengė dokumentą Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių išlaisvinimo klausimu. Su juo JAV Kongreso Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisijos pirmininkas S. Hojeris savo kolegas supažindino rugsėjo 24 d.
Apskritai Helsinkio grupės ilgą ir sunkią kovą laimėjo: jos parodė pasauliui tikrąjį sovietinės sistemos veidą; sistemos, kuri skelbėsi, kaip anos pasakos karalienė, esanti gražiausia iš visų; kova už žmogaus teises tapo kova už lietuvių tautos teisę būti laisvai, turėti savo nepriklausomą valstybę.
Parengta pagal: "Nenugalėtoji Lietuva" (I tomas).
Sud. A. Liekis. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1993.
