Lapkričio 23 dieną minima Lietuvos kariuomenės diena. Šią dieną 1918 metais Ministras Pirmininkas A. Voldemaras pasirašė įsakymą Nr. 1, kuriuo buvo įkurta Apsaugos Taryba ir įsakyta pradėti formuoti pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulką. Nuo šios dienos pradėta oficialiai kurti Lietuvos laisvę iškovojusi kariuomenė. Šiuolaikinė Lietuvos kariuomenė yra to laikmečio kariuomenės tradicijų tęsėja.
Kviečiame perskaityti partizano Krivaičio mintis apie lapkričio 23-iąją.
Kviečiame perskaityti partizano Krivaičio mintis apie lapkričio 23-iąją.
Krivaitis
LAPKRIČIO 23-OJI
LAPKRIČIO 23-OJI
Prieš trisdešimt dvejus metus Pirmojo pasaulinio karo nuniokotoje mūsų sostinėje Vilniuje Gedimino pilies bokšte sužibo šviesus ir ryškus spindulys. Tas spindulys žaibo greitumu didėjo, šviesėjo ir plėtėsi tol, kol pasiekė kiekvieną Lietuvos miestą, miestelį, sodžių ir vienkiemį. Kiekvienas lietuvis suprato to spindulio reikšmę, nes jautė tai savo Tėvynės meile degančia širdimi.
Tai buvo anais 1918 metais lapkričio 23 dieną. Ta diena ir data, kada mūsų krašto vadovybė išleido pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulkams organizuoti įsakymą. Kariuomenė buvo reikalinga paskelbtajai laisvai ir nepriklausomai Lietuvai su ginklu rankose ginti. Alytuje organizuojamas 1-asis pėstininkų D.L. Kun. Gedimino pulkas, Kaune A. Panemunėj 2-asis D.L. Kun. Algirdo pulkas. Savanoriai ir pašauktieji dieną ir naktį plaukė iš visos Lietuvos į pulkus. Trumpu laiku apmokyti buvo siunčiami į frontą prieš bolševikus. Blogai ginkluota mūsų kariuomenė su nenugalima drąsa nuveikė daug galingesnius ir geriau ginkluotus priešus.
Tik tų karininkų ir kareivių dėka, kurie įstojo į mūsų kariuomenę 1918, 19 ir 20 metais, buvo iškovota Lietuvos laisvė ir Nepriklausomybė. Jeigu kariuomenė nebūtų laimėjusi kovų laukuose ir iš Lietuvos nebūtų išvijusi priešų, tai nebūtų buvę nepriklausomos Lietuvos. Tautai Laisvę ir Nepriklausomybę gali grąžinti tiktai narsi jos kariuomenė.
Anais laikais Lietuvą iš visų pusių kaip išalkę vilkai puolė priešai, puolė bolševikai, puolė bermontininkai, puolė ir niekšo vardą užsitarnavę šlėktos „lenkai”. Jaunutė, bet pasiryžusi, narsių ir prityrusių vadų vadovaujama mūsų kariuomenė sudavė mirtinus smūgius bolševikams Ukmergės, Panevėžio, Utenos, Zarasų frontuose. Bermontininkams – Radviliškio kautynėse, lenkams – Širvintose ir Giedraičių kautynėse ir, išgujus juos iš Dauguvos, ilgam laikui garantavo Tėvynei laisvą ir nepriklausomą gyvenimą.
Šią kilnią dieną prisiminkime visus nepriklausomybės kovų karžygius, vadus, savanorius ir partizanus ir partizanes, garbingai žuvusius dėl Tėvynės. Tebūna amžina garbė ir ramybė jiems visiems, o mums pavyzdys, kaip reikia mylėti ir kovoti dėl brangiausio žmogui tikėjimo ir Tėvynės laisvės idealo.
Prisiminkime, kaip Antrojo pasaulinio karo metais kenčia mūsų liaudis. Liejasi nekaltų tautiečių kraujas. Žūva vyrai visuose frontuose, žūva išvežtieji tolimuose Sibiro ir Uralo kraštuose. Baisiausias kančias kenčia nekalti suimtieji ir tardomieji. Vienintelė ir didžiausia kaltė, kad jie tikri lietuviai, nenulenkia savo galvų išgamoms istrebiteliams ir enkavedistams, kad myli tėvų žemę, dirba, kovoja ir trokšta jos laisvės.
Tūkstančiai likusiųjų išvengusių priešo pančių tikrųjų lietuvių, buvusios Lietuvos kariuomenės auklėtinių – karininkų, puskarininkių, kovotojų ir naujų Tėvynės mylinčių ir nenorinčių vergauti jos sūnų, sulindo į miškus ir slėptuves, organizuojasi ir tęsia sunkią nelygią kovą su dabartiniu viso pasaulio priešu Sovietų Sąjunga – su bolševizmu. Tai mūsų Laisvės kovos sąjūdis: partizanai, miškiniai, žaliukai, o priešo - „banditais” vadinamieji. Tai mūsų Tėvynės sūnūs ir dukros. Tai tąsa mūsų tikrosios ir garbingosios kariuomenės, tai vyrai, kuriems joksai priešas nėra baisus, tai branduolys, iš kurio vėl išaugs nauji Lietuvos kariuomenės pulkai.
Mes, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio kariai ir kovotojai, su dideliu dvasios pakilimu švęsdami tą reikšmingą visai Lietuvai šventę, sveikiname savo tautiečius ir linkime su dar didesniu pasiryžimu ir pasiaukojimu dirbti ir kovoti, būti budriems ir atsargiems, grūdyti savo sielą ir kūną, galąsti visus ginklus, ugdyti savo širdyse vis didesnę neapykantą Tėvynės priešams. Būkite pasiruošę, kad neužkluptų Tėvynės vadavimo trimitai jūsų nepasiruošusių.
Išgirdę pirmojo kovos trimito balsą, kilsime visi kaip vienas – didelis ir mažas, senas ir jaunas, kas ginklu, kas darbu, kas žodžiu pulsime priešus iš visų kampų kampelių, kad visi pastatai, krūmai, miškai, kalnai ir grioviai būtų pilni pasislėpusių ir mirtį priešui nešančių narsiųjų lietuvių. Kad nė vienas tautos išgama, nė vienas atėjūnas azijatas gyvas neišbėgtų ir mirtų, taip ilgai ir žiauriai gėręs mūsų tautos kraują, maudęsis nekaltų tautiečių ašarose. Plėšęs, ėdęs ir vežęs į savo rojų „velnio išperai” – savo tėveliui Stalinui... Kad nė vienas neišvengtų užtarnauto ir teisingo keršto. Kas kris kovoje - tepatręšia savo bjauriais kūnais mūsų šventą žemę. Kas bus paimtas nelaisvėn – gyvus sudeginsime mūsų protėvių ir tėvų garbei, kad žiaurus vėjas tuos dvokiančius dūmus ir kūnų pelenus nuneštų ten, iš kur tie šunys neprašyti atsibastė. Tegul amžiams atmins priešai, kad lietuvis ramus, vaišingas ir geriausias draugas svečiui, bet žiaurus ir nenumaldomai kerštingas savo priešui. Jau daug kartų lietuvis dovanojo savo priešams, daug už tai kentėjo ir kenčia, bet šį kartą nuodų ir kančių taurė persipildė ir šį kartą pasigailėjimo priešams ir išgamoms nėra ir nebus!.. Šį kartą gana ir dar kartą gana!..
Gyvenkime vienybėje. Juk tiktai vienybėje galybė. „Nugalėsime ar mirsime”, - tokie šventos priesaikos žodžiai lydėjo mūsų narsiuosius karius anais sunkiais 1918, 19 ir 20 metais į kovos laukus, kur jie laimėjo. Tokie žodžiai „nugalėsim ar mirsim” turi lydėti visus mūsų darbus ir kovas šiandien ir visada.
Tik pasiryžę, vieningi, drąsūs ir ištvermingi iškovosime ir laimėsime savo Tėvynei Laisvę ir Nepriklausomybę. Prisiminkime mūsų tautos dainiaus žodžius:
Tai buvo anais 1918 metais lapkričio 23 dieną. Ta diena ir data, kada mūsų krašto vadovybė išleido pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulkams organizuoti įsakymą. Kariuomenė buvo reikalinga paskelbtajai laisvai ir nepriklausomai Lietuvai su ginklu rankose ginti. Alytuje organizuojamas 1-asis pėstininkų D.L. Kun. Gedimino pulkas, Kaune A. Panemunėj 2-asis D.L. Kun. Algirdo pulkas. Savanoriai ir pašauktieji dieną ir naktį plaukė iš visos Lietuvos į pulkus. Trumpu laiku apmokyti buvo siunčiami į frontą prieš bolševikus. Blogai ginkluota mūsų kariuomenė su nenugalima drąsa nuveikė daug galingesnius ir geriau ginkluotus priešus.
Tik tų karininkų ir kareivių dėka, kurie įstojo į mūsų kariuomenę 1918, 19 ir 20 metais, buvo iškovota Lietuvos laisvė ir Nepriklausomybė. Jeigu kariuomenė nebūtų laimėjusi kovų laukuose ir iš Lietuvos nebūtų išvijusi priešų, tai nebūtų buvę nepriklausomos Lietuvos. Tautai Laisvę ir Nepriklausomybę gali grąžinti tiktai narsi jos kariuomenė.
Anais laikais Lietuvą iš visų pusių kaip išalkę vilkai puolė priešai, puolė bolševikai, puolė bermontininkai, puolė ir niekšo vardą užsitarnavę šlėktos „lenkai”. Jaunutė, bet pasiryžusi, narsių ir prityrusių vadų vadovaujama mūsų kariuomenė sudavė mirtinus smūgius bolševikams Ukmergės, Panevėžio, Utenos, Zarasų frontuose. Bermontininkams – Radviliškio kautynėse, lenkams – Širvintose ir Giedraičių kautynėse ir, išgujus juos iš Dauguvos, ilgam laikui garantavo Tėvynei laisvą ir nepriklausomą gyvenimą.
Šią kilnią dieną prisiminkime visus nepriklausomybės kovų karžygius, vadus, savanorius ir partizanus ir partizanes, garbingai žuvusius dėl Tėvynės. Tebūna amžina garbė ir ramybė jiems visiems, o mums pavyzdys, kaip reikia mylėti ir kovoti dėl brangiausio žmogui tikėjimo ir Tėvynės laisvės idealo.
Prisiminkime, kaip Antrojo pasaulinio karo metais kenčia mūsų liaudis. Liejasi nekaltų tautiečių kraujas. Žūva vyrai visuose frontuose, žūva išvežtieji tolimuose Sibiro ir Uralo kraštuose. Baisiausias kančias kenčia nekalti suimtieji ir tardomieji. Vienintelė ir didžiausia kaltė, kad jie tikri lietuviai, nenulenkia savo galvų išgamoms istrebiteliams ir enkavedistams, kad myli tėvų žemę, dirba, kovoja ir trokšta jos laisvės.
Tūkstančiai likusiųjų išvengusių priešo pančių tikrųjų lietuvių, buvusios Lietuvos kariuomenės auklėtinių – karininkų, puskarininkių, kovotojų ir naujų Tėvynės mylinčių ir nenorinčių vergauti jos sūnų, sulindo į miškus ir slėptuves, organizuojasi ir tęsia sunkią nelygią kovą su dabartiniu viso pasaulio priešu Sovietų Sąjunga – su bolševizmu. Tai mūsų Laisvės kovos sąjūdis: partizanai, miškiniai, žaliukai, o priešo - „banditais” vadinamieji. Tai mūsų Tėvynės sūnūs ir dukros. Tai tąsa mūsų tikrosios ir garbingosios kariuomenės, tai vyrai, kuriems joksai priešas nėra baisus, tai branduolys, iš kurio vėl išaugs nauji Lietuvos kariuomenės pulkai.
Mes, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio kariai ir kovotojai, su dideliu dvasios pakilimu švęsdami tą reikšmingą visai Lietuvai šventę, sveikiname savo tautiečius ir linkime su dar didesniu pasiryžimu ir pasiaukojimu dirbti ir kovoti, būti budriems ir atsargiems, grūdyti savo sielą ir kūną, galąsti visus ginklus, ugdyti savo širdyse vis didesnę neapykantą Tėvynės priešams. Būkite pasiruošę, kad neužkluptų Tėvynės vadavimo trimitai jūsų nepasiruošusių.
Išgirdę pirmojo kovos trimito balsą, kilsime visi kaip vienas – didelis ir mažas, senas ir jaunas, kas ginklu, kas darbu, kas žodžiu pulsime priešus iš visų kampų kampelių, kad visi pastatai, krūmai, miškai, kalnai ir grioviai būtų pilni pasislėpusių ir mirtį priešui nešančių narsiųjų lietuvių. Kad nė vienas tautos išgama, nė vienas atėjūnas azijatas gyvas neišbėgtų ir mirtų, taip ilgai ir žiauriai gėręs mūsų tautos kraują, maudęsis nekaltų tautiečių ašarose. Plėšęs, ėdęs ir vežęs į savo rojų „velnio išperai” – savo tėveliui Stalinui... Kad nė vienas neišvengtų užtarnauto ir teisingo keršto. Kas kris kovoje - tepatręšia savo bjauriais kūnais mūsų šventą žemę. Kas bus paimtas nelaisvėn – gyvus sudeginsime mūsų protėvių ir tėvų garbei, kad žiaurus vėjas tuos dvokiančius dūmus ir kūnų pelenus nuneštų ten, iš kur tie šunys neprašyti atsibastė. Tegul amžiams atmins priešai, kad lietuvis ramus, vaišingas ir geriausias draugas svečiui, bet žiaurus ir nenumaldomai kerštingas savo priešui. Jau daug kartų lietuvis dovanojo savo priešams, daug už tai kentėjo ir kenčia, bet šį kartą nuodų ir kančių taurė persipildė ir šį kartą pasigailėjimo priešams ir išgamoms nėra ir nebus!.. Šį kartą gana ir dar kartą gana!..
Gyvenkime vienybėje. Juk tiktai vienybėje galybė. „Nugalėsime ar mirsime”, - tokie šventos priesaikos žodžiai lydėjo mūsų narsiuosius karius anais sunkiais 1918, 19 ir 20 metais į kovos laukus, kur jie laimėjo. Tokie žodžiai „nugalėsim ar mirsim” turi lydėti visus mūsų darbus ir kovas šiandien ir visada.
Tik pasiryžę, vieningi, drąsūs ir ištvermingi iškovosime ir laimėsime savo Tėvynei Laisvę ir Nepriklausomybę. Prisiminkime mūsų tautos dainiaus žodžius:
Tėvyne, tu kelsies, kaip tąkart kad kėleis,
Tas nežus, dėl ko buvo kovota.
Patikėk, šalie gintarėlių,
Ne lietuviui retežiai nešioti.
Tu kelsies, kaip tąkart kad kėleis.
Tas nežus, dėl ko buvo kovota.
Patikėk, šalie gintarėlių,
Ne lietuviui retežiai nešioti.
Tu kelsies, kaip tąkart kad kėleis.
LAISVĖS BALSAS, LLKS Žemaičių apygardos organas. 1950 11 30, Nr. 131.
Parengta pagal "Nenugalėtoji Lietuva" IV tomą.
Parengta pagal "Nenugalėtoji Lietuva" IV tomą.
