Prahos gatvės 1968-ųjų rugpjūčio 20-21 d. archyviniuose kadruose primena sukilimą, o vietomis ir karo padėtį: apdegusios namų sienos su išmuštais langais, išraustos gatvės, šūviai į orą ir į minią, dulkės, ugnis, motorų griausmas ir į jį, kaip atsakas, nukreipti gyventojų riksmai, skanduotės... O kuo Prahos pavasaris susijęs su Lietuva? Tai sužinosite M. B. tekste „Prahos pamokos“.
„Prahos pamokos“
Niekada iš atminties neišdils tos rūsčios dienos. Klausėmės per radiją oficialaus pranešimo ir širdį gėlė skausmas bei pasipiktinimas. Regis, buvo galima iš anksto pasiruošti grėsmingai žiniai, atgrasūs ženklai nenumaldomai rodė priešingą protui įvykių raidą, ir vis dėlto žodžiai, išgirsti rugpjūčio 21-osios rytą, smogė it žaibas iš giedro dangaus. Su tokiu neįtikėtinu, vien hitleriniams grobikams būdingu klastingumu ir slaptumu buvo įvykdytas ginkluotas įsiveržimas! Su tokiu cinišku melu ir nesivaržančiu veidmainiškumu buvo dangstomas šiurkštus kišimasis į kitos šalies ir partijos vidaus reikalus! Taip apgaulingai ir niekšiškai jėga trypė savo pačios garsiausiai deklaruojamą tautų nepriklausomybės ir laisvės principą! Žodžiai ir darbai, pasirodė, skiriasi kaip žemė nuo dangaus.
Tomis rugpjūčio dienomis mūsų širdys buvo kartu su čekais ir slovakais. Mes drauge su jais kentėme ir grūmėmės, drauge džiaugėmės jų pasyvaus, bet veiksmingo pasipriešinimo didvyriškumu. Okupantai, sutikę visuotinį pasmerkimą, neįstengė sudaryti sau palankios vyriausybės ir turėjo tartis su suimtais valstybės vadovais, kuriuos, sukaustytus antrankiais, nugabeno į Maskvą. Bet argi tokį susitikimą galima vadinti derybomis? Tiesa, rusai turėjo pasitraukti, tačiau jie laimėjo tai, ko ir siekė: dalis įžengusios kariuomenės pasiliko, laikas veikė jų naudai, ir Prahos pavasario skelbėjai buvo vienas po kito pašalinti, kol pagaliau visa valdžia atiteko kolaborantams. Tuo tarpu intervencijos dalyviai grįžo namo, jie dalinosi savo mintimis apie „žygdarbį“, buvo apdovanojami. Pasirodo, įvykiuose dalyvavo ir kai kas iš Vilniuje esančių kariškių, netgi prisidėjo suimant A. Dubčeką ir jo draugus. Ir tuo jie didžiavosi!
O mums širdys sruvo krauju ir gėda. Juk čekų ir slovakų kova prieš niekuo nepateisinamą agresiją buvo drauge ir mūsų kova už laisvę ir ateitį, už teisingesnę ir geresnę socialistinę visuomenę, už mūsų tėvynės, kaip atskiros socialistinės valstybės, laisvę ir nepriklausomybę. Prahos pavasaris atėjo į mūsų kasdienybę kaip naujo ženklas, ir štai jis sužlugdytas. Bet ar tikrai? Tuo metu mes dar nedaug težinojome apie Čekoslovakijoje vykdytų pertvarkymų esmę ir reikšmę, apie jų neišvengiamą poveikį pasaulinio socializmo vystymuisi. Tačiau netgi šykščios, dažniausiai tendencingai iškraipytos naujienos, piktavališki vertinimai, perėję tarybinės spaudos sietą, net ir jie akivaizdžiai liudijo, kad Prahos pavasaris yra vienas įstabiausių eksperimentų. Ir mes godžiai gaudėme tuos pranešimus, lyginome čekoslovakų draugų padarytas išvadas su savo gyvenimo patirtimi, ieškojome iš to sugretinimo išplaukiančių apibendrinimų. Jie nebuvo džiuginantys. Mes su skausmu įsitikinome, kad gyvename be teisės būti savimi, tai yra be teisės viešai spręsti apie save ir pasaulį, be teisės kovoti už tai, kuo esame tikri, kad tai teisinga ir šventa. Dar daugiau. Mes pamatėme, jog visas mūsų gyvenimas – tai priverstinis konformizmas, tai gėdingas taikstymasis su viskuo, ką mums pateikia, nesvarbu, ar tai gėris, ar blogis.
Šios išvados kaupėsi sielose, žinoma, ir anksčiau, tačiau tik dabar jos gavo konkretų patvirtinimą. Nuo čia beliko jau tik vienas žingsnis į naują įsitikinimų, marksistinių įsitikinimų, pakopą, apimančių moralę ir politiką, valstybės ir individo santykį, visuomeninius ir ekonominius prieštaravimus. Tačiau dar turėjo praeiti ne vieneri metai, kad pasirodytų pirmieji naujojo pasėlio daigai – iš pradžių kaip protestas prieš melą ir savivalę valstybių santykiuose, vėliau kaip vis labiau ryškėjanti politinių pažiūrų ir siekimų sistema, gavusi pilniausią išraišką vadinamųjų eurokomunistinių partijų programose. Tokiu būdu Prahos pavasaris, remdamasis TSKP XX suvažiavimo demaskavimais bei kitų partijų sukaupta teorine patirtimi, atskleidė naują etapą visuomeninės pasaulio sąmonės vystymesi.
Prahos pavasaris buvo tik pradžia, tik mėginimas, galimas daiktas, ne pats geriausias. Tačiau kad ir kažin ką jam būtų įmanoma prikišti, veltui stengiasi Maskva ir jos marionetės Prahoje, veltui plėšiasi konformistiniai žurnalistai, ir čia, ir ten saistomi konjunktūrinių politinių sumetimų, veltui atsiranda mėgėjų klastoti faktus, - prievarta ir melas neišgelbės. Tiesa lieka tiesa, ir kuo toliau, tuo ryškiau ji matoma. 1968 metai nuplėšė kaukes ne nuo tų, kurie atvėrė duris Prahos pavasariui, kaip bandė įrodyti I. Brožas straipsnyje „Kai kaukės nuplėštos“ (Izvestija, 1978 rugpj. 19) , - jiems jų nereikėjo, jie veikė tiesiai ir atvirai, o nuo tų, kurie siuntė tankus prieš beginklę šalį, nuo tų, kurie neturėjo kuo kitu pagrįsti savo sustabarėjusių koncepcijų kaip jėga, smurtu ir melu. Prahos pavasaris įgalino galutinai demaskuoti totalitarizmą, išaugusį socializmo dirvoje ir besinaudojantį juo savanaudiškiems didžiavalstybiniams tikslams siekti tiek viduje, tiek užsienyje.
Prahos pavasaris padėjo pagrindą padaryti išvadai, kad socializmo sujungimas su laisve ir demokratija yra šių dienų būtinybė, laiko ir ateities reikalavimas, paties socializmo vystymosi dėsningumas. I. Brožas, teigdamas, jog buvę bandyta „Sujungti nesuderinama: socializmą su buržuazine sistema“, tiktai demaskuoja pats save – sukeitęs sąvokas, jis nori įrodyti tai, ko nėra. Dar daugiau, sąmoningai vietoj politinės demokratijos vartojama sąvoką „Buržuazinė sistema“, I. Brožas aiškių aiškiausiai duoda suprasti, kad svarbiausias jo ginamojo realiojo socializmo bruožas yra požiūris į politinės laisves: jei jos „užtikrinamos“ tik popieriuje – viskas puiku, bet ginkdie įgyvendinsi praktiškai tikrovėje, materializuoti jas – tu jau sieksi atkurti kapitalizmą. Štai kas pasirodo, nuplėšus nuo žodžių kaukę, I. Brožo nuomone, yra nesuderinama: socializmas, žinoma, realusis, ir politinė laisvė.
Ir, savaime suprantama, socializmo sujungimas su demokratija nėra ir negali būti paprastas „partinio aparato pakeitimas“, bet turi pasireikšti ir kaip „viso politinio rėžimo pakeitimas“. Priešingai I. Brožo ir į jį panašių totalitarizmo gynėjų teigimui, tai reiškia ne „grįžimą į kapitalizmą”, o socializmo sustiprinimą, nes minėtas sujungimas nepakeičia ir negali pakeisti esmės, tai yra socialistinės santvarkos prigimties, bet tik pašalina antstate susikaupusias ir socializmo veidą darkančias apnašas. Juo labiau, kad iš Tarybų Sąjungos pavyzdžio matome, jog partinio aparato pasikeitimas nepaliečia totalitarizmo šaknų, o tik veda nuo vieno asmenybės kulto prie kito. Turi būti pakeistas valdymo metodas, ir pakeistas būtent tokiu, kuris atitiktų besivystantį socializmą ir drauge užtikrintų politinę demokratiją, tautų laisvę ir nepriklausomybę.
Vadinasi, Prahos pavasaris parodė, kad šiandieninei Maskvai, tankais užgniaužusiai A. Dubčeko ir jo draugų bandymą, rūpi ne tiek socializmo ir taikos interesai, kiek savi didžiavalstybiniai tikslai. Ne internacionalinė pagalba, o atviras kišimasis, niekuo nepateisinama agresija, okupacija. Pekinas iš karto suprato, kuo kvepia tokia „internacionalinė pagalba“, ir ėmėsi atitinkamų veiksmų. Juk „internacionalinės pagalbos“ koncepcija, pritaikyta Čekoslovakijoje, pagal Kremliaus logiką, turėtų būti neišvengiamai įgyvendinta ir Kinijos atžvilgiu. O Maskva puola Pekiną šimtąkart rūsčiau negu Prahą. Kaipgi tada nesusirūpinti! Tokiu būdu didžiavalstybinis Maskvos hegemonizmas veda vis į didesnę politinę ir karinę konfrontaciją, faktiškai paneigiančią pastangas mažinti įtempimą ir ginklavimosi varžybas. Politinių laisvių užgniaužimas šalies viduje tik aštrina tarptautinį įtarumą ir nepasitikėjimą. Panaši įvykių eiga juo labiau pavojinga, kad kaskart mažiau pasiduoda kontrolei.
Tokiu būdu Prahos pavasario pamokos įgauna platesnę, visuotinę prasmę. Jos reikalauja kuo greičiau įgyvendinti eurokomunistinius pertvarkymus tiek socialistiniame, tiek kapitalistiniame pasaulyje. Ne jėga, ne karinė galia, o vien ekonominės (išnaudojimo panaikinimas) ir politinė laisvės užtikrinimas įgalins užkirsti kelią gresiančiai ir vis gilėjančiai katastrofai.
Taigi Praha primena, Praha įkvepia, Praha perspėja. Laisvės kelias sunkus ir erškėčiuotas. Bet tiktai juo einant galima įgyvendinti socializmą ir taiką.
M. B. tekstas
„Perspektyvos”, 1978, Nr. 5, p. 1-8
„Nenugalėtoji Lietuva 2”
Sudarytojas: Algimantas Liekis
