Š. m. lapkričio 28 d. Venclovų namuose-muziejuje buvo paminėtos 40-osios Lietuvos Helsinkio grupės (LHG) metinės. Renginyje vyko pokalbis-diskusija su kai kuriais LHG nariais-steigėjais bei jų bendražygiais apie grupės įkūrimą, veiklą ir svarbą sovietinėje Lietuvoje. Kviečiame ir Jus susipažinti su vykusia diskusija.
Apie LHG kūrimą vienas iš grupės stegėjų – E. Finkelšteinas – prisiminė: „Galimybę Lietuvoje sukurti visuomeninę žmogaus teisių gynimo grupę diskutavom su Viktoru Petkumi tuoj po Baigiamojo akto Helsinkyje pasirašymo. Be abejonės, maskviečiai žmogaus teisių gynėjai paskatino ir mus greičiau suktis. Jie rado labai patogią platformą, rengiančią įvairias jėgas, suinteresuotas, kad SSRS būtų įgyvendinamos žmogaus teisės ir pilietinės laisvės; Maskvos Helsinkio grupė pasiskelbė ne svarbiausiąja vadovaujančia organizacija, bet viena iš žmogaus teisių sąjūdžio (vėliau pavadinta Helsinkio sąjūdžiu) grandžių. Dėlto ir mes, kaip ukrainiečiai, gruzinai bei armėnai, prisijungėme ne prie Maskvos Helsinkio grupės, o prie tarptautinio Helsinkio sąjūdžio. Tad ir visus Lietuvos Helsinkio grupės sprendimus darėme tik mes patys, o bendradarbiavimas su maskviečiais žmogaus teisių gynėjais rėmėsi tik visišku savitarpio supratimu, nedarant kits kitam jokio spaudimo“.
Tai, kad idėja dėl LHG įkūrimo priklauso V. Petkui ir E. Finkelšteinui, patvirtino T. Venclova: „Į mane kreipėsi du būsimi grupės nariai, kurie buvo iniciatoriai. Vienas iš jų buvo lietuvis V. Petkus, kitas buvo žydas Finkelšteinas. Žmonės labai skirtingi ir pagal nacionalinę priklausomybę, pagal požiūrius, pagal religinę priklausomybę – vienas buvo katalikas, kitas – judaistas. Bet juos vienijo dėmesys žmogaus teisėms, jie vienas į kitą labai gerai žiūrėjo. Jie atėjo pas mane ir pasiūlė įstoti. Aš tuo metu bandžiau emigruoti, nors tai atrodė absoliučiai beviltiškas veiksmas, tačiau dėjau tam pastangas. Aš pasakiau: jums labai pritariu, aš įsitikinęs, kad tai reikia daryti, ir kad tai yra gerai. Tačiau, jeigu aš įstosiu, galbūt mane išmes už sienos, o jus pasodins. Ir „geras“ juk aš tada būsiu... Jie pasakė: ne išmes, o pasodins, kaip ir visus likusius – tai galima beveik garantuoti. O jeigu išmes, gali ir Eitaną išmesti. Tas, kurį išmes, mums atstovaus užsienyje, mums tai reikalinga. Po kai kurių pamąstymų aš vis dėlto įstojau į grupę.“
Nors savo vadovo LHG neturėjo, tačiau, E. Finkelšteino teigimu, „grupės siela buvo Viktoras Petkus. Čia svarbu buvo ne tik tai, kad jis buvo aktyviausias grupės narys, bet ir tai, kad jį pažinojo, juo pasitikėjo ir jį gerbė įvairiausi lietuvių visuomenės sluoksniai. Lietuva V. Petkui buvo „alfa ir omega“, viso gyvenimo prasmė. Viktoras buvo garbingas žmogus, save laikęs nacionalistu. Nacionalistu ne blogąja prasme. Jis buvo tas nacionalistas, kuris skleidė tautines, religines idėjas, nepažeidžiant kitų tautų pagarbos principo, buvo tolerantiškas ir kultūringas, žavėjosi poezija ir kultūra. Jo mėgstamiausiu poetu buvo Jeseninas.
V. Petkus atstovavo katalikų pasaulėžiūrai, kun. K. Garuckas – Katalikų Bažnyčiai, O. Poškienė – tautinei inteligentijai ir nepriklausomos Lietuvos tradicijoms bei principams, T. Venclova – naujosios kartos inteligentijai, E. Finkelšteinas – nelietuvių, daugiausia žydų, pažiūroms. Nors kiekvienas grupės narys turėjo tam tikrą svarbiausią veiklos kryptį, tačiau griežtų rėmų nebuvo. Štai E. Finkelšteinui tekdavo rūpintis ir visiškai kitokiais dalykais, pavyzdžiui, parama politkalinių šeimomis.
Pagal nerašytą taisyklę, LHG „tegalėjo priklausyti garbingos praeities žmonės“. E. Finkelšteino teigimu, pasirinkdami grupei kandidatus, LHG steigėjai sutarė vadovautis šiomis taisyklėmis: palaikyti Helsinkio konferencijos Baigiamojo akto principus ir stengtis prisidėti prie jų įgyvendinimo; neraginti į smurtinę kovą ir joje dalyvauti. Asmenys, tarnavę vokiečių ir SSRS baudžiamuosiuose organuose, taip pat vermachte, negali būti LHG nariai. Taip pat nutarta, kad grupėje neturėtų dalyvauti buvę partizanai.
V. Petkus atstovavo katalikų pasaulėžiūrai, kun. K. Garuckas – Katalikų Bažnyčiai, O. Poškienė – tautinei inteligentijai ir nepriklausomos Lietuvos tradicijoms bei principams, T. Venclova – naujosios kartos inteligentijai, E. Finkelšteinas – nelietuvių, daugiausia žydų, pažiūroms. Nors kiekvienas grupės narys turėjo tam tikrą svarbiausią veiklos kryptį, tačiau griežtų rėmų nebuvo. Štai E. Finkelšteinui tekdavo rūpintis ir visiškai kitokiais dalykais, pavyzdžiui, parama politkalinių šeimomis.
Pagal nerašytą taisyklę, LHG „tegalėjo priklausyti garbingos praeities žmonės“. E. Finkelšteino teigimu, pasirinkdami grupei kandidatus, LHG steigėjai sutarė vadovautis šiomis taisyklėmis: palaikyti Helsinkio konferencijos Baigiamojo akto principus ir stengtis prisidėti prie jų įgyvendinimo; neraginti į smurtinę kovą ir joje dalyvauti. Asmenys, tarnavę vokiečių ir SSRS baudžiamuosiuose organuose, taip pat vermachte, negali būti LHG nariai. Taip pat nutarta, kad grupėje neturėtų dalyvauti buvę partizanai.
E. Finkelšteino požiūris į LHG sukūrimą bei jos veiklos kryptis rėmėsi tuo, kad reikia keisti lietuviškosios rezistencijos tautinę ir religinę kryptis (kurios, jo manymu, yra silpnoji jų vieta) į grynai demokratinę kryptį. „Ji galėtų patraukti gana plačių gyventojų sluoksnių simpatijas, įjungti į sąjūdį naujų žmonių – pirmiausia iš techninės ir mokslinės inteligentijos, iš miestiečių vidutiniųjų sluoksnių (...) Be to, demokratinė kryptis suteiktų galimybę ir nelietuviams, gyvenantiems Lietuvoje, dalyvauti kovoje už pasikeitimus krašto visuomeniniame ir politiniame gyvenime.“ Toks priešinimasis totalitarizmui būtų geriau suprastas už Lietuvos ribų ir padėtų užmegzti glaudesnius santykius su žmogaus teisių gynėjais kitose SSRS kraštuose.
Jau LHG grupės veikimo pradžioje jos sudėtis ėmė keistis, nes iš jos įvairiais keliais ėmė trauktis jos steigėjai. Emigravo T. Venclova, suimtas ir nuteistas V. Petkus. E. Finkelšteinas iš viso atsisakė atvykti į Petkaus teismą (vykusį 1978 m. liepos 10–13 d.) ir pateikė pareiškimą raštu: „Aš atsisakau dalyvauti liudininku V. Petkaus byloje, nes ir aš, kaip V. Petkus, esu lietuviškosios grupės narys ir kartu su Petkumi atsakau už grupės veiklą ir tuos dokumentus, kuriuos LHG paruošė. Aš galiu teismo procese dalyvauti tik kaltinamuoju.“ Vėliau mirė Garuckas ir Poškienė bei pasitraukė pats Finkelšteinas. Jų vietas užėmė nauji žmonės.
Jau LHG grupės veikimo pradžioje jos sudėtis ėmė keistis, nes iš jos įvairiais keliais ėmė trauktis jos steigėjai. Emigravo T. Venclova, suimtas ir nuteistas V. Petkus. E. Finkelšteinas iš viso atsisakė atvykti į Petkaus teismą (vykusį 1978 m. liepos 10–13 d.) ir pateikė pareiškimą raštu: „Aš atsisakau dalyvauti liudininku V. Petkaus byloje, nes ir aš, kaip V. Petkus, esu lietuviškosios grupės narys ir kartu su Petkumi atsakau už grupės veiklą ir tuos dokumentus, kuriuos LHG paruošė. Aš galiu teismo procese dalyvauti tik kaltinamuoju.“ Vėliau mirė Garuckas ir Poškienė bei pasitraukė pats Finkelšteinas. Jų vietas užėmė nauji žmonės.
Iš mūsų dienų pozicijų vertindamas LHG susikūrimą, E. Finkelšteinas teigė: „Deja, reikia pripažinti, kad toks grynai demokratinis judėjimas Lietuvoje turėjo negilias šaknis, jis iš esmės tik tik pradėjo formuotis. Ir tai turi labai didelių pasekmių šiandienėje Lietuvoje. Ten juk irgi buvo tik toks istorinis vektorius – štai mes buvome nepriklausoma valstybė, štai tokia buvo valstybė. Tačiau praėjo labai daug metų, ir, aišku, viską reikėjo kurti kitaip, kitais pagrindais. Ir, aišku, buvo padaryta labai daug klaidų, pradžioje viršų ėmė emocijos, labai daug dalykų buvo padaryta nekorektiškai būtent demokratinių vertybių požiūriu ir svarbiausia, kad nebuvo tos demokratinės dvasios, demokratinio prado.“
E. Finkelšteinas LHG jubiliejui skirtame renginy apie savo veiklą LHG sakė: „Be to, palaikiau LHG „išorinius“ ryšius. Turėjau senų ir gerų pažinčių su Maskvos, Gruzijos ir Estijos žmogaus teisių gynėjais. palaikiau daugmaž reguliarius ryšius su užsienio korespondentais ir diplomatais, susitikdavau su kai kuriais žymiais svetimšaliais, atvažiuojančiais į Sovietų Sąjungą.“
Geri santykiai, užmegzti su rusų ir žydų disidentais, vėliau pasitarnavo LHG veiklai. Ir tų santykių užmezgime mes matome ir didelį E. Finkelšteino indėlį. E. Finkelšteino veikla Grupėje labiausiai buvo susijusi su emigracija. Jis teikdavo besiruošiantiems emigruoti juridines konsultacijas, aiškindavo žmonėms emigracijos klausimus. Jam, kaip ir T. Venclovai, teko pačiam sunkiai kovoti dėl teisės emigruoti, todėl ši žmogaus teisių pažeidimo sfera jiems buvo gerai pažįstama, nes ir patiems teko sunkiai kovoti dėl teisės emigruoti.
Geri santykiai, užmegzti su rusų ir žydų disidentais, vėliau pasitarnavo LHG veiklai. Ir tų santykių užmezgime mes matome ir didelį E. Finkelšteino indėlį. E. Finkelšteino veikla Grupėje labiausiai buvo susijusi su emigracija. Jis teikdavo besiruošiantiems emigruoti juridines konsultacijas, aiškindavo žmonėms emigracijos klausimus. Jam, kaip ir T. Venclovai, teko pačiam sunkiai kovoti dėl teisės emigruoti, todėl ši žmogaus teisių pažeidimo sfera jiems buvo gerai pažįstama, nes ir patiems teko sunkiai kovoti dėl teisės emigruoti.
E. Finkelšteinas pažymėjo, kad LHG atsišaukimai ir pareiškimai – individualūs ar drauge su kitais asmenimis – daugiausia siejosi su reikalavimu išlaisvinti sąžinės kalinius, su protestais prieš teisminį persekiojimą dėl politinių įsitikinimų ar dėl noro emigruoti, taip pat su emigravimo teisės gynimu. Užsienį dažnai pasiekdavo E. Finkelšteino publikacijos, kurios būdavo paskelbiamos įvairiuose leidiniuose: „Mano straipsniai, spausdinti užsienio spaudoje, liečia emigracijos Izraelin problemas, SSRS žydų padėtį ir specifines problemas, taip pat gyvenimą šių dienų Lietuvoje“, – 1977 m. rašė savo pareiškime dėl jam skirtų Lietuvos KGB perspėjimų.
Reikėtų išskirti E. Finkelšteino rusų kalba parašytą nedidelio formato 88 puslapių knygelę, kurios pavadinimas yra labai praktiško pobūdžio – „Kaip iš SSRS išvažiuoti į Izraelį“ (rus. „Как уехать из СССP в Израиль“). Ji buvusi išleista daug kartų Vakaruose. Vartant ją, iš tikrųjų susidaro įspūdis, kad jos autorius turi ir literatūrinių gabumų; sugebėjo parašyti lengvai skaitomą leidinį tokia rimta tema. Jos turinyje yra tokie skyriai: „Jūs priėmėte sprendimą“, „Jūs prašote leidimo“, „Leidimas“, „Jums buvo atsakyta“. Įsiminė toks pamokymas, kad SSRS oro uosto muitinėje muitininkai vienaip tikrins darbų techniku dirbusį asmenį, kitaip – visus likusius. Ir padaroma tokia išvada – kam rizikuoti ir bandyti per sieną pervežti paslėptą auksą ar kitas vertybes, jeigu tokio dydžio piniginį ekvivalentą Izraelyje galima užsidirbti, pavyzdžiui, per porą metų. O bausmė už vertybių gabenimą per sieną SSRS galėjo siekti dešimt metų ir daugiau. Autorius kiekvienam leidžia pasirinkti – kas yra geriau.
Be jokios abejonės, vos tik atvykęs į Vilnių, E. Finkelšteinas susilaukė ir KGB dėmesio. Jo butas buvo sekamas (kaip prisiminė T. Venclova: „žinoma, butas buvo sekamas, ir ne priešokiais, o labai reguliariai“). Keletą kartų jo bute buvo vykdomos kratos.
Vaizdžiai tariant, Finkelšteinas pirmąkart „засветился“ (liet. „apsišvietė“) dar 1967 m., kai iš Maskvos išvyko visas Izraelio ambasados personalas. Jis buvo pažįstamas su kai kuriais žmonėmis iš tos pasiuntinybės, su jais susitikdavo. Kai jie išvažiavo, atėjo daug žmonių juos palydėti, taip ir pat ir Finkelšteinas. Tai jau buvo, kaip vėliau viename interviu „Laisvės radijui“ pasakojo Finkelšteinas, „atviras iššūkis“ sovietinei valdžiai.
Pirmasis rimtas bandymas įbauginti ir priversti atsisakyti visuomeninės veiklos, susijusios su kova už žmogaus teises ir Helsinkio judėjimu, buvo 1977 m. balandžio 27 d., kai E. Finkelšteinas buvo iškviestas į Lietuvos KGB ir apkaltintas tuo, kad renka ir perduoda užsienio žvalgybos centrams ir propagandiniams antisovietiniams organams „šmeižikiškus prasimanymus bei informacijas, juodinančias tarybinę visuomeninę ir valstybinę santvarką“. Buvo turima omeny jo veikla Helsinkio grupėje, užsienio spaudoje skelbti straipsniai bei pareiškimai, taip pat pareiškimai per užsienio radijo stotis, taip pat ir „Laisvės radiją“. Buvo oficialiai perspėtas, kad jeigu tuoj pat nenutrauks tokios veiklos, bus patrauktas teismo atsakomybėn pagal atitinkamus Baudžiamojo kodekso paragrafus.
Reikėtų išskirti E. Finkelšteino rusų kalba parašytą nedidelio formato 88 puslapių knygelę, kurios pavadinimas yra labai praktiško pobūdžio – „Kaip iš SSRS išvažiuoti į Izraelį“ (rus. „Как уехать из СССP в Израиль“). Ji buvusi išleista daug kartų Vakaruose. Vartant ją, iš tikrųjų susidaro įspūdis, kad jos autorius turi ir literatūrinių gabumų; sugebėjo parašyti lengvai skaitomą leidinį tokia rimta tema. Jos turinyje yra tokie skyriai: „Jūs priėmėte sprendimą“, „Jūs prašote leidimo“, „Leidimas“, „Jums buvo atsakyta“. Įsiminė toks pamokymas, kad SSRS oro uosto muitinėje muitininkai vienaip tikrins darbų techniku dirbusį asmenį, kitaip – visus likusius. Ir padaroma tokia išvada – kam rizikuoti ir bandyti per sieną pervežti paslėptą auksą ar kitas vertybes, jeigu tokio dydžio piniginį ekvivalentą Izraelyje galima užsidirbti, pavyzdžiui, per porą metų. O bausmė už vertybių gabenimą per sieną SSRS galėjo siekti dešimt metų ir daugiau. Autorius kiekvienam leidžia pasirinkti – kas yra geriau.
Be jokios abejonės, vos tik atvykęs į Vilnių, E. Finkelšteinas susilaukė ir KGB dėmesio. Jo butas buvo sekamas (kaip prisiminė T. Venclova: „žinoma, butas buvo sekamas, ir ne priešokiais, o labai reguliariai“). Keletą kartų jo bute buvo vykdomos kratos.
Vaizdžiai tariant, Finkelšteinas pirmąkart „засветился“ (liet. „apsišvietė“) dar 1967 m., kai iš Maskvos išvyko visas Izraelio ambasados personalas. Jis buvo pažįstamas su kai kuriais žmonėmis iš tos pasiuntinybės, su jais susitikdavo. Kai jie išvažiavo, atėjo daug žmonių juos palydėti, taip ir pat ir Finkelšteinas. Tai jau buvo, kaip vėliau viename interviu „Laisvės radijui“ pasakojo Finkelšteinas, „atviras iššūkis“ sovietinei valdžiai.
Pirmasis rimtas bandymas įbauginti ir priversti atsisakyti visuomeninės veiklos, susijusios su kova už žmogaus teises ir Helsinkio judėjimu, buvo 1977 m. balandžio 27 d., kai E. Finkelšteinas buvo iškviestas į Lietuvos KGB ir apkaltintas tuo, kad renka ir perduoda užsienio žvalgybos centrams ir propagandiniams antisovietiniams organams „šmeižikiškus prasimanymus bei informacijas, juodinančias tarybinę visuomeninę ir valstybinę santvarką“. Buvo turima omeny jo veikla Helsinkio grupėje, užsienio spaudoje skelbti straipsniai bei pareiškimai, taip pat pareiškimai per užsienio radijo stotis, taip pat ir „Laisvės radiją“. Buvo oficialiai perspėtas, kad jeigu tuoj pat nenutrauks tokios veiklos, bus patrauktas teismo atsakomybėn pagal atitinkamus Baudžiamojo kodekso paragrafus.
Taigi, reziumuojant galima sakyti, kad idėja Lietuvoje įkurti žmogaus teisių gynimo organizaciją kilo tarpusavyje bendraujant V. Petkui ir E. Finkelšteinui. Jie vėliau buvo tarp penkių Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų. Daugiausia E. Finkelšteino veikla grupėje apėmė emigracijos sritį – padėdavo būsimiems emigrantams teisiniais bei kitais su išvykimu iš SSRS susijusiais klausimais. Tokių emigrantų daugumą sudarydavo žydai, nors būta ir lietuvių bei kitų tautybių asmenų. Finkelšteino dalyvavimas grupėje buvo reikšmingas ir tuo, kad jis užtikrino bei plėtojo gerus LHG santykius su rusų bei žydų disidentais. Didžiausiu jo nuopelnu reikia laikyti tai, kad jis Lietuvos disidentinį judėjimą praturtino demokratine kryptimi.
Renginio pabaigoje pasisakė žmogaus teisių aktyvistas Ukrainoje Miroslavas Marinovičius, kuris pareiškė pagarbą LHG steigėjui-nariui Viktorui Petkui, įstojusiam į Ukrainos Helsinkio grupę, kai kalėjo. Tai įrodė jo drąsą ir ryžtą, jis metė iššūkį režimui, neatgailavo už savo veiklą, o įsitraukdamas į ją kalėjo, kalėjo už savo pamatines vertybes ir įsitikinimus. Tai „kamikadzė”, pridėjusi svorio Ukrainos Helsinkio grupei.
Renginio pabaigoje pasisakė žmogaus teisių aktyvistas Ukrainoje Miroslavas Marinovičius, kuris pareiškė pagarbą LHG steigėjui-nariui Viktorui Petkui, įstojusiam į Ukrainos Helsinkio grupę, kai kalėjo. Tai įrodė jo drąsą ir ryžtą, jis metė iššūkį režimui, neatgailavo už savo veiklą, o įsitraukdamas į ją kalėjo, kalėjo už savo pamatines vertybes ir įsitikinimus. Tai „kamikadzė”, pridėjusi svorio Ukrainos Helsinkio grupei.
Lietuvos Helsinkio grupės veikloje dalyvavę asmenys konferencijoje Vilniaus Rotušėje, 2006 m.
