1941 m. birželio 14-ąją - lietuvių tautos masinių trėmimų dieną - minime kaip gedulo ir vilties dieną. Tą dieną Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Iš viso išvežta apie 18 500 žmonių, kurių didžioji dalis vežti į tremtį, kiti – į GULAG'o stovyklas. Buvo ištremta daug to meto politikų bei kitų visuomenės veikėjų. Kitą dieną po trėmimų, pasak disidento Petro Plumpos, prasidėjo Lietuvos „laidotuvės“, apie kurias kviečiame paskaityti toliau.
Petras Plumpa
Lietuvos laidotuvės
Šiandieninė Lietuva kasmet iškilmingai pamini įvairias garbingas ar liūdnas sukaktis. Tik viena, pati liūdniausia, sukaktis beveik neprisimenama – Lietuvos nepriklausomybės praradimo arba jos laidotuvių diena, kuomet į jos karstą 1940 metą birželio 15-ąją dieną buvo įkalta paskutinė vinis. Tačiau tą dieną politiniai kaliniai pažymėdavo konclageriuose. Pirmą kartą tokiame minėjime teko dalyvauti 1959 m. Mordovijoje. Prasminga, kad ten dalyvavo ne tik skirtingų kartų, bet ir skirtingos moralės atstovai – nuo Nepriklausomybės kovų savanorio iki pokario rezistencijos išdaviko. Tad labai akivaizdžiai buvo galima suvokti ir valstybės žlugimo priežastis, kurios, atrodo, tautoje perduodamos iš kartos kartą, iš šimtmečio į šimtmetį. Juk prieškario Lietuvos respublikos žlugimas buvo panašus į Lietuvos-Lenkijos respublikos žlugimą XVIII amžiuje. Kaip rašo istorikai, to meto bajorai tik puotavo, engė valstiečius ir pešėsi tarp savęs. Bajorų išdidumas vis augo, į žemesnį už save jie žiūrėjo su panieka, valstiečio net žmogumi nelaikydami. Bajorams beginant „aukso laisvę“, nebeliko kas rūpintųsi krašto reikalais. Todėl kaimyninėms valstybėms nesunku buvo kištis į šalies vidaus reikalus ir per 23 metus (nuo 1772 iki 1795 m.) respubliką sunaikinti bei pasidalinti. Ir tik tada, kaip rašo istorikai, didžiausias pasiryžimas gelbėti kraštą apėmė visus gyventojus. Moterys ir seniai, jaunos mergaitės ir vaikai padėjo sukilėliams: nešė maistą ir slaugė sužeistuosius. Netrukus rusų nebeliko visoje Lietuvoje. Tačiau tokia karšta tėvynės meilė per vėlai pabudo. Rusai suspėjo sutraukti didžiausias jėgas, užėmė ir visą Lietuvą, o sukilėlius išsklaidė.
Panašiai kaip prieš 200 metą vyko ir ikikarinės nepriklausomos Lietuvos naikinimas. Valstybė buvo paguldyta į karstą ne iš karto, bet etapais, didėjant aukštųjų valdininkų ir karininkijos moraliniam bei politiniam nuopuoliui. 1938 metais, patenkindama Lenkijos ultimatumą, Lietuvos vadovybė atsisakė kovos už Vilnių; 1939 m. atsisakė Klaipėdos; 1940 m. atsisakė nepriklausomybės. Tačiau nepriklausomybės neatsisakė eiliniai Lietuvos piliečiai, todėl tiesiog spontaniškai kilo 1941 m. birželio sukilimas ir buvo sudaryta laikinoji vyriausybė. 1944 m. pavasarį 24 000 jauną savanorių įstojo į generolo P. Plechavičiaus rinktinę, vildamiesi atkurti Lietuvos valstybę. 1944-1953 m. atkakliai priešinosi okupantams Lietuvos partizanai bei ją rėmėjai.
Per 50 metų okupantai padarė daug nusikaltimų, kurių datas būtą galima paskelbti gedulo dienomis. Tai masiniai sušaudymai 1941 m. birželio 24 d. Rainiuose, birželio 26 d. Červenėje, 1944 m. gruodžio 24 d. Klepočiuose, masiniai trėmimai 1941 m. birželyje, 1945 m. balandyje, 1946 m. vasaryje, 1947 m. gruodyje, 1948 m. gegužyje, 1949 m. kovo mėnesį. Tragedija Lietuvai buvo kolchozinių-baudžiavinių ūkių sukūrimas, kuomet bauginimo tikslu vien tik 1950-1952 m. buvo ištremta į Sibirą apie 22 000 valstiečių.
Tačiau visos tos nelaimės prasidėjo 1940 metų birželio 15-ąją dieną – lygiai prieš 55 metus.
Prisimindami tolimą ir artimą istorinę praeitį bei Lietuvos valstybę ištikusias nelaimes, turime daug ką apmąstyti; mes turime apgalvoti, ko atsisakyti ir ką reikėtų daryti, kad panašių tragedijų išvengtume. Sakoma, kad žmogus, nežinantis istorijos, visą laiką pasilieka vaiku. Tačiau žmogus, istoriją žinantis ir iš jos nenorintis mokytis, tampa priešu sau pačiam. Trečią kartą kurdami nepriklausomą Lietuvos valstybę, privalome atsigręžti į praeitį, išanalizuoti lemtingąsias klaidas, pasidaryti išvadas dabarčiai. Ar iš praeities pasimokė mūsų gausių partijų ideologai, Seimo frakcijų nariai, valstybės saugumo koncepcijos kūrėjai, religinių ir visuomenės organizaciją vadovai, kultūros ir švietimo darbuotojai? Jeigu piliečiai bus įpratę ir nusiteikę tik prašyti ir reikalauti, bet nesistengs mąstyti ir kantriai kurti visuotinę gerovę, jų nepasitenkinimą greitai išgirs kitų šalių plėšrūnai, kurie nepraleis progos pasinaudoti susiskaldžiusios ir nuolat besiskundžiančios tautos silpnumu.
Demokratinę valstybę kuria ne vienas luomas, ne viena žmonių grupė. Visos visuomenės reikalas ir pareiga ją puoselėti. Už tautos likimą atsakysime ne tik prieš savo sąžinę, bet ir prieš Dievą.
Petro Plumpos kalba, pasakyta Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo,
1995 m. birželio 15 d.
