1911 m. rugsėjo 27 d. gimė žurnalistas, rašytojas Pranas Alšėnas-Ališauskas (mirė 1986 m. rugsėjo 29 d. Toronte). Kaune jis baigė aukštesniąją policijos mokyklą, o nuo 1929 m. bendradarbiavo leidiniuose „Ūkininko patarėjas“, „Trimitas“, „Karys“ ir kt. Nacių okupacijos metais buvo kalintas už pasipriešinimo spaudos platinimą. Nuo 1947 m. gyveno Kanadoje. P. Alšėnas-Ališauskas buvo vienas iš savaitraščio „Tėviškės žiburiai“ steigėjų ir darbuotojų, bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose „Draugas“, „Nepriklausoma Lietuva“, „Laiškai lietuviams“ ir Kanados laikraščiuose anglų kalba. 1958 m. Amerikos lietuvių „Draugo“ laikraštyje išspausdintas jo straipsnis „Lietuvos policijos tragiškas likimas“.
Pranas Alšėnas-Ališauskas
„Lietuvos policijos tragiškas likimas“
VIETOJE ĮŽANGOS
Nors buvo dar jaunutė nepriklausoma Lietuva, tačiau per dvidešimt gyvavimo metų ji jau buvo išsiugdžiusi pakankamai inteligentijos.
Trumpais bruožais šiame rašinyje noriu sustoti ir apžvelgti vienos nepriklausomos Lietuvos administracinės organizacijos – policijos – kūrimąsi, jos pasiektą lygį ir tragišką likimą okupavus kraštą svetimoms jėgoms.
Trumpais bruožais šiame rašinyje noriu sustoti ir apžvelgti vienos nepriklausomos Lietuvos administracinės organizacijos – policijos – kūrimąsi, jos pasiektą lygį ir tragišką likimą okupavus kraštą svetimoms jėgoms.
NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS POLICIJA
Po 1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės akto paskelbimo Lietuvos kariuomenė ir policija organizavosi ir kūrėsi spontaniškai, be jokios vilionės ir didelių pažadų. Tik Tėvynės meilės vedami, Lietuvos vyrai ėjo ir stojo į šių organizacijų eiles savanoriškai, dažnas basas, apiplyšęs, ilgų priespaudos metų nuvargintas...
Nebuvo tuomet lengva mūsų karių – savanorių dalia ginant puolamą iš visų pusių, vos pradėjusią laisviau kvėpuoti savo Tėvynę nuo išorinių priešų, besistengiančių užgniaužti vos įsižiebusį laisvės žiburėlį. Nebuvo lengvas Lietuvos eilinių policininkų, jų viršininkų gyvenimas: siautėjo visokiausi vagys, banditai, plėšikai. O drauge su jais galvas kėlė ir raudonasis padugnių knibždėlynas, stengdamasis sukurti Lietuvoje „tarybas“ ir „tarybų valdžią“.
Nebuvo tuomet lengva mūsų karių – savanorių dalia ginant puolamą iš visų pusių, vos pradėjusią laisviau kvėpuoti savo Tėvynę nuo išorinių priešų, besistengiančių užgniaužti vos įsižiebusį laisvės žiburėlį. Nebuvo lengvas Lietuvos eilinių policininkų, jų viršininkų gyvenimas: siautėjo visokiausi vagys, banditai, plėšikai. O drauge su jais galvas kėlė ir raudonasis padugnių knibždėlynas, stengdamasis sukurti Lietuvoje „tarybas“ ir „tarybų valdžią“.
METAMS BĖGANT
Vėliau padėtis normalėjo. Pirmieji veteranai (ir kariuomenėje, ir policijoje) atlikę savo pareigą Tėvynei, savo postus užleisdavo jaunosioms kartoms. Tuomet labai sparčiais žingsniais Lietuva žygiavo atsistatymo, švietimo ir pažangos keliu. Su dideliu užsidegimu buvo stengiamasi praplėsti ne tik viso krašto, bet ir atskirų žmonių, valstybės pareigūnų akiratį. Tuomet buvo tobulinama, šviečiama ir tvarkoma begaliniai didelės atrankos principu ir Lietuvos policija. Netgi eilinių policininkų postams užimti buvo keliami gana aukšti reikalavimai. Kiekvienas, norintis patekti į policijos tarnybą, turėjo būti baigęs ne mažiau kaip 4 gimnazijos klases, tarnavęs kariuomenėje ir turėti nustatytas fizines bei dvasines aukšto lygio savybes.
Policijos valdininkų postams užimti buvo reikalaujamas bent vidurinis (gimnazijos) bendras išsilavinimas, aukštosios policijos mokyklos baigimas ir reikalingas tarnybos stažas.
Per dvidešimtmetį nepriklausomo gyvavimo metų Lietuva jau turėjo parengusi gana gražų kiekį aukštai kvalifikuotų policijos valdininkų ir prityrusių žemesnio laipsnio pareigūnų. Aukštoji policijos mokykla Kaune buvo išleidusi 24 pagrindines laidas absolventų. Priešpaskutiniąją XXIII laidą teko baigti ir šių eilučių autoriui, todėl jam yra gerai žinomas mokykloje vyravęs mokslo lygis ir pavyzdinga tvarka. Aukštojoje policijos mokykloje Kaune dėstė aukštų kvalifikacijų lektoriai, kurie buvo tikrai kompetentingi paruošti išmokslintus viešosios tvarkos ir įstatymų saugotojus.
XXIV pagrindinė aukštosios policijos mokyklos laida jau buvo paskutinioji, nes tos mokyklos auklėtinius užklupo bolševikinė okupacija. Tiesa, būsimiems policininkams buvo leista laikyti išleidžiamuosius egzaminus, bet mokslo kursas jau buvo skaitomas „sutrumpintas“.
Kiekvienoje aukštosios policijos mokykloje pagrindinėje laidoje būdavo apie 40-50 klausytojų. Taigi policijos mokykla buvo išleidusi apie 1000 visapusiškai paruoštų policijos valdininkų.
Be to, greta pagrindinių laidų aukštojoje policijos mokykloje buvo rengiami trumpalaikiai policijos valdininkų ir nuovadų viršininkų kursai, skirti išlavinti kriminalinių bylų kaltinimų palaikytojus teisme.
Yra buvusių ir trumpalaikių kursų šioje mokykloje policijos žemesnių pareigūnų (ligi vachmistro laipsnio) paruošimui. O žemesnieji policininkai buvo ruošiami žemesniojoje policijos mokykloje Rokiškyje.
Kauno ir Vilniaus miestų visose nuovadose buvo įvesti pirmųjų pavaduotojų – instruktorių etatai. Instruktoriai būdavo skiriami kvalifikuoti, gerai parengti ir turį pedagoginių gabumų policijos valdininkai. Jų darbas buvo skirstyti policijos tarnautojus į postus, taip pat pagal nustatytą planą juos mokslinti ir lavinti. Nesant nuovados viršininko, instruktorius automatiškai likdavo jo pareigose. Po keliolikos darbo metų Lietuvos policija buvo pasiekusi kultūringų Vakarų Europos valstybių lygį ir įgavusi tarnybinio patyrimo.
Ne be reikalo atgavus Lietuvai Vilnių ir užėmus amžinosios sostinės saugojimo ir priežiūros postus tikriems šeimininkams – Lietuvos policijos pareigūnams, iš vietinių gyventojų teko girdėti ypač daug ir itin gražių atsiliepimų apie policijos valdininkus ir tarnautojus (tarnautojais buvo vadinami policijos pareigūnai iki vachmistro, o valdininkais – pradedant nuovados viršininko padėjėju ir aukščiau).
Vilniečius pirmiausia žavėjo itin gražiai nuaugę lietuviai policininkai, visada tvarkingai ir švariai apsirengę, o svarbiausia, visur ir visada pasiruošę gyventojams kuo nuoširdžiausiai padėti ir pagelbėti.
Policijos valdininkų postams užimti buvo reikalaujamas bent vidurinis (gimnazijos) bendras išsilavinimas, aukštosios policijos mokyklos baigimas ir reikalingas tarnybos stažas.
Per dvidešimtmetį nepriklausomo gyvavimo metų Lietuva jau turėjo parengusi gana gražų kiekį aukštai kvalifikuotų policijos valdininkų ir prityrusių žemesnio laipsnio pareigūnų. Aukštoji policijos mokykla Kaune buvo išleidusi 24 pagrindines laidas absolventų. Priešpaskutiniąją XXIII laidą teko baigti ir šių eilučių autoriui, todėl jam yra gerai žinomas mokykloje vyravęs mokslo lygis ir pavyzdinga tvarka. Aukštojoje policijos mokykloje Kaune dėstė aukštų kvalifikacijų lektoriai, kurie buvo tikrai kompetentingi paruošti išmokslintus viešosios tvarkos ir įstatymų saugotojus.
XXIV pagrindinė aukštosios policijos mokyklos laida jau buvo paskutinioji, nes tos mokyklos auklėtinius užklupo bolševikinė okupacija. Tiesa, būsimiems policininkams buvo leista laikyti išleidžiamuosius egzaminus, bet mokslo kursas jau buvo skaitomas „sutrumpintas“.
Kiekvienoje aukštosios policijos mokykloje pagrindinėje laidoje būdavo apie 40-50 klausytojų. Taigi policijos mokykla buvo išleidusi apie 1000 visapusiškai paruoštų policijos valdininkų.
Be to, greta pagrindinių laidų aukštojoje policijos mokykloje buvo rengiami trumpalaikiai policijos valdininkų ir nuovadų viršininkų kursai, skirti išlavinti kriminalinių bylų kaltinimų palaikytojus teisme.
Yra buvusių ir trumpalaikių kursų šioje mokykloje policijos žemesnių pareigūnų (ligi vachmistro laipsnio) paruošimui. O žemesnieji policininkai buvo ruošiami žemesniojoje policijos mokykloje Rokiškyje.
Kauno ir Vilniaus miestų visose nuovadose buvo įvesti pirmųjų pavaduotojų – instruktorių etatai. Instruktoriai būdavo skiriami kvalifikuoti, gerai parengti ir turį pedagoginių gabumų policijos valdininkai. Jų darbas buvo skirstyti policijos tarnautojus į postus, taip pat pagal nustatytą planą juos mokslinti ir lavinti. Nesant nuovados viršininko, instruktorius automatiškai likdavo jo pareigose. Po keliolikos darbo metų Lietuvos policija buvo pasiekusi kultūringų Vakarų Europos valstybių lygį ir įgavusi tarnybinio patyrimo.
Ne be reikalo atgavus Lietuvai Vilnių ir užėmus amžinosios sostinės saugojimo ir priežiūros postus tikriems šeimininkams – Lietuvos policijos pareigūnams, iš vietinių gyventojų teko girdėti ypač daug ir itin gražių atsiliepimų apie policijos valdininkus ir tarnautojus (tarnautojais buvo vadinami policijos pareigūnai iki vachmistro, o valdininkais – pradedant nuovados viršininko padėjėju ir aukščiau).
Vilniečius pirmiausia žavėjo itin gražiai nuaugę lietuviai policininkai, visada tvarkingai ir švariai apsirengę, o svarbiausia, visur ir visada pasiruošę gyventojams kuo nuoširdžiausiai padėti ir pagelbėti.
ARKIVYSKUPO JALBŽYKOVSKIO NUOMONĖ APIE LIETUVOS POLICIJĄ
Grąžinus Vilnių Lietuvai, vietiniai gyventojai rūpinosi gauti Lietuvos pilietybę. Prašymų pilietybei gauti buvo paduota dešimtys tūkstančių. O pilietybės kvotų davimas buvo pavestas policijos valdininkams. Tarp norinčių gauti pilietybę buvo ir tuometinis Vilniaus arkivyskupas Jalbžykovskis. Šio aukšto katalikų bažnyčios hierarcho pilietybės kvota kurį laiką buvo mano žinioje. Todėl šios kvotos klausimu net porą kartų man teko susitikti ir kalbėti su arkivyskupu. Arkivyskupas Jalbžykovskis neblogai kalbėjo ir lietuviškai. Su juo kalbėjomės lietuvių kalba, nes tuo metu aš daug blogiau kalbėjau lenkiškai negu arkivyskupas lietuviškai. Lietuvių kalbos mokėjimu arkivyskupas Jalbžykovskis daugiausia rėmė savo teisę į Lietuvos pilietybę.
Kartą jis manęs neklausiamas pasakė, ką jis galvoja apie Lietuvos policiją. Esą Lietuvos policijos pareigūnai, jo akimis žiūrint, labai puikūs, gerai paruošti, gerai atrodą, drausmingi – tikri džentelmenai.
Nieko kito, žinoma, tuo metu man nebeliko pasakyti, tik padėkoti už tokią gražią nuomonę apie Lietuvos policiją, kurios nariu ir aš tuomet buvau.
Kartą jis manęs neklausiamas pasakė, ką jis galvoja apie Lietuvos policiją. Esą Lietuvos policijos pareigūnai, jo akimis žiūrint, labai puikūs, gerai paruošti, gerai atrodą, drausmingi – tikri džentelmenai.
Nieko kito, žinoma, tuo metu man nebeliko pasakyti, tik padėkoti už tokią gražią nuomonę apie Lietuvos policiją, kurios nariu ir aš tuomet buvau.
LIETUVOS POLICIJA RAUDONŲJŲ PRIESPAUDOJE
Vaizdas buvo žiaurus ir slegiantis. Prisimenu kaip šiandien. Kritiškiausiomis dienomis, kai Lietuvos laisvė buvo minima po baisaus bolševiko batu, visi budėjome nuovadoje. Tie sukrečiantys įvykiai užklupo mane Vilniaus 6-os nuovados (Užupio gatvėje) instruktoriaus pareigose.
Sovietų tankai riedėjo Vilniaus gatvėmis ir stumdė į gatvių pakraščius tuos tankus, kurie sugedo pakelėje ir nebegalėjo toliau važiuoti. Tuo metu kalbėjausi su savo vyrais nuovadoje. Visi buvome prislėgti ir susirūpinę, nes jautėme stovį ant mūsų brangios lietuvybės kapo. Kai kurių policininkų akyse mačiau ašaras. Vienas iš jų manęs paklausė:
- Kas dabar bus, pone instruktoriau, ko sulauksime?
Žinoma, nieko tikro ir nieko raminančio negalėjau atsakyti. Geriausias atsakymas buvo slegianti tyla.
Kurį laiką raudonieji į mūsų įstaigų tvarką dar tarytum tiesiogiai nesikišo. Buvo pakeisti tik patys aukštieji pareigūnai: apskričių viršininkai, apskričių miestų policijos vadai. Buvo apdraskytos mūsų uniformos, įsakant nusiimti antpečius, o laipsnių ženklus liepta susisegti į apykaklę.
Iš pradžių į atleistųjų vietas buvo paskirti lietuviai inteligentai (ne gatvių padaužos, kaip kad vėliau buvo padaryta). Vilniaus apskrities viršininku buvo paskirtas kairiųjų pažiūrų mokytojas Kazanavičius. Žemesniuosius pareigūnus dėl kažkokių taktinių sumetimų buvo įsakyta tik sukaitalioti, sumaišyti iš pradžių jų dar neatleidžiant. O tiems, kurie norėjo patys pasitraukti, buvo pagrasinta aukščiausiomis bausmėmis.
Šių eilučių autoriui iš 6-os nuovados teko persikelti į 1-ą. Joje radau iš geležinkelių policijos atkeltą nuovados viršininką poną Š. Tai buvo aukšto ūgio, plačių pečių vyras, jis visada nuoširdžiai šypsojosi.
Mudviejų kambariai buvo šalia. Daug dirbti nesinorėjo, nes matėm ir nujautėm, kad tarnybos dienos baigiasi. Todėl daugiausia laiko praleisdavom besišnekučiuodami ir besiskųsdami. Mėginome įžvelgti, kas toliau bus ir koks likimas mūsų laukia. Deja, tai nebuvo lengva, padėtis nieko gero nežadėjo... Abu tikėjomės, kad greitai iš tarnybos būsime atleisti, kad visa Lietuvos policija bus likviduota. Tik nesitikėjome, kad, prieš paleidžiami iš tarnybos, dar didelių rūpesčių ir baimės turėsime patirti.
Sovietų tankai riedėjo Vilniaus gatvėmis ir stumdė į gatvių pakraščius tuos tankus, kurie sugedo pakelėje ir nebegalėjo toliau važiuoti. Tuo metu kalbėjausi su savo vyrais nuovadoje. Visi buvome prislėgti ir susirūpinę, nes jautėme stovį ant mūsų brangios lietuvybės kapo. Kai kurių policininkų akyse mačiau ašaras. Vienas iš jų manęs paklausė:
- Kas dabar bus, pone instruktoriau, ko sulauksime?
Žinoma, nieko tikro ir nieko raminančio negalėjau atsakyti. Geriausias atsakymas buvo slegianti tyla.
Kurį laiką raudonieji į mūsų įstaigų tvarką dar tarytum tiesiogiai nesikišo. Buvo pakeisti tik patys aukštieji pareigūnai: apskričių viršininkai, apskričių miestų policijos vadai. Buvo apdraskytos mūsų uniformos, įsakant nusiimti antpečius, o laipsnių ženklus liepta susisegti į apykaklę.
Iš pradžių į atleistųjų vietas buvo paskirti lietuviai inteligentai (ne gatvių padaužos, kaip kad vėliau buvo padaryta). Vilniaus apskrities viršininku buvo paskirtas kairiųjų pažiūrų mokytojas Kazanavičius. Žemesniuosius pareigūnus dėl kažkokių taktinių sumetimų buvo įsakyta tik sukaitalioti, sumaišyti iš pradžių jų dar neatleidžiant. O tiems, kurie norėjo patys pasitraukti, buvo pagrasinta aukščiausiomis bausmėmis.
Šių eilučių autoriui iš 6-os nuovados teko persikelti į 1-ą. Joje radau iš geležinkelių policijos atkeltą nuovados viršininką poną Š. Tai buvo aukšto ūgio, plačių pečių vyras, jis visada nuoširdžiai šypsojosi.
Mudviejų kambariai buvo šalia. Daug dirbti nesinorėjo, nes matėm ir nujautėm, kad tarnybos dienos baigiasi. Todėl daugiausia laiko praleisdavom besišnekučiuodami ir besiskųsdami. Mėginome įžvelgti, kas toliau bus ir koks likimas mūsų laukia. Deja, tai nebuvo lengva, padėtis nieko gero nežadėjo... Abu tikėjomės, kad greitai iš tarnybos būsime atleisti, kad visa Lietuvos policija bus likviduota. Tik nesitikėjome, kad, prieš paleidžiami iš tarnybos, dar didelių rūpesčių ir baimės turėsime patirti.
POLICIJOS KEITIMO PRADŽIA
Pagaliau atėjo ir tas laikas, kai mūsų policijos vardas buvo pakeistas į miliciją ir pradėti keisti prityrę pareigūnai į įvairius gatvės valkatas, artimus raudoniesiems gaivalams. Šį keitimą raudonieji pradėjo nuo apačios – nuo policininkų. Kiekvieną dieną nuovadoje gaudavome didžiulius sąrašus iš tarnybos paleidžiamų policininkų ir, žinoma, būrius naujokų. Paleidžiamųjų tarpe jau pasitaikydavo ir valdininkų, bet jų dar buvo nedaug.
Aukštosios vadovybės buvo įsakyta, kad nuovadose visą laiką būtų nuovados viršininkas arba jo pavaduotojas - instruktorius. Mat reikėdavo priimti naujai paskirtus policininkus. Iš atvykusių naujų policininkų vienas suglausdavo nunešiotų batų užkulnius ir lenkiškai išklodavo, kad jis jau atvykęs į tarnybą, kitas jau rusiškai prabildavo:
- Gaspodin načalnik, ja uže prišol...
Iš senų policijos tarnautojų jau buvo belikę mažiau kaip pusė. Į sargybos postus dažniausiai buvo skiriami naujai atvykusieji kartu su senaisiais policininkais. Tuometinė aukštoji valdžia, žinodama, kokio plauko tarnautojus mums siunčia, įsakė naujokams ginklus (pistoletus) išduoti tik jiems vykstant į tarnybos postus. Grįžus ginklai turėjo būti paimami ir padedami į sandėlį. Tai turėjo atlikti nuovados instruktorius. Pagaliau buvo įsakyta ir iš senųjų dar likusių pareigose policininkų paimti ginklus jiems grįžus iš tarnybos.
Taip slinko pilnos netikrumo dienos. Išeinant pamainai į sargybų postus, ginklus išduodavau, grįžus – vėl susirinkdavau... Tai buvo įkyrus ir nereikalingas darbas. Bet ką padarysi – bolševikiškai tvarkai išlaikyti visokiausios priemonės yra reikalingos.
Aukštosios vadovybės buvo įsakyta, kad nuovadose visą laiką būtų nuovados viršininkas arba jo pavaduotojas - instruktorius. Mat reikėdavo priimti naujai paskirtus policininkus. Iš atvykusių naujų policininkų vienas suglausdavo nunešiotų batų užkulnius ir lenkiškai išklodavo, kad jis jau atvykęs į tarnybą, kitas jau rusiškai prabildavo:
- Gaspodin načalnik, ja uže prišol...
Iš senų policijos tarnautojų jau buvo belikę mažiau kaip pusė. Į sargybos postus dažniausiai buvo skiriami naujai atvykusieji kartu su senaisiais policininkais. Tuometinė aukštoji valdžia, žinodama, kokio plauko tarnautojus mums siunčia, įsakė naujokams ginklus (pistoletus) išduoti tik jiems vykstant į tarnybos postus. Grįžus ginklai turėjo būti paimami ir padedami į sandėlį. Tai turėjo atlikti nuovados instruktorius. Pagaliau buvo įsakyta ir iš senųjų dar likusių pareigose policininkų paimti ginklus jiems grįžus iš tarnybos.
Taip slinko pilnos netikrumo dienos. Išeinant pamainai į sargybų postus, ginklus išduodavau, grįžus – vėl susirinkdavau... Tai buvo įkyrus ir nereikalingas darbas. Bet ką padarysi – bolševikiškai tvarkai išlaikyti visokiausios priemonės yra reikalingos.
KAIP NAUJIEJI TARNAUTOJAI ELGĖSI IR KAIP DIRBO
1-oje nuovadoje jau buvome patyrę, jog keletas atsiųstųjų naujų tarnautojų buvo po kartą ir daugiau bausti kalėjimu už vagystes, o administraciniu būdu baustų – už girtuokliavimą, triukšmo kėlimą ir kitus nusižengimus – visiškai nemažas kiekis. Tokia jau bolševikų taktika. Jiems kur nors įsibrovus – padugnės turi iškilti į paviršių...
Nuovados bendrabutyje dingdavo daiktai ir pinigai. To anksčiau niekada nepasitaikydavo. Vadinasi, pradėjo veikti „bolševikinis“ teisingumas, tikrąjį savo veidą parodė naujieji „tvarkos teisingumo priežiūros“ atstovai.
Nuovados bendrabutyje dingdavo daiktai ir pinigai. To anksčiau niekada nepasitaikydavo. Vadinasi, pradėjo veikti „bolševikinis“ teisingumas, tikrąjį savo veidą parodė naujieji „tvarkos teisingumo priežiūros“ atstovai.
NAUJOS STAIGMENOS
Kaip buvo įsakyta, taip buvo ir vykdoma. Kasdien iš policininkų paimdavau ginklus ir laikiau juos užrakintus, o einant vyrams į tarnybą – išduodavau.
Buvau įsitikinęs, kad ginklai jokiu būdu negali dingti. Tačiau vieną dieną žiūriu ir savo akimis netikiu: trijų 7 kalibro pistoletų „Walther“ kaip nebūta. Jie dingę kaip į vandenį. Kaip ir kas iš sandėlio juos išnešė – ir šiandien neaišku. Gal kas prisitaikė antrąjį durų raktą, galbūt kitaip įlindo į sandėlį. Neaišku, ar tai padarė neaiškaus plauko naujieji policininkai, ar dar likusieji senieji mano vyrai, tikėdamiesi partizanauti. Pranešiau apie tai raportu viršininkui Š. Jis raportą persiuntė miesto policijos vadui. Na, tuomet ir prasidėjo...
Tardymai po tardymų... Tardė jau ne lietuviai, bet NKVD, grasindami mane ir nuovados viršininką sušaudyti ar į kalėjimą uždaryti, jeigu iki nurodyto laiko ginklai neatsiras. Nors aš jaučiausi kaltesnis dėl ginklų dingimo, tačiau daugiau tardė ir grasino viršininkui Š. Jį kartais kviesdavo net du kartus per dieną.
Tuomet senieji Lietuvos policininkai jau visiškai baigė išnykti, tarytum sniegas pavasarį ištirpti. Beveik visi buvome atleisti. Atleido ir mane. Atleistas sprukau į kaimą netoli Vilniaus, kad nebesurastų manęs tolimesniems tardymams. Nuovadose paliko tik senieji viršininkai (juos vėliausiai atleido) ir marga naujųjų policijos tarnautojų minia. Jie visi buvo civiliai apsirengę, o ant rankovių dėvėjo tik raudonus raiščius. Mat senieji policininkai, atleisti iš tarnybos, išsinešė ir uniformas. Sandėliuose tokių uniformų nebuvo, o be to, „proletariškajai“ milicijai jos būtų per puošnios...
Vis dėlto raudonieji nei manęs, nei mano viršininko į kalėjimą nepasodino ir nesušaudė. Jau gyvendamas Vokietijoje, buvau sutikęs savo viršininką ir su juo šnekėjausi. Taip ir dingo 3 pistoletai, už kuriuos jie tuo metu mūsų nenubaudė, nors po kelių mėnesių išvežamųjų sąrašuose buvome pirmoje vietoje, kaip ir kiti Lietuvos policijos pareigūnai.
Ach, daug jų kartu su policijos departamento direktoriumi K. Svilu žuvo Sibiro taigose arba ir šiandien dar tebeneša baisią vargo naštą tolimoje tremty...
Buvau įsitikinęs, kad ginklai jokiu būdu negali dingti. Tačiau vieną dieną žiūriu ir savo akimis netikiu: trijų 7 kalibro pistoletų „Walther“ kaip nebūta. Jie dingę kaip į vandenį. Kaip ir kas iš sandėlio juos išnešė – ir šiandien neaišku. Gal kas prisitaikė antrąjį durų raktą, galbūt kitaip įlindo į sandėlį. Neaišku, ar tai padarė neaiškaus plauko naujieji policininkai, ar dar likusieji senieji mano vyrai, tikėdamiesi partizanauti. Pranešiau apie tai raportu viršininkui Š. Jis raportą persiuntė miesto policijos vadui. Na, tuomet ir prasidėjo...
Tardymai po tardymų... Tardė jau ne lietuviai, bet NKVD, grasindami mane ir nuovados viršininką sušaudyti ar į kalėjimą uždaryti, jeigu iki nurodyto laiko ginklai neatsiras. Nors aš jaučiausi kaltesnis dėl ginklų dingimo, tačiau daugiau tardė ir grasino viršininkui Š. Jį kartais kviesdavo net du kartus per dieną.
Tuomet senieji Lietuvos policininkai jau visiškai baigė išnykti, tarytum sniegas pavasarį ištirpti. Beveik visi buvome atleisti. Atleido ir mane. Atleistas sprukau į kaimą netoli Vilniaus, kad nebesurastų manęs tolimesniems tardymams. Nuovadose paliko tik senieji viršininkai (juos vėliausiai atleido) ir marga naujųjų policijos tarnautojų minia. Jie visi buvo civiliai apsirengę, o ant rankovių dėvėjo tik raudonus raiščius. Mat senieji policininkai, atleisti iš tarnybos, išsinešė ir uniformas. Sandėliuose tokių uniformų nebuvo, o be to, „proletariškajai“ milicijai jos būtų per puošnios...
Vis dėlto raudonieji nei manęs, nei mano viršininko į kalėjimą nepasodino ir nesušaudė. Jau gyvendamas Vokietijoje, buvau sutikęs savo viršininką ir su juo šnekėjausi. Taip ir dingo 3 pistoletai, už kuriuos jie tuo metu mūsų nenubaudė, nors po kelių mėnesių išvežamųjų sąrašuose buvome pirmoje vietoje, kaip ir kiti Lietuvos policijos pareigūnai.
Ach, daug jų kartu su policijos departamento direktoriumi K. Svilu žuvo Sibiro taigose arba ir šiandien dar tebeneša baisią vargo naštą tolimoje tremty...
