1993 metų gruodį Jungtinių Tautų generalinė asamblėja nusprendė gegužės 3-iąją paskelbti Pasauline spaudos laisvės diena. Gegužės 3 d. pasirinkta įprasminant istorinę Vindhuko deklaraciją, kurią 1991-ųjų gegužės 3 d. priėmė į Namibiją UNESCO sukviesti Afrikos žurnalistai. Joje deklaruojama, kad spaudos laisvė yra galima tik laisvos, nepriklausomos ir pliuralistinės žiniasklaidos aplinkoje. Tuo primenama, kad pasaulyje yra šalių, kuriose spaudos laisvė ribojama: cenzūruojami leidiniai, persekiojami, sulaikomi ir net nužudomi žurnalistai, redaktoriai ir leidėjai. Kalbant apie žodžio laisvę, prieš akis iškyla sovietinis laikotarpis, kuomet spaudos laisvė Lietuvoje buvo užgniaužta. Žodžio laisvė egzistavo tik partizanų laikraščiuose (1944-1957 m.) bei rezistencinėje pogrindžio spaudoje (1972-1988 m.). Vienas tokių leidinių – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Apie ją daugiau sužinosite paskaitę kunigo Prano Račiūno straipsnį.
Kun. Pranas Račiūnas
„Kronikai“ – 25-eri
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ atsirasti paskatino Vilkaviškio vyskupijos pietinės dalies slapti kunigų susirinkimai. Jų metu buvo aptariamos įvairios pastoracinės problemos, ieškoma būdų, kaip kovoti su Lietuvoje visaip skleidžiamu ateizmu. Čia pat būdavo redaguojami įvairiausio turinio raštai, skirti tarybinės valdžios atstovams, o jų nuorašai siunčiami Lietuvos vyskupams ar tarybinėms įstaigoms, susijusiomis su religija. Buvo stengiamasi rašyti kuo daugiau egzempliorių, kad būtų sunkiau susekti, kaip šių rašinių tekstai patenka į užsienio spaudą ar radijo laidas.
Pagaliau apie 1972 m. pavasarį, kunigams susirinkus Ilgliaukos klebonijoje, buvo pasiūlyta rašyti ne tik pareiškimus, bet ir registruoti faktus apie Lietuvos Bažnyčios persekiojimus įvairiose Lietuvos vietovėse, tarybinių veikėjų, ypač parsidavusių mokytojų, veiksmus. Reikėjo sugalvoti leidinio pavadinimą. Buvo siūloma jį pavadinti „Lietuvos Bažnyčios gyvenimo biuletenis“, tarsi tai būtų vienkartinis leidinys. Pritarta vyskupo V. Sladkevičiaus sumanymui ir nutarta jį pavadinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, nenustatant leidinio periodiškumo. Nutarta leisti naują numerį tada, kai bus sukaupta pakankamai medžiagos. Šio sumanymo vykdytoju sutiko būti vysk. S. Tamkevičius, artimiausiu bendradarbiu – kun. J. Zdebskis.
„Kroniką“ rengti daugiausia padėjo visas būrys kunigų, iš Panevėžio vyskupijos ištremtų į Vilkaviškio vyskupiją: kanauninkas B. Antanaitis, mons. K. Ambrasas, V. Degutis, A. Deltuva, G. Dovidaitis, P. Dumbliauskas, Antanas Gražulis, mons. A. Gustaitis, Lionginas Kuncevičius, J. Maskvytis, S. Mikalajūnas, P. Račiūnas MIC, V. Stakėnas, A. Svarinskas. Jie rėmė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimą savo redaguojamais raštais, sutinka apie Bažnyčios persekiojimą informacija, sušelpdami materialiai. Be to, „LKB kroniką“ dauginti ir platinti padėjo įvairiausių vienuolynų seserys, ypač Šv. Šeimynos seserys ir Eucharistijos bičiuliai. „Kronikos“ leidėjai ir pagrindiniai platintojai buvo vysk. S. Tamkevičius ir kun. J. Zdebskis bei seserys vienuolės ir uolūs pasauliečiai katalikai. Saugumiečiai, pasinaudodami gausiu savo agentų tinklu, suprato, kad vienas iš pagrindinių „Kronikos“ leidėjų yra vysk. S. Tamkevičius, tačiau neturėjo tiesioginių įkalčių. Suėmus vysk. S. Tamkevičių, „Kronikos“ redagavimo ir leidimo darbą parėmė Tėvas Jonas Boruta. Jam padėjo Tėvas Antanas Gražulis. „Kronika“ būdavo perspausdinama įvairių asmenų rašomosiomis mašinėlėmis. Todėl pagaminti didesnį egzempliorių skaičių buvo nelengva. Išspausdinti „Kronikos“ tekstai ėjo iš rankų į rankas. Kartais saugumiečiams pavykdavo sugauti jos perrašinėtojus, kaip Nijolę Sadūnaitę ar platintoją kun. V. Jaugelį. Buvo manoma, kad Lietuvoje platinamos „Kronikos“ atskirų numerių skaičius siekdavo iki 400 egzempliorių.
„Kronikos“ žinios buvo skelbiamos užsienio lietuvių laikraščiuose ir per įvairias užsienio lietuviams skiriamas žinias, ypač per Vatikano radiją. Čia ypatingų nuopelnų turėjo lietuvių Vatikano laidų redaktorius mons. Vytautas Kazlauskas. Tos žinios taip įskaudindavo Lietuvos ateistus, kad jie per atvykusius iš Lietuvos dvasininkus reikalavo mons. V. Kazlausko atleidimo iš pareigų. Po kiek laiko tas reikalavimas buvo patenkintas.
Vatikano ir kitų radijo stočių perduotos „Kronikos“ žinios stiprino lietuvių tikėjimo dvasią, tramdė Lietuvos Bažnyčios persekiotojų veiklą. Net ir valdžios pareigūnai ėmė vengti žiaurių, tarybiniams įstatymams prieštaraujančių išpuolių. Teko girdėti, kad Lietuvos pareigūnai gaudavo nurodymų iš Maskvos nedaryti tarybinę valdžią kompromituojančių išsišokimų.
Mirus Stalinui, tarybinės valdžios priespauda šiek tiek sušvelnėjo. Pradėta leisti tarybiniams piliečiams išvykti į užsienį, o užsieniečiams – labai ribotai lankyti Tarybų Sąjungą.
Lietuviams, tiek gyvenantiems savo tėvynėje, tiek užsienyje, iškilo problema, ar verta užsienio lietuviams lankytis Lietuvoje, Lietuvoje gyvenantiems vykti į užsienio kraštus, ypač JAV.
Atsirado skirtingų nuomonių. Buvo būgštavimų, jog tokie apsilankymai gali sudaryti įspūdį, kad lietuviai nesmerkia Lietuvoje įvykdytos okupacijos. Ypač griežta tokios nuomonės šalininkė buvo JAV sudaryta antroji Lietuvių bendruomenė. Jos nariai padarė daug žalos, suskaldydami užsienio lietuvių bendruomenę. Jie laikė save tikraisiais, atseit nesusitepusiais lietuviais, nes nebuvo gavę LTSR paso, nebuvo tarnavę tarybinėje armijoje, ėję kokias nors pareigas. Lietuvoje gyvenusius tautiečius jie laikė susitepusiais lietuviais. Jiems buvo duodamas atkirtis: „Jei jūs laikote save idealistais, tai kam pabėgote iš Lietuvos? Reikėjo joje likti, stoti į partizanų eiles, neimti tarybinio paso, sėsti į kalėjimą arba būti išvežtiems į Sibirą“.
Dauguma lietuvių buvo kitokios nuomonės. Jie manė, kad jų bent individualus bendravimas yra naudingas tiek vieniems, tiek kitiems. Lietuvoje apsilankiusių užsienio lietuvių širdyse atgydavo tėvynės meilė, atsirasdavo noro padėti Lietuvai.
Net ir iš tarybinės Lietuvos nuvežti filmai, vaizduojantys Lietuvos gyvenimą, arba Lietuvos dainų ir šokių ansamblio išvykos į JAV dažnai atgaivindavo Lietuvos meilės dvasią. Tokiam chorui giedant „Lietuva brangi“, ašarodavo ne tik choristai, bet ir klausytojai. Po truputį vis gausėjo į Lietuvą atvykstančių užsienio lietuvių ir okupuotos Lietuvos atstovų, gaunančių leidimą aplankyti užsienio kraštus, ypač ten gyvenančius gimines. Tačiau neapseita be incidentų. „Grynieji“ tautiečiai JAV išdaužė salės, kurioje buvo rodomi filmai iš Lietuvos TSR gyvenimo, langus. Žymiam Amerikos lietuvių veikėjui dr. P. Kisieliui derva ištepė duris, kadangi jis buvo apsilankęs Tarybų Lietuvoje.
Ir pačioje Lietuvoje buvo panašiai galvojančių asmenų.
Tokia problema iškilo 1976 metais pakvietus Lietuvos Bažnyčios delegaciją vykti į Tarptautinį Eucharistijos kongresą Filadelfijoje. Buvo norima, kad į jį vyktų ir vyskupas tremtinys Vincentas Sladkevičius, mano buvęs artimas draugas. Aš norėjau aplankyti savo seną motiną, gyvenančią Čikagoje. Tarybiniai pareigūnai juto: jei aš atsisakysiu vykti į tą kongresą, atsisakys ir vysk. V. Sladkevičius. Aš vykti sutikau ir buvau įjungtas į delegaciją, kurią sudarė vyskupas L. Povilionis, vyskupas R. Krikščiūnas, Kauno Kunigų seminarijos rektorius V. Butkus, kunigai Juodeikis, V. Sidaras, Seminarijos dėstytojas ir kanauninkas J. Beinoris, Telšių vyskupijos kanauninkas.
Mano kelionei buvo labai priešingas kun. A. Svarinskas ir keletas kunigų. Jie manė, kad ta kelionė būtų pateisinama, jei ten viešai pasisakyčiau prieš Katalikų Bažnyčios persekiojimą Lietuvoje. Tokiu atveju ten nuvykęs jau turėčiau nebegrįžti į Lietuvą arba sugrįžęs laukti naujo arešto ir bylos. Nuvykęs į JAV, buvau ypač draugiškai sutiktas vietos lietuvių, kurie pasitikėjo manimi ir teisinga informacija apie Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Paneigiau gandus, kad Lietuvoje prie bažnyčios durų stovi ginkluoti raudonarmiečiai ir neleidžia tikintiems įeiti į bažnyčias, bet ir nupasakojau, kokiais metodais ateistai naikina tikėjimą Lietuvoje, kaip tam tikslui panaudoja parsidavusius mokytojus. Filadelfijoje JAV lietuviai mums surengė iškilmingas sutiktuves didelėje salėje, kur jiems buvo pristatyti atvykę svečiai. Be to, tautiečiai kunigai mūsų delegacijai suruošė vaišes.
Po vaišių pas lietuvius kunigus prisistatė JAV lietuviai veikėjai ir nusivežė mane į kitas vaišes, kur buvo susirinkę Amerikos Lietuvių bendruomenės vadovai, tarp jų – Lietuvių šalpos vadovas kun. Kazimieras Pugevičius. Jie manęs klausė, kuo galį padėti persekiojamai Lietuvos Bažnyčiai. Atsakiau, kad mes Lietuvoje nesame alkani, pakankamai apsirengę. Didžiausia jūsų parama būtų, kad jūs daugiau prisidėtumėte prie mūsų „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimo. Tuomet ir buvo pradėta plačiai leisti „Kroniką“, įvairiais būdais ir įvairiomis kalbomis, ja aprūpinant vyskupus, valstybės veikėjus. Tuo ypač rūpinosi kun. K. Pugevičius, „Draugo“ redakcija. Vėliau ją atskirais tomais pradėjo leisti kun. Kuzmickas. Taip kelionė ir susitikimai su JAV lietuviais davė teigiamų vaisių. Ten turėjome progos susitikti ir trumpai pasikalbėti su būsimuoju popiežiumi kardinolu Karoliu Voityla. Mūsų ekskursijos dalyviai atkreipė dėmesį, kad jo pavardė Voityla esanti lietuviškos kilmės. Jis atsakė turįs lietuviško kraujo.
„Lietuvos Marijonų Provinciolas“
1997 m. Nr. 3