Besižvalgant Vilniaus Rokantiškių mikrorajono apylinkėse, akį gali patraukti aukšto drūto ąžuolo skulptūra. Tai 2013 m. rugpjūčio 25 d. iškilęs paminklas, kuriame išskaptuotas Vilniaus globėjas Šv. Kristoforas, o po juo – įrašas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai 40“. Skulptūra skirta šio pogrindinio leidinio įamžinimui. Daugiau apie pačią skulptūrą, jos kūrimą bei iškilusius sunkumus papasakojo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ įamžinimo sumanytojas Antanas Mindaugas Gelumbauskas.
Prasmingas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ įamžinimas
Besižvalgant Vilniaus Rokantiškių mikrorajono apylinkėse, akį gali patraukti aukšto drūto ąžuolo skulptūra. Tai 2013 m. rugpjūčio 25 d. iškilęs paminklas, kuriame išskaptuotas Vilniaus globėjas Šv. Kristoforas, o po juo – įrašas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai 40“. Skulptūra skirta šio pogrindinio leidinio įamžinimui. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (toliau – „LKBK“) 1972-1989 m. rašė apie tikinčiųjų laisvių suvaržymą, informavo apie kunigų ir tikinčiųjų persekiojimą, propagavo tautines ir katalikiškas vertybes.
Šv. Kristoforo skulptūros iniciatorius – laisvės kovų dalyvis, Lietuvos savanoris, Sausio 13-osios medalininkas Antanas Mindaugas Gelumbauskas. Jis savo pažintį su „LKBK“ sieja su Juozu Puodžiuku bei Vladu Lapieniu, kurie ir duodavo Antanui paskaityti šį leidinį. Perskaitęs vieną numerį, Antanas duodavo paskaityti ir kitiems patikimiems savo aplinkos žmonėms, po to grąžindavo atgal J. Puodžiukui. Taip jis prisidėjo prie pogrindinės spaudos platinimo sovietmečiu, tačiau kartą buvo išduotas – vienas pažįstamas „LKBK“ nunešė į saugumą. Nuo tos akimirkos A. M. Gelumbauskas buvo pastoviai stebimas ir sekamas, o jam patikėtas tik vienintelis kiemsargio arba sargo darbas, kurį jis sovietmečiu dirbo net 18 metų.
Įamžinti šį pogrindinį leidinį Antanas norėjo jau seniai, tačiau tam vis nerasdavęs preteksto, kadangi aplinkinius ši idėja gąsdino. Kad skulptūra iškiltų ir primintų mums skaudžią, tačiau svarbią istoriją, teko nemažai paplušėti. Nuo paminklo idėjos iki jos įgyvendinimo prabėgo net 6 metai. Anot A. M. Gelumbausko, daugiausia laiko užėmė popierizmas ir leidimų gavimas. Rėmėjų paieška sekėsi lengviau. Visgi, kad skulptūra iškiltų greičiau, teko ir pagudrauti – savo sumanymą dėl medinės skulptūros laisvės kovų dalyvis pasiūlė kaip Lietuvos tūkstantmečiui skirtą įamžinimą, o įrašas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai 40“ atsirado jau šiek tiek vėliau.
Gavus tiek sodininkų bendrijos „Ąžuolas“, kurios teritorijoje dabar stovi paminklas, sutikimą, tiek savivaldybės leidimą, prasidėjo skulptūros statymo darbai. Nors prie jos atsiradimo finansiškai prisidėjo Vilniaus miesto savivaldybė bei keletas patriotiškai nusiteikusių asmenybių, tačiau nemažai sunkiausių darbų iniciatorius atliko pats, savo lėšomis. Laisvės kovų dalyvis pats sukūrė paminklo maketą, rado tinkamą sausą ąžuolą sostinės Belmonto miškuose, su kelių bendraminčių pagalba nukirto jį ir atsigabeno, pats suvežė ir sukrovė akmenis postamentui. O ir medžio drožėją nebuvo lengva rasti, kol galiausiai šio darbo sutiko imtis tautodailininkas-drožėjas Vladimiras Šiškovas, kuris savo sode Salininkuose suteikė būsimajai skulptūrai pavidalą.
Žinoma, būta ir kurioziškų situacijų. Teko Antanui ir su policijos pareigūnais pabendrauti – buvo pranešta, kad skulptūros statymo darbai užtveria kelią, tačiau atvykusi policija pažeidimų nerado. Net ir surinktus akmenis postamentui piktieji kaimynai liepė grąžinti į laukus, iš kur buvo paimti. O įlipus į ąžuolą genėti šakų, šios krisdamos sulaužė kopėčias, tad žemyn teko leistis tik su virvės pagalba.
Taip pat ir su Šv. Kristoforo vaizdinio pasirinkimu turėta bėdų – kadangi tai yra Vilniaus miesto savivaldybės herbo simbolika, tai jo naudojimą riboja įstatymai. Teko nemenkai pasukti galvą, kaip visa tai sutvarkyti ir įteisinti. Aišku, buvo galima eiti ir lengvesniu keliu bei pasirinkti kitą idėją ir ją įamžinti medyje, tačiau Šv. Kristoforas pavaizduotas ir su „LKBK“ susietas neatsitiktinai.
Gavus tiek sodininkų bendrijos „Ąžuolas“, kurios teritorijoje dabar stovi paminklas, sutikimą, tiek savivaldybės leidimą, prasidėjo skulptūros statymo darbai. Nors prie jos atsiradimo finansiškai prisidėjo Vilniaus miesto savivaldybė bei keletas patriotiškai nusiteikusių asmenybių, tačiau nemažai sunkiausių darbų iniciatorius atliko pats, savo lėšomis. Laisvės kovų dalyvis pats sukūrė paminklo maketą, rado tinkamą sausą ąžuolą sostinės Belmonto miškuose, su kelių bendraminčių pagalba nukirto jį ir atsigabeno, pats suvežė ir sukrovė akmenis postamentui. O ir medžio drožėją nebuvo lengva rasti, kol galiausiai šio darbo sutiko imtis tautodailininkas-drožėjas Vladimiras Šiškovas, kuris savo sode Salininkuose suteikė būsimajai skulptūrai pavidalą.
Žinoma, būta ir kurioziškų situacijų. Teko Antanui ir su policijos pareigūnais pabendrauti – buvo pranešta, kad skulptūros statymo darbai užtveria kelią, tačiau atvykusi policija pažeidimų nerado. Net ir surinktus akmenis postamentui piktieji kaimynai liepė grąžinti į laukus, iš kur buvo paimti. O įlipus į ąžuolą genėti šakų, šios krisdamos sulaužė kopėčias, tad žemyn teko leistis tik su virvės pagalba.
Taip pat ir su Šv. Kristoforo vaizdinio pasirinkimu turėta bėdų – kadangi tai yra Vilniaus miesto savivaldybės herbo simbolika, tai jo naudojimą riboja įstatymai. Teko nemenkai pasukti galvą, kaip visa tai sutvarkyti ir įteisinti. Aišku, buvo galima eiti ir lengvesniu keliu bei pasirinkti kitą idėją ir ją įamžinti medyje, tačiau Šv. Kristoforas pavaizduotas ir su „LKBK“ susietas neatsitiktinai.
Legenda byloja, kad pirmaisiais krikščionybės laikais gyvenęs šventasis Kristoforas buvo stiprus, stotingas vyras, kuriam buvo pavesta užduotis per sraunią upę pernešinėti silpnus žmones, neįstengusius pereiti gilios ir sraunios upės, kurioje nėra kelto. Kartą būti perneštas per upę paprašė mažas vaikelis. Šv. Kristoforas kantriai nešė jį, bet kuo arčiau buvo kitas krantas, tuo vaikelis darėsi sunkesnis, kilo smarki audra. Pavargęs ir suprakaitavęs Šv. Kristoforas stengėsi jį nešti iš visų jėgų. Per vargus pasiekus kitą upės krantą, vaikelis pasisakė esąs Kristus ir su savimi nešąs viso pasaulio sunkumus. Tada Šv. Kristoforas suprato, kad fizinė jėga dar nieko nereiškia, kad yra dar stipresnė – dvasinė – jėga. Paprastai šis šventasis vaizduojamas brendantis vandeniu, pasirėmęs lazda, ant pečių nešantis vaikelį Jėzų, kuris viena ranka laimina, kitoje laiko žemės rutulį (būtent taip jis pavaizduotas ir Vilniaus miesto herbe, kuris Lietuvos sostinei buvo suteiktas 1330 metais). Taigi dvasinė jėga ir buvo tas pamatas, kuris labai dera „LKBK“ leidybos pradžiai paženklinti.
Į Šv. Kristoforo skulptūros įvykusį iškilmingą atidengimą sostinės pakraštyje susirinko aktyvūs vilniečiai, aplinkinių sodų gyventojai, atvyko ir politikų, valdžios atstovų: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Jonas Urbonavičius, buvęs meras Juozas Imbrasas, Seimo nariai Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir Mantas Adomėnas, „LKBK“ redakcinės kolegijos narės Gerarda Elena Šuliauskaitė ir Monika Gavėnaitė, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiojo kryžiaus kavalierė, Sausio 13-osios atminimo medalininkė ir Lietuvos nepriklausomybės medalininkė Nijolė Sadūnaitė, Laisvės kovų dalyvė, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino savininkė Angelė Ragaišienė, Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiaus kavalierius Romualdas Ragaišiai bei kiti. Po skulptūros atidengimo, taręs prasmingą žodį, skulptūrą pašventino prie „LKBK“ ištakų, leidybos bei platinimo esmingai prisidėjęs monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Po pašventinimo darniai nuskambėjo Lietuvos himnas, kalbėjo atvykę svečiai bei giesmes giedojo ir dainas dainavo Vilniaus įgulos karininkų ramovės choras „Aidas“ ir M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio folkloro ansamblis „Giedra“.
Šiandien turime džiaugtis, kad yra tokių šviesuolių kaip A. M. Gelumbauskas, kuris tiek sovietmečiu neišsigando tuometinio režimo ir grėsmės, tiek dabar puošia Tėvynę prasmingais darbais bei kuria ateities planus, kaip būtų galima įamžinti dar ne vieną svarbų mūsų istorijos įvykį.
Į Šv. Kristoforo skulptūros įvykusį iškilmingą atidengimą sostinės pakraštyje susirinko aktyvūs vilniečiai, aplinkinių sodų gyventojai, atvyko ir politikų, valdžios atstovų: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Jonas Urbonavičius, buvęs meras Juozas Imbrasas, Seimo nariai Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir Mantas Adomėnas, „LKBK“ redakcinės kolegijos narės Gerarda Elena Šuliauskaitė ir Monika Gavėnaitė, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiojo kryžiaus kavalierė, Sausio 13-osios atminimo medalininkė ir Lietuvos nepriklausomybės medalininkė Nijolė Sadūnaitė, Laisvės kovų dalyvė, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino savininkė Angelė Ragaišienė, Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiaus kavalierius Romualdas Ragaišiai bei kiti. Po skulptūros atidengimo, taręs prasmingą žodį, skulptūrą pašventino prie „LKBK“ ištakų, leidybos bei platinimo esmingai prisidėjęs monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Po pašventinimo darniai nuskambėjo Lietuvos himnas, kalbėjo atvykę svečiai bei giesmes giedojo ir dainas dainavo Vilniaus įgulos karininkų ramovės choras „Aidas“ ir M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio folkloro ansamblis „Giedra“.
Šiandien turime džiaugtis, kad yra tokių šviesuolių kaip A. M. Gelumbauskas, kuris tiek sovietmečiu neišsigando tuometinio režimo ir grėsmės, tiek dabar puošia Tėvynę prasmingais darbais bei kuria ateities planus, kaip būtų galima įamžinti dar ne vieną svarbų mūsų istorijos įvykį.
Su A. M. Gelumbausku kalbėjosi ir tekstą parengė Viktė Jacytė.
