1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Tai buvo pirmasis istorijoje tarptautinis dokumentas, visuotinai pripažįstantis, kad visi žmonės nuo pat gimimo turi vienodas teises ir laisves. Lietuvoje prie žmogaus teisių gynimo prisidėjo ir Viktoras Petkus. Kviečiame susipažinti su ištrauka iš jo paskaitos „Žmogaus teisių gynimas Lietuvoje okupacijų sąlygomis“ Kauno VDU seminare-diskusijoje, skirtoje Lietuvos Helsinkio grupės 25-mečiui.
"<...> Mūsų tauta per visas Antrojo pasaulinio karo okupacijas niekada nepasimetė. Ji suprato, kad ir okupacijoje tauta negali išnykti, todėl jai reikia gyventi. Bet kaip gyventi, kad išgyventumėme baisųjį laikotarpį? Tautos gyvasties, tautinės sąmonės, tautinės kultūros ir jos tęstinumo išsaugojimui okupantų talkininkai bei įvairiausio plauko prisiplakėliai ir kolaborantai tarsi stengėsi priešpastatyti ekonominį faktorių. Beje, žmogus ne vien tik duona gyvas. Ir be to tautos brandumą ekonomika lemia tik ekonomikos srityje, o kaip su dvasinėmis vertybėmis, tautos mentalitetu? Laisva visuomenė pripažįstanti visų žmonių lygybę prieš įstatymą nepriklausomai nuo įsitikinimų yra demokratinės santvarkos laidas, o ne valstybė. Jei tokia visuomenė valstybėje ne dominuoja, jokia valdžia valstybę demokratiška nepadarys. Iš visuomenės išaugintos diktatūrinėmis teroro, priespaudos ir jos suniveliavimo antidemokratinėmis sąlygomis laukti demokratijos brandumo nerealu. Juo labiau iš tos visuomenės dalies, kuri pati buvo okupantų statytinė ir norom ir ne norom jų užmačių vykdytoja. Dešimtmečiais okupantų formuluota jų mąstysena negali staiga pasikeisti ar visiškai išnykti. Gal ir patys būdami nusistatę prieš ją, iš tikrųjų jie tebebus jos įtakoje. Buvo aišku, kad pasiliks visos okupacinės pasekmės, kurių svarbiausioji - pavergtas žmogaus protas, atitinkama linkme paruošta jo mąstysena. Todėl tų žmonių žingsniai kurti naują gyvenimą gal ir nestigs gerų norų, bet bus sunkūs ir komplikuoti.
Visa tai suvokus, reikėjo vietoj pasibaigusios tiesioginės ginkluotos kovos tęsti kovą dėl žmogaus, neleisti, kad jis būtų ir dvasiškai sugniuždytas. Buvo svarbu, kad žmogus išsaugotų savo vertės ir teisių supratimą. Tam reikėjo po partizanų pasipriešinimo spaudos žlugimo vėl atkurti pogrindžio spaudą, demaskuojančią okupantų darbus, sustiprint žmogaus tikėjimą amžinomis bendražmogiškomis vertybėmis, jog asmuo turi pirmesnes ir aukštesnes teises negu valstybė, kurios uždavinys yra tas teises saugoti. Juo labiau totalistinėje diktatūrinėje valstybėje visomis išgalėmis reikia ginti individo teises ir laisves, pasisakant už personalistinę visuomenės sampratą, nes tik ten, kur pripažįstama asmens vertė, galima kalbėti apie asmens teises. Ir kad tam priešingybė yra kolektyvizmas ir totalizmas, kurie laiko asmenį paprastu mechanizmo ratuku, nesavarankiška valstybės ar šiaip kokios visuomenės junginio dalele.
Iš atgaivintos pogrindžio spaudos pirmieji katalikai išleido „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, kurioje buvo keliamos nuoskaudos Lietuvos sovietizatorių daromos Katalikų Bažnyčiai. Ji nuo Maskvoje leidžiamų „Kronikų“ skyrėsi tuo, jog jos leidėjai viešai nebuvo įvardijami ir apėmė tik vieną gyvenimo sritį - religiją. Pogrindžio spauda veikiai plėtėsi ir vienu metu ėjo net vienuolika periodinių leidinių.
Sovietų Sąjungai pradėjus ratifikuoti įvairias tarptautines žmogaus teises ginančias sutartis ir ypač 1975 m. rugpjūčio 1 d. pasirašius Helsinkio pasitarimų Baigiamąjį aktą, kuris numatė jo vykdymo tarptautinę kontrolę, atsirado galimybė steigti viešas žmogaus teises ginančias organizacijas. Gimė viltis, kad gali būti sukurta tarptautinė žmogaus teisių apsauga. Helsinkio Baigiamasis aktas pasisakė už pagrindines žmogaus teises: minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę bei tų įsitikinimų teisę platinti visomis komunikacinėmis priemonėmis. Ir ypač svarbu, kad jį pasirašiusioms va1stybėms jis turėjo teisinę galią, kas nebuvo suteikta 1948 m. gruodžio 10 d. paskelbtajai Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, nes ji teturi tik rekomendacinį pobūdį.
Pirmąja kregžde Rusijoje buvo 1970 m. lapkričio 4 d. Maskvoje susikūręs Žmogaus teisių komitetas, kurį žmonės vėliau vadindavo Sacharovo komitetu. Jį sudarė Andriejus Sacharovas, Andriejus Tviordochlebovas ir Valerijus Čalidzė su dviem ekspertais Volpynu ir Cukermanu, o Galičas ir Solženicynas buvo paskelbti garbės nariais. Tai visuomeninė organizacija visiškai nepriklausoma nuo valstybės.
Antra panaši organizacija taip pat susikūrė Maskvoje 1976 m. gegužės 12 d. — Maskvos Helsinkio grupė: Liudmila Aleksiejeva, Elena Boner, Piotras Grigorenko, Jurijus Orlovas, Anatolijus Marčenka, Maliva Landa, Anatolijus Ščiaranskis ir kt.
Su abiem organizacijom kai kurie lietuviai užmezgė ryšius ir stengėsi vieni kitiems padėti, ėmė bendradarbiauti. Tais pačiais metais lapkričio 9 d. susikūrė Helsinkio grupė iš devynių asmenų Kijeve, o 25 d. - Lietuvos Helsinkio grupė iš penkių asmenų (Karolis Garuckas, Eitanas Finkelšteinas, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Tomas Venclova ir Viktoras Petkus). 1977 m. Helsinkio grupės susikūrė Odesoje, Gruzijoje (1977 m. sausį ), Armėnijoje (1977 m. balandžio 1 d.) bei kituose Rusijos miestuose.
Įsikūrus 1976 m. pavasarį Helsinkio susitarimų pagrindu žmogaus teisių organizacijai Maskvoje, rudenį T. Venclova, E. Finkelšteinas, V. Petkus keletą kartų susirinkę nutarė organizuotis. V. Petkui teko kreipti vyskupą Julijoną Steponavičių kas galėtų atstovauti Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Vyskupas nurodė keletą kunigų ir jų eilės tvarką, jei kuris būtų sutrukdytas nuo veiklos. Todėl V. Petkus ir nuvažiavo pas nurodytus du pirmuosius: jėzuitą Karolį Garucką ir kunigą Bronių Laurinavičių. Abu sutiko. E. Finkelšteinas turėjo atstovauti tautinėms mažumoms. Jis buvo kilęs iš Kauno žydų. Su kitais pakalbintais žmonėmis sekėsi žymiai sunkiau, nes žmonės suvokė, kad sovietinė valdžia šito tylomis nepraleis: ką nors būtinai suims. Būsimasis monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas V.Petkui pasakė: „Kam jau kam, o tau teks eiti kalėjimą. Kaip bebūtų, juk tu šioje srityje labiausiai ir prityręs. Turbūt, ko gero, ir būsi pirmasis kamikadzė“. Be bendrų žmogus teisių reikalų Lietuvos Helsinkio grupė nuo visų turėjo skirtis tuo, kad jai reikėjo kelti Lietuvos okupacinę padėtį. Gal ir dėl to Lietuvos grupė kūrėsi sunkiai, nes iš pakalbintų apie 50 asmenų tik penkiese ėmėsi organizuotis. Pakalbintųjų didžioji dauguma pritarė tokios grupės reikalingumui ir pasižadėjo kuo galėdami paremti. Bet viešai paskelbti savo pavardės, nurodyti gyvenamąją vietą jie sakėsi negalį dėl įvairių priežasčių: valdžia išmes iš darbo, pradės persekioti besimokančiųjų vaikus ar anūkus ir t.t.
Tai jau žaidimas ugnimi. Nuo šito mus atkalbinėjo maskviečiai ankščiau, o ypač kai tenai nuvykome, kiekvienas skirtingu traukiniu (T. Venclova, E. Finkelšteinas ir V. Petkus), paskelbti apie Lietuvos Helsinkio grupės susikūrimą. Jie teigė, kad keldami Lietuvos pavergimo klausimą pasirašome sau sunkų likimą. Jie taip pat patarė, jog laikinai, kol atlaikysime pirmuosius smūgius, grupės nariais neskelbti tų, kurie su ginklu rankose kovojo prieš Lietuvos sovietizaciją. Tą padarysite vėliau. Ir iš tikrųjų tarp partizaninio karo žmonių buvo norėjusių įstoti pas mus. Maskviečiai sukvietė užsienio žurnalistus (1976 m. gruodžio 1 d.) į akademiko Jurijaus Orlovo butą, kur padarėme savo pareiškimą, kurį išplatino anglų informacijos agentūra Reuter. Vertėjas į anglų kalbą buvo Anatolijus Ščiaranskis. Be trijų mūsų dar dalyvavo J. Orlovas, L. Aleksiejava, A. Ginsburgas.
Penketuko kiekvienas žmogus savo įsitikinimais buvo atskiras pasaulis, bet tas jiems nekliudė ir jie gražiausiai sutarė. Lietuvos Helsinkio grupė savo veikloje vadovavosi keturiais tarptautiniais dokumentais, kuriuos pripažino ir sovietų valdžia: be jau minėtų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir Helsinkio Baigiamojo akto dar dviem 1966 m. gruodžio 16 d. tarptautiniais paktais apie pilietines ir politines teises, ir apie ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Esant reikalui remdavosi ir kitais tarptautiniais dokumentais, kaip Konvencija dėl priverčiamojo ir privalomojo darbo (1930 m. birželio 28 d.), Konvencija dėl okupuotų kraštų (1949 m. rugpjūčio 12 d.), Konvencija dėl kovos su diskriminacija švietimo srityje ir kt.
Lietuvos Helsinkio grupės paruošti dokumentai apie žmogaus teisių pažeidimus sovietų okupuotoje Lietuvoje, peržvalginių tarptautinių konferencijų kaip vykdomi Baigiamojo akto nutarimai, buvo Belgrade ir Madride viešai iškelti JAV delegacijos. Lietuvos Helsinkio grupės tikslas buvo informuoti pasaulio visuomenę, ypač šalių pasirašiusių Helsinkio Baigiamąjį aktą vyriausybes, apie žmogaus teises ir jų pažeidimus okupuotoje Lietuvoje. Madrido konferencijoje Lietuvos Helsinkio grupę atstovavo jos narys Tomas Venclova.
Tuo metu nei Latvijoje, nei Estijoje panašių organizacijų į mūsų Grupę dar nebuvo. Todėl LHG teko, kai kreipėsi estas Erikas Udamas dėl jo persekiojimo, daryti ne tik oficialų pareiškimą, bet ir kartu nuvažiuoti Maskvon ir pristatyti užsienio žurnalistų konferencijai, sušauktai generolo Piotro Grigorenkos bute (konferencijoje dalyvavęs stačiatikių kunigas Jakuninas prašė sugrįžus pasveikinti tėvą Stanislovą Dobrovolskį bei kitus katalikų veikėjus paprašant, kad jie sudarytų komitetą, ginantį tikinčiųjų teises ar bent prisijungtą prie jo organizuoto komiteto; sugrįžęs visa tai perdaviau kunigui Alfonsui Svarinskui). Vėliau į mus kreipėsi panašiu reikalu ir ilgametis dabartinio Estijos parlamento narys Ennas Tarto, to paties parlamento buvęs narys Martas Niklus. Kreipėsi Pavolgio vokiečiai dėl jų išleidimo į Vokietiją, iš kurios jie buvo iškeliavę prieš 200 metų. Pradėjo kreiptis įvairių sovietų valdžios nemėgiamų krikščionių bendruomenių nariai, kaip sekmininkai, evangelikai liuteronai. Kiek beišgalėdami stengiamės jiems visiems padėti.
Skelbėme Grupės pareiškimus dėl neteisėtai tremtyje laikomų vyskupų Julijono Steponavičiaus, vėliau arkivyskupas, ir Vincento Sladkevičiaus, vėliau kardinolas. Darėme pareiškimus dėl įvairių lietuvių neteisėto persekiojimo ir jų žmogaus teisių pažeidimo: Vlado Lapienio, Jono Matulionio, Marijos Jurgutienės, Valės Anholdaitės-Bielopetravičienės, Henriko Jaškūno, Povilo Pečiulaičio, Balio Gajausko, Algirdo Žiprės, Romo Ragaišio ir t.t. Dėl politinių kalinių diskriminavimo ir grįžimo į Lietuvą. Belgrado komisijai, tikrinančiai, kaip vykdomi 1975 m. pasirašyti Helsinkyje tarptautiniai susitarimai, pasiuntėme išsamius pareiškimus „Dėl Romos Katalikų Bažnyčios bei kitų tikinčiųjų padėties Lietuvoje“ ir „Pareiškimą dėl dabartinės padėties Lietuvoje“. Protestavome, kad Lietuvoje leidžiami įstatymai, kurie prieštarauja tarptautiniams susitarimams prie kurių yra prisijungusi ir Sovietų Sąjunga, pav. „Dėl Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo priimtų „Religinių susivienijimų nuostatų“.
Be Maskvos Helsinkio grupės buvo užmegzti ryšiai su Gruzijos Helsinkio grupe, su Latvijos Helsinkio grupe, su Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu. Lietuvoje buvo teisiamas Maskvos Helsinkio grupės narys Sergiejus Kovaliovas, suimta tos pačios grupės narė Tatjana Velikanova. LHG protestavo prieš akademiko Andriejaus Sacharovo neteisėtą ištrėmimą, prieš Sovietų Sąjungos intervenciją Afganistane, paskelbtas protestas Čekoslovakijos vyriausybei dėl žmogaus teisių pažeidimų.
LHG laikėsi viešumos principo ir veikė esamųjų įstatymų ribose, bet neišvengė represijų. Pirmiausiai 1977 m. rugpjūčio 23 d. buvo suimtas ir nuteistas Viktoras Petkus, o vėliau ir kiti LHG nariai: Vytautas Skuodis, Mečislovas Jurevičius, Vytautas Vaičiūnas, į psichiatrinę ligoninę uždarytas Algirdas Statkevičius. Neišaiškintomis aplinkybėmis žuvo Bronius Laurinavičius. Bet grupė pasipildė naujais nariais: 1979 m. prie grupės prisijungė Algirdas Statkevičius, Mečislovas Jurevičius, 1980 m. prisidėjo Vytautas Skuodis, o 1981 m. Vytautas Vaičiūnas. Mirusį tėvą Karolį Garucką, pakeitė kunigas Bronius Laurinavičius. Šiam žuvus jo vietą užėmė filtracijos konclagerių buvęs kalinys kunigas Gustavas Gudanavičius.
Vakarų valstybių radijo balsams perdavus Grupės pareiškimą ir skelbiant mūsų dokumentus sovietinė valdžia visą pusmetį tylėjo. Grupės nariui Tomui Venclovai išvysčius veiklą Vakaruose reagavo Maskva: jam atėmė Sovietų Sąjungos pilietybę. Tai buvo tarsi signalas ir KGB Vilniuje.
Mūsų aplinkos žmonės džiaugėsi Grupės veikla ir stengėsi jai padėti pateikdami įvairios informacijos apie žmogaus teisių pažeidinėjimus daromus sovietinės okupacinės valdžios. Šiek tiek nustebinti buvome gavę piktą laišką iš tuometinio Rietavo klebono. Jis mūsų Grupę vadino komitetu, protestavo prieš jos sudarymą, klausė, kas mus įgaliojo tokiai veiklai, kas mus išrinko ir t.t. Su tuo laišku teko nuvažiuoti pas tuometinį Viduklės kleboną kunigą Alfonsą Svarinską. Jis tuojau sėdo ant motociklo ir išvažiavo Rietavą... Vienas kitas kauniškių katalikų priekaištavo kam susidraugavome su Maskvos disidentais, nes reikėję laikytis saviškių, nors vėliau ir jie rėmė LHG veiklą. Grupės veiklą rėmė jaunimas, pvz., Kęstutis Subačius ir Audronis Ažubalis vežiojo jos dokumentus į Maskvą, kad šie patektų į Vakarus.
Lietuvos Helsinkio grupė, skirtingai nuo kitų panašių organizacijų (Maskvos, Kijevo, Gruzijos, Armėnijos), nenustojo veikusi visą sovietų okupacijos laikotarpį, savo veiklos nenutraukė ir Lietuvai atsikūrus. Jos veikloje epizodiniais laikotarpiais dalyvavo apie 40 asmenų. Grupės paskelbtieji dokumentai buvo verčiami ir spausdinami įvairiomis pasaulio kalbomis, skaitomi per radijų stotis. LHG (kartu su kitomis Helsinkio grupėmis) 1978 m. ir 1979 m., o 1981 m. V. Petkus (kartu su J. Orlovu, M. Rudenko ir A. Ščiaranskiu) buvo tarp Nobelio taikos premijos kandidatų.
1978 m. lapkričio 13 d. Lietuvoje susikūrė taip pat iš penkių asmenų Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Tas komitetas kartu su LHG kovoje už žmogaus teises, anot Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus vaizdingo pasakymo, buvo tarsi dvi pusseserės.
Ir dabar Lietuvos Helsinkio grupė, kaip ir sovietiniais laikais priima skundus, renka ir platina įvairią informaciją apie žmogaus teisių padėtį jau nepriklausomoje Lietuvoje. Bet šiandien ji bando įtakoti leidžiamus įstatymus bei nurodyti kitus nukrypimus nuo tarptautinių žmogaus teisių."
Visa tai suvokus, reikėjo vietoj pasibaigusios tiesioginės ginkluotos kovos tęsti kovą dėl žmogaus, neleisti, kad jis būtų ir dvasiškai sugniuždytas. Buvo svarbu, kad žmogus išsaugotų savo vertės ir teisių supratimą. Tam reikėjo po partizanų pasipriešinimo spaudos žlugimo vėl atkurti pogrindžio spaudą, demaskuojančią okupantų darbus, sustiprint žmogaus tikėjimą amžinomis bendražmogiškomis vertybėmis, jog asmuo turi pirmesnes ir aukštesnes teises negu valstybė, kurios uždavinys yra tas teises saugoti. Juo labiau totalistinėje diktatūrinėje valstybėje visomis išgalėmis reikia ginti individo teises ir laisves, pasisakant už personalistinę visuomenės sampratą, nes tik ten, kur pripažįstama asmens vertė, galima kalbėti apie asmens teises. Ir kad tam priešingybė yra kolektyvizmas ir totalizmas, kurie laiko asmenį paprastu mechanizmo ratuku, nesavarankiška valstybės ar šiaip kokios visuomenės junginio dalele.
Iš atgaivintos pogrindžio spaudos pirmieji katalikai išleido „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, kurioje buvo keliamos nuoskaudos Lietuvos sovietizatorių daromos Katalikų Bažnyčiai. Ji nuo Maskvoje leidžiamų „Kronikų“ skyrėsi tuo, jog jos leidėjai viešai nebuvo įvardijami ir apėmė tik vieną gyvenimo sritį - religiją. Pogrindžio spauda veikiai plėtėsi ir vienu metu ėjo net vienuolika periodinių leidinių.
Sovietų Sąjungai pradėjus ratifikuoti įvairias tarptautines žmogaus teises ginančias sutartis ir ypač 1975 m. rugpjūčio 1 d. pasirašius Helsinkio pasitarimų Baigiamąjį aktą, kuris numatė jo vykdymo tarptautinę kontrolę, atsirado galimybė steigti viešas žmogaus teises ginančias organizacijas. Gimė viltis, kad gali būti sukurta tarptautinė žmogaus teisių apsauga. Helsinkio Baigiamasis aktas pasisakė už pagrindines žmogaus teises: minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę bei tų įsitikinimų teisę platinti visomis komunikacinėmis priemonėmis. Ir ypač svarbu, kad jį pasirašiusioms va1stybėms jis turėjo teisinę galią, kas nebuvo suteikta 1948 m. gruodžio 10 d. paskelbtajai Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, nes ji teturi tik rekomendacinį pobūdį.
Pirmąja kregžde Rusijoje buvo 1970 m. lapkričio 4 d. Maskvoje susikūręs Žmogaus teisių komitetas, kurį žmonės vėliau vadindavo Sacharovo komitetu. Jį sudarė Andriejus Sacharovas, Andriejus Tviordochlebovas ir Valerijus Čalidzė su dviem ekspertais Volpynu ir Cukermanu, o Galičas ir Solženicynas buvo paskelbti garbės nariais. Tai visuomeninė organizacija visiškai nepriklausoma nuo valstybės.
Antra panaši organizacija taip pat susikūrė Maskvoje 1976 m. gegužės 12 d. — Maskvos Helsinkio grupė: Liudmila Aleksiejeva, Elena Boner, Piotras Grigorenko, Jurijus Orlovas, Anatolijus Marčenka, Maliva Landa, Anatolijus Ščiaranskis ir kt.
Su abiem organizacijom kai kurie lietuviai užmezgė ryšius ir stengėsi vieni kitiems padėti, ėmė bendradarbiauti. Tais pačiais metais lapkričio 9 d. susikūrė Helsinkio grupė iš devynių asmenų Kijeve, o 25 d. - Lietuvos Helsinkio grupė iš penkių asmenų (Karolis Garuckas, Eitanas Finkelšteinas, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Tomas Venclova ir Viktoras Petkus). 1977 m. Helsinkio grupės susikūrė Odesoje, Gruzijoje (1977 m. sausį ), Armėnijoje (1977 m. balandžio 1 d.) bei kituose Rusijos miestuose.
Įsikūrus 1976 m. pavasarį Helsinkio susitarimų pagrindu žmogaus teisių organizacijai Maskvoje, rudenį T. Venclova, E. Finkelšteinas, V. Petkus keletą kartų susirinkę nutarė organizuotis. V. Petkui teko kreipti vyskupą Julijoną Steponavičių kas galėtų atstovauti Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Vyskupas nurodė keletą kunigų ir jų eilės tvarką, jei kuris būtų sutrukdytas nuo veiklos. Todėl V. Petkus ir nuvažiavo pas nurodytus du pirmuosius: jėzuitą Karolį Garucką ir kunigą Bronių Laurinavičių. Abu sutiko. E. Finkelšteinas turėjo atstovauti tautinėms mažumoms. Jis buvo kilęs iš Kauno žydų. Su kitais pakalbintais žmonėmis sekėsi žymiai sunkiau, nes žmonės suvokė, kad sovietinė valdžia šito tylomis nepraleis: ką nors būtinai suims. Būsimasis monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas V.Petkui pasakė: „Kam jau kam, o tau teks eiti kalėjimą. Kaip bebūtų, juk tu šioje srityje labiausiai ir prityręs. Turbūt, ko gero, ir būsi pirmasis kamikadzė“. Be bendrų žmogus teisių reikalų Lietuvos Helsinkio grupė nuo visų turėjo skirtis tuo, kad jai reikėjo kelti Lietuvos okupacinę padėtį. Gal ir dėl to Lietuvos grupė kūrėsi sunkiai, nes iš pakalbintų apie 50 asmenų tik penkiese ėmėsi organizuotis. Pakalbintųjų didžioji dauguma pritarė tokios grupės reikalingumui ir pasižadėjo kuo galėdami paremti. Bet viešai paskelbti savo pavardės, nurodyti gyvenamąją vietą jie sakėsi negalį dėl įvairių priežasčių: valdžia išmes iš darbo, pradės persekioti besimokančiųjų vaikus ar anūkus ir t.t.
Tai jau žaidimas ugnimi. Nuo šito mus atkalbinėjo maskviečiai ankščiau, o ypač kai tenai nuvykome, kiekvienas skirtingu traukiniu (T. Venclova, E. Finkelšteinas ir V. Petkus), paskelbti apie Lietuvos Helsinkio grupės susikūrimą. Jie teigė, kad keldami Lietuvos pavergimo klausimą pasirašome sau sunkų likimą. Jie taip pat patarė, jog laikinai, kol atlaikysime pirmuosius smūgius, grupės nariais neskelbti tų, kurie su ginklu rankose kovojo prieš Lietuvos sovietizaciją. Tą padarysite vėliau. Ir iš tikrųjų tarp partizaninio karo žmonių buvo norėjusių įstoti pas mus. Maskviečiai sukvietė užsienio žurnalistus (1976 m. gruodžio 1 d.) į akademiko Jurijaus Orlovo butą, kur padarėme savo pareiškimą, kurį išplatino anglų informacijos agentūra Reuter. Vertėjas į anglų kalbą buvo Anatolijus Ščiaranskis. Be trijų mūsų dar dalyvavo J. Orlovas, L. Aleksiejava, A. Ginsburgas.
Penketuko kiekvienas žmogus savo įsitikinimais buvo atskiras pasaulis, bet tas jiems nekliudė ir jie gražiausiai sutarė. Lietuvos Helsinkio grupė savo veikloje vadovavosi keturiais tarptautiniais dokumentais, kuriuos pripažino ir sovietų valdžia: be jau minėtų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir Helsinkio Baigiamojo akto dar dviem 1966 m. gruodžio 16 d. tarptautiniais paktais apie pilietines ir politines teises, ir apie ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Esant reikalui remdavosi ir kitais tarptautiniais dokumentais, kaip Konvencija dėl priverčiamojo ir privalomojo darbo (1930 m. birželio 28 d.), Konvencija dėl okupuotų kraštų (1949 m. rugpjūčio 12 d.), Konvencija dėl kovos su diskriminacija švietimo srityje ir kt.
Lietuvos Helsinkio grupės paruošti dokumentai apie žmogaus teisių pažeidimus sovietų okupuotoje Lietuvoje, peržvalginių tarptautinių konferencijų kaip vykdomi Baigiamojo akto nutarimai, buvo Belgrade ir Madride viešai iškelti JAV delegacijos. Lietuvos Helsinkio grupės tikslas buvo informuoti pasaulio visuomenę, ypač šalių pasirašiusių Helsinkio Baigiamąjį aktą vyriausybes, apie žmogaus teises ir jų pažeidimus okupuotoje Lietuvoje. Madrido konferencijoje Lietuvos Helsinkio grupę atstovavo jos narys Tomas Venclova.
Tuo metu nei Latvijoje, nei Estijoje panašių organizacijų į mūsų Grupę dar nebuvo. Todėl LHG teko, kai kreipėsi estas Erikas Udamas dėl jo persekiojimo, daryti ne tik oficialų pareiškimą, bet ir kartu nuvažiuoti Maskvon ir pristatyti užsienio žurnalistų konferencijai, sušauktai generolo Piotro Grigorenkos bute (konferencijoje dalyvavęs stačiatikių kunigas Jakuninas prašė sugrįžus pasveikinti tėvą Stanislovą Dobrovolskį bei kitus katalikų veikėjus paprašant, kad jie sudarytų komitetą, ginantį tikinčiųjų teises ar bent prisijungtą prie jo organizuoto komiteto; sugrįžęs visa tai perdaviau kunigui Alfonsui Svarinskui). Vėliau į mus kreipėsi panašiu reikalu ir ilgametis dabartinio Estijos parlamento narys Ennas Tarto, to paties parlamento buvęs narys Martas Niklus. Kreipėsi Pavolgio vokiečiai dėl jų išleidimo į Vokietiją, iš kurios jie buvo iškeliavę prieš 200 metų. Pradėjo kreiptis įvairių sovietų valdžios nemėgiamų krikščionių bendruomenių nariai, kaip sekmininkai, evangelikai liuteronai. Kiek beišgalėdami stengiamės jiems visiems padėti.
Skelbėme Grupės pareiškimus dėl neteisėtai tremtyje laikomų vyskupų Julijono Steponavičiaus, vėliau arkivyskupas, ir Vincento Sladkevičiaus, vėliau kardinolas. Darėme pareiškimus dėl įvairių lietuvių neteisėto persekiojimo ir jų žmogaus teisių pažeidimo: Vlado Lapienio, Jono Matulionio, Marijos Jurgutienės, Valės Anholdaitės-Bielopetravičienės, Henriko Jaškūno, Povilo Pečiulaičio, Balio Gajausko, Algirdo Žiprės, Romo Ragaišio ir t.t. Dėl politinių kalinių diskriminavimo ir grįžimo į Lietuvą. Belgrado komisijai, tikrinančiai, kaip vykdomi 1975 m. pasirašyti Helsinkyje tarptautiniai susitarimai, pasiuntėme išsamius pareiškimus „Dėl Romos Katalikų Bažnyčios bei kitų tikinčiųjų padėties Lietuvoje“ ir „Pareiškimą dėl dabartinės padėties Lietuvoje“. Protestavome, kad Lietuvoje leidžiami įstatymai, kurie prieštarauja tarptautiniams susitarimams prie kurių yra prisijungusi ir Sovietų Sąjunga, pav. „Dėl Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo priimtų „Religinių susivienijimų nuostatų“.
Be Maskvos Helsinkio grupės buvo užmegzti ryšiai su Gruzijos Helsinkio grupe, su Latvijos Helsinkio grupe, su Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu. Lietuvoje buvo teisiamas Maskvos Helsinkio grupės narys Sergiejus Kovaliovas, suimta tos pačios grupės narė Tatjana Velikanova. LHG protestavo prieš akademiko Andriejaus Sacharovo neteisėtą ištrėmimą, prieš Sovietų Sąjungos intervenciją Afganistane, paskelbtas protestas Čekoslovakijos vyriausybei dėl žmogaus teisių pažeidimų.
LHG laikėsi viešumos principo ir veikė esamųjų įstatymų ribose, bet neišvengė represijų. Pirmiausiai 1977 m. rugpjūčio 23 d. buvo suimtas ir nuteistas Viktoras Petkus, o vėliau ir kiti LHG nariai: Vytautas Skuodis, Mečislovas Jurevičius, Vytautas Vaičiūnas, į psichiatrinę ligoninę uždarytas Algirdas Statkevičius. Neišaiškintomis aplinkybėmis žuvo Bronius Laurinavičius. Bet grupė pasipildė naujais nariais: 1979 m. prie grupės prisijungė Algirdas Statkevičius, Mečislovas Jurevičius, 1980 m. prisidėjo Vytautas Skuodis, o 1981 m. Vytautas Vaičiūnas. Mirusį tėvą Karolį Garucką, pakeitė kunigas Bronius Laurinavičius. Šiam žuvus jo vietą užėmė filtracijos konclagerių buvęs kalinys kunigas Gustavas Gudanavičius.
Vakarų valstybių radijo balsams perdavus Grupės pareiškimą ir skelbiant mūsų dokumentus sovietinė valdžia visą pusmetį tylėjo. Grupės nariui Tomui Venclovai išvysčius veiklą Vakaruose reagavo Maskva: jam atėmė Sovietų Sąjungos pilietybę. Tai buvo tarsi signalas ir KGB Vilniuje.
Mūsų aplinkos žmonės džiaugėsi Grupės veikla ir stengėsi jai padėti pateikdami įvairios informacijos apie žmogaus teisių pažeidinėjimus daromus sovietinės okupacinės valdžios. Šiek tiek nustebinti buvome gavę piktą laišką iš tuometinio Rietavo klebono. Jis mūsų Grupę vadino komitetu, protestavo prieš jos sudarymą, klausė, kas mus įgaliojo tokiai veiklai, kas mus išrinko ir t.t. Su tuo laišku teko nuvažiuoti pas tuometinį Viduklės kleboną kunigą Alfonsą Svarinską. Jis tuojau sėdo ant motociklo ir išvažiavo Rietavą... Vienas kitas kauniškių katalikų priekaištavo kam susidraugavome su Maskvos disidentais, nes reikėję laikytis saviškių, nors vėliau ir jie rėmė LHG veiklą. Grupės veiklą rėmė jaunimas, pvz., Kęstutis Subačius ir Audronis Ažubalis vežiojo jos dokumentus į Maskvą, kad šie patektų į Vakarus.
Lietuvos Helsinkio grupė, skirtingai nuo kitų panašių organizacijų (Maskvos, Kijevo, Gruzijos, Armėnijos), nenustojo veikusi visą sovietų okupacijos laikotarpį, savo veiklos nenutraukė ir Lietuvai atsikūrus. Jos veikloje epizodiniais laikotarpiais dalyvavo apie 40 asmenų. Grupės paskelbtieji dokumentai buvo verčiami ir spausdinami įvairiomis pasaulio kalbomis, skaitomi per radijų stotis. LHG (kartu su kitomis Helsinkio grupėmis) 1978 m. ir 1979 m., o 1981 m. V. Petkus (kartu su J. Orlovu, M. Rudenko ir A. Ščiaranskiu) buvo tarp Nobelio taikos premijos kandidatų.
1978 m. lapkričio 13 d. Lietuvoje susikūrė taip pat iš penkių asmenų Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Tas komitetas kartu su LHG kovoje už žmogaus teises, anot Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus vaizdingo pasakymo, buvo tarsi dvi pusseserės.
Ir dabar Lietuvos Helsinkio grupė, kaip ir sovietiniais laikais priima skundus, renka ir platina įvairią informaciją apie žmogaus teisių padėtį jau nepriklausomoje Lietuvoje. Bet šiandien ji bando įtakoti leidžiamus įstatymus bei nurodyti kitus nukrypimus nuo tarptautinių žmogaus teisių."
