1917 m., net ir sunkiomis Pirmojo pasaulinio karo sąlygomis, iš įvairių Lietuvos vietovių į rugsėjo 18-22 dienomis vykusią Lietuvių konferenciją susirinko du šimtai dvidešimt du konferencijos dalyviai. Jie išrinko Lietuvos Tarybą – instituciją, kurios nariai 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Lietuvių konferencija, posėdžiavusi 1917 m. rugsėjo mėn. 18-23 d., nedviprasmiškai pasisakė už nepriklausomybę, nesibaimindama galimo rusų keršto ar vokiečių draudimo.
Prieš šimtą metų Vilniuje įvyko Lietuvių konferencija
Lietuvių konferencija, susirinkusi 1917 m. rugsėjo mėn. 18 d. Vilniuje, savo ideologine kilme tarytum siekė atkurti garsųjį 1905 m. Vilniaus Didįjį Seimą. Tačiau demokratijos pakilimas, paspartėjęs karo metu, išplėtė konferencijos kompetenciją ir įtaką, sustiprino jos prestižą, netgi įkvėpė lietuvius drąsiau ir išraiškingiau deklaruoti savo principus. <...> Lietuvių konferencija, posėdžiavusi 1917 m. rugsėjo mėn. 18-23 d., nedviprasmiškai pasisakė už nepriklausomybę, nesibaimindama galimo rusų keršto ar vokiečių draudimo. Kadangi konferencijos dalyviai buvo rūpestingai atrinkti, atsižvelgiant tiek į kiekvieno iš jų užimamą vietą savo bendruomenėje, tiek į dalyvavimą sąjūdyje dėl nacionalinės nepriklausomybės, tai jie atstovavo visiems lietuviams – visoms partijoms, klasėms ir visų profesijų žmonėms. Lietuvos nacionalinei raidai labai svarbūs buvo du ryžtingiausi šios konferencijos atlikti darbai: pirmasis – Tautos Tarybos išrinkimas, antrasis – paskelbimas to, kas tapo lyg demaršas, jei ne nepriklausomybės deklaracija, – reikalavimas pakelti Lietuvą į suverenios ir nepriklausomos valstybės rangą. Nepriklausomybės reikalaujanti rezoliucija tvirtino:
„(1) Liuosam Lietuvos plėtojimos reikalinga yra sudaryti iš jos nepriklausoma demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis. Lietuvos tautinėms mažumoms turi būti patikrintos tinkamos jų kultūros reikalams sąlygos. Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimynėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratišku būdu visų jos gyventojų išrinktas.
(2) Jei Vokietija sutiktų dar prieš Taikos konferenciją proklamuoti Lietuvos valstybę ir pačioje Konferencijoje paremti Lietuvos reikalus, tai Lietuvių Konferencija, turėdama omenyje, jog Lietuvos interesai labiau pasvirę į vakarus, o ne į rytus ir pietus, pripažįsta galimu sueiti, nepakenkiant savitam Lietuvos valstybės plėtojimosi, į tam tikrus dar nustatytinus santykius su Vokietijos valstybe“. (Klimas)
Lietuvių konferencijos garbės pirmininku buvo Jonas Basanavičius, o Tautos Taryba, sudaryta iš dvidešimties narių, savo pirmininku išrinko Antaną Smetoną. Steigiamojo seimo sušaukimas, minėtas rezoliucijoje dėl nepriklausomybės, žinoma, buvo konstitucinės sistemos požymis ir atvėrė kelią praktiškai įgyvendinti lietuvių demokratinės savivaldos viziją.
Tautos Tarybos rinkimai atskleidė lietuvių vadovų politinį įžvalgumą. Lietuvių konferencija visų pirma norėjo tarybos, kuri vienytų šalį ir būtų tikra atstovybe. Iš dvidešimties jos narių keturi buvo dvasininkai, keletas – dvarininkai. Į ją taip pat įėjo teisininkai, profesoriai, valstiečiai ir darbininkai; tokie veikėjai, kaip dr. J. Basanavičius, M. Biržiška, S. Banaitis, K. Bizauskas, Pr. Dovydaitis, St. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, V. Mironas, S. Narutavičius, A. Petrulis, A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, dr. J.Šaulys, K. Šaulys, J. Vailokaitis, J. Šernas ir J. Vileišis.
„(1) Liuosam Lietuvos plėtojimos reikalinga yra sudaryti iš jos nepriklausoma demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis. Lietuvos tautinėms mažumoms turi būti patikrintos tinkamos jų kultūros reikalams sąlygos. Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimynėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratišku būdu visų jos gyventojų išrinktas.
(2) Jei Vokietija sutiktų dar prieš Taikos konferenciją proklamuoti Lietuvos valstybę ir pačioje Konferencijoje paremti Lietuvos reikalus, tai Lietuvių Konferencija, turėdama omenyje, jog Lietuvos interesai labiau pasvirę į vakarus, o ne į rytus ir pietus, pripažįsta galimu sueiti, nepakenkiant savitam Lietuvos valstybės plėtojimosi, į tam tikrus dar nustatytinus santykius su Vokietijos valstybe“. (Klimas)
Lietuvių konferencijos garbės pirmininku buvo Jonas Basanavičius, o Tautos Taryba, sudaryta iš dvidešimties narių, savo pirmininku išrinko Antaną Smetoną. Steigiamojo seimo sušaukimas, minėtas rezoliucijoje dėl nepriklausomybės, žinoma, buvo konstitucinės sistemos požymis ir atvėrė kelią praktiškai įgyvendinti lietuvių demokratinės savivaldos viziją.
Tautos Tarybos rinkimai atskleidė lietuvių vadovų politinį įžvalgumą. Lietuvių konferencija visų pirma norėjo tarybos, kuri vienytų šalį ir būtų tikra atstovybe. Iš dvidešimties jos narių keturi buvo dvasininkai, keletas – dvarininkai. Į ją taip pat įėjo teisininkai, profesoriai, valstiečiai ir darbininkai; tokie veikėjai, kaip dr. J. Basanavičius, M. Biržiška, S. Banaitis, K. Bizauskas, Pr. Dovydaitis, St. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, V. Mironas, S. Narutavičius, A. Petrulis, A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, dr. J.Šaulys, K. Šaulys, J. Vailokaitis, J. Šernas ir J. Vileišis.
„Baltijos valstybių užgrobimo byla“ .
Iš JAV Kongreso Ch. J. Kersteno komiteto dokumentų 1953-1954 m. rinkinio.
Vilnius, 1997.
