Kai kurios legendos byloja, kad rugsėjis - Vilniaus mėnuo, nes būtent rugsėjo mėnesį Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas susapnavo staugiantį geležinį vilką. Po šio sapno jis įkūrė Vilnių. Tiksli miesto įkūrimo data nėra žinoma, tačiau Vilnius pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose 1323 m. sausio 25 d. Tuomet Gediminas savo rašytame laiške Vokietijos miestams kvietė vokiečius ir žydus keltis į tuometinę LDK sostinę.
Norėdami prisiminti Vilniaus atsiradimo legendą, kviečiame paskaityti Šatrijos Raganos istorinę pasaką "Apie Vilniaus įkūrimą".
Norėdami prisiminti Vilniaus atsiradimo legendą, kviečiame paskaityti Šatrijos Raganos istorinę pasaką "Apie Vilniaus įkūrimą".
Apie Vilniaus įkūrimą
Žinote juk visi, kad yra toks miestas Vilnius, esate apie jį girdėję nors dėl to, jog yra ten stebuklingas Panelės Švenčiausios paveikslas Aušros Vartuose. Vilnius yra Lietuvos miestas, už visus kitus miestus didesnis. Pasiklausykite, kas jį įkūrė.
Senai, labai senai, kai lietuviai dar tebeturėjo karalius ar kunigaikščius, Lietuvos kunigaikštis buvo Gediminas. Jis buvo labai narsus, turėjo daug kareivių, daug visokių turtų. Kas tik puolė ant mūsų tėvynės, norėdamas pasigauti sau žemės sklypo - ar vokietis, ar rusas, ar lenkas - tą Gediminas tuojau nuveikdavo, neleisdamas plėšti Lietuvos. Už tat visi priešininkai bijojo jo iš tolo. Tada lietuviai tebebuvo stabmeldžiai: dirbosi sau dievaičius iš medžio ir garbino juos.
Vieną sykį kunigaikštis Gediminas su savo tarnais ir daugybe visokių ponų išjojo medžioti. Ponai jojo gražiais arkliais, jų balnai buvo auksu ir sidabru išsiūti; prie šonų turėjo prisikabinę aštrius kalavijus, už juostų užsikišę smailius peilius, rankose turėjo ragus, pūsdami juos. Šautuvų tada dar nė žinotu nežinojo, nes nemokėjo dar dirbti parako; priešininkus ir žvėris mušė kalavijais ir šaudė iš lankų strėlėmis. Tarnai vedė šunų daugybę. Taip visi nujojo į girią. Per kiaurą dieną medžiojo, braškėdami po girias, net jos visos ūžė gaudė.
Atėjus vakarui, visi medžiotojai pavargę išalkę susirinko į būrį ant kalnelio. Tarnai suvilko visus užmuštus žvėris. Kiek ten jų buvo! Ne zuikių ir 1apių, kaip dabar pas mus, bet visokių didelių, kurių jau dabar nė pamatyti nebegalima: briedžių ilgais, lyg medžio šakos, ragais, vilkų, gauruotų lokių... Tada dar buvo Lietuvos miškuose stumbrų, labai didelių žvėrių, panašių į jaučius, tokiais pat ragais. Kunigaikštis Gediminas pats nukovė didžiausią stumbrą. Visi ponai stebėjosi, veizėdami į tą baisų žvėrį; niekados dar nebuvo matę tokio didumo. Tuo tarpu tarnai sukūrė ugnį, pastatė palapines ir suruošė vakarienę. Pavalgę ir pagėrę, kunigaikštis su ponais panorėjo miego. Namo grįžti toli, o naktis buvo tokia šilta ir tyli, be jokio vėjo, jog Gediminas sumanė čia pat pernakvoti. Ta vieta jam labai patiko: kalnas buvo apaugęs senais ąžuolais ir baltais beržais, o pakalnėje plaukė sau rimtai Neries upė.
- Kaip čia bus gražu nakvoti! - tarė kunigaikštis. - Pataisykite tuojau patalus.
Tarnai, sunešę lokių kailių, pataisė iš jų patalus, ir netrukus visi medžiotojai sugulė ir saldžiai užmigo, ąžuolų ūžimo supami.
Ryto metą kunigaikštis tarė:
- Nuostabų sapną aš sapnavau šią naktį! Rodėsi man, jog ant to kalno stovėjo didelis didelis geležinis vilkas. Taip baisiai jis kaukė, lyg kad jo viduje šimtas kitų vilkų būtų tupėję. Kas žino, ką tas sapnas gali reikšti?
Niekas negalėjo įspėti. Kunigaikštis būtinai užsispyrė sužinoti, ką reiškia tas nuostabusis sapnas. Netoli nuo kalno, miške, stovėjo Perkūno žynynas. Prie to žynyno gyveno vyriausias lietuvių kunigas, vadinamasis krivių krivė. Lietuviai labai jį gerbė; ką jis pasakydavo, tat buvo 1aikoma šventa. Ir kunigaikštis Gediminas sumanė nujoti jo paprašyti, kad išaiškintų sapną. Krivių krivė, išklausęs, pagalvojo valandėlę, paskui taip pasakė:
- Šviesiausias kunigaikšti! Tavo sapnas štai ką reiškia: tas geležinis vilkas tai bus miestas, kurį tu pastatydinsi ant to kalno. Tas miestas bus taip tvirtas, kaip geležis. Nors mūsų priešininkai užpuldinės jį, norėdami sugriauti ir suardyti, bet nieko nepadarys; jis visada stovės ir atgins mūsų tėvynę nuo priešininkų. O tie vilkai, kurie kaukė geležinio vilko viduje, tai bus galingi to miesto vyrai. Garsas apie jų protą ir galią skambės plačiai visame pasaulyje, kaip tų vilkų kaukimas.
Gediminui labai patiko toks sapno išaiškinimas. Jisai paklausė krivės žodžių ir pastatė pilį ant to kalno, kur nakvojo, pavadinęs ją Vilnius. Paskui pats atsikėlė čionai gyventi, ir nuo to laiko visi Lietuvos kunigaikščiai Vilniuje gyveno. Viskas taip buvo, kaip sakė krivių krivė. Miestas didėjo, augte augo, buvo tvirtas ir turtingas, daug garsių iš jo išėjo vyrų.
Ir dabar, nors jau seniai nebėra Lietuvos kunigaikščių, Vilnius tebestovi gražus ir didelis. Kokių ten yra gražių bažnyčių! Toje vietoje, kur stovėjo Perkūno maldykla, dabar stovi puikiausia katedros bažnyčia, ir po didžiuoju altorium galima pamatyti aukurą, kur senovės lietuviai degino ugnį Perkūnui. Tyčioms laikoma ta vieta, kad kiekvienas galėtų pamatyti, kaip meldėsi mūsų tėvų tėvai ir kokias maldyklas turėjo.
Senai, labai senai, kai lietuviai dar tebeturėjo karalius ar kunigaikščius, Lietuvos kunigaikštis buvo Gediminas. Jis buvo labai narsus, turėjo daug kareivių, daug visokių turtų. Kas tik puolė ant mūsų tėvynės, norėdamas pasigauti sau žemės sklypo - ar vokietis, ar rusas, ar lenkas - tą Gediminas tuojau nuveikdavo, neleisdamas plėšti Lietuvos. Už tat visi priešininkai bijojo jo iš tolo. Tada lietuviai tebebuvo stabmeldžiai: dirbosi sau dievaičius iš medžio ir garbino juos.
Vieną sykį kunigaikštis Gediminas su savo tarnais ir daugybe visokių ponų išjojo medžioti. Ponai jojo gražiais arkliais, jų balnai buvo auksu ir sidabru išsiūti; prie šonų turėjo prisikabinę aštrius kalavijus, už juostų užsikišę smailius peilius, rankose turėjo ragus, pūsdami juos. Šautuvų tada dar nė žinotu nežinojo, nes nemokėjo dar dirbti parako; priešininkus ir žvėris mušė kalavijais ir šaudė iš lankų strėlėmis. Tarnai vedė šunų daugybę. Taip visi nujojo į girią. Per kiaurą dieną medžiojo, braškėdami po girias, net jos visos ūžė gaudė.
Atėjus vakarui, visi medžiotojai pavargę išalkę susirinko į būrį ant kalnelio. Tarnai suvilko visus užmuštus žvėris. Kiek ten jų buvo! Ne zuikių ir 1apių, kaip dabar pas mus, bet visokių didelių, kurių jau dabar nė pamatyti nebegalima: briedžių ilgais, lyg medžio šakos, ragais, vilkų, gauruotų lokių... Tada dar buvo Lietuvos miškuose stumbrų, labai didelių žvėrių, panašių į jaučius, tokiais pat ragais. Kunigaikštis Gediminas pats nukovė didžiausią stumbrą. Visi ponai stebėjosi, veizėdami į tą baisų žvėrį; niekados dar nebuvo matę tokio didumo. Tuo tarpu tarnai sukūrė ugnį, pastatė palapines ir suruošė vakarienę. Pavalgę ir pagėrę, kunigaikštis su ponais panorėjo miego. Namo grįžti toli, o naktis buvo tokia šilta ir tyli, be jokio vėjo, jog Gediminas sumanė čia pat pernakvoti. Ta vieta jam labai patiko: kalnas buvo apaugęs senais ąžuolais ir baltais beržais, o pakalnėje plaukė sau rimtai Neries upė.
- Kaip čia bus gražu nakvoti! - tarė kunigaikštis. - Pataisykite tuojau patalus.
Tarnai, sunešę lokių kailių, pataisė iš jų patalus, ir netrukus visi medžiotojai sugulė ir saldžiai užmigo, ąžuolų ūžimo supami.
Ryto metą kunigaikštis tarė:
- Nuostabų sapną aš sapnavau šią naktį! Rodėsi man, jog ant to kalno stovėjo didelis didelis geležinis vilkas. Taip baisiai jis kaukė, lyg kad jo viduje šimtas kitų vilkų būtų tupėję. Kas žino, ką tas sapnas gali reikšti?
Niekas negalėjo įspėti. Kunigaikštis būtinai užsispyrė sužinoti, ką reiškia tas nuostabusis sapnas. Netoli nuo kalno, miške, stovėjo Perkūno žynynas. Prie to žynyno gyveno vyriausias lietuvių kunigas, vadinamasis krivių krivė. Lietuviai labai jį gerbė; ką jis pasakydavo, tat buvo 1aikoma šventa. Ir kunigaikštis Gediminas sumanė nujoti jo paprašyti, kad išaiškintų sapną. Krivių krivė, išklausęs, pagalvojo valandėlę, paskui taip pasakė:
- Šviesiausias kunigaikšti! Tavo sapnas štai ką reiškia: tas geležinis vilkas tai bus miestas, kurį tu pastatydinsi ant to kalno. Tas miestas bus taip tvirtas, kaip geležis. Nors mūsų priešininkai užpuldinės jį, norėdami sugriauti ir suardyti, bet nieko nepadarys; jis visada stovės ir atgins mūsų tėvynę nuo priešininkų. O tie vilkai, kurie kaukė geležinio vilko viduje, tai bus galingi to miesto vyrai. Garsas apie jų protą ir galią skambės plačiai visame pasaulyje, kaip tų vilkų kaukimas.
Gediminui labai patiko toks sapno išaiškinimas. Jisai paklausė krivės žodžių ir pastatė pilį ant to kalno, kur nakvojo, pavadinęs ją Vilnius. Paskui pats atsikėlė čionai gyventi, ir nuo to laiko visi Lietuvos kunigaikščiai Vilniuje gyveno. Viskas taip buvo, kaip sakė krivių krivė. Miestas didėjo, augte augo, buvo tvirtas ir turtingas, daug garsių iš jo išėjo vyrų.
Ir dabar, nors jau seniai nebėra Lietuvos kunigaikščių, Vilnius tebestovi gražus ir didelis. Kokių ten yra gražių bažnyčių! Toje vietoje, kur stovėjo Perkūno maldykla, dabar stovi puikiausia katedros bažnyčia, ir po didžiuoju altorium galima pamatyti aukurą, kur senovės lietuviai degino ugnį Perkūnui. Tyčioms laikoma ta vieta, kad kiekvienas galėtų pamatyti, kaip meldėsi mūsų tėvų tėvai ir kokias maldyklas turėjo.
Šatrijos Ragana
