Neseniai Seime buvo užregistruotos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo pataisos, pagal kurias Lietuvos piliečiai neprivalės versti savo vardų į lietuvių kalbą. Priėmus siūlomą įstatymo projektą išimtiniais atvejais dokumentuose būtų leidžiama vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis, įskaitant raides "q", "w" bei "x". Savo nuomonę apie tai išsakė disidentas Stasys Stungurys straipsnyje „2017-ieji – lietuvių kalbos pagarbos ar jos niekinimo metai?“.
Stasys Stungurys
„2017-ieji – lietuvių kalbos pagarbos ar jos niekinimo metai?“
2017 m. kovo 16 d. „Vakaro žiniose“ paskelbta aktuali informacija, kurios antraštė „Jūs dar galite suspėti parduoti lietuvių kalbą“. Nurodyti net kai kurie tariami tos kovos „didvyriai“ ar net paskelbtos jų nuotraukos. Tų, kuriems neatidėliotinai reikalingas tolesnis lietuvių kalbos griovimas.
Mes dar nepamiršome, kad tik lietuvių kalbos išsaugojimo dėka lietuvių tauta atgavo savo nepriklausomybę ir atkūrė 1918 m. valstybingumą, pradėjo kurti savo originalią kultūrą.
Vadinamosios originalios rašybos mes neturime, svetimus vardus užrašome kurios nors valstybės dokumentuose tos valstybės kalba. Ir tai nėra nei tų tautų, nei tų žmonių pažeidimas ar jų teisių paniekinimas.
Mes galime didžiuotis ir džiaugtis savo valstybine kalba, išlikusia per didžiausius istorijos skersvėjus, kad ta kalba pasižymi ypatingu žodingumu, turtingumu ir vaizdingumu, kuri padeda mums kurti nuostabią kultūrą ir tenkina visus mūsų vartojimo poreikius.
Nors okupantai per keletą dešimtmečių padarė didžiulę žalą mūsų tautai, dėl jų vykdytos genocido politikos mes netekome daug gabių ir talentingų žmonių, daug jų atgulė amžinam poilsiui tremties žemėse, bet tauta liko gyva ir tęsė savo fizinį ir dvasinį pasipriešinimą, kad ir labai nepalankiomis sąlygomis. Tautos nepajėgė sunaikinti nei masinės tremtys, nei kolonistų nuolatinis siuntimas. Tad okupantų buvo nuspręsta smogti lietuvių tautai patį skaudžiausią smūgį – atimti ir sunaikinti jos brangiausią turtą – gimtąją kalbą.
Tą sumanymą buvo nutarta įgyvendinti per vadinamąją Taškento konferenciją, kurioje sukvieti vadinamieji tautinių mažumų atstovai turėjo beveik slapta prisiimti įgyvendinti vadinamuosius Maskvos nutarimo dokumentus.
Kad būtų slapčiau, Lietuva gavo tik tris pusiau įslaptintus TSKP CK nutarimus: vieną egzempliorių LKP CK, kitą – Švietimo ministerija, trečią – Mokytojų tobulinimosi institutas. Tie dokumentai nebuvo niekur platinami ar skelbiami... Vis dėlto tauta ir pasaulis apie juos turėjo žinoti. Tad iš patikimo žmogaus prof. Meilės Lukšienės, dirbusios Mokytojų tobulinimosi institute, vienai dienai buvo paskolintas toks dokumentas, kad jį būtų galima nukopijuoti ir išversti į lietuvių kalbą. Tai padėjo atlikti profesorės dukra istorikė Inga Lukšaitė.
Dokumentas nedelsiant buvo išverstas į lietuvių kalbą.
Vykdant TSKP CK direktyvas, nuo 1980 m. Lietuvos mokyklose įvedamas sustiprintas ir išplėstas rusų kalbos dėstymas nuo pat pirmųjų vidurinės mokyklos klasių. Be to, nemažiau kaip dvi disciplinos (geografija, istorija ar biologija) vidurinėse mokyklose turėjo būti dėstomos rusų kalba.
Vadinamo Lietuvos švietimo ministro A. Rimkaus lietuvių pedagogų grupė tuoj pat buvo išsiųsta susipažinti su uzbekų rusinimo patirtimi. Beje, mokslo darbai, net ir lituanistikos, turėjo būti rašomi rusų kalba.
Lietuviškose mokyklose rusų kalba pradėtas leisti žurnalas „Russkij jazyk v škole“. To žurnalo tiražas buvo beveik du kartus didesnis nei lietuvių kalba leidžiamas leidinėlis.
Nuo 1978 m. liepos mėn. Vilniuje pradėtas spausdinti literatūrinis žurnalas rusų kalba „Litva literatutnaja“. Tuo buvo siekiama įtraukti lietuvių rašytojus į savo kūrybos rašymą ir skelbimą rusų kalba. Tas žurnalas buvo geriau apipavidalintas ir mokami didesni honorarai.
Čia išvardinti faktai rodo okupantų pastangas pakirsti mūsų tautos kultūros ir egzistencijos šaknis – susiaurinti gimtosios kalbos vartojimą.
Lietuvos pogrindis, susipažinęs su visais Taškento dokumentais ir kitomis okupantų pastangomis, ėmėsi atsakomosios veiklos. Buvo įkurta Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinė grupė, kuri pogrindžio „Aušroje“ 1979 m. Nr. 15 paskelbė išsamią informaciją tuo klausimu ir kreipėsi ne tik į Lietuvos, bet ir viso pasaulio lietuvius padėti šiuo gyvybiškai svarbiu klausimu. Apie tai kalbėjo visos lietuvių išeivių radijo stotys, skelbė išeivijos spauda, kuri pasiekdavo ir užsienio šalių teisines institucijas.
Tuo pačiu klausimu Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinė grupė 1979 m. spalio 31 d. kreipėsi ir į tuometį SNO Generalinį Sekretorių Gerb. Kurtą Valdheimą, prašydama nelikti abejingiems tragiškam TSRS pavergtų tautų likimui, pažymėdama, kad pastaraisiais mėnesiais pradėtas vykdyti naujas siaubingas nusikaltimas – jau įgyvendinama Taškento konferencijos patvirtinta nauja pavergtų tautų rusinimo programa.
Cituojamas XVI a. lietuvių kultūros veikėjas Mikalojus Daukša: „Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba (...) Ne žemės darbumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą...“
Tauta neliko kurčia savo patriotų kvietimams. Po dešimties metų ji ryžtingai stovėjo Baltijos kelyje ir apgynė savo laisvę ir kalbą. Tik gaila, kad kai kas patikėjo atsitiktiniai žmonėmis, kurie atgautąją laisvę panaudojo savo godumui ir praturtėjimui tenkinti.
Juk ir tų, kurie siuntinėja savo pažadus „Vakaro žiniomis“ praturtinti lietuvių kalbą trejomis naujomis raidėmis, nė vienas nebuvo Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinėje grupėje. Jie atėjo tik dar imtis privatizuojamo turto ar siekti aukštų mokslo laipsnių, nesirūpindami nei tautos mokslo pažanga, nei jos likimu. Retai mes sutiksime Lietuvoje Tomą Venclovą, nejaučia didelio dėkingumo už išsaugotą gyvybę Lietuvoje prof. Irena Veisaitė ar Arūnas Gelūnas (tikroji pavardė – Gelbakas), nei Aleksandra Jacovskytė (gal A. Jacovskio dukra ar anūkė), nei daugelis kitų, besididžiuojančių aukštais mokslo laipsniais ar pavardėmis.
O iš tikrųjų mes išgyvenome sunkų laikotarpį. Mes netekome daug kūrybingų žmonių, kurių praretėjusių gretų beveik niekas nepapildo. Mes netekome J. Mikelinsko, A. Apučio, R. Granausko, A. Zalatoriaus, J. Marcinkevičiaus, A. Maldonio, H. Čigriejaus, V. Bložės, o išeivijoje nebeturime Aisčio, B. Brazdžionio, K. Bradūno, A. Nagio, V. Kavolio ir daugelio kitų.
Mums reikia kuo greičiau užpildyti išėjusių kūrėjų gretas, spręsti tautos išlikimo klausimus, ne ieškoti svetur šilumos, o kurti savajame krašte ir meilę, ir šilumą, rasti gyvenimo prasmę, kurios nesukursime klajodami svetur ar abejingumu savo žemės ir žmonių likimui.
Mums reikia ne trijų raidžių, o darbo, meilės, šilumos. Tikrosios kūrybos ugnies, kuri padėjo tautai išlikti sunkiausiais metais.
Surenkime bent Seimo nariams gimtosios kalbos kursus, kad jie taisyklingiau kalbėtų ir išmoktų bent elementarius žodžius kirčiuoti: ne demokrati̇̀nis, o demokrãtinis, ne apmokẽstinti, o apmókestinti.
