Dar 1996 m. disidentas, buvęs politinis kalinys Stasys Stungurys rašė: „Vienas iš pačių svarbiausių rezistencijos istorijos šaltinių – pasipriešinimo dalyvių nuotraukos. Noriu papasakoti apie vieną nuotraukų „lobį“ ir jo nelengvą kelią iki mūsų dienų.“ Tuomet S. Stungurys su žurnalu „Tautos atmintis“ pasidalino savo istorija, kaip buvo išsaugotos beveik pusantro šimto partizanų nuotraukų. Kviečiame susipažinti su disidento straipsniu apie šį įvykį.
Stasys Stungurys
„Apie vieną rezistencijos istorijos šaltinį“
Visas jėgas Tu paaukojai laisvei,
Bet laisvo krašto Tu nepamatei...
(Iš Žemaičių partizanų dainos)
Lietuvos pasipriešinimo okupantams kovose dalyvavo dešimtys tūkstančių geriausių tautos sūnų ir dukterų. Dar daugiau jų talkininkavo padėdami kovotojams įvairiausiais būdais: slėpdami partizanus savo sodyboje, priglobdami ir slaugydami sužeistuosius, parūpindami maisto, medikamentų, šaudmenų, kitų ūkio reikmenų. Šiandien jau nebeįmanoma tiksliai nustatyti, kiek buvo tų kovotojų ir jų aktyvių rėmėjų. Net ir NKVD dokumentuose ne viskas užfiksuota, o kartais juose kai kas nutylėta ar sąmoningai supainiota, iškreipta. Be to, nemaža tų dokumentų išgabenta iš Lietuvos į Rusiją ir nežinia, kada su jais bus galima susipažinti.
Daugelio aktyvių kovotojų sunaikintos ir šeimos, tarsi išrautos su šaknimis, nebeliko nė sodybų pamatų. Sudegintose ir sugriautose sodybose žuvo viskas, kas galėjo išsaugoti jose gyvenančių žmonių atminimą. Nebeliko jokių dokumentų, užrašų, nuotraukų. Tad šiandien labai sunku atrasti kai kurių žmonių pėdsakus, o ir ką nors radus nustatyti jų autentiškumą. Bet ar visi pėdsakai taip negrįžtamai žuvo?
Vienas iš pačių svarbiausių rezistencijos istorijos šaltinių – pasipriešinimo dalyvių nuotraukos.
Noriu papasakoti apie vieną nuotraukų „lobį“ ir jo nelengvą kelią iki mūsų dienų.
Daugiau kaip prieš dvidešimt metų iš savo buvusio saugumo kameros ir konclagerio draugo bei tėviškėno Jono Žičkaus sužinojau, kad jis, grįžęs iš Mardvijos konclagerio, lankėsi gimtosios Skaudvilės apylinkėse ir ten iš artimo žmogaus gavo nemažai partizanų nuotraukų. Jonas jas parsivežė į Birštoną, kur gyveno su šeima. Jonas buvo du kartus teistas, net septyniolika metų praleidęs konclageriuose, doras ir protingas žmogus, gerai žinąs konspiracijos taisykles, tad negalėjau abejoti jo sumanumu ir suvokimu, kokį didelį turtą jis slepia. Tačiau labai nerimavau dėl nuotraukų būklės: ar išgulėjusios porą dešimtmečių žemėje bei palėpėse, jos dar nesugedo? Tad paprašiau Joną duoti man jas perfotografuoti. Jis sutiko.
Vieną sekmadienio popietę atvažiavau kartu su žmona ir jos broliu Jurgiu Rydeliu į Birštoną. Kiek pasisvečiavę Jono šeimoje, sulaukėme prieblandos. Tada mes su Jonu nusileidome į rūsį, kur jis iš kažkokio patamsio ištraukė ryšulėlį su nuotraukomis. Žmona su broliu jau laukė automobilyje, ir mes nedelsdami išvykome į Vilnių. Žmonos brolis Jurgis – architektas, bet labai mėgo fotografijos meną, turėjo šiokią tokią savo fotolaboratoriją. Jis buvo pažadėjęs gautąsias nuotraukas perfotografuoti.
Jonas, perduodamas man nuotraukas, pasakė, kad rasiu jose vieną kitą pažįstamą veidą. Iš tikrųjų radau keletą veidų, su kuriais teko būti Mardvijos konclageriuose. Tad buvo šiokios tokios vilties, kad pavyks gauti daugiau informacijos apie nuotraukose užfiksuotus partizanus.
Jurgis kiek nuogąstavo dėl nuotraukų būklės. Kai kurios jų buvo pablukusios, ir jis abejojo, ar pavyks jas restauruoti. Tačiau Jurgis dirbo labai rūpestingai, suprasdamas, kad kiekviena nuotrauka yra istorinė ir turi didelę vertę. Jam gana gerai pavyko darbas, tik vienos kitos nepavyko išgelbėti.
Vos ne pusantro šimto gražių, nedidelio formato nuotraukų žvelgė į mus. Jurgis pasistengė padaryti ir tų nuotraukų negatyvus, kad būtų dar didesnė tikimybė jas išsaugoti. Kai kurių nuotraukų padarė po du egzempliorius. Dabar reikėjo pasirūpinti, kur jas slėpti.
Daugelio aktyvių kovotojų sunaikintos ir šeimos, tarsi išrautos su šaknimis, nebeliko nė sodybų pamatų. Sudegintose ir sugriautose sodybose žuvo viskas, kas galėjo išsaugoti jose gyvenančių žmonių atminimą. Nebeliko jokių dokumentų, užrašų, nuotraukų. Tad šiandien labai sunku atrasti kai kurių žmonių pėdsakus, o ir ką nors radus nustatyti jų autentiškumą. Bet ar visi pėdsakai taip negrįžtamai žuvo?
Vienas iš pačių svarbiausių rezistencijos istorijos šaltinių – pasipriešinimo dalyvių nuotraukos.
Noriu papasakoti apie vieną nuotraukų „lobį“ ir jo nelengvą kelią iki mūsų dienų.
Daugiau kaip prieš dvidešimt metų iš savo buvusio saugumo kameros ir konclagerio draugo bei tėviškėno Jono Žičkaus sužinojau, kad jis, grįžęs iš Mardvijos konclagerio, lankėsi gimtosios Skaudvilės apylinkėse ir ten iš artimo žmogaus gavo nemažai partizanų nuotraukų. Jonas jas parsivežė į Birštoną, kur gyveno su šeima. Jonas buvo du kartus teistas, net septyniolika metų praleidęs konclageriuose, doras ir protingas žmogus, gerai žinąs konspiracijos taisykles, tad negalėjau abejoti jo sumanumu ir suvokimu, kokį didelį turtą jis slepia. Tačiau labai nerimavau dėl nuotraukų būklės: ar išgulėjusios porą dešimtmečių žemėje bei palėpėse, jos dar nesugedo? Tad paprašiau Joną duoti man jas perfotografuoti. Jis sutiko.
Vieną sekmadienio popietę atvažiavau kartu su žmona ir jos broliu Jurgiu Rydeliu į Birštoną. Kiek pasisvečiavę Jono šeimoje, sulaukėme prieblandos. Tada mes su Jonu nusileidome į rūsį, kur jis iš kažkokio patamsio ištraukė ryšulėlį su nuotraukomis. Žmona su broliu jau laukė automobilyje, ir mes nedelsdami išvykome į Vilnių. Žmonos brolis Jurgis – architektas, bet labai mėgo fotografijos meną, turėjo šiokią tokią savo fotolaboratoriją. Jis buvo pažadėjęs gautąsias nuotraukas perfotografuoti.
Jonas, perduodamas man nuotraukas, pasakė, kad rasiu jose vieną kitą pažįstamą veidą. Iš tikrųjų radau keletą veidų, su kuriais teko būti Mardvijos konclageriuose. Tad buvo šiokios tokios vilties, kad pavyks gauti daugiau informacijos apie nuotraukose užfiksuotus partizanus.
Jurgis kiek nuogąstavo dėl nuotraukų būklės. Kai kurios jų buvo pablukusios, ir jis abejojo, ar pavyks jas restauruoti. Tačiau Jurgis dirbo labai rūpestingai, suprasdamas, kad kiekviena nuotrauka yra istorinė ir turi didelę vertę. Jam gana gerai pavyko darbas, tik vienos kitos nepavyko išgelbėti.
Vos ne pusantro šimto gražių, nedidelio formato nuotraukų žvelgė į mus. Jurgis pasistengė padaryti ir tų nuotraukų negatyvus, kad būtų dar didesnė tikimybė jas išsaugoti. Kai kurių nuotraukų padarė po du egzempliorius. Dabar reikėjo pasirūpinti, kur jas slėpti.
Turėjau neblogą bičiulį Antaną Svetlavičių, dirbusį Valstybinio plano komiteto liaudies ūkio planavimo institute. Antanas ten dirbo moksliniu sekretoriumi, kartu ėjo ir partijos sekretoriaus pareigas. Dar jaunas žmogus, ekonomikos mokslų daktaras, Antanas neblogai suprato tautos būklę. Institutas buvo ten, kur dabartinė Ekonomikos ministerija, tiesiai prieš KGB rūmus. Geresnės ir patikimesnės vietos nė nereikia. Antano „partiniame“ seife jau buvau padėjęs kai kurią disidentinę literatūrą. Antanas nepriekaištaudamas priėmė ir tą „lobį“. Kad būtų daugiau garantijų nuotraukas išsaugoti, negatyvus paslėpiau kitoje vietoje – Lazdynuose, pas žmonos bendradarbę dirigentę ir dainininkę Onutę Biečiuvienę.
Kelerius metus nuotraukos saugiai išgulėjo Antano Svetlavičiaus seife, kol vieną kartą jis manęs paklausė, ar aš nepamiršęs savo „turto“. Atsakiau, kad nepamiršau, tik geresnės vietos neturiu. Vis dėlto pagalvojau: gal aš piktnaudžiauju žmogaus gerumu? Tad, radęs kitą vietą, perkėliau ten nuotraukas. Toliau jas man padėjo saugoti istorijos mokytoja Natalija Urbanavičiūtė-Keturkienė, kurios brolis girininkas žuvo partizanų gretose, M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Stasė Jakaitienė su jaunais istorikais žentu ir dukra.
Tada buvo ne taip paprasta rasti žmonių, kurie nebijotų priglobti tokius „lobius“. Šiandien ant kiekvieno gatvės kampo po keletą karščiausių patriotų. Tada buvo kitaip: kartais nežinodavau, kur ką dėti ir ko griebtis. Juk disidentas savo bute draudžiamą literatūrą galėjo laikyti tik valandą kitą ar kokią naktį, beje, būdamas pasiruošęs bet kuriuo momentu laikomus dokumentus ar literatūrą sunaikinti.
Todėl šiandien aš jaučiu nuoširdžią pagarbą ir dėkingumą tiems žmonėms, kurie, nepaisydami pavojų ir nereikalaudami atpildo, mums geranoriškai padėdavo sunkiame pogrindžio darbe. Be jų pagalbos mūsų veikla būtų buvusi trumpalaikė ir nelabai sėkminga. Gaila, kad tie žmonės dabar niekam nereikalingi, kad daug kur dominuoja patriotai apsišaukėliai, rėksniai, tada buvę abejingi Lietuvos reikalams ar net kolaboravę.
Kelerius metus nuotraukos saugiai išgulėjo Antano Svetlavičiaus seife, kol vieną kartą jis manęs paklausė, ar aš nepamiršęs savo „turto“. Atsakiau, kad nepamiršau, tik geresnės vietos neturiu. Vis dėlto pagalvojau: gal aš piktnaudžiauju žmogaus gerumu? Tad, radęs kitą vietą, perkėliau ten nuotraukas. Toliau jas man padėjo saugoti istorijos mokytoja Natalija Urbanavičiūtė-Keturkienė, kurios brolis girininkas žuvo partizanų gretose, M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Stasė Jakaitienė su jaunais istorikais žentu ir dukra.
Tada buvo ne taip paprasta rasti žmonių, kurie nebijotų priglobti tokius „lobius“. Šiandien ant kiekvieno gatvės kampo po keletą karščiausių patriotų. Tada buvo kitaip: kartais nežinodavau, kur ką dėti ir ko griebtis. Juk disidentas savo bute draudžiamą literatūrą galėjo laikyti tik valandą kitą ar kokią naktį, beje, būdamas pasiruošęs bet kuriuo momentu laikomus dokumentus ar literatūrą sunaikinti.
Todėl šiandien aš jaučiu nuoširdžią pagarbą ir dėkingumą tiems žmonėms, kurie, nepaisydami pavojų ir nereikalaudami atpildo, mums geranoriškai padėdavo sunkiame pogrindžio darbe. Be jų pagalbos mūsų veikla būtų buvusi trumpalaikė ir nelabai sėkminga. Gaila, kad tie žmonės dabar niekam nereikalingi, kad daug kur dominuoja patriotai apsišaukėliai, rėksniai, tada buvę abejingi Lietuvos reikalams ar net kolaboravę.
Mano svainis Jurgis Rydelis mano prašymą įvykdė labai greitai, neprašydamas jokio atlyginimo. Juk ir tiek daug nuotraukų, ir negatyvus padarė iš savo medžiagų.
Ypač norisi pabrėžti paprastų kaimo merginų – Stefos Ivanauskaitės ir Verutės Blažytės – pasiaukojimą ir sumanumą, kurios, sužinojusios, kad partizanai Pranas Briedis ir Steponas Žičkus (Jono Žičkaus brolis) pateko į saugumo surengtą pasalą, ne tik likvidavo jų slėptuvę, bet ir sugebėjo paslėpti tas nuotraukas, kurios mums šiandien yra neįkainojama istorinė vertybė. S. Ivanauskaitė tas nuotraukas iki galo išsaugojo ir perdavė grįžusiam iš konclagerio Jonui Žičkui. Tik tos visos žmonių grandies dėka šiandien mes galime regėti žymių Žemaitijos partizanų veidus, kaip jie atrodė tomis kovų dienomis ar net dieną kitą prieš savo žūtį.
Regime Lietuvos partizanų vadus, įsiamžinusius 1949 m. vasarį pasitarimo, vykusio tarp Baisogalos ir Radviliškio, metu, kuriam Lietuvos laisvės kovų sąjūdį, matome ir Vakarų srities sąskrydžio dalyvius, susirinkusius 1949 m. balandį prie Trišiūkštės upelio, Batakių valsčiuje. Tie veidai atspindi tikrąją partizanų dvasią, jų ryžtą, ištikimybę Tėvynei.
Partizanai Pranas Briedis, beje, tuo metu ėjęs Kęstučio apygardos štabo viršininko pareigas, Vladas Mišeikis ir Steponas Žičkus, 1950-ųjų metų žiemą slėpdamiesi Blažienės sodyboje, gerai suprato, kad jų kovos kelias jau nebe ilgas, tad skubėjo surašyti ant nuotraukų nugarėlių žuvusių kovos draugų vardus, slapyvardžius ir mirties datas, kad juos kada nors prisimintų išsilaisvinusi Tėvynė.
Tos dienos mes sulaukėme. Laukia dar tolesnis darbas – ištirti tų žmonių likimus, aprašyti jų kovas, kad jie neišblėstų iš tautos atminties.
Ypač norisi pabrėžti paprastų kaimo merginų – Stefos Ivanauskaitės ir Verutės Blažytės – pasiaukojimą ir sumanumą, kurios, sužinojusios, kad partizanai Pranas Briedis ir Steponas Žičkus (Jono Žičkaus brolis) pateko į saugumo surengtą pasalą, ne tik likvidavo jų slėptuvę, bet ir sugebėjo paslėpti tas nuotraukas, kurios mums šiandien yra neįkainojama istorinė vertybė. S. Ivanauskaitė tas nuotraukas iki galo išsaugojo ir perdavė grįžusiam iš konclagerio Jonui Žičkui. Tik tos visos žmonių grandies dėka šiandien mes galime regėti žymių Žemaitijos partizanų veidus, kaip jie atrodė tomis kovų dienomis ar net dieną kitą prieš savo žūtį.
Regime Lietuvos partizanų vadus, įsiamžinusius 1949 m. vasarį pasitarimo, vykusio tarp Baisogalos ir Radviliškio, metu, kuriam Lietuvos laisvės kovų sąjūdį, matome ir Vakarų srities sąskrydžio dalyvius, susirinkusius 1949 m. balandį prie Trišiūkštės upelio, Batakių valsčiuje. Tie veidai atspindi tikrąją partizanų dvasią, jų ryžtą, ištikimybę Tėvynei.
Partizanai Pranas Briedis, beje, tuo metu ėjęs Kęstučio apygardos štabo viršininko pareigas, Vladas Mišeikis ir Steponas Žičkus, 1950-ųjų metų žiemą slėpdamiesi Blažienės sodyboje, gerai suprato, kad jų kovos kelias jau nebe ilgas, tad skubėjo surašyti ant nuotraukų nugarėlių žuvusių kovos draugų vardus, slapyvardžius ir mirties datas, kad juos kada nors prisimintų išsilaisvinusi Tėvynė.
Tos dienos mes sulaukėme. Laukia dar tolesnis darbas – ištirti tų žmonių likimus, aprašyti jų kovas, kad jie neišblėstų iš tautos atminties.
Spausdinta žurnale „Tautos atmintis“,
1996, Nr. 10, p. 6-10.
1996, Nr. 10, p. 6-10.
