„Mūsų visuomenėje vėl iškilo KGB problema. Ji iš tikrųjų aktuali, dar ne vienerius metus ir gal ne vieną dešimtmetį domins mūsų istorikus bei politikus. Apie KGB ir jo liūdnąjį palikimą kalbės, rašys ne viena karta. Gal joms bus lengviau iš didesnio laiko nuotolio objektyviai įvertinti tą istorijos fenomeną, negu mums, akis į akį susidūrusiems su tuo žiauriu dvasinės ir fizinės prievartos mechanizmu, metų metus jautusiems paskui save jo grėsmingą šešėlį. Tačiau apie KGB palikimą reikia kalbėti ir šiandien, nes jis slegia mūsų gyvenimą, jo pėdsakai vis dar neišnykę iš mūsų sąmonės.“ - teigia žymus Lietuvos disidentas Stasys Stungurys.
Stasys Stungurys
Istorijos paradoksai
Mūsų visuomenėje vėl iškilo KGB problema. Ji iš tikrųjų aktuali, dar ne vienerius metus ir gal ne vieną dešimtmetį domins mūsų istorikus bei politikus. Apie KGB ir jo liūdnąjį palikimą kalbės, rašys ne viena karta. Gal joms bus lengviau iš didesnio laiko nuotolio objektyviai įvertinti tą istorijos fenomeną, negu mums, akis į akį susidūrusiems su tuo žiauriu dvasinės ir fizinės prievartos mechanizmu, metų metus jautusiems paskui save jo grėsmingą šešėlį. Tačiau apie KGB palikimą reikia kalbėti ir šiandien, nes jis slegia mūsų gyvenimą, jo pėdsakai vis dar neišnykę iš mūsų sąmonės.
Išsyk noriu pasakyti, kad ta problema pradėta kelti gana vienpusiškai. Toks jos sprendimas negali duoti pozityvių rezultatų.
Manau, teisingai pasielgta atmetus fizinį susidorojimą su tos žiaurios prievartos ir smurto sistemos darbuotojais. Nei Rusijoje, nei kitose pokomunistinėse šalyse nenuvilnijo masinio keršto banga, niekur nesiimta smurto prieš kagėbistus. Kerštas nėra tinkama, objektyvi ir teisinga jokio istorinio visuomeninio klausimo sprendimo forma. Tokią ramią reakciją turbūt daugiausia nulėmė tai, kad jie nestojo į lemiamą mūšį, o kapituliavo prieš nugalėtojus, nors ta kapituliacija labai mįslinga.
KGB struktūra subyrėjo, bet liko ta pati Ježovo dvasia
Ji dešimtmečius griovė žmonių tarpusavio santykius, jų pasitikėjimą, naikino gražiausias idėjas ir dvasinius polėkius, pavertė valstybę prievartos mechanizmu. Kiek dar Ježovo dvasios yra likę mūsų gyvenime, nesunkiai galime įsitikinti.
Pirmiausia keletas minčių apie pačius KGB darbuotojus. Pastaraisiais dešimtmečiais KGB aparatas jau nebuvo toks kaip ketvirtąjį ar penktąjį dešimtmetį. Smurtautojų ir sadistų jame buvo gerokai sumažėję, nors fizinio susidorojimo metodo iš esmės neatsisakyta. Jis buvo taikomas ypatingais atvejais. Gyvenimas jau reikalavo subtilesnių veiklos formų. Buvo sumažėjusi ir KGB galia. CK aparatas ir kita nomenklatūra nenorėjo tapti jo aukomis, kaip atsitiko Berijos ir panašių sadistų siautėjimo laikais. Maskvos sluoksniuose buvo pasakojama, kad KGB vadovybė prašiusi CK leisti suimti tūkstantį disidentų, taip būtų likviduotas disidentinis judėjimas. Tačiau CK nesutikęs, nes Vakarai tai būtų supratę kaip grįžimą į Stalino represijų metus ir jo politikos tęsinį. Todėl KGB turėjo ieškoti kitokių kovos priemonių, aktyvesni disidentai net buvo išsiunčiami prievarta į Vakarų šalis, tarsi siūlyta pasirinkti kalinimą arba emigraciją. Vis dėlto KGB buvo tvirčiausias komunistinės santvarkos ramstis.
Tai ne vien susidorojimo su kitaminčiais mechanizmas, bet ir gana išplėtota įvairiausios informacijos rinkimo ir kaupimo sistema. Ji daugiausia turėjo informacijos apie sunkiai negaluojančią imperiją, apie komunizmo ideologijos krizę.
Paskutiniaisiais metais KGB struktūroje dirbo daug jaunų žmonių, nesusijusių su ankstesnių metų teroru ir nejaučiančių už jį atsakomybės. Todėl lemtingą momentą jie buvo labiau linkę dezertyruoti, nei imtis desperatiškų pastangų imperijai gelbėti. Taip jie ir pasielgė. Tokių, kaip generolas V. Široninas, skaudžiai išgyvenančių KGB griūtį ir jaučiančių nuolatinę nostalgiją, nedaug.
Beje, reikia nepamiršti ir tų žmonių atėjimo dirbti į KGB aplinkybių. Savanoriškai į KGB struktūras ateidavo retas. Dauguma tų žmonių paslaptingais siūlais būdavo įtraukiami į tą lipnią masę, iš kurios jau neįmanoma išsikapstyti.
Vienas KGB darbuotojas pastaraisiais metais man yra pasakojęs įdomų faktą, kaip Saugumo komitete pažymint uolaus KGB pulkininko Juliaus Česnavičiaus, ilgokai vadovavusio buvusių politinių kalinių sekimui, penkiasdešimtmetį jo viršininkas pabrėžęs, kad J. Česnavičius vienintelis, atėjęs savo noru dirbti į KGB. Na, gal ir ne vienintelis, bet toks pasakymas rodo, jog savanorių ateidavo tikrai nedaug.
Kaip tūkstančiai informatorių, įtrauktų į KGB tinklą daugiausia įvairiais prievartos ir šantažo būdais, padarę ne vieną išdavystę, nebegalėdavo, o vėliau jau ir nebenorėdavo nutraukti savo saitų su ta nusikalstama organizacija, taip ir jos kadriniai darbuotojai vis giliau klimpdavo į dvasinį liūną, vykdydami negarbingas užduotis. Nežinoti neigiamo tos organizacijos vertinimo jie negalėjo, nes daugelis jų aukų per tardymus jiems tai pasakydavo be jokio varžymosi ir baimės. Gal kai kurie saugumiečiai ir ieškojo savo veiklos pateisinimo motyvų, bet ilgainiui jie nuplaukdavo pasroviui, giliau nesusimąstydami.
Minėto čekisto tvirtinimu, ir KGB buvo paliestas tarybinės visuomenės degradacijos proceso, nors korupcija ir kitos panašios negerovės tai sistemai pastaraisiais dešimtmečiais nebuvo būdingos. Tai yra pastebėjęs ir akademikas A. Sacharovas, kuris jokių simpatijų KGB nereiškė. Tačiau bendras komunistinės santvarkos supuvimas, jos vadų dvasinis nuosmukis buvo toks akivaizdus, jog nepastebėti jo negalėjo tik labai skurdaus intelekto žmonės. Tarybinio agento O. Gordijevskio ir kai kurių kitų perėjimas į priešininko stovyklą rodė, kad intelektualesni žmonės nebenori dirbti tokiai politinei sistemai, kuri visais atžvilgiais yra atsilikusi. KGB moralinis autoritetas ne tik už imperijos sienų, bet ir joje pačioje buvo labai menkas.
KGB buvo neblogai suorganizuota žvalgybos sistema
Ji aprėpia visas pasaulio šalis, sukaupusi nemažą veiklos patirtį, gaunant daug lėšų ir turint plačius įpareigojimus. Tačiau ji vis dažniau patirdavo nesėkmes, nes istorijos proceso negalėjo nei pakeisti, nei sustabdyti.
Lietuvoje KGB taip pat turėjo sukūręs stiprų žvalgybos tinklą. Ginkluotojo pasipriešinimo laikotarpiu KGB sugebėjo ne tik įsiskverbti į partizanų gretas, bet ir užverbuoti kai kuriuos būrių, rinktinių ir net apygardų vadus. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, apie 85 procentus partizanų išdavė savi – ryšininkai, rėmėjai, bendražygiai. Tokių žmonių palūžimą galima motyvuoti tuo, kad kova užsitęsė pernelyg ilgai, daugelis jos dalyvių ir rėmėjų buvo pavargę ir fiziškai, ir dvasiškai, ne visi galėjo ištverti žiaurius tardymus, o ir laimėjimo viltis jau seniai buvo išblėsusi. Nemažai tos kovos dalyvių buvo paprasčiausi istorijos pakeleiviai, nelaukę ir nesitikėję tokių ilgų, nežmoniškų grumtynių.
Disidentinis judėjimas buvo negausus, jame reiškėsi daugiausia idealistai, žinantys, ko siekia ir kas jų laukia, nesėkmei ištikus. Todėl jis galutinai nebuvo sužlugdytas, nors ir patyrė aukų. Kai kurių pogrindžio leidinių ( „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“, „Aušros“ ir vieno kito smulkesnio leidinio) KGB taip ir nepajėgė sutriuškinti, jų leidimas nutrauktas jau suaktyvėjus Sąjūdžio veiklai, kai žodis tapo nevaržomas.
Žinoma, disidentinis judėjimas vyko lengvesnėmis sąlygomis, kai KGB negalėjo imtis pačių žiauriausių poveikio priemonių, vis dėlto ne vieno disidento tragiška mirtis verčia manyti, kas tai nebuvo atsitiktinės žūtys.
KGB, gaudamas informaciją Lietuvoje iš kelių tūkstančių agentų ir informatorių, neblogai žinojo žmonių nuotaikas, jų interesus. Be abejo, ne visi informatoriai dirbo noriai ir patikimai. Tačiau informacijos pakako, kad geriausiems Lietuvos žmonėms būtų trukdoma normaliai gyventi. Suėmimas grėsė tik patiems aktyviausiems, veikiantiems pogrindyje ir pasirinkusiems atvirą kovą (Lietuvos Helsinkio grupė, Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas ir pan.). Prieš pasyvesnius opozicijos veikėjus buvo taikomos kitos poveikio priemonės, kurių KGB arsenale netrūko.
Nors ir žinodamas, kad komunizmo ideologija yra pasenusi ir visuomenei nepriimtina, TSKP GK ją ir toliau diegė, naudodamasis gausiu propagandiniu aparatu. Tą ideologiją formavo ne respublikų kompartijų centro komitetai, ne KGB, o Maskvos CK. Tai buvo jo prerogatyva. KGB buvo tik tos ideologijos prievartos įrankis.
Subyrėjus imperijai žlugo ir jos politika, subyrėjo ir KGB mechanizmas
Nemažai KGB darbuotojų perėjo dirbti į Rusijos žvalgybą. Lietuvos valdžiai buvusių kagėbistų paslaugos buvo nereikalingos. Jiems teko ieškoti įvairių kitų veiklos ir pragyvenimo būdų. Vieni ėmėsi verslo, kiti – kitokių profesijų, treti gyvena iš neblogų Maskvos pensijų, ketvirti, kurių, be abejo, nedaug, gal dirba užsienio šalių žvalgyboms, į kurių interesų sferą yra patekusi Lietuva. Tokius iššifruoti sunku. Jie neblogai pažįsta Lietuvos gyvenimą, jos problemas, žmonių psichologiją, gali gerai išmanyti atskiras valstybės veiklos sritis. Tačiau dauguma buvusių KGB kadrinių darbuotojų yra pasitraukusi iš bet kokios politinės ar žvalgybinės veiklos ir didesnio pavojaus valstybei nekelia.
Kur kas daugiau problemų kelia buvę KGB informatoriai. Tie žmonės ir okupacijos metais buvo pavojingesni negu kadriniai KGB darbuotojai, kurių daugelis buvo žinomi, vaikščiojo uniformuoti, buvo galima stebėti jų bendravimą su kitais žmonėmis. Informatoriai sukinėjosi pačiose intensyviausiose veiklos srityse, mokslo ir meno sferose, turėjo neblogus postus, pažinojo daugelį įžymių žmonių. Keičiantis laikams, daugelis jų liko neiššifruoti, nes po 1992 m. pučo KGB archyvai išvogti tų asmenų, kurie pasistengė prie tų archyvų prieiti. KGB išsivežė tik pačius reikšmingiausius dokumentus ir, žinoma, svarbiausių agentų, kurių ateityje gali prireikti, bylas. Be to, kai kurie Lietuvoje ar išeivijoje dirbę agentai buvo įtraukti į Maskvos KGB nomenklatūrą, tad Lietuvoje jų ir nesurasime.
Lietuvoje šiandien Ježovo dvasia reiškiasi per buvusius KGB informatorius. Ieškodami saugesnių užutekių, jie metėsi daugiausia prie superpatriotinių jėgų, ėmėsi spiestis apie kai kuriuos lyderius, reikšdami jiems visuotinę pagarbą bei besąlyginę ištikimybę. Stebina ne tų žmonių noras išsaugoti okupacijos metais turėtas neblogas pozicijas, ne jų apsimetimas karštais patriotais, o jų atkaklios pastangos ieškoti tariamų priešų ir agentų. Kai žvelgi į politiką, išsipirkusį Karaliaučiuje rinkos kaina savo „nuodėmyną“ ir kiekviename žingsnyje ieškantį užsienio žvalgų, ar nukaršusį KGB provokatorių, siekiantį savo purviną gyvenimą apvainikuoti Gedimino ordinu, pradedi suvokti, koks komplikuotas ir sudėtingas yra dabarties Lietuvos politinis gyvenimas, kiek daug jame niekšybės ir patologijos.
Dar nepamiršta ir turbūt negreit bus pamiršta prieš ketverius metus pradėta ir trejetą metų trukusi dr. V. Skuodžio dergimo akcija. Tas žmogus, pasirinkdamas pogrindžio kovos kelią, paaukojo dėl tautos laisvės mokslininko karjerą, sveikatą ir savo šeimos laimę. Kiek aštuntajame dešimtmetyje rasime Lietuvoje tokių mokslininkų, kurie būtų ėmęsi leisti pogrindžio spaudą, formuoti opozicinę politinę, kultūrinę ir filosofinę mintį, rinkti ir leisti archyvinę medžiagą apie genocido siautėjimą Lietuvoje? Vien tik veikalui „Dvasinis genocidas Lietuvoje“ parengti prireikė ketverių metų laisvalaikio. Daugelis mūsų mokslo vyrų tada buvo linkę „rodyti valdžiai špygą per kišenę“, o ne su ja kautis.
Dr. V. Skuodis buvo įžūliausiai koneveikiamas už tai, kad sutiko vadovauti steigiamam LGGRT centrui. [...] Visa dr. V. Skuodžio kaltė, kad jis nepabūgo žengti į „draudžiamą zoną“, kur nevalia eiti negavus atitinkamų politinių jėgų leidimo. Nors tas žmogus niekada nebūtų piktnaudžiavęs rastomis kai kurių „patriotų“ nuodėmėmis, bet kas galėjo tuo patikėti? „Nuodėmynas“, kad ir gerokai apretintas, vis dar kai kam kelia grėsmę. Todėl geriau, kad čia nesišlaistytų kokie nors neaiškios krypties žmonės. Praėjusių ir šių metų įvykiai tik patvirtino seną tiesą, kad archyvai nedega.
Ką turėjo jausti doras žmogus nutėkštas į didžiausią purvo balą?
Nuolatinės teplionės ant sienų, dažni išpuoliai „patriotinėje“ spaudoje – ar toks turi būti atpildas už ilgokus pogrindžio veiklos metus, už gulago vargus? Ką veikė jo niekintojai trejetą dešimtmečių, kai Lietuvoje su okupantais grūmėsi negausus idealistų būrys? Jei dr. V. Skuodžio pogrindžio leidiniai būtų išsilaikę dar bent trejetą ketvertą metų, jei suėmimas nebūtų nutraukęs jo reikšmingo darbo, Sąjūdžio jėgos būtų buvusios kur kas stipresnės ir nepasukusios konformizmo keliu.
Ką galima pasakyti apie tos akcijos įkvepėjus ir dalyvius, jų sąžinę ir intelektą? Joje kur kas daugiau nevaldomo pykčio, net mankurtizmo, negu sveiko proto. Ar dorų kovotojų niekinimas – ne Ježovo dvasios pasireiškimas? Liguista baimė vis dar kamuoja tuos, kurie palūžo, kurie lankydavosi priplėkusiuose konspiraciniuose butuose, išdavinėjo savo draugus ir bendradarbius. Per vieną dieną gali suliepsnoti jų nepriklausomybės metais susikrautas politinis kapitalas. Tad reikėjo purvinti visus, kurie ne tokie kaip jie.
Štai Lietuvos TSR VSK ataskaitoje, apžvelgiančioje 1957 metų operatyvinę veiklą, rašoma apie kai kuriuos ideologiškai nepataisomus asmenis, kurių laukia naujos represijos. Toliau ataskaitoje nuskamba ir „optimistinės gaidos“ – KGB pavykę užverbuoti 80 dvasininkų ir 310 buvusių politinių kalinių bei tremtinių. Ataskaitos konstatuojamoji dalis baigiasi dvitaškiu, po kurio turi prasidėti vos ne keturių šimtų „pasitaisiusiųjų“ sąrašas... Deja, jo nėra... Dr. V. Skuodis tikrai jo neiškirpo, nes 1991 metais, KGB archyvų „pertvarkos“ metu, gyveno ne Lietuvoje, o JAV. Iškirpo ar išplėšė tas, kieno degė sąžinė ir kas tikriausiai vėliau skandavo „Archyvus – į švarias rankas!“ (KGB archyvinių bylų II t., Nr. 70-2,220 p.).
O juk tokios ataskaitos buvo siunčiamos kasmet, buvo informuojama ir apie atskirų operacijų įvykdymą, nurodant ir jų vykdytojus bei talkininkus. Tad kiek čia galėjo būti įdomių dalykų, jei ne kažkieno žirklės!
Pavėlavę archyvų „tvarkytojai“ bandė savo reikalus „tvarkyti“ ir pačios akcijos metu. Viena aktyvi piketuotoja, buvusi politinė kalinė A. V., susipažindama su savo bylos medžiaga, teikėsi išplėšti jos pačios užverbavimo dokumentą.
Tai tokia buvo ta akcija „Archyvus – į švarias rankas“
Vis labiau ima ryškėti mūsų naujosios istorijos paradoksai – visą atsakomybę už praeities nusikaltimus turi prisiimti vien buvę KGB darbuotojai, kai ideologinio fronto vadovai, partijos sekretoriai, aukščiausiojo rango teismų ir prokuratūros valdininkai gali ramiausiai vešėti mūsų naujojoje valstybėje.
Ar tai bausmė kai kuriems KGB karininkams, nesilaikantiems pastaruoju laikotarpiu tarnybinių paslapčių?
KGB generolas V. Široninas savo knygoje „Po kontržvalgybos gaubtu“ („Palėja“, Maskva, 1996 m.) piktinasi tuo, kad Pabaltijyje į aukštus postus prasiskverbė pačios neprincipingiausios asmenybės, pardavinėjusios dėl asmeninės naudos devintajame dešimtmetyje savo bendražygius. Pirmiausia tos asmenybės nebuvo bendražygiai, o kita vertus – principingi žmonės KGB nedirbo.
Kad tokių žmonių esama Lietuvos valdžios struktūrose, nenuneigė savo pokalbyje prie Seimo rūmų su Antanu Terlecku ir du buvę Lietuvos KGB generolai.
Juk iš tiesų gal ir jiems ne itin malonu stebėti, kaip jų nelabai vykę „auklėtiniai“ strimgalviais kopia aukštyn karjeros laiptais. Gal ir jie kartais nori tarti paniekos žodį jų adresu?
Tai mūsų naujosios istorijos paradoksai. Jų turbūt neišvengė visos pokomunistinės šalys. Vien tik Čekijos rašytojui disidentui V. Havelui pasisekė iškopti į šalies prezidentus. Visur kitur buvusiems aktyviems kovotojams jokių reikšmingesnių postų užimti nepavyko. Gruzijos prezidentu tapo net buvęs represinių organų vadovas. Todėl ir apie kokias nors didesnes dvasines permainas nėra ko svajoti.
Lietuvoje gal ir galėjo atsirasti panašių į V. Havelą, nes mokslo ir kultūros pasaulyje buvo žmonių, sąžiningai dirbusių ir gyvenusių visą okupacijos laikotarpį, bet kažkokia negera dvasia juos labai greitai nustūmė į pašalį.
Nelabai linksma ir disidentams. Jie tarsi kažkokia rakštis. Ką jie turi jausti girdėdami savo braškančius telefonus? Kada baigsis įtampos metai? Juk nei L. Dambrauskas, V. Petkus, V. Skuodis, nei kiti apie jokius aukštus postus nesvajoja, tik neblėsta noras matyti savo šalį laimingesnę. Visą gyvenimą buvus kartu su tauta, su jos problemomis, ir šiandien norisi turėti ir reikšti savo nuomonę. Sprausdami šalį į vienpartinės tiesos rėmus, ar negrąžiname jos į tuos laikus, iš kurių taip sunkiai vadavomės? Jei leisime įsigalėti dvasios pasaulyje chaosui, jam jau nebepadės jokia protinga mintis.
Kokie nauji istorijos paradoksai dar mūsų laukia?
Kauno diena, Nr. 176
1998 m. liepos 31 d.
