„Šįkart noriu papasakoti apie du kuklius, bet šviesius, jau iškeliavusius amžinybėn žmones, kurių betgi nevalia pamiršti. Jų atminimas šiandien turi padėti mums ugdyti tikrąjį patriotizmą, nesusietą su jokiais materialiniais interesais ar karjeros siekimu.“ - taip savo tekstą pradeda disidentas Stasys Stungurys, kuris aprašė Albertą Zvicevičių bei Bronę Šeštokaitę. Kviečiame paskaityti visą straipsnį.
Stasys Stungurys
„Jų gyvenimas – Tėvynės meilė“
Papasakoti apie tuos nepalūžusius žmones, sugebėjusius ilgos ir nykios okupacijos metais išsaugoti ištikimybę tautai, laisvės ir žmoniškumo idealams, yra ne tik istorinės tiesos atskleidimas, jos kai kurių faktų paskelbimas, bet ir tam tikras indėlis į tautos dvasinio atkūrimo procesą.
Šįkart noriu papasakoti apie du kuklius, bet šviesius, jau iškeliavusius amžinybėn žmones, kurių betgi nevalia pamiršti. Jų atminimas šiandien turi padėti mums ugdyti tikrąjį patriotizmą, nesusietą su jokiais materialiniais interesais ar karjeros siekimu. Mes gerai matome, kaip patriotizmas tampa preke, kaip žmonės, prieš keliolika metų šalinęsi nuo bet kokios patriotinės veiklos, dabar karščiausiai deklaruoja savo tariamą patriotizmą, neva pasirengę atiduoti visas jėgas Tėvynei, o iš tikrųjų dėl siaurų partinių interesų aukoja Tėvynės ir visuomenės gerovę, dėl menkiausio pažiūrų skirtumo gali apjuodinti dorus politinius oponentus ir net išstumti juos iš aktyvaus politinio gyvenimo. Dabar tokia patriotų gausa, kad darosi net nemalonu. O juk puikiai mename, kaip dar visai neseniai už Lietuvos laisvę grūmėsi negausus disidentą „kamikadzių“ būrys, kaip vos šimtas kitas šviesuolių legaliais metodais kovojo dėl gimtosios kalbos teisių, dėl kitų dvasios vertybių išsaugojimo, kaip nuogomis krūtinėmis stabdė kultūros genocido antpuolius.
Todėl šventa pareiga prisiminti tuos žmones, kuriems patriotizmas nebuvo prekė, o gyvenimo būtinybė. Tada dar nebuvo laukiama jokių pertvarkų, laisvės viltis mažai tešildė krūtines, tačiau be lietuvybės puoselėjimo tiems žmonėms gyvenimas neatrodė prasmingas. Tie žmonės dirbo iš idėjos, nelaukdami jokio atpildo, gal tik turėdami nedidelę viltį, kad nutrūkus jų gyvenimo gijai ar ištikus areštui, kas nors kitas tęs tautai reikalingą jų darbą.
Su Albertu Zvicevičiumi susipažinau berods 1953 metais, kai mūsų meno kolektyvai rengėsi lietuvių meno ir literatūros dekadai Maskvoje. Jis tada dirbo Operos ir baleto teatre, o aš Valstybinėje filharmonijoje. Susitikdavome bendrose repeticijose. Iš V. Girdzijausko buvau girdėjęs, kad tai labai šviesus žmogus, turįs didelę, turtingą biblioteką. Mums tada kaip tik stigo gerų knygų, nes iš viešųjų bibliotekų vertingos knygos jau buvo masiškai šalinamos, o ir aukštųjų mokyklų bibliotekose ne kažką rasdavome. Tad vis dažniau pradėjau lankytis pas Albertą skolintis knygų. Čia užsimegzdavo ir nuoširdesni pokalbiai.
Prieš karą Albertas Zvicevičius studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete humanitarinius ir net tiksliuosius mokslus. Negalėjo savo plačių interesų suskliausti į vieną mokslo šaką, todėl ir diplomo nespėjo įgyti. Beje, mokėsi jis ir dainavimo.
Pokario metais Albertas kartu su rašytoju Juozu Paukšteliu mokytojavo Kėdainių gimnazijoje, dėstė lietuvių kalbą. Jis ir kilęs iš to krašto. Gimnazijoje jo bendramoksliai buvo A. Kernagis ir K. Ulvydas, vienas vėliau tapęs žinomu aktoriumi, o kitas – kalbininku, uoliai puoselėjusiu okupacijos metais lietuvių kalbą. Bendravimas su jais tęsėsi ir vėliau.
Dėl slogios to meto atmosferos, mokykloje Albertas netrukus turėjo mesti pedagogini darbą ir persikėlė į Kauną, kur įstojo į Operos ir baleto teatro chorą. Turėjo gražų tenorą, o tenorų teatre visada trūkdavo. Dainavimas buvo kur kas laisvesnė profesija, nežeidė dvasios, kaip darbas mokykloje, kur uoliam katalikui buvo neįmanoma suderinti savo įsitikinimų su vos ne kiekviename žingsnyje brukamu ateizmu. Pagrindinį Operos teatro repertuarą sudarė klasikinės operos, čia visur kur vyravo senojo gyvenimo tradicijos, į tarybinį gyvenimo būdą teatralai žvelgė su pašaipa. Teatras buvo lyg ir senojo gyvenimo rezervatas.
Klausydamasis klasikinių operą muzikos, o ir pats dainuodamas gražius, melodingus chorus, Albertas atitrūkdavo nuo skurdžios tarybinės tikrovės. Laisvalaikiai prabėgdavo tarp knygų, o kartais vakarais dienoraščiuose fiksuodavo asmeninio ir teatro gyvenimo įspūdžius.
A. Zvicevičius gyveno teatralams skirtame name, prieš buvusias evangelikų reformatų kapines, Daukanto gatvėje, ketvirto aukšto palėpėje. Savo nemažą biblioteką jis nuolat gausino, knygos ir žurnalų komplektai vis siaurino jo vienintelio kambarėlio erdvę, tepalikdami vietos tik siaurai geležinei lovai ir nedideliam staleliui.
Dažnai nuogąstaudavau, kad nesaugiai ant dėžių sukrautos knygos neužgriūtų mano bičiulio. Knygos mus ir suartino. Čia galėjau gauti nepriklausomybės metais tos grožinės literatūros, filosofijos veikalų, politikos traktatų ir kt. A. Zvicevičius dar buvo spėjęs nemaža tos literatūros supirkti iš antikvariato, vėliau ir jame daug kas buvo uždrausta supirkinėti bei pardavinėti.
Knygas A. Zvicevičius maloniai skolindavo, tik nurodydavo grąžinimo datą dėl to, kad knygos nedingtų ir kad skaitytojai būtų drausminami. Taigi naudodamasis ta literatūra, kuri buvo neprieinama, galėjau kompensuoti išsilavinimo spragą, susidariusią dėl vienašališkos aukštosios mokyklos mokymo programos.
Vieną popietę pas A. Zvicevičių radau gana įdomų jo bičiulį Kazimierą Skebėrą, su kuriuo čia ir arčiau susipažinau. K. Skebėra buvo ne taip seniai grįžęs iš Vorkutos konclagerio. Jį ir Albertą siejo pažintis dar iš prieškario laikų. K. Skebėra taip pat skolindavosi iš A. Zvicevičiaus knygų. Tačiau skolindavosi ne sau, o Dailės instituto studentams, kur jis dirbo pozuotoju. Imdavo A. Maceinos, S. Šalkauskio, Vydūno, N. Berdiajevo, S. Solovjovo ir kt. filosofų veikalus, įvairios kitos literatūros. Iš pradžių Albertas skolino šią literatūrą nenoriai, sakydamas, jog kai kurios knygos esančios su autografais, tad saugumas nesunkiai galįs nustatyti, iš ko jos skolintos. Vis dėlto vėliau nusileido K. Skebėros atkakliems prašymams, ir knygos be paliovos buvo nešamos studentams skaityti. Tačiau Albertas nerimavo ne be pagrindo: Dailės instituto bendrabutyje būta ir nesąžiningų studentų, teikusių informaciją saugumui.
1957 m. gruodį suėmus K. Skebėrą, buvo nuodugniai iškratytas ir A. Zvicevičiaus butas. Saugumas iš Alberto išgabeno visą vežimą literatūros. Dar skaudesnė netektis – rado Vakaruose gyvenusio filosofo Antano Maceinos žmonos atsiminimus, rašytus 1940-1941 m. Berlyne bei vėliau Lietuvoje. Dėl susiklosčiusių aplinkybių J. Maceinienė, žinoma literatūros vertėja, 1944 m. liko su mažais vaikais Lietuvoje, o vyras pateko į Vakarus. Manydama, kad pas vienišą, ramų bičiulį laikyti atsiminimus saugiau, ji ir patikėjo juos globoti Albertui. Ten rado ir 20 storų sąsiuvinių-dienoraščių, kuriuose Albertas fiksuodavo ne tik savo nuotaikas ir mintis, bet gana įdomiai aprašinėjo Lietuvos kultūros įvykius, net ir politines aktualijas, atsispindinčias pro teatro gyvenimo prizmę. Dienoraštyje geriau nei veidrodyje atsispindėjo A. Zvicevičiaus pasaulėžiūra, dvasinio gyvenimo nuostatos, neapykanta okupaciniam režimui. Tad ir jam teko kartu su mumis stoti prieš LTSR Aukščiausiąjį teismą, kuris paskyrė „vaikišką“ bausmę – penkerius metus konclagerių. Bet ir tokios „kuklios“ bausmės pakako žmogaus gyvenimui sugriauti. Grįžęs iš konclagerio, jis negalėjo gauti pirmykščio darbo, apskritai dirbti kultūros srityje, tad teko ilgokai dirbti sandėlininku skaičiavimo mašinų gamykloje, o vėliau farmacijos vaidyboje taip pat ūkinį darbą.
Švelnaus, ramaus būdo, įpratęs būti vienišas, konclageryje jis pateko žmonių mugę, kur nepaisoma jokio mandagumo, kur nėra jokios pagarbos individualybei, kur žmogus laikomas daiktu. Konclageryje dažnai pasijusdavo taip blogai, kad staiga nutraukdavo su draugais pokalbį, bėgdavo kur ieškodamas vienatvės ir ramybės. Dar blogiau būdavo per etapus, kai reikėdavo skubiai susikrauti savo negausią mantą ir vykti į kitą konclagerį. Tada jaunesniems draugams tekdavo surinkti jo daiktus, supakuoti ir padėti nusinešti iki sunkvežimio ar traukinio. Tokiais momentais Albertas pasijusdavo esąs visiškas ligonis. Šiaip ne taip A. Zvicevičius išvargo tuos penkerius kalinimo metus.
Grįžus iš konclagerio, Vilniuje kurį laiką mums teko dirbti kartu skaičiavimo mašinų gamykloje. Abu dirbome sunkų, nemalonų ir labai varginantį darbą. Pagal KGB „priesakus“ geresnio darbo mums duoti niekas negalėjo. Reikėjo labai drąsaus žmogaus, kuris išdrįstų tuos priesakus ignoruoti.
Norėdami atvirai pasikalbėti, eidavome pėsčiomis iš darbo ilga Kalvarijų (tada F. Dzeržinskio) gatve iki pat miesto centro. Lauke būdavo saugiau kalbėtis. Tokie nuoširdūs pokalbiai mums grąžindavo pirmykštį dvasios ritmą, pasijusdavome esą laisvi žmonės, besidomintys visais Lietuvos reikalais.
1972 m. pavasarį su pirmaisiais „Lietuvos Kataliką Bažnyčios kronikos“ numeriais atėjo jis į Komunalinio ūkio ministeriją, kur tada aš dirbau. Supratau – atostogos baigiasi, prasideda naujas kovos etapas. Nuo tada Albertas Zvicevičius tapo mano nuolatiniu ryšininku, konsultantu, medžiagos rinkimo talkininku. Ir taip beveik iki pat Sąjūdžio laikų. Jis atnešdavo „LKBK“, „Aušrą“, „Perspektyvas“, per jį teikdavau šiems leidiniams informaciją, straipsnius. Pasimatymų ir susitikimų vietas retkarčiais keisdavome, kad nereikalingos akys neatkreiptų į mus dėmesio. Abu buvom aistringi knygų mėgėjai. Todėl pateisinamos susitikimų vietos buvo knygynai. Dažniausiai susitikdavome „Literos“ knygyne. Ši vieta mums labiausiai patikdavo. Eidami siaurais Universiteto koridoriais, vienas kitą pasivydavome ir, pasijutę esą vieni, pasikeisdavome paketėliais iš užančio: aš jam duodavau rankraščius, jis man – jau atspausdintus pogrindžio leidinius, kuriuos ne tik pats skaitydavau, bet ir platindavau.
Kartais iš „Literos“ ar „Šviesos“ knygyno nuklysdavome iki Vilnios, kur, taku vaikščiodami palei šnarantį upelį, aptardavome Lietuvos situaciją, tarptautinę padėtį, politinius įvykius. Albertas viską vertindavo subtiliai, kalbėdavo dalykiškai, be jokio fanatizmo. Tuo jis labai skyrėsi nuo Antano Terlecko, kuris, mane sutikęs, dažnai bardavo, kaltindavo, kad nieko nedarome ir Lietuva mums už tai neatleisianti. Negi pogrindžio veiklos sąlygomis būtina pasakoti, ką darai ir ką rašai, jie tie veiksmai nėra tiesiogiai susiję su tuo asmeniu? Beje, Antanas kartais atvesdavo ir „uodegas“ – seklius, kurie labai įžūliai jį sekiodavo.
Albertas, matyt, saugume turėjo „gerą reputaciją“, ateidavo be jokių „uodegų“. Saugumas turbūt buvo susidaręs nuomonę, jog tam vienišam, ligotam ir skurdžiai apsirengusiam žmogui visiškai pakako penkerių kalinimo metų, kad jis daugiau nusiveltų į jokią politinę veiklą ir į jokius pogrindžius. Deja, klydo mūsų „visažinantis“ ir „visamatantis“ saugumas: tas vienišas, paliegęs žmogus gana ilgai nešė didžiulę ir sunkią pogrindžio darbų naštą. Kadaise jo dvasioje įvyko didelis lūžis, ir jis nusprendė, kad nevalia vienišam metų metus tūnoti tarp knygų, o reikia atkakliai siekti savo tautos laisvės ir nepriklausomybės. Tam priesakui jis ir liko ištikimas iki pat visiško išsekimo.
Kartais vakare jis užsukdavo ir į mano butą Karoliniškėse. Išgerdavome kavos, kai geriau būdavo nusiteikęs, – ir kokį stikliuką „dopingo“. Tada jis atsipalaiduodavo, akys nušvisdavo malonia šiluma, ir prašydavo mane ką nors padainuoti – jam patiko mano balsas. Aš sėsdavau prie pianino ir padainuodavau ką nors iš lagerio repertuaro. Albertas vis dar giedojo Šv. Mikalojaus bažnyčios chore. Kartais, nedaug tepabuvę namuose, išeidavome tamsias Karoliniškių gatves, nuslinkdavome Mėnulio gatve iki pat miškelio. Taip vakarais po Karoliniškes vaikščiodami aptarėme Vytauto Skuodžio pasiūlymą leisti „Perspektyvas“, taip pat atnaujinti „Lietuvių archyvo“ leidimą ir kt. dalykus.
Kartais dvi tris savaites jis nepasirodydavo, nė neskambindavo telefonu. Tada mus apimdavo nerimas. Mano žmona jau atpažindavo jo balsą ir sakydavo: skambino Albertas pensininkas. Mat ir kiti du artimi mano draugai – Zalatorius bei Žilinskas – taip pat Albertai. Vis dėlto ir po ilgokos pauzės „pensininkas“ Albertas vėl atsirasdavo su naujienomis ir pogrindžio spaudos paketu.
Vieną sekmadienio vakarą jis atnešė nemažą paką pogrindžio leidinių. Pirmadienio rytą viską susikroviau į sakvojažą ir vežu į darbovietę – Komunalinio ūkio projektavimo institutą, kur turėjau keletą skaitytojų bei platintojų. Jiems bematant išdalindavau gautąją pogrindžio spaudą. Išlipau tąsyk iš troleibuso ties konservatorija ir buvau beeinąs per buvusią Lenino aikštę institutą. Žiūriu – priešais taku eina aukštas saugumo valdininkas Gorbatovas, 1957 m. gruodžio 13-osios ankstyvą rytą mane suėmęs Rygoje. Ūmai keičiu kryptį, suku link muzikos instrumentų parduotuvės. Matau, keičia kryptį ir Gorbatovas, eina man už akių Kas gi čia? Gal suėmimo operacija? Nejaugi vakar vakare saugumas „užpelengavo“ Albertą ir atsekė jį su literatūra iki mano buto? Nusprendžiau – jei Gorbatovas mane bandys sulaikyti ir vesti į saugumo rūmus, kurie čia pat, dešinėje gatvės pusėje, spruksiu į Lenino aikštės 17-ojo namo kiemą ir kurioj nors laiptinėj mesiu savo sakvojažo „turinį“. Tada jau tegu griebia mane. Bet turėtų būti daugiau čekistų. Vienas Gorbatovas negali vykdyti tokios operacijos. Mes beveik bendraamžiai. Tik jis už mane apkūnesnis.
Žiūriu, Gorbatovas jau priešais mane, tiesia man ranką. Šelmiškai šypsosi, dirsčioja mano į sakvojažą. Klausia, kaip gyvenu. Iškėlęs nykštį į viršų, sako, kad aš gerai gyvenąs, atseit dirbąs ministro referentu. Aš lenkiu savo nykštį žemyn ir sakau, kad gyvenu nekaip, nes pabuvojus pas juos, saugume, jau niekad negyvensime gerai. Aplinkui jokių personų nematyti, tad skubu tiesti Gorbatovui ranką ir spaudžiu link savo instituto. Pirmiausia su muilu nusimazgoju ranką, kuri degte dega nuo Gorbatovo rankos paspaudimo, o paskui einu išdalinti literatūros.
Tai, matyt, būta psichologinio etiudo – atseit žinok, kad mes tavimi ir tavo sakvojažu domimės.
Kitą kartą atbėga į mano darbovietę susijaudinęs Albertas. Sakosi norėjęs paimti iš mašininkės mano išverstos A. Sacharovo knygos „Šalis ir pasaulis“ rankraščius, nes jau turėjusi baigti spausdinti. Spausdindavo gera Alberto universiteto bičiulė pedagogė Bronė Šeštokaitė. Aš jos tada nepažinojau, nežinojau nei adreso, nei pavardės. Tik Albertas kartais papasakodavo apie sunkų ir pavojingą mašininkės darbą, kaip jai reikia spausdinti kambaryje iš antklodžių padarytoje širmoje, kad kaimynai negirdėtų stuksenimo, nes aplink šmižinėja sekliai. Toje širmoje būdavę labai tvanku.
Tad Albertas paskambino iš automato, tikėdamasis, kad šeimininkė pagal atitinkamą slaptažodį duos jam suprasti, ar darbas užbaigtas ir ar galima pasiimti rankraščius. Deja, atsiliepė vyriškas balsas. Bronė gyveno su vyresne ligota seserimi. Tad iš kur čia tas vyriškis? Pasirodo, tai būta KGB pulkininko Jankausko, vadovavusio tuo metu B. Šeštokaitės bute daromai kratai. Pastarasis, matyt, tikėdamasis gauti kažkokios naudingos informacijos, perdavė telefono rageli B. Šeštokaitei. Albertas, supratęs, kad bičiulės namuose kažkas ne taip, pakvietė ją kino teatrą, o pastaroji tiesiai išpyškino, kad šiandien negalinti, esanti labai pavargusi, nes ką tik po kratos.
Kelios dienos buvo neramios, kol pagaliau Albertas susisiekė su B. Šeštokaite. Paaiškėjo, kad per kratą nieko nerasta, nes išvakarėse ji baigusi spausdinti ir, lyg nujausdama, viską perdavusi išnešti atėjusiam kitam pogrindžio kurjeriui.
Su Brone Šeštokaite asmeniškai susipažinau jau atgavus nepriklausomybę. Tada kartu per radiją kalbėjome apie disidentų sąjūdį Lietuvoje.
Kitą kartą susitikome Lietuvos Mokslų akademijoje teikiant medžiagą rengiamam pogrindžio dokumentų rinkiniui „Nenugalėtoji Lietuva“. Ji pasisakė žinojusi mano tikrąją pavardę, patikę jai mano straipsniai, tad prašydavusi Albertą, kad mane ragintų daugiau rašyti. Albertas jai paaiškinęs, kad aš dirbąs valdišką darbą, mažai teturįs laisvo laiko. Jie vienas kitu tiek pasikliovę, kad Albertas pasakęs ir mano pavardę. Tada Mokslų akademijoje buvo ir daugiau disidentą – V. Petkus, A. Terleckas, A. Žilinskas. B. Šeštokaitė apgailestavo, kodėl mūsų, išsilavinusių žmonių, p. V. Landsbergis nepanaudoja valstybiniam darbui, juk dėl mūsų ištikimybės negali būti jokių abejonių. Ji suglumo, išgirdusi mūsų skeptišką požiūrį į p. V. Landsbergį.
Daugiau sutikti B. Šeštokaitės neteko... Kartą norėjome pakviesti ją į kažkokį renginį. Kai pradėjome ieškoti, sužinojome, kad prieš dvi savaites Bronė jau palaidota. Taip tyliai išėjo iš gyvenimo, nesulaukusi nei tinkamo atpildo, nei reikiamos pagarbos.
Bronė Šeštokaitė gimė 1913 m. liepos 29 d. Panevėžio rajono Galapėtų kaime. Tėvas buvo knygnešys, šviesus žmogus. Bronės brolis buvo emigravęs į Ameriką, iš kur grįžęs nusipirko pusę dvaro prie Vadoklių. Kitas brolis Jeronimas žuvo nepriklausomybės kovose prieš bolševikus. Tėvai nenorėjo jo leisti stoti savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tačiau sūnus nepakluso, nuėjo į bažnyčią, atliko išpažintį ir išėjo. Kovojo labai neilgai. Žuvo gelbėdamas sužeistą kovos draugą, kuris liko gyvas. Jeronimas palaidotas Vadokliuose.
Bronė Šeštokaitė turėjo gražų balsą, prieš karą studijavo Kauno universitete. Buvo patraukli mergina, turėjo pakankamai gerbėjų, galėjo sukurti šeimą ir ramiai gyventi. Deja, okupacija viską išardė. Artimi žmonės pasirinko kovos kelią, ir ji savo gyvenimą su jais susiejo. Jau nuo pat pirmų okupacijos metų turėjo ryšių su pogrindžiu. Pokario metais teko pasitraukti iš Panevėžio, kur buvo persekiojamas jai artimas žmogus. Įsidarbino Vilniuje, kurčnebylių mokykloje, dėstė lietuvių kalbą ir ėjo mokymo dalies vedėjos pareigas. Kurčnebylių mokyklose buvo parankiau ir saugiau dirbti persekiojamiems ar valdžios malonės netekusiems žmonėms.
1956 m. ji baigė Vilniaus universiteto chemijos fakultetą, įgydama chemikės ir biologės specialybę. 1978 m. spalį jai buvo paskirta pensija, bet ji ir toliau dirbo iki 1992 m. rugpjūčio 15 d., tik jau pakeitusi darbovietę ir profesiją – Vilniaus universitetinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės ūkio skyriaus valytoja. Vien pensijos, matyt, nepakako, nes turėjo išlaikyti ir slaugyti sergančią seserį.
Mirė Bronė Šeštokaitė 1993 m. kovo 14 d. ligoninėje, kur buvo atsigulusi tik prieš keturias dienas, kai blogai pasijuto. Sveikatai, be abejo, bus pakenkęs ir darbas pogrindyje, daugelį metų nuolatinė nervų įtampa. Tiesa, po kratos jai teko nutraukti spausdinimą, nes buvo labai rizikinga. Tačiau vėliau ji vėl atnaujino savo pogrindžio veiklą. Kurį laiką negalėjo spausdinti dėl ligos. Albertas Zvicevičius tada po keliolika valandų kaligrafiška rašysena perrašinėdavo mano straipsnius ir juos perduodavo „Aušrai“, redaguojamai kunigo Liongino Kunevičiaus, ar „Perspektyvoms“, leidžiamoms Vilniaus universiteto docento Vytauto Skuodžio.
V. Skuodžio bute per kratą buvo surasti du mano straipsniai, kaligrafiškai perrašyti Alberto ranka. Gal metus ar pusantrų vaikščiojau neramus, nuogąstaudamas, kad saugumas nenustatytą Alberto rašysenos ir jo nesuimtų. Tačiau saugumas pakankamai neįvertino Alberto, nors papulkininkis Julius Česnavičius laikė jį įtartinu žmogumi.
Prasidėjus Atgimimui, pogrindžio spauda tapo nebereikalinga, nes viskas jau buvo sakoma tiesiai ir atvirai ne tik mitinguose, bet ir per radiją, televiziją bei oficialioje spaudoje. Tauta aiškiai pasisakė, ko norinti ir ko siekianti.
Albertą dar retkarčiais sutikdavau miesto gatvėse. Atrodė labai sunykęs. Liga, matyt, sparčiai progresavo, nes sutikęs mane, jau neprisimindavo mano vardo. Kartais paskambindavo man telefonu gūdų vidurnaktį kur nors iš miesto automato – jau nebeskirdavo paros laiko.
Albertas mirė Naujosios Vilnios ligoninėje 1990 m. liepos 30 d. Palydėtas negausaus bendraminčių ir bendražygių būrelio bei užklotas trispalve, atgulė amžinam poilsiui plyname Karveliškių lauke.
Su meile ir šiluma prisimenu tuos tamsius vakarus, kai iš savo namų palydėdavau jį per Karoliniškes į Gerosios Vilties gatvės pusę, kur gyveno Vytautas Skuodis, ar dar toliau, link Vivulskio gatvės, kur savo butelyje pasiaukojamai dirbo Lietuvai kukli pedagogė Bronė Šeštokaitė.
Šiandien tai jau negrąžinama praeitis.
Dr. Vytautas Skuodis, sugrįžęs iš JAV, nupirko iš Alberto Zvicevičiaus giminių jo gausią biblioteką ir kelių mūsų bendražygių vardu padovanojo Lietuvos Katalikų akademijai. Girdėjau, kad biblioteka dar guli niekieno netvarkyta.
B. Šeštokaitės ir A. Zvicevičiaus atminimas šiandien mažai ką tedomina, nes naujieji veikėjai siekia kuo daugiau užimti sau istorinės erdvės, mėgindami visą istorijos procesą pradėti nuo savęs, t.y. nuo pastarųjų metų, kai jie atėjo į istoriją. Tai, ką kiti darė niūrioje okupacijos naktyje, jiems atrodo nereikšminga.
STUNGURYS Stasys. Jų gyvenimas – Tėvynės meilė. //
Tautos atmintis, 1996, Nr. 2, p. 8-14.
