Šiandien norėtume prisiminti lietuvių kompozitorių, pianistą, dirigentą ir pedagogą Balį Dvarioną. Jis, kaip kompozitorius, daugiausiai reiškėsi po II pasaulinio karo. Kartu su Stasiu Vainiūnu, Antanu Račiūnu ir kitais, B. Dvarionas pokario metais kūrė romantinio stiliaus, liaudies dainų citatomis pagrįstą muziką. Romantinė stilistika visuomet buvo artima šiam kūrėjui, jo muzikoje susipynė Vakarų ir Rytų Europos romantikų įtaka. B. Dvarionas rašė įvairių žanrų muziką (opera, baletas, simfonija, koncertai, uvertiūros, kameriniai opusai, muzika kinui ir teatrui), o į lietuvių muzikos istoriją kompozitorius įėjo kaip vieno pirmųjų baletų, pirmojo koncerto smuikui kūrėjas. Kviečiame paskaityti S. Stungurio prisiminimus apie šį kompozitorių.
Stasys Stungurys
Kompozitoriui Baliui Dvarionui prisiminti
Šiandien, kai lietuvių kompozitorių kūryba vis labiau tolsta nuo dabarties, malonu juos prisiminti. Nors muzikos pasaulyje neilgai teko reikštis, bet vienas kitas iškilesnis žmogus išliko atmintyje. Tad norisi bent trumpai papasakoti apie kompozitorių Balį Dvarioną.
Kompozitorius dažnai diriguodavo Filharmonijos chorui ir simfoniniam orkestrui, kai jie atlikdavo naujausius mūsų kompozitorių kūrinius. Jis maloniai diriguodavo, nereikšdamas jokių didesnių priekaištų. Arčiau kompozitorių teko pažinti šiek tiek vėliau, man dirbant Radijo muzikos redaktoriumi. Turėjo būti įrašytos keturios kompozitoriaus harmonizuotos lietuvių liaudies dainos. Dėl kažkokių tuometinio kompozitorių sąjungos pirmininko Abelio Klenickio priekaištų jos liko kurį laiką neįrašytos. Muzikos redaktorė Janulevičiūtė, artimai pažinojusi kompozitorių, pasiūlė jam mane pakviesti įdainuoti su kaimo kapela tas dainas. Reikėjo, kad kompozitorius jas išklausytų ir pareikštų savo pastabas dėl mano tų dainų atlikimo.
Buvo 1956-ųjų metų pabaiga. Sutartą valandą aš atvykau į jo butą. Kompozitorius gyveno Lukiškių aikštėje. Paspaudžiau durų skambutį. Atidarė kompozitoriaus žmona. Kaip buvau girdėjęs, įsileisdavo žmona ne kiekvieną svečią, mat, būdavo ir tokių, kurie nešdavosi su savimi ir „vaišių“. Pamačiusi mano jauną ir blaivų veidą, mielai mane nuvedė į kompozitoriaus kambarį, kur jis sėdėjo prie fortepijono ir manęs laukė.
Padainavau tas keturias dainas. Kompozitorius pastabų man neturėjo. Sėdėjo prie fortepijono, tebegulėjo ant fortepijono ir gaidos. Kiek pažvelgęs į mane, kompozitorius pasakė:
– Aš nežinau jūsų pažiūrų, bet mes ne vengrai. Mes negalime kovoti su tankais kaip vengrai. Mūsų Vengrija – čia, - mostelėjo ranka į ant fortepijono gulinčias gaidas.
Taip, kompozitorius Balys Dvarionas sakė tiesą – mes galėjome propaguoti tik dvasinį pasipriešinimą. Partizaninis pasipriešinimas, su kuriuo aš kurį laiką bendradarbiavau, jau buvo pasibaigęs. Matyt, iš redaktorės Janulevičiūtės kompozitorius buvo girdėjęs, kad aš turiu eiliuotą gulagų poeto Juozo Gražulio pasaką „Eglė – žalčių karalienė“. Jis paprašė manęs ją paskolinti, norįs ta tema kurti baletą. Pažadėjau.
Netrukus įrašiau su kaimo kapela tas keturias dainas. Deja, jos neilgai išsilaikė, nes 1957 m. gruodį buvau KGB suimtas ir mano visi įrašai, kaip liaudies priešo, buvo sunaikinti.
Kai kompozitorius mirė ir jo karstas buvo išlydimas iš konservatorijos į Palangos kapines, stovėjau Lukiškių aikštėje su senu vilniečiu, muzikos dėstytoju, globojusiu mūsų iškiliąją dainininkę Beatričę Grincevičiūtę, Antanu Krutuliu, kuris labai apgailestavo, kad kompozitorius per anksti išėjo iš gyvenimo.
Kompozitorius dažnai diriguodavo Filharmonijos chorui ir simfoniniam orkestrui, kai jie atlikdavo naujausius mūsų kompozitorių kūrinius. Jis maloniai diriguodavo, nereikšdamas jokių didesnių priekaištų. Arčiau kompozitorių teko pažinti šiek tiek vėliau, man dirbant Radijo muzikos redaktoriumi. Turėjo būti įrašytos keturios kompozitoriaus harmonizuotos lietuvių liaudies dainos. Dėl kažkokių tuometinio kompozitorių sąjungos pirmininko Abelio Klenickio priekaištų jos liko kurį laiką neįrašytos. Muzikos redaktorė Janulevičiūtė, artimai pažinojusi kompozitorių, pasiūlė jam mane pakviesti įdainuoti su kaimo kapela tas dainas. Reikėjo, kad kompozitorius jas išklausytų ir pareikštų savo pastabas dėl mano tų dainų atlikimo.
Buvo 1956-ųjų metų pabaiga. Sutartą valandą aš atvykau į jo butą. Kompozitorius gyveno Lukiškių aikštėje. Paspaudžiau durų skambutį. Atidarė kompozitoriaus žmona. Kaip buvau girdėjęs, įsileisdavo žmona ne kiekvieną svečią, mat, būdavo ir tokių, kurie nešdavosi su savimi ir „vaišių“. Pamačiusi mano jauną ir blaivų veidą, mielai mane nuvedė į kompozitoriaus kambarį, kur jis sėdėjo prie fortepijono ir manęs laukė.
Padainavau tas keturias dainas. Kompozitorius pastabų man neturėjo. Sėdėjo prie fortepijono, tebegulėjo ant fortepijono ir gaidos. Kiek pažvelgęs į mane, kompozitorius pasakė:
– Aš nežinau jūsų pažiūrų, bet mes ne vengrai. Mes negalime kovoti su tankais kaip vengrai. Mūsų Vengrija – čia, - mostelėjo ranka į ant fortepijono gulinčias gaidas.
Taip, kompozitorius Balys Dvarionas sakė tiesą – mes galėjome propaguoti tik dvasinį pasipriešinimą. Partizaninis pasipriešinimas, su kuriuo aš kurį laiką bendradarbiavau, jau buvo pasibaigęs. Matyt, iš redaktorės Janulevičiūtės kompozitorius buvo girdėjęs, kad aš turiu eiliuotą gulagų poeto Juozo Gražulio pasaką „Eglė – žalčių karalienė“. Jis paprašė manęs ją paskolinti, norįs ta tema kurti baletą. Pažadėjau.
Netrukus įrašiau su kaimo kapela tas keturias dainas. Deja, jos neilgai išsilaikė, nes 1957 m. gruodį buvau KGB suimtas ir mano visi įrašai, kaip liaudies priešo, buvo sunaikinti.
Kai kompozitorius mirė ir jo karstas buvo išlydimas iš konservatorijos į Palangos kapines, stovėjau Lukiškių aikštėje su senu vilniečiu, muzikos dėstytoju, globojusiu mūsų iškiliąją dainininkę Beatričę Grincevičiūtę, Antanu Krutuliu, kuris labai apgailestavo, kad kompozitorius per anksti išėjo iš gyvenimo.
