2016 m. gruodžio pradžioje mus paliko disidentas dr. Vytautas Skuodis. Minint šią netektį, velionio bendražygis, disidentas Stasys Stungurys, jo atsiminimui pateikė keletą ištraukų iš V. Skuodžio teisme pasakyto paskutinio žodžio.
Stasys Stungurys
Netekome Patrioto idealisto
Gruodžio 8 d. po insulto išėjo Amžinybėn vienas iš aktyviausių okupacijos laikotarpio disidentų dr. Vytautas Skuodis.
Dr. V. Skuodis paskutiniu laikotarpiu įtemptai dirbo archyvuose ir namuose rengdamas spaudai du paskutinius tomus savo atsiminimų. Lapkričio 4 d. jis dalyvavo Bernardinų bažnyčioje aukojamose šventose mišiose neseniai mirusio disidento Kęstučio Jokubyno, du kartus kalinto, vėliau ištremto iš Lietuvos ir keliolika metų dirbusio „Laisvės radijo“ stotyje, atminimui. Tai buvo paskutinis dr. Vytauto Skuodžio bendravimas su savo bendraminčiais ir visuomene.
Kadangi jo biografija visuomenei neblogai žinoma, šio iškilaus žmogaus ir kovotojo atsiminimui norėčiau pateikti keletą ištraukų iš jo teisme pasakyto paskutinio žodžio.
V. Skuodžio paskutinysis žodis
Štai jau beveik metai, kai esu kalinamas be teismo verdikto. Tuos metus manęs čia niekas žmogum nelaikė. Gerokai išvargino tardymai. Prašyčiau gerbiamą teisėją manęs nepertraukinėti. Ši byla yra išraiška mano asmeninio konflikto su partija, kuri stato save aukščiau įstatymų, aukščiau visuomenės. Kadangi prokuroras lietė pažiūrų susidarymo klausimą, tenka paminėti keletą savo biografijos faktų.
1863 m. mano senelis, sukaustytas grandinėmis, buvo ištremtas į Sibirą ir ten žuvo. 1918 m. trys dėdės ir uošvis savanoriais išėjo kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Gyvas sugrįžo tik vienas. Prisimenu, kai vokiečiai užgrobė Klaipėdos kraštą, mes, gimnazistai, svarstėm, ką galėtume padaryti tėvynei apginti. Tada per kelias valandas pasijutau subrendęs. Beje, 1938 m. vokiečiai, okupavę Klaipėdos kraštą, tiems, kurie klausėsi užsienio radijo laidų, grasino 10 metų kalėjimo. 1940 metais įvyko antroji invazija – į Lietuvą įžygiavo Raudonoji armija.
Vakarinių Rusijos sienų saugojimo pretekstu ji užėmė visą Lietuvą. Prasidėjo vežimai, tautos genocidas. Šis faktas privertė dar rimčiau pagalvoti apie tėvynės ateitį. Po to – karas ir tragiškas pokario laikotarpis. Nė vienas tikras Lietuvos sūnus negalėjo likti abejingas jos likimui. Prisimindami 1940 m. terorą ir norėdami išvengti tarnybos nepageidaujamoje armijoje, daug Lietuvos sūnų išėjo į miškus slėptis nuo prievartos. Dabar jie vadinami banditais. Visa tai matydamas, aš negalėjau likti abejingas. Ne užsienio radijo laidos, kaip tvirtina KGB, o 1938 ir 1940 metų invazijos suformavo mano pažiūras.
Tėvynę mylėti ir jausti jos kančias bei skriaudas turėtų kiekvienas sąžiningas žmogus. Tai joks nacionalizmas. Patriotu privalo būti kiekvienas valstybės narys. Tuo būdu prokuroro kaltinimas, kad nelegalioje literatūroje liaupsinami nuteisti buržuaziniai nacionalistai, psichiniai ligoniai (R. Kalanta), yra šmeižtas. Nelegalią literatūrą aš gerbiu ir nepagarbiai apie ją kalbėti, mano nuomone, yra amoralu.
Kaltinamoje išvadoje nuolat kartojama, kad Lietuva „tariamai okupuota“, „tariamai rusinama“ ir tuo pagrindu nelegali literatūra charakterizuojama kaip šmeižikiška. Kadangi esu kaltinamas aktyviu dalyvavimu ją leidžiant, dauginant ir platinant, privalau apie tai kalbėti. Mano gynybos kalboje gana plačiai paliestas šis klausimas. Kad Lietuva, kaip aneksijos pasekmė, tapo Rusijos dalimi, nėra jokių abejonių, nors teisėjas gynybos kalboje neleido visų argumentų suminėti. Kad Lietuva rusinama, taip pat akivaizdu. Taškento konferencijos nutarimai jau įgyvendinami: rusų kalba dėstoma vidurinių mokyklų pirmosiose klasėse, darželiuose – rusų kalbos „pamokėlės“, pasak Dobravolskio, realybė. Lietuvos vardas vis rečiau girdėti. Pavyzdžiui, galima rasti Lietuvos kaimo pavadinimą, paminėta, kad jis – Pabaltijy. Kaip prie caro vietoj Lietuvos vardo buvo „Severno-Zapadnyj kraj“, tai dabar – „Jantarnyj kraj“, „Sovetskaja Pribaltika“ ir pan. Gana nemaloniai nuteikia, kai autobuse išgirsti: „Što takoje Litva, ja znaju, a što takoje Lietuva – nieslychal“. (...)
(...) Prokuroras savo kaltinimą grindžia sistemingu užsienio laidų klausimu kaip baze, kurios antstatinė dalis būtų mano antitarybinės pažiūros. Šitaip elgtis, mano amžiaus žmogui nurodinėti, ką turiu skaityti, ko klausyti – mažiausiai naivu.
Be jau minėtų įvykių, mano pažiūroms formuotis įtakos turėjo ir gilus požiūris į gyvenimą. Ilgainiui supratau, kad pasaulį aprėpti visu protu žmogui per maža. Gilindamasis į istorinį materializmą, jame suradau daug spragų, nenuoseklumo. Filosofijos studijos padėjo man sugrįžti į Katalikų bažnyčią, nors gal penkiolika metų buvau indiferentu. Dabar esu tvirtai tikintis Bažnyčios narys. Jau 10 metų nesislapstydamas dalyvauju apeigose. Tą gali paliudyti saugumo darbuotojas, šnipas Bogdanovas. Kodėl ilgą laiką su tuo buvo taikstomasi, nors mano darbovietėje tas buvo žinoma. Tik 1979 m. lapkričio 24 d. mano bute buvo padaryta krata. Saugumo pulkininko Baltino buvo nurodyta „pas Skuodį tikrai turi būti nelegalios literatūros“. Jeigu jos nebūtų radę, aš nebūčiau areštuotas. 58 byla buvo užvesta „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai“. Jos registruojamų faktų labiausiai bijoma. Tai siejasi ir su prokuroro teigimu, kad „Skuodis „Dvasiniame genocide Lietuvoje“ šmeižikiškai tvirtina, jog Lietuvoje nėra tikėjimo laisvės, jog ateizmas žemo lygio, baisiausias partijos priešas – katalikybė. Girtuokliavimas, chuliganizmas, venerinės ligos, abortai, narkomanija yra didžiausios tarybinės visuomenės ydos (...)“.
„Dvasinis genocidas Lietuvoje“ – tai ne propagandinis leidinys, tai studija, mokslinis darbas, parengtas matematinės statistikos metodu. Šis darbas atliktas ne 1975-1979 m., kaip tvirtina kaltintojas, o 1977-1979 metais.
Esu kaltinamas parašęs keturis laiškus. Pirmiausia laišką JAV prezidentui p. Dž. Karteriui. Prokuroras labiausiai kaltina dėl užuominos apie prof. J. Kazlausko mirtį. Laišką prezidentui rašiau todėl, kad esu JAV pilietis. Mano tikslas buvo informuoti prezidentą apie padėtį, kurioje atsidūriau po 1979 m. lapkričio 24 d. kratos. Profesoriaus J. Kazlausko likimą paminėjau todėl, kad jis buvo VSK suimtas (yra liudininkų, mačiusių šį faktą) neaiškiomis aplinkybėmis. Mane, spalio 22 d. patyrusį infarktą, galėjo ištikti toks pat likimas. (...)
Į Lietuvos tikinčiųjų gynimo komitetą kreipiausi dėl „Dvasinio genocido Lietuvoje“, norėdamas šiuo darbu prisidėti prie komiteto veiklos. Manau, kad ši studija atskleidžia tikrąją Lietuvos katalikų padėtį okupuotame krašte.
Laišką Helsinkio Baigiamojo akto signatarams rašiau kaip Lietuvos Helsinkio grupės narys. Bet esu parašęs dar vieną laišką TSRS premjerui L. Brežnevui. (...)
Netiesiogiai esu kaltinamas už tai, kad TSRS laikau kolonijine imperija, tai įrodo jos vidaus ir užsienio politika. (...)
(...) Netiesiogiai esu kaltinamas už tai, kad netikiu TSRS skelbiamais taikos šūkiais. TSRS yra agresyvi militaristinė valstybė. Didžioji dalis nacionalinių pajamų skiriama karo pramonei, žmonės apgaudinėjami tuščiais pažadais, gąsdinami JAV grėsme, nuolatinė karo propaganda skleidžiama įvairiausiomis komunikacijos priemonėmis.
(...) Dar kartą tvirtinu, kad valstybės įstatymams nesu nusikaltęs, taigi ir siūlomos bausmės nesu nusipelnęs. Savo gyvenimą susiejau su Tėvynės likimu ir tuo įprasminau jį. Nors siūloma bausmė baisi, kantriai iškęsiu, koks bebūtų nuosprendis. Jeigu ir mirties nuosprendį šiandien čia išgirsčiau, sutikčiau jį taip pat ramiai. Baigiau.
V. Skuodis paskutiniojo žodžio kalbos tekstą įteikė teisėjui, prašydamas jį prisegti prie bylos. Teisėjas pažadėjo tai vėliau padaryti, o kol kas įdėjo į voką.
1863 m. mano senelis, sukaustytas grandinėmis, buvo ištremtas į Sibirą ir ten žuvo. 1918 m. trys dėdės ir uošvis savanoriais išėjo kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Gyvas sugrįžo tik vienas. Prisimenu, kai vokiečiai užgrobė Klaipėdos kraštą, mes, gimnazistai, svarstėm, ką galėtume padaryti tėvynei apginti. Tada per kelias valandas pasijutau subrendęs. Beje, 1938 m. vokiečiai, okupavę Klaipėdos kraštą, tiems, kurie klausėsi užsienio radijo laidų, grasino 10 metų kalėjimo. 1940 metais įvyko antroji invazija – į Lietuvą įžygiavo Raudonoji armija.
Vakarinių Rusijos sienų saugojimo pretekstu ji užėmė visą Lietuvą. Prasidėjo vežimai, tautos genocidas. Šis faktas privertė dar rimčiau pagalvoti apie tėvynės ateitį. Po to – karas ir tragiškas pokario laikotarpis. Nė vienas tikras Lietuvos sūnus negalėjo likti abejingas jos likimui. Prisimindami 1940 m. terorą ir norėdami išvengti tarnybos nepageidaujamoje armijoje, daug Lietuvos sūnų išėjo į miškus slėptis nuo prievartos. Dabar jie vadinami banditais. Visa tai matydamas, aš negalėjau likti abejingas. Ne užsienio radijo laidos, kaip tvirtina KGB, o 1938 ir 1940 metų invazijos suformavo mano pažiūras.
Tėvynę mylėti ir jausti jos kančias bei skriaudas turėtų kiekvienas sąžiningas žmogus. Tai joks nacionalizmas. Patriotu privalo būti kiekvienas valstybės narys. Tuo būdu prokuroro kaltinimas, kad nelegalioje literatūroje liaupsinami nuteisti buržuaziniai nacionalistai, psichiniai ligoniai (R. Kalanta), yra šmeižtas. Nelegalią literatūrą aš gerbiu ir nepagarbiai apie ją kalbėti, mano nuomone, yra amoralu.
Kaltinamoje išvadoje nuolat kartojama, kad Lietuva „tariamai okupuota“, „tariamai rusinama“ ir tuo pagrindu nelegali literatūra charakterizuojama kaip šmeižikiška. Kadangi esu kaltinamas aktyviu dalyvavimu ją leidžiant, dauginant ir platinant, privalau apie tai kalbėti. Mano gynybos kalboje gana plačiai paliestas šis klausimas. Kad Lietuva, kaip aneksijos pasekmė, tapo Rusijos dalimi, nėra jokių abejonių, nors teisėjas gynybos kalboje neleido visų argumentų suminėti. Kad Lietuva rusinama, taip pat akivaizdu. Taškento konferencijos nutarimai jau įgyvendinami: rusų kalba dėstoma vidurinių mokyklų pirmosiose klasėse, darželiuose – rusų kalbos „pamokėlės“, pasak Dobravolskio, realybė. Lietuvos vardas vis rečiau girdėti. Pavyzdžiui, galima rasti Lietuvos kaimo pavadinimą, paminėta, kad jis – Pabaltijy. Kaip prie caro vietoj Lietuvos vardo buvo „Severno-Zapadnyj kraj“, tai dabar – „Jantarnyj kraj“, „Sovetskaja Pribaltika“ ir pan. Gana nemaloniai nuteikia, kai autobuse išgirsti: „Što takoje Litva, ja znaju, a što takoje Lietuva – nieslychal“. (...)
(...) Prokuroras savo kaltinimą grindžia sistemingu užsienio laidų klausimu kaip baze, kurios antstatinė dalis būtų mano antitarybinės pažiūros. Šitaip elgtis, mano amžiaus žmogui nurodinėti, ką turiu skaityti, ko klausyti – mažiausiai naivu.
Be jau minėtų įvykių, mano pažiūroms formuotis įtakos turėjo ir gilus požiūris į gyvenimą. Ilgainiui supratau, kad pasaulį aprėpti visu protu žmogui per maža. Gilindamasis į istorinį materializmą, jame suradau daug spragų, nenuoseklumo. Filosofijos studijos padėjo man sugrįžti į Katalikų bažnyčią, nors gal penkiolika metų buvau indiferentu. Dabar esu tvirtai tikintis Bažnyčios narys. Jau 10 metų nesislapstydamas dalyvauju apeigose. Tą gali paliudyti saugumo darbuotojas, šnipas Bogdanovas. Kodėl ilgą laiką su tuo buvo taikstomasi, nors mano darbovietėje tas buvo žinoma. Tik 1979 m. lapkričio 24 d. mano bute buvo padaryta krata. Saugumo pulkininko Baltino buvo nurodyta „pas Skuodį tikrai turi būti nelegalios literatūros“. Jeigu jos nebūtų radę, aš nebūčiau areštuotas. 58 byla buvo užvesta „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai“. Jos registruojamų faktų labiausiai bijoma. Tai siejasi ir su prokuroro teigimu, kad „Skuodis „Dvasiniame genocide Lietuvoje“ šmeižikiškai tvirtina, jog Lietuvoje nėra tikėjimo laisvės, jog ateizmas žemo lygio, baisiausias partijos priešas – katalikybė. Girtuokliavimas, chuliganizmas, venerinės ligos, abortai, narkomanija yra didžiausios tarybinės visuomenės ydos (...)“.
„Dvasinis genocidas Lietuvoje“ – tai ne propagandinis leidinys, tai studija, mokslinis darbas, parengtas matematinės statistikos metodu. Šis darbas atliktas ne 1975-1979 m., kaip tvirtina kaltintojas, o 1977-1979 metais.
Esu kaltinamas parašęs keturis laiškus. Pirmiausia laišką JAV prezidentui p. Dž. Karteriui. Prokuroras labiausiai kaltina dėl užuominos apie prof. J. Kazlausko mirtį. Laišką prezidentui rašiau todėl, kad esu JAV pilietis. Mano tikslas buvo informuoti prezidentą apie padėtį, kurioje atsidūriau po 1979 m. lapkričio 24 d. kratos. Profesoriaus J. Kazlausko likimą paminėjau todėl, kad jis buvo VSK suimtas (yra liudininkų, mačiusių šį faktą) neaiškiomis aplinkybėmis. Mane, spalio 22 d. patyrusį infarktą, galėjo ištikti toks pat likimas. (...)
Į Lietuvos tikinčiųjų gynimo komitetą kreipiausi dėl „Dvasinio genocido Lietuvoje“, norėdamas šiuo darbu prisidėti prie komiteto veiklos. Manau, kad ši studija atskleidžia tikrąją Lietuvos katalikų padėtį okupuotame krašte.
Laišką Helsinkio Baigiamojo akto signatarams rašiau kaip Lietuvos Helsinkio grupės narys. Bet esu parašęs dar vieną laišką TSRS premjerui L. Brežnevui. (...)
Netiesiogiai esu kaltinamas už tai, kad TSRS laikau kolonijine imperija, tai įrodo jos vidaus ir užsienio politika. (...)
(...) Netiesiogiai esu kaltinamas už tai, kad netikiu TSRS skelbiamais taikos šūkiais. TSRS yra agresyvi militaristinė valstybė. Didžioji dalis nacionalinių pajamų skiriama karo pramonei, žmonės apgaudinėjami tuščiais pažadais, gąsdinami JAV grėsme, nuolatinė karo propaganda skleidžiama įvairiausiomis komunikacijos priemonėmis.
(...) Dar kartą tvirtinu, kad valstybės įstatymams nesu nusikaltęs, taigi ir siūlomos bausmės nesu nusipelnęs. Savo gyvenimą susiejau su Tėvynės likimu ir tuo įprasminau jį. Nors siūloma bausmė baisi, kantriai iškęsiu, koks bebūtų nuosprendis. Jeigu ir mirties nuosprendį šiandien čia išgirsčiau, sutikčiau jį taip pat ramiai. Baigiau.
V. Skuodis paskutiniojo žodžio kalbos tekstą įteikė teisėjui, prašydamas jį prisegti prie bylos. Teisėjas pažadėjo tai vėliau padaryti, o kol kas įdėjo į voką.