Šiandien visa Lietuva mini mūsų valstybės atkūrimo dieną. Tai labai reikšminga diena kiekvienam lietuviui, žinančiam ir gerbiančiam savo šalies praeitį. Toks buvo ir Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, disidentas Albertas Zvicevičius. Šį Lietuvos patriotą savo straipsnyje „Patriotizmas – gyvenimas“ prisimena geras A. Zvicevičiaus bičiulis bei bendražygis Stasys Stungurys. Kviečiame paskaityti.
Stasys Stungurys
Patriotizmas – gyvenimas
Patriotizmas tampa preke. Ko gero, tai normalus reiškinys rinkos sąlygomis. Šiandien tokia patriotų gausa, tiek daug išpažįstančių savo meilę Lietuvai, siūlančių jai įvairiausias paslaugas, jog darosi nemalonu. Nebežiūrima net, kokios moralinės vertės tie patriotai, tad mintys nejučiomis krypsta į tuos netolimus metus, kai Lietuvos laisvės byla rūpinosi vos keliasdešimt „kamikadzių“ disidentų, o jos dvasinį gyvenimą bepalaikė šimtas kitas pasiaukojusių šviesuolių.
Todėl norisi prisiminti bent vieną iš tų žmonių, kuriems patriotizmas dar nebuvo prekė, o gyvenimo būtinybė. Tada dar nelaukta jokių „pertvarkų“, lietuvybei palaikyti dirbta iš idėjos, be atpildo, tikintis tik tiek, kad suklupus gal kas nors kitas tęs nebaigtą darbą.
Su Albertu Zvicevičiumi susipažinau 1954 m. Tada jis dirbo Operos ir baleto teatre, o aš – Valstybinėje filharmonijoje. Prieš karą jis studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete humanitarinius ir net tiksliuosius mokslus – buvo labai plačių interesų žmogus. Beje, mokėsi jis ir dainavimo. Pokario metais A. Zvicevičius kartu su rašytoju J. Paukšteliu mokytojavo Kėdainių gimnazijoje. Jis ir kilęs iš to krašto. Dėl slogios to laikotarpio atmosferos mokykloje netrukus turėjo mesti pedagoginį darbą ir persikėlė į Kauną. Tenorų visada trūkdavo, tad nesunkiai įstojo į Operos teatro chorą. Dainavimas buvo kur kas laisvesnė profesija, nežeidė dvasios, kaip darbas mokykloje, kur uoliam katalikui buvo neįmanoma suderinti savo įsitikinimų su vos ne kiekviename žingsnyje peršamu ateizmu. Pagrindinį Operos teatro repertuarą sudarė senosios, klasikinės operos, o tarybinės idėjos ir gyvensena tarp teatralų neturėjo pasisekimo. Teatras buvo lyg ir tam tikras senojo lietuviško gyvenimo rezervatas.
A. Zvicevičius gyveno teatralams skirtame name, prieš buvusias evangelikų reformatų kapines, Daukanto gatvėje, ketvirto aukšto palėpėje. Turėjo nemažą biblioteką, kurią nuolatos gausino. Knygos ir žurnalų komplektai vis siaurino jo vienintelio kambarėlio erdvę, bepalikdami vietos tik siaurai geležinei lovai ir nedideliam staleliui. Dažnai nuogąstaudavau, kad nesaugiai ant dėžių sukrautos knygos neužgriūtų mano bičiulio. Knygos mus ir suartino. Čia galėjau gauti nepriklausomybės metais išleistos grožinės literatūros, filosofijos veikalų, kurie iš viešųjų bibliotekų jau buvo išguiti. A. Zvicevičius dar buvo spėjęs nemažai tos literatūros supirkti iš antikvariato, vėliau ir jame daug kas buvo uždrausta supirkinėti bei pardavinėti.
Knygas A. Zvicevičius maloniai skolindavo, tik nurodydavo datą, kada jas reikia grąžinti. Taigi galėjau naudotis ta literatūra, kuri daugeliui jau buvo neprieinama, bei kompensuoti dėl aukštosios mokyklos vienašališkos mokymo programos susidariusią išsilavinimo spragą.
Vieną popietę pas A. Zvicevičių radau gana įdomų jo bičiulį Kazimierą Skebėrą, su kuriuo ir aš susipažinau. Jis ne taip seniai buvo grįžęs iš Vorkutos konclagerio. Juos abu siejo pažintis dar iš prieškario laikų. K. Skebėra taip pat skolindavosi iš A. Zvicevičiaus knygas. Tačiau skolindavosi ne sau, o Dailės instituto studentams, kur jis dirbo pozuotoju. Skolindavosi A. Maceinos, S. Šalkauskio, Vydūno, N. Berdiajevo, V. Solovjovo ir kt. filosofų veikalus, įvairios kitos vertingos literatūros. Iš pradžių A. Zvicevičius skolindavo šią literatūrą nenoriai, sakydamas, kad ant kai kurių knygų esą jo autografai ir saugumas nesunkiai galįs nustatyti, iš ko skolinamasi. Vis dėlto nusileido A. Skebėros atkakliems prašymams, ir knygos be perstojo buvo skolinamos studentams. Tačiau A. Zvicevičius nerimavo ne be pagrindo: Dailės instituto bendrabutyje būta ir nesąžiningų studentų, kurie teikė informaciją saugumui. 1957 m. gruodį suėmus K. Skebėrą, buvo padaryta nuodugni krata ir A. Zvicevičiaus bute. Saugumas atėmė iš jo visą vežimą literatūros.
Dar skaudesnė netektis – rado Vakaruose gyvenusio filosofo Antano Maceinos žmonos atsiminimus, rašytus 1940-1941 m. Berlyne bei vėliau Lietuvoje. Dėl susiklosčiusių aplinkybių J. Maceinienė, žinoma literatūros vertėja, 1944 m. liko su mažais vaikais Lietuvoje, o vyras pateko į Vakarus. Manydama, kad pas vienišą, ramų bičiulį laikyti atsiminimus saugiau, juos jam ir patikėjo globoti. Rado ir 20 storų sąsiuvinių-dienoraščių, kuriuose A. Zvicevičius fiksavo ne tik savo nuotaikas ir mintis, bet gana įdomiai aprašinėjo teatro įdomybes ir Lietuvos politinio bei kultūrinio gyvenimo įvykius. Dienoraščiuose geriau nei veidrodyje atsispindėjo A. Zvicevičiaus pasaulėžiūra, nuotaikos, neapykanta okupaciniam režimui. Tad ir jam teko stoti kartu su mumis prieš LTSR aukščiausiąjį teismą, kuris paskyrė „vaikišką“ bausmę – penkerius metus. Bet ir tokios bausmės pakako žmogaus gyvenimui sugriauti. Grįžęs iš konclagerio, negalėjo gauti pirmykščio darbo, teko dirbti sandėlininku skaičiavimo mašinų gamykloje.
Švelnaus, ramaus būdo, įpratęs būti vienatvėje, – konclageryje jis pateko į žmonių mugę, kur nepaisyta jokio mandagumo, jokios pagarbos individualybei. Konclageryje dažnai pasijausdavo taip blogai, kad nutraukdavo su draugais pokalbį, bėgdavo kur į pašalį, ieškodamas vienatvės ir ramybės. Dar blogiau būdavo per „etapus“, kai reikėdavo skubiai susikrauti savo negausią mantą ir vykti į kitą konclagerį. Tada jaunesniems draugams tekdavo surinkti jo daiktus, supakuoti ir padėti nunešti iki sunkvežimio ar traukinio vagono. Šiaip ne taip A. Zvicevičius atvargavo penkerius kalinimo metus.
Vilniuje kurį laiką teko dirbti kartu Skaičiavimo mašinų gamykloje. Norėdami atvirai pasikalbėti, eidavome pėsčiomis iš darbo ilga Kalvarijų gatve iki pat centro. Lauke būdavo saugiau kalbėti. Vėl grįžo pirmykštis dvasios ritmas, vėl mums parūpo Lietuvos reikalai.
1972 m. pavasarį su pirmaisiais „Katalikų bažnyčios kronikos“ numeriais atėjo į Komunalinio ūkio ministeriją, kur tada dirbau. Supratau – atostogos baigiasi, prasideda naujas kovos etapas. Nuo tada Albertas Zvicevičius tapo mano nuolatiniu ryšininku, konsultantu, medžiagos rinkimo pagalbininku. Ir taip iki Lietuvos atgimimo. Per jį teikdavau straipsnius „Aušrai“ ir „Perspektyvoms“. Pasimatymų ir susitikimų vietas keisdavome. Dažniausiai susitikdavome Universiteto „Literos“ knygyne. Ši vieta mums labiausiai patikdavo. Eidami siaurais Universiteto korpusų koridoriais, vienas kitą pasivydavome, ir pasijutę vieni, pasikeisdavome paketėliais: aš jam duodavau rankraščius, jis man – atspausdintus pogrindžio leidinius. Kartais nuklysdavome iki Vilnios upelio, kur aptardavome Lietuvos situaciją, politinius įvykius. Albertas subtiliai viską vertindavo, kalbėdavo dalykiškai, be jokio fanatizmo. Tuo jis labai skyrėsi nuo Antano Terlecko, su kuriuo retai būdavo normalūs pokalbiai. Antanas dažnai atsivesdavo ir „uodegas“ – seklius. Albertas, matyt, turėjo „gerą“ saugumo „reputaciją“, ateidavo be jokių „uodegų“.
1972 m. rudenį jam jau buvo sukakę 60 metų.
Retkarčiais susitikdavome vėlyvą vakarą kur nors Karoliniškių pakraštyje ir viską ramiai aptardavome. Kitąsyk vakare užsukdavome ir į mano butą Karoliniškėse. Išgerdavome kavos puodelį, o kartais ir „dopingo“ stikliuką. Tada visiškai atsipalaiduodavome, akys nušvisdavo malonia šiluma, aš sėsdavau prie pianino ir ką nors padainuodavau. Jis vis dar giedojo Šv. Mikalojaus bažnyčios chore.
Darydavosi neramu, kai dvi-tris savaites ar ilgiau aš jo nematydavau. Tačiau netrukus vėl jį išvysdavau su naujienomis ir „lektūros“ paketu.
Vieną sekmadienio vakarą jis atvyko į mano namus ir atvežė nemažą pundą pogrindžio leidinių. Pirmadienio rytą viską susikroviau į sakvojažą ir vežu į darbovietę, kur turėjau keletą skaitytojų bei platintojų. Išlipu iš troleibuso ties Konservatorija ir eisiu per buvusią Lenino aikštę į darbovietę. Žiūriu – prieš mane eina aukštas saugumo valdininkas Gorbatovas, 1957 m. gruodžio naktį mane suėmęs Rygoje. Ūmai keičiu kryptį, suku tiesiai link muzikos instrumentų parduotuvės. Matau, kad keičia kryptį ir Gorbatovas. Eina man už akių. Kas gi čia? Gal operacija? Nejaugi vakar vakare saugumas „užpelengavo“ Albertą ir atsekė su literatūra iki mano buto? Nusprendžiau – jei Gorbatovas mane bandys sulaikyti, spruksiu į Lenino aikštės 17-ojo namo kiemą ir kurioj nors laiptinėj tegu mane jau griebia. Gorbatovas jau priešais mane, tiesia man ranką, šelmiškai šypsosi ir dirsčioja į mano sakvojažą. Klausia, kaip aš gyvenu. Aplinkui jokių personų nematyti, tad skubu tiesti Gorbatovui ranką ir spaudžiu link savo instituto. Pirmiausiai nuplaunu su muilu ranką, kuri po Gorbatovo paspaudimo degte dega, o paskui skubu išdalinti literatūrą.
Tai, matyt, būta psichologinio etiudo – atseit žinok, kad mes tavimi domimės.
Kitą kartą atbėga į mano darbovietę susijaudinęs Albertas. Sakosi, norėjęs paimti iš mašininkės mano verstos A. Sacharovo knygos „Šalis ir pasaulis“ rankraščius, nes jau turėjusi baigti spausdinti. Spausdindavo gera Alberto Universiteto laikų bičiulė, pedagogė Bronė Šostakaitė. Deja, telefonu atsiliepęs kažkoks vyras. Pasirodo, būta saugumo pulkininko Jankausko. Pastarasis, tikėdamasis gauti kažkokios sau naudingos informacijos, perdavė ragelį B. Šostakaitei. Albertas, supratęs, kad kažkas ne taip, pakvietė bičiulę į kino teatrą, o pastaroji tiesiai išpyškino, kad šiandien negalinti, esanti labai pavargusi, nes ką tik po kratos.
Kelios dienos buvo neramios, kol pagaliau Albertas susisiekė su B. Šostakaite ir paaiškėjo, kad per kratą nieko nerasta, nes išvakarėse ji baigusi spausdinti ir viską išnešęs kitas pogrindžio kurjeris.
Pogrindis patirdavo ir nuostolių, kai ką suimdavo. Dėl kratų ir nuolatinio sekimo kai kas turėdavo nutraukti savo darbą. Vienu metu nebuvo kam perspausdinti rankraščių. Albertas po keliolika valandų kaligrafiška rašysena perrašinėdavo mano straipsnius. Per jį aš perduodavau medžiagą „Perspektyvų“ leidėjui ir redaktoriui prof. Vytautui Skuodžiui. V. Skuodžio suėmimo metu du tokie, Alberto ranka perrašyti, mano straipsniai pateko saugumui. Metus, pusantrų vaikščiojau neramus, nuogąstavau, kad neiššifruotų Alberto kaligrafiškos rašysenos ir jo nesuimtų. Tačiau saugumas turbūt neįtarė, kad Albertas vienas iš aktyviausių pogrindžio darbininkų.
Prasidėjus atgimimui, pogrindžio spauda tapo nebereikalinga, nes viskas jau tiesiai ir atvirai buvo sakoma mitinguose, per radiją ir televiziją. Tauta aiškiai pasisakė, ko norinti ir ko siekianti.
Albertą dar retkarčiais sutikdavau miesto gatvėse. Atrodė labai sunykęs. Liga, matyt, sparčiai progresavo, nes kartais jau neprisimindavo mano vardo.
Albertas mirė 1990 m. liepos 30 d. Palydėtas negausaus bendraminčių ir bendražygių būrelio, atgulė amžinam poilsiui plyname Karveliškių lauke.
Prof. V. Skuodis, atvykęs iš JAV, nupirko iš giminių gausią Alberto biblioteką ir kelių mūsų bendražygių vardu padovanojo Lietuvos Katalikų Akademijai.
