Daugiau apie šį įvykį galite paskaityti disidento Stasio Stungurio straipsnyje.
Stasys Stungurys
„Pirmasis nesankcionuotas antisovietinis mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo (1987-08-23)“
1939 m. rugpjūčio 23 d. Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija pasirašė Nepuolimo sutartį, o rugsėjo 28 d. - sutartį „Dėl draugystės ir sienų“ su slaptaisiais protokolais, plačiau žinomais bendru Molotovo-Ribentropo pakto vardu. Taip dviejų agresyvių valstybių diktatoriai - Hitleris ir Stalinas - pasidalijo Rytų ir Vidurio Europos šalis į įtakos sferas. Tai nulėmė Baltijos valstybių okupavimą ir prievartinį inkorporavimą į SSRS 1940 m. Nuo pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo areštai, nenutrūkę iki Vokietijos ir SSRS karo pradžios, masiniai trėmimai, žudynės. Po karo, 1944-1953 metais, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje vyko ginkluotas pasipriešinimas prieš sovietinius okupantus. Žiauriomis priemonėmis, išdavystėmis nuslopintas, jis peraugo į neginkluotą judėjimą, kurio siekis buvo išsilaisvinti nuo sovietinio okupacinio režimo.
Pradėta leisti ir platinti nelegali spauda, kuri palaikė Nepriklausomybės siekius, informavo apie sovietinio režimo vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, religijos persekiojimą, asmens saviraiškos slopinimą. Ypač daug apie tikinčio jaunimo persekiojimą rašė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, kita pogrindžio spauda, laisvės dvasią palaikė Lietuvos laisvės lyga, Helsinkio grupė ir kitos pogrindinės neginkluoto pasipriešinimo organizacijos. Iššūkį tuometinei santvarkai metė Romas Kalanta paaukojęs savo gyvybę už Lietuvos laisvę.
1978 m. birželio 14 d. įsikūrimą deklaravo Lietuvos laisvės lyga. Ji skelbėsi esanti nepartinė, demokratiniais principais veikianti organizacija, kurios tikslas - nepriklausomos Lietuvos atkūrimas. Visa Lietuvos laisvės lygos veikla iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo nukreipta kelti Lietuvos neteisėto inkorporavimo į SSRS klausimą tarptautiniuose forumuose, reikalauti okupacijos nutraukimo ir okupacinės kariuomenės išvedimo, siekti Lietuvos valstybės atkūrimo. Šis siekis rėmėsi lietuvių tautos sąmonės brandinimu nepriklausomybei, pasaulio nuomonės ir veiksmų Lietuvos okupacijai nutraukti telkimu, nevengiant atviros konfrontacijos su okupantų struktūromis.
Mitingas nebuvo išvaikytas, tačiau tuometinė valdžia pasmerkė akcijos dalyvius, okupacinės represinės struktūros už šią viešą istorijos pamoką lietuvių tautai mitingo organizatorius persekiojo, tardė ir įspėjo kelias dešimtis žmonių. Žiniasklaidoje komunistų partijos nurodymu buvo bandoma įdiegti mintį, kad mitingas buvo „Vakarų buržuazinių propagandos centrų darbas siekiant sukiršinti Lietuvos gyventojus“. Nijolę Sadūnaitę rugpjūčio 28 dieną KGB darbuotojai prievarta įsodino į automobilį be numerių ir 30 valandų vežiojo po Vilniaus apylinkes. Jai buvo sakoma, kad už dalyvavimą mitinge maža sušaudyti. Vis dėlto po mitingo KGB turėjo susirūpinti savo veiklos efektyvumu Lietuvoje.
Mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo buvo šviežias vėjo gūsis Lietuvos kovoje už Lietuvos Nepriklausomybę.
Praėjus dviem metams 2 milijonai lietuvių, latvių, estų išėjo į Baltijos kelią, pademonstruodami tvirtą ryžtą būti laisviems. 1989 m. gruodžio 24 d. TSRS liaudies deputatų suvažiavimas - aukščiausiojo lygio tuometinė Sovietų Sąjungos institucija - priėmė sprendimą, kuriame ne tik pripažino Stalino-Hitlerio (Molotovo-Ribentropo) paktą, jo slaptuosius protokolus, bet ir paskelbė juos teisiškai niekiniais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo dienos.
1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lygos organizuotas viešas mitingas ir jo metu išsakyta tiesa apie Lietuvos okupaciją lieka ne tik Lietuvos istorijoje, bet ir žmonių atmintyje, kaip tiesos skelbimas griaunant blogio imperiją ir tiesiant kelią į Lietuvos laisvę.