Neretai vilniečiai ir miesto svečiai praeina ar pravažiuoja pro Šiaurės miestelyje įsikūrusį AB „Vilniaus Sigma“ pastatą. Tačiau tikrai ne visi žino, jog savo veiklą įmonė pradėjo dar 1956 m., o nuo 1963-ųjų joje virė ne tik skaičiavimo mašinų gaminimo darbai, bet ir aktyvi antisovietinė veikla. Tuometiniame „Sigmos“ pastate buvo įkurtas vyrų choras, vėliau ir diskusijų klubas. Apie tai ir dar daugiau kviečiame paskaityti Viktės Jacytės straipsnyje „Sigmos“ diskusijų klubo veikla sovietmečiu“.
Viktė Jacytė
„Sigmos“ diskusijų klubo veikla sovietmečiu
„Sigmos“ diskusijų klubo veikla sovietmečiu
Beveik penkiasdešimt metų Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos ir tik 1990-ųjų metų kovo 11 d. jai pagaliau pavyko tapti laisva ir nepriklausoma valstybe. Tačiau iki tol mūsų Tėvynei reikėjo nueiti ilgą kelią. Kartu su 1940-ųjų metų sovietų okupacija prasidėjo ir Lietuvos politinės-socialinės bei ūkinės sanklodos griovimas, kultūros ir tradicinių dvasinių vertybių naikinimas, priverstinis komunistinės ideologijos diegimas visuomenėje. Sovietų valdžia kontroliavo visą lietuvių gyvenimą, ypatingas dėmesys buvo skiriamas dvasiniam tautos genocidui. Okupantų vykdoma cenzūra ir represijos skatino lietuvius sukilti dėl savo laisvės ir nepriklausomybės, pradėjo vis labiau busti žmonių tautinė savimonė, formuotis įvairūs pasipriešinimo judėjimai. Sovietizacijos būdu buvo tikėtasi palaužti Lietuvos žmonių tautiškumą, bet jų meilė Tėvynei buvo kur kas stipresnė. Žmonės suprato, jog norint kažką pakeisti, reikia sukilti prieš esančią santvarką ir siekti laisvos bei nepriklausomos šalies statuso.
1944-1953 m. vyko partizaninės kovos, kurios pareikalavo daugybės aukų, tačiau kartu skatino dar didesnį norą tapti laisvais. Buvo suvokta, kad tik nepriklausoma valstybė gali užtikrinti savo kultūros plėtojimą ir išsaugojimą. Žmonės norėjo tiesos, nes sovietų skleidžiamas melas peržengė visas ribas. Sovietmečio metu pradėjo burtis ne tik pogrindinės spaudos leidėjai, tačiau ir visi kiti, kuriems buvo svarbi šalies ateitis. Jie diskutuodavo apie besiklostančią valstybės politinę-socialinę ir ekonominę situaciją, aptardavo to laiko kūrėjų darbus ar leidžiamą spaudą. Diskusijomis buvo siekta skatinti žmonių patriotiškumą, skleisti tikrąją, o ne sovietų valdžios propaguojamą, istorinę tiesą.
1953 m., po Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Josifo Stalino mirties, kūrėsi neformalūs sambūriai, įvairūs judėjimai. Situacija šiek tiek švelnėjo, bet žmonėms vis dar grėsė įvairios represijos bei kitos bausmės. Praėjus kiek laiko po diktatoriaus mirties, SSRS vadovo pareigas pradėjo eiti Nikita Chruščiovas, kurio valdymo metai pasižymėjo politiniais-socialiniais, ekonominiais ir kultūriniais pokyčiais, atnešusiais gyventojams laisvesnio ir geresnio gyvenimo viltį. Nuo 1956-ųjų prasidėjo kai kurių ištremtųjų grįžimas iš lagerių ir tremties. Su jais grįžo ir nauja pasipriešinimo dvasia. Atsiradus galimybei truputį laisviau atsikvėpti, žmonės Lietuvoje pradėjo rodyti savo iniciatyvą. Spauda liberalėjo, padaugėjo kultūrinių leidinių, kuriuose buvo keliamos nacionalinės savimonės problemos, atsigręžta į istoriją, lietuvišką literatūrą.
Palaipsniui visuomenėje radosi vis daugiau žmonių, kurie siekė keisti esamą sanklodą ir norėjo gyventi nevaržomi totalitarinės sistemos primestų taisyklių. Taip pradėjo steigtis tokios organizacijos kaip „Atgaja“, „Žemyna“, žygeivių klubas „Ąžuolas“, diskusijų klubai „Diskusijų klubas“, „Sigma“ ir kt. Būtent Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje įsikūręs diskusijų klubas „Sigma“, ko gero, buvo pats žinomiausias diskusijų klubas Lietuvoje, egzistavęs sovietmečiu.
Viskas prasidėjo dar nuo rašytojo Vytauto Girdzijausko ir ekonomisto Alberto Ulio sumanymo tuometinėje Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje kurti vyrų chorą „Elektronika“. Neilgai trukus, kai 1963-ieji metai jau buvo įpusėję, o Nikitos Chruščiovo vadovavimo era ėjo į pabaigą, kažkas iš inžinierių susirinkimo gamykloje metu pasiūlė kurti diskusijų klubą. Taip 1965-aisiais Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje įkurtas diskusijų klubas, pavadintas „Sigmos“ vardu. Klubo prezidentu buvo išrinktas jaunas inžinierius Saulius Butkus, o tarybą sudarė 12 narių. Kiekvienas jų apsiėmė kuruoti tam tikrą sritį ar temą.
Klubo nariai rinkdavosi bent kartą ar du per mėnesį, susirinkimai vykdavo įmonės valgyklos salėje, kuri tam vakarui būdavo paversta kavine. Už simbolinį mokestį dalyviams būdavo išverdama kavos, patiekiama sausainių. Alkoholis diskusijų vakaro metu buvo griežtai draudžiamas, o kitų pageidaujamų užkandžių žmonės atsinešdavę patys. Nors ir buvo tartasi, jog šių renginių metu nebūtų veliamasi į ginčus, tačiau ne kartą būdavo peržengiamos ribos. Diskusijų moderatoriai, žinoma, stengdavosi numalšinti įsiaudrinančius dalyvius, tačiau ne visada tai pavykdavo padaryti.
1964 m. gruodžio 20 d. iš tremties grįžo žinomas disidentas Stasys Stungurys. Neilgai trukus, 1965-ųjų sausį, jis sulaukė savo bendrabylio V. Girdzijausko kvietimo įsidarbinti Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje darbininku. Tuomet gamykloje dirbo apie 2000 darbuotojų, o toje pačioje teritorijoje veikė ir specialius skaičiavimo technikos konstravimo biuras. Jame dirbo inžinierius Stepas Lukoševičius ir Edvardas Gudavičius, vėliau tapęs žinomu istorijos mokslų profesoriumi. Tuo metu E. Gudavičius jau neakivaizdžiai studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, o laisvalaikiu dėstė Lietuvos istorijos kursą besidomintiems šiuo dalyku biuro darbuotojams. S. Lukoševičius organizuodavo turistinę veiklą – istorinių Lietuvos vietovių lankymą. Prie turistinių maršrutų rengimo prisidėjo ir Lietuvos geografas bei gamtininkas Česlovas Kudaba. Jo pasakojimai ekskursijų dalyvius žavėdavo ne tik puikiu išmanymu apie gamtą, tačiau ir patriotiniais motyvais.
Neilgai trukus gamykloje buvo įkurtas ir kraštotyros būrelis, o S. Stunguriui buvo pasiūlyta tapti jo pirmininku, tačiau šis atsisakė. „<...> būčiau metęs šešėlį ant to būrelio veiklos.“ – prisimena disidentas. Dėl šios priežasties formaliai vadovu buvo paskirtas jaunas inžinierius, turėjęs nepriekaištingą biografiją. Būrelis pradėjo leisti sienlaikraštį, kurio redaktoriumi buvo paskirtas S. Stungurys. Sienlaikraštyje būdavo nušviečiami kultūros reikalai, keliami kalbos klausimai.
Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje vyko gan įvairi veikla, tačiau didžiausio dėmesio vis dėlto sulaukė diskusijų klubas „Sigma“. Jame lankėsi ne vienas žinomas rašytojas, kompozitoriai, dailininkai ar šiaip už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kovoję veikėjai. „Sigmos“ rengiamose vakaronėse neretai pasirodydavo ir jau Anapilin iškeliavęs rašytojas Vytautas Petkevičius. Kartą jis, paprašęs žodžio, Sovietų Sąjungos visą sistemą išvadino ne komunizmu, o „idiotizmu“. Šiais ir kitais drąsiais pasisakymais diskusijų klubas tapo plačiai žinomas Vilniaus mieste. Tačiau atėjo diena, kai „Sigmos“ klubo veikla pradėjo domėtis tuometinis KGB papulkininkis Julius Česnavičius. Vieno pokalbio metu jis V. Girdzijauskui pasiūlė, kad šis dėl savo šeimos gerovės ir visuomeninės padėties neužsimirštų ir per daug „neįsijaustų“ su organizuojamomis vakaronėmis „Sigmos“ diskusijų klube.
V. Girdzijauskas suprato, kad geruoju nesibaigs ir pasiūlė klubo prezidentui S. Butkui likviduoti vykdomą veiklą, tačiau jis kategoriškai atsisakė. S. Butkus ne tik kad atsisakė nutraukti diskusijų klubo veiklą, bet ir kruopščiai rengėsi būsimai diskusijai, kuri buvo skirta partizanų pasipriešinimo tematikai. 1968 m. gegužės 23 d. diskusijos tezės buvo grindžiamos neseniai pasirodžiusios Dalios Urnevičiūtės pjesės „Tėvuko žaislai“ motyvais. Be D. Urnevičiūtės diskusijoje dar dalyvavo ir kiti rašytojai – Vytautė Žilinskaitė, Leonidas Jacinevičius bei Algirdas Pocius. Tą vakarą diskusijai skirta kavinė prisirinko sausakimša. Tarp svečių buvo galima išvysti ir žymius disidentus Viktorą Petkų bei Antaną Terlecką. Vakarą moderavo pats S. Butkus.
1944-1953 m. vyko partizaninės kovos, kurios pareikalavo daugybės aukų, tačiau kartu skatino dar didesnį norą tapti laisvais. Buvo suvokta, kad tik nepriklausoma valstybė gali užtikrinti savo kultūros plėtojimą ir išsaugojimą. Žmonės norėjo tiesos, nes sovietų skleidžiamas melas peržengė visas ribas. Sovietmečio metu pradėjo burtis ne tik pogrindinės spaudos leidėjai, tačiau ir visi kiti, kuriems buvo svarbi šalies ateitis. Jie diskutuodavo apie besiklostančią valstybės politinę-socialinę ir ekonominę situaciją, aptardavo to laiko kūrėjų darbus ar leidžiamą spaudą. Diskusijomis buvo siekta skatinti žmonių patriotiškumą, skleisti tikrąją, o ne sovietų valdžios propaguojamą, istorinę tiesą.
1953 m., po Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Josifo Stalino mirties, kūrėsi neformalūs sambūriai, įvairūs judėjimai. Situacija šiek tiek švelnėjo, bet žmonėms vis dar grėsė įvairios represijos bei kitos bausmės. Praėjus kiek laiko po diktatoriaus mirties, SSRS vadovo pareigas pradėjo eiti Nikita Chruščiovas, kurio valdymo metai pasižymėjo politiniais-socialiniais, ekonominiais ir kultūriniais pokyčiais, atnešusiais gyventojams laisvesnio ir geresnio gyvenimo viltį. Nuo 1956-ųjų prasidėjo kai kurių ištremtųjų grįžimas iš lagerių ir tremties. Su jais grįžo ir nauja pasipriešinimo dvasia. Atsiradus galimybei truputį laisviau atsikvėpti, žmonės Lietuvoje pradėjo rodyti savo iniciatyvą. Spauda liberalėjo, padaugėjo kultūrinių leidinių, kuriuose buvo keliamos nacionalinės savimonės problemos, atsigręžta į istoriją, lietuvišką literatūrą.
Palaipsniui visuomenėje radosi vis daugiau žmonių, kurie siekė keisti esamą sanklodą ir norėjo gyventi nevaržomi totalitarinės sistemos primestų taisyklių. Taip pradėjo steigtis tokios organizacijos kaip „Atgaja“, „Žemyna“, žygeivių klubas „Ąžuolas“, diskusijų klubai „Diskusijų klubas“, „Sigma“ ir kt. Būtent Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje įsikūręs diskusijų klubas „Sigma“, ko gero, buvo pats žinomiausias diskusijų klubas Lietuvoje, egzistavęs sovietmečiu.
Viskas prasidėjo dar nuo rašytojo Vytauto Girdzijausko ir ekonomisto Alberto Ulio sumanymo tuometinėje Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje kurti vyrų chorą „Elektronika“. Neilgai trukus, kai 1963-ieji metai jau buvo įpusėję, o Nikitos Chruščiovo vadovavimo era ėjo į pabaigą, kažkas iš inžinierių susirinkimo gamykloje metu pasiūlė kurti diskusijų klubą. Taip 1965-aisiais Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje įkurtas diskusijų klubas, pavadintas „Sigmos“ vardu. Klubo prezidentu buvo išrinktas jaunas inžinierius Saulius Butkus, o tarybą sudarė 12 narių. Kiekvienas jų apsiėmė kuruoti tam tikrą sritį ar temą.
Klubo nariai rinkdavosi bent kartą ar du per mėnesį, susirinkimai vykdavo įmonės valgyklos salėje, kuri tam vakarui būdavo paversta kavine. Už simbolinį mokestį dalyviams būdavo išverdama kavos, patiekiama sausainių. Alkoholis diskusijų vakaro metu buvo griežtai draudžiamas, o kitų pageidaujamų užkandžių žmonės atsinešdavę patys. Nors ir buvo tartasi, jog šių renginių metu nebūtų veliamasi į ginčus, tačiau ne kartą būdavo peržengiamos ribos. Diskusijų moderatoriai, žinoma, stengdavosi numalšinti įsiaudrinančius dalyvius, tačiau ne visada tai pavykdavo padaryti.
1964 m. gruodžio 20 d. iš tremties grįžo žinomas disidentas Stasys Stungurys. Neilgai trukus, 1965-ųjų sausį, jis sulaukė savo bendrabylio V. Girdzijausko kvietimo įsidarbinti Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje darbininku. Tuomet gamykloje dirbo apie 2000 darbuotojų, o toje pačioje teritorijoje veikė ir specialius skaičiavimo technikos konstravimo biuras. Jame dirbo inžinierius Stepas Lukoševičius ir Edvardas Gudavičius, vėliau tapęs žinomu istorijos mokslų profesoriumi. Tuo metu E. Gudavičius jau neakivaizdžiai studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, o laisvalaikiu dėstė Lietuvos istorijos kursą besidomintiems šiuo dalyku biuro darbuotojams. S. Lukoševičius organizuodavo turistinę veiklą – istorinių Lietuvos vietovių lankymą. Prie turistinių maršrutų rengimo prisidėjo ir Lietuvos geografas bei gamtininkas Česlovas Kudaba. Jo pasakojimai ekskursijų dalyvius žavėdavo ne tik puikiu išmanymu apie gamtą, tačiau ir patriotiniais motyvais.
Neilgai trukus gamykloje buvo įkurtas ir kraštotyros būrelis, o S. Stunguriui buvo pasiūlyta tapti jo pirmininku, tačiau šis atsisakė. „<...> būčiau metęs šešėlį ant to būrelio veiklos.“ – prisimena disidentas. Dėl šios priežasties formaliai vadovu buvo paskirtas jaunas inžinierius, turėjęs nepriekaištingą biografiją. Būrelis pradėjo leisti sienlaikraštį, kurio redaktoriumi buvo paskirtas S. Stungurys. Sienlaikraštyje būdavo nušviečiami kultūros reikalai, keliami kalbos klausimai.
Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje vyko gan įvairi veikla, tačiau didžiausio dėmesio vis dėlto sulaukė diskusijų klubas „Sigma“. Jame lankėsi ne vienas žinomas rašytojas, kompozitoriai, dailininkai ar šiaip už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kovoję veikėjai. „Sigmos“ rengiamose vakaronėse neretai pasirodydavo ir jau Anapilin iškeliavęs rašytojas Vytautas Petkevičius. Kartą jis, paprašęs žodžio, Sovietų Sąjungos visą sistemą išvadino ne komunizmu, o „idiotizmu“. Šiais ir kitais drąsiais pasisakymais diskusijų klubas tapo plačiai žinomas Vilniaus mieste. Tačiau atėjo diena, kai „Sigmos“ klubo veikla pradėjo domėtis tuometinis KGB papulkininkis Julius Česnavičius. Vieno pokalbio metu jis V. Girdzijauskui pasiūlė, kad šis dėl savo šeimos gerovės ir visuomeninės padėties neužsimirštų ir per daug „neįsijaustų“ su organizuojamomis vakaronėmis „Sigmos“ diskusijų klube.
V. Girdzijauskas suprato, kad geruoju nesibaigs ir pasiūlė klubo prezidentui S. Butkui likviduoti vykdomą veiklą, tačiau jis kategoriškai atsisakė. S. Butkus ne tik kad atsisakė nutraukti diskusijų klubo veiklą, bet ir kruopščiai rengėsi būsimai diskusijai, kuri buvo skirta partizanų pasipriešinimo tematikai. 1968 m. gegužės 23 d. diskusijos tezės buvo grindžiamos neseniai pasirodžiusios Dalios Urnevičiūtės pjesės „Tėvuko žaislai“ motyvais. Be D. Urnevičiūtės diskusijoje dar dalyvavo ir kiti rašytojai – Vytautė Žilinskaitė, Leonidas Jacinevičius bei Algirdas Pocius. Tą vakarą diskusijai skirta kavinė prisirinko sausakimša. Tarp svečių buvo galima išvysti ir žymius disidentus Viktorą Petkų bei Antaną Terlecką. Vakarą moderavo pats S. Butkus.
Diskusijos metu, kalbant apie partizanus, buvo pradėta naudoti sąvoka „banditai“, vėliau – „miškiniai“, o D. Urnevičiūtės pjesėje buvo pastebėtas neteisingas partizaninės kovos vaizdavimas, šioks toks jos menkinimas. Šnekoms įsisiūbavus, į diskusiją įsitraukė A. Terleckas, kuris apkaltino autorę istorijos klastojimu. Jis pabrėžė, jog į diskusiją atėjo specialiai tik dėl D. Urnevičiūtės, kad jai paaiškintų, kaip buvę iš tikrųjų. A. Terleckas pasakė tiesą, tačiau galbūt ji buvusi per žiauri ir nepridengta jokio diplomatijos skraiste. Po tokio pasisakymo susidarė nejauki atmosfera, kurią bandė sklaidyti V. Petkus. Disidentas iškart suprato, jog vienu kartu pasakyta per daug tiesos ir stengėsi švelninti situaciją – siūlė padiskutuoti apie V. Žilinskaitės poeziją. Taip diskusija tą vakarą ir baigėsi.
Vieną rytą gamyklos partijos sekretorius Jonas Leonavičius išsikvietė S. Stungurį pas save į kabinetą. Netrukus į kabinetą užėjo ir V. Girdzijauskas, po kelių minučių – S. Butkus. Iškart prasidėjo pokalbis apie praėjusio vakaro įvykius „Sigmos“ diskusijų klubo metu. Buvo klausiama, ar dalyvavo A. Terleckas su V. Petkumi. Neliko kitos išeities, kaip tik patvirtinti šių disidentų dalyvavimą. Tuomet iškilo kitas klausimas – kas juos pakvietė? J. Leonavičius negavo tikslaus atsakymo ir dar labiau susinervino. Nors V. Girdzijauskas ir bandė paaiškinti sekretoriui, kad nieko blogo per diskusiją nenutikę, tačiau pats gerai suvokė, kad jo dienos Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje suskaičiuotos ir pasiprašė atostogų, po kurių į darbą jau nebegrįžo. S. Stungurys atleistas nebuvo, tačiau netrukus ir jis pasitraukė iš Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos veiklos. Po to paties susirinkimo sekretoriaus kabinete buvo aiškus ir „Sigmos“ diskusijų klubo likimas. Kitą savaitę po susirinkimo, įmonės partinio komiteto posėdyje buvo svarstoma klubo veikla. Prezidentas S. Butkus detaliai apžvelgė klubo veiklą per pastaruosius metus, gyrė jo ideologinį ir politinį kryptingumą, tačiau čia pat buvo nutarta diskusijų klubo veiklą nutraukti. 1968 m. rugpjūčio pradžioje „Sigmos“ diskusijų klubo veikla buvo galutinai likviduota.
Tiek šis diskusijų klubas, tiek visos kitos organizacijos, kurios mūsų šalyje veikė dar iki nepriklausomybės atgavimo, buvo labai svarbios lietuvių tautiškumui ir patriotiškumui skatinti. Draugijų narių rengiami susirinkimai, vykdomos diskusijos ir kita veikla nuolat budino žmonių tautinę savimonę. Nežinia, ar be įvairių organizacijų pagalbos nebūtų užgesusi eilinio lietuvio viltis kovoti už laisvę ir nepriklausomybę.
Vieną rytą gamyklos partijos sekretorius Jonas Leonavičius išsikvietė S. Stungurį pas save į kabinetą. Netrukus į kabinetą užėjo ir V. Girdzijauskas, po kelių minučių – S. Butkus. Iškart prasidėjo pokalbis apie praėjusio vakaro įvykius „Sigmos“ diskusijų klubo metu. Buvo klausiama, ar dalyvavo A. Terleckas su V. Petkumi. Neliko kitos išeities, kaip tik patvirtinti šių disidentų dalyvavimą. Tuomet iškilo kitas klausimas – kas juos pakvietė? J. Leonavičius negavo tikslaus atsakymo ir dar labiau susinervino. Nors V. Girdzijauskas ir bandė paaiškinti sekretoriui, kad nieko blogo per diskusiją nenutikę, tačiau pats gerai suvokė, kad jo dienos Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje suskaičiuotos ir pasiprašė atostogų, po kurių į darbą jau nebegrįžo. S. Stungurys atleistas nebuvo, tačiau netrukus ir jis pasitraukė iš Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos veiklos. Po to paties susirinkimo sekretoriaus kabinete buvo aiškus ir „Sigmos“ diskusijų klubo likimas. Kitą savaitę po susirinkimo, įmonės partinio komiteto posėdyje buvo svarstoma klubo veikla. Prezidentas S. Butkus detaliai apžvelgė klubo veiklą per pastaruosius metus, gyrė jo ideologinį ir politinį kryptingumą, tačiau čia pat buvo nutarta diskusijų klubo veiklą nutraukti. 1968 m. rugpjūčio pradžioje „Sigmos“ diskusijų klubo veikla buvo galutinai likviduota.
Tiek šis diskusijų klubas, tiek visos kitos organizacijos, kurios mūsų šalyje veikė dar iki nepriklausomybės atgavimo, buvo labai svarbios lietuvių tautiškumui ir patriotiškumui skatinti. Draugijų narių rengiami susirinkimai, vykdomos diskusijos ir kita veikla nuolat budino žmonių tautinę savimonę. Nežinia, ar be įvairių organizacijų pagalbos nebūtų užgesusi eilinio lietuvio viltis kovoti už laisvę ir nepriklausomybę.
Publikuota laikraštyje "Karštas komentaras"
2015 m. 5-19 d., Nr. 12 (256), p. 20.
