Neseniai buvome nuvykę aplankyti kun. Česlovo Kavaliausko kapo Vievyje. Šis žmogus mirė 1997 m. vasario mėn. 20 d. Tai buvo idealistas, kuriam kova dėl mūsų laisvės ir nepriklausomybės bei tautos gerovės buvo pagrindinis gyvenimo tikslas. Č. Kavaliauskas – teologas, Šventojo Rašto vertėjas, poetas, daug nuveikęs vardan mūsų Tėvynės. Plačiau apie šią asmenybę galite paskaityti Viktės Jacytės straipsnyje „Apie žmogų, paaukojusį gyvenimą Tėvynei – kunigą Česlovą Kavaliauską...“.
Apie žmogų, paaukojusį gyvenimą Tėvynei – kunigą Česlovą Kavaliauską...
Kartų kaita yra neišvengiamas gyvenimo dėsnis – vieni išeina, kiti ateina, tad nenuostabu, jog kiekvienais metais netenkame daugybės žmonių. Tarp jų ir idealistų, kuriems kova dėl mūsų laisvės ir nepriklausomybės bei tautos gerovės buvo pagrindinis gyvenimo tikslas. Nuo tos kovos jų nesulaikė nei ligos, nei gyvenimo nepritekliai, nei lagerių ar kalėjimų sienos, nei jokie kiti pavojai. 1997 m. vasario mėn. 20 d. šį pasaulį paliko vienas iš tokių aistringų kovotojų – teologas, Šventojo Rašto vertėjas, poetas kunigas Česlovas Kavaliauskas.
Kun. Č. Kavaliauskas gimė 1923 m. Pasvalio rajone esančiuose Pumpėnuose. Dar būnant vaikui, Česlovo tėvai persikėlė gyventi į Kauną. Ten ir prabėgo jo jaunystė. Mokėsi Kauno „Aušros” berniukų gimnazijoje drauge su poetu Eduardu Mieželaičiu bei dar ne vienu būsimu iškiliu poetu. 1941 m. Č. Kavaliauskas baigė mokyklą ir įstojo į Kauno kunigų seminariją, o 1946 m. (būsimojo) arkivyskupo Teofilio Matulionio buvo slaptai įšventintas į kunigus. Kurį laiką kunigavo Kelmėje, Žasliuose ir kitur, taip pat nevengdavo slapta aukoti Šv. Mišias ir teikti sakramentus miškuose kovojantiems partizanams.
Deja, jaunam vyrui vilkėti kunigo sutanos ilgai neteko. Dėl pasipriešinimo okupaciniam režimui, dar 1950 m. kun. Č. Kavaliauskas buvo areštuotas ir nuteistas 10-čiai metų. Bausmę teko atlikti Norilsko lageryje, kuris pasižymėjo ypatingai griežtu režimu. Nors ir būdamas toli nuo Tėvynės, kunigas nepamiršo savo pašaukimo – neilgai trukus įgijo kalinių autoritetą ir atlikdavo jų kapeliono pareigas. Praėjus keliems mėnesiams po 1953 m. Josifo Stalino mirties, kai kuriuose konclageriuose prasidėjo kalinių maištai, virtę sukilimu. Vienu iš pogrindžio komiteto narių buvo išrinktas ir kun. Č. Kavaliauskas, aktyviai dalyvavęs jo veikloje. Nuolatinės mirties akivaizdoje jis kalinius mokė dvasingumo džiaugsmo, o prasidėjus masinėms egzekucijoms, jų prašomas, sukūrė sukilėlių himną:
Kun. Č. Kavaliauskas gimė 1923 m. Pasvalio rajone esančiuose Pumpėnuose. Dar būnant vaikui, Česlovo tėvai persikėlė gyventi į Kauną. Ten ir prabėgo jo jaunystė. Mokėsi Kauno „Aušros” berniukų gimnazijoje drauge su poetu Eduardu Mieželaičiu bei dar ne vienu būsimu iškiliu poetu. 1941 m. Č. Kavaliauskas baigė mokyklą ir įstojo į Kauno kunigų seminariją, o 1946 m. (būsimojo) arkivyskupo Teofilio Matulionio buvo slaptai įšventintas į kunigus. Kurį laiką kunigavo Kelmėje, Žasliuose ir kitur, taip pat nevengdavo slapta aukoti Šv. Mišias ir teikti sakramentus miškuose kovojantiems partizanams.
Deja, jaunam vyrui vilkėti kunigo sutanos ilgai neteko. Dėl pasipriešinimo okupaciniam režimui, dar 1950 m. kun. Č. Kavaliauskas buvo areštuotas ir nuteistas 10-čiai metų. Bausmę teko atlikti Norilsko lageryje, kuris pasižymėjo ypatingai griežtu režimu. Nors ir būdamas toli nuo Tėvynės, kunigas nepamiršo savo pašaukimo – neilgai trukus įgijo kalinių autoritetą ir atlikdavo jų kapeliono pareigas. Praėjus keliems mėnesiams po 1953 m. Josifo Stalino mirties, kai kuriuose konclageriuose prasidėjo kalinių maištai, virtę sukilimu. Vienu iš pogrindžio komiteto narių buvo išrinktas ir kun. Č. Kavaliauskas, aktyviai dalyvavęs jo veikloje. Nuolatinės mirties akivaizdoje jis kalinius mokė dvasingumo džiaugsmo, o prasidėjus masinėms egzekucijoms, jų prašomas, sukūrė sukilėlių himną:
Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo,
Bunda Vytis, galingas, rūstus!
Mūsų kruviną priesaiką girdi
Šiaurės uolos ir Šiaurės dangus.
Dzūkų girios, Žemaičių arimai
Ir Aukštaičių melsvi ežerai,
Nepakils jūsų sūnūs nurimę,
Tie gražiausi Tėvynės žiedai.
Nesileido saulutė tą dieną
Už aukštųjų Norilsko kalnų,
Vyrai ryžosi durtuvų sieną
Laužt krūtinėmis savo kartu.
Neįpratę per amžius vergauti
Narsūs sūnūs didžios Lietuvos
Ryžos pančius plieninius nutraukti –
Tikri ainiai Ukrainos plačios.
Tėviškėlės laukų pasiilgę,
Merkės lino melsvieji žiedai,
Rausvos rožės krūtinę suvilgė,
Krito narsūs Šiaurės kaliniai.
Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo,
Bunda Vytis, galingas, rūstus,
Mūsų kruviną priesaiką girdi
Šiaurės uolos ir Šiaurės dangus.
Bunda Vytis, galingas, rūstus!
Mūsų kruviną priesaiką girdi
Šiaurės uolos ir Šiaurės dangus.
Dzūkų girios, Žemaičių arimai
Ir Aukštaičių melsvi ežerai,
Nepakils jūsų sūnūs nurimę,
Tie gražiausi Tėvynės žiedai.
Nesileido saulutė tą dieną
Už aukštųjų Norilsko kalnų,
Vyrai ryžosi durtuvų sieną
Laužt krūtinėmis savo kartu.
Neįpratę per amžius vergauti
Narsūs sūnūs didžios Lietuvos
Ryžos pančius plieninius nutraukti –
Tikri ainiai Ukrainos plačios.
Tėviškėlės laukų pasiilgę,
Merkės lino melsvieji žiedai,
Rausvos rožės krūtinę suvilgė,
Krito narsūs Šiaurės kaliniai.
Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo,
Bunda Vytis, galingas, rūstus,
Mūsų kruviną priesaiką girdi
Šiaurės uolos ir Šiaurės dangus.
Norilskas, 1953 m.
Šis galingai nuskambėjęs sukilimas davė pradžią didžiajai sovietinių lagerių pertvarkai. Žiauriai jį numalšinus ir kariuomenei užėmus sukilėlių kontroliuojamus lagerius, Česlovas, kaip ir kiti organizatoriai bei aktyvistai, buvo atrinktas į mirtininkų „tūkstantinę“ sušaudymui. Laimei, kunigui nusišypsojo likimas – po Lavrentijaus Berijos arešto daliai pasmerktųjų nuosprendžio nespėta įgyvendinti.
Nors Česlovas ir išliko gyvas, bet būdavo perkeliamas vis į kitus lagerius, kur tekdavo dirbti kasdien po dvi pamainas be poilsio dienų. Tačiau nepaisant sunkaus bei alinančio darbo, Č. Kavaliauskui tremtyje užteko tvirtos valios, dažniausiai naktimis, nelegaliai studijuoti (su įkalintos profesūros pagalba) aukštąją matematiką, teorinę fiziką, genetiką, anglų bei japonų kalbas. Taip pat, įkalintas Berlago lageryje, leido pogrindinį laikraštį „Toli nuo tėvynės”.
Į Lietuvą kun. Č. Kavaliauskas parvyko po 1956 m. amnestijos. Jis nešė tikėjimą ir mokslo tiesą laisvės išsiilgusiems okupuotos Lietuvos žmonėms, ugdė jų žmogiškumą ir tautinę savigarbą, taurumą bei vidinį orumą. Kunigavo Viduklėje, vėliau Raseiniuose ir kitur (iš viso 16-oje vietovių). Paskutiniais gyvenimo metais, jau sunkiai sirgdamas, ėjo katechetinių kursų Kaišiadoryse vedėjo pareigas.
Nors buvo sekamas sovietinio saugumo, kurį laiką, rizikuodamas vėl būti įkalintas, dalyvavo rengiant bei platinant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką”, rašė daug straipsnių įvairiais aktualiais klausimais, taip pat labai rūpinosi jaunimo sielovada, kūrė eiles. Ne kartą savo gyvenime pabrėždavo ir savo mamos svarbą, laikė ją vieninteliu ir brangiausiu savo turtu. Tai atsispindi ir Česlovo kūryboje:
Nors Česlovas ir išliko gyvas, bet būdavo perkeliamas vis į kitus lagerius, kur tekdavo dirbti kasdien po dvi pamainas be poilsio dienų. Tačiau nepaisant sunkaus bei alinančio darbo, Č. Kavaliauskui tremtyje užteko tvirtos valios, dažniausiai naktimis, nelegaliai studijuoti (su įkalintos profesūros pagalba) aukštąją matematiką, teorinę fiziką, genetiką, anglų bei japonų kalbas. Taip pat, įkalintas Berlago lageryje, leido pogrindinį laikraštį „Toli nuo tėvynės”.
Į Lietuvą kun. Č. Kavaliauskas parvyko po 1956 m. amnestijos. Jis nešė tikėjimą ir mokslo tiesą laisvės išsiilgusiems okupuotos Lietuvos žmonėms, ugdė jų žmogiškumą ir tautinę savigarbą, taurumą bei vidinį orumą. Kunigavo Viduklėje, vėliau Raseiniuose ir kitur (iš viso 16-oje vietovių). Paskutiniais gyvenimo metais, jau sunkiai sirgdamas, ėjo katechetinių kursų Kaišiadoryse vedėjo pareigas.
Nors buvo sekamas sovietinio saugumo, kurį laiką, rizikuodamas vėl būti įkalintas, dalyvavo rengiant bei platinant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką”, rašė daug straipsnių įvairiais aktualiais klausimais, taip pat labai rūpinosi jaunimo sielovada, kūrė eiles. Ne kartą savo gyvenime pabrėždavo ir savo mamos svarbą, laikė ją vieninteliu ir brangiausiu savo turtu. Tai atsispindi ir Česlovo kūryboje:
O motina, o saule rudenio alėjų!
Prieš gelmę tavo mylinčių akių
Be žodžių savo sielvartą išlieju
Ir savo nuodėmes jaučiu.
O motina, jei tavo sūnui,
Kas man dar šventa po rudens šalnų, –
Kaip žiedas nekaltos ramunės
Šventa esi man, mama, tu...
Prieš gelmę tavo mylinčių akių
Be žodžių savo sielvartą išlieju
Ir savo nuodėmes jaučiu.
O motina, jei tavo sūnui,
Kas man dar šventa po rudens šalnų, –
Kaip žiedas nekaltos ramunės
Šventa esi man, mama, tu...
Pumpėnai
Č. Kavaliauskas intensyviai gilinosi į autentiškus Šv. Rašto tekstus, išvertė iš pradžių Naująjį Testamentą, patristikos veikalų, II Vatikano susirinkimo konstitucijas ir dekretus. Siekdamas atlikti gilesnę Šv. Rašto tekstų semantinę analizę ir studijuodamas savarankiškai moderniojo mokslo šaltinius, greta jau žinotųjų 6-7 didžiųjų Europos kalbų, išmoko dar keletą – skaitė net 12-13 kalbų. Būdamas poetiškos sielos, sukūrė įstabios lyrikos eilių, išvertė Senojo Testamento „Giesmių Giesmę”, Edgaro Po, Radjardo Kiplingo ir kt. klasikų kūrybos.
Šis kunigas visą savo gyvenimą buvo neįtikėtinai kuklus savo buities reikmėms, galėjo nusivilkti nuo savęs net ir paskutinę sutaną bei padovanoti ją pirmam sutiktam vargetai. Paskutiniuosius savo gyvenimo dešimtmečius, nepaisydamas sunkios negalios kančių, Č. Kavaliauskas daug dėmesio skyrė svarbiausiųjų Katalikų Bažnyčios dokumentų, Šv. Rašto vertimams, pirmųjų krikščionybės amžių dokumentams, jų interpeliacijai ir Kristaus prisikėlimo autentiškumui pagrįsti, derindamas naujausius teologijos argumentus su archeologijos bei kt. mokslų pasiekimais. Dalis jo ankstesnių rankraščių iš teologijos principų buvo išleista „Trumpo teologijos žodyno” knyga, kurią jis pats vertino tik kaip įžanginį žymiai gilesnio sumanymo eskizą.
Svarbiausieji Česlovo sumanymai, deja, liko daugiausia neužrašyti ir nepublikuoti – tam pritrūko laiko ir jėgų... Mirtis 1997 m. vasario 20 d. nutraukė Česlovo Kavaliausko gyvenimą ir mūsų kraštui tokią svarbią mokslinę bei kūrybinę veiklą. Dabar mums liko tik kuklus kunigo kapelis Vievio bažnyčios šventoriuje bei gražus jo gyvenimo prisiminimas ir kūryba, kuri leis mums neprarasti optimizmo bei žmogiškumo bet kokiomis aplinkybėmis.
Šis kunigas visą savo gyvenimą buvo neįtikėtinai kuklus savo buities reikmėms, galėjo nusivilkti nuo savęs net ir paskutinę sutaną bei padovanoti ją pirmam sutiktam vargetai. Paskutiniuosius savo gyvenimo dešimtmečius, nepaisydamas sunkios negalios kančių, Č. Kavaliauskas daug dėmesio skyrė svarbiausiųjų Katalikų Bažnyčios dokumentų, Šv. Rašto vertimams, pirmųjų krikščionybės amžių dokumentams, jų interpeliacijai ir Kristaus prisikėlimo autentiškumui pagrįsti, derindamas naujausius teologijos argumentus su archeologijos bei kt. mokslų pasiekimais. Dalis jo ankstesnių rankraščių iš teologijos principų buvo išleista „Trumpo teologijos žodyno” knyga, kurią jis pats vertino tik kaip įžanginį žymiai gilesnio sumanymo eskizą.
Svarbiausieji Česlovo sumanymai, deja, liko daugiausia neužrašyti ir nepublikuoti – tam pritrūko laiko ir jėgų... Mirtis 1997 m. vasario 20 d. nutraukė Česlovo Kavaliausko gyvenimą ir mūsų kraštui tokią svarbią mokslinę bei kūrybinę veiklą. Dabar mums liko tik kuklus kunigo kapelis Vievio bažnyčios šventoriuje bei gražus jo gyvenimo prisiminimas ir kūryba, kuri leis mums neprarasti optimizmo bei žmogiškumo bet kokiomis aplinkybėmis.
Publikuota laikraštyje "Karštas komentaras"
2016 m. Nr. 6 (276), p. 14.
2016 m. Nr. 6 (276), p. 14.
