Šiandien minima Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Šią dieną norėtume prisiminti ne tik pačius partizanus, kurie viską paaukojo vardan Tėvynės, tačiau ir jų šeimas. Kadangi partizanavimas pokario laikais buvo laikomas vienu iš didžiausių nusikaltimų, visi šeimų, kuriose buvo įtariama esant partizaną, nariai būdavo tardomi, ištremiami, o neretai ir nužudomi. Šiuo atžvilgiu sovietiniais laikais buvo tokios duotybės – jei kas iš šeimos „kaltas“, vadinasi, turi kentėti visa šeima. Lietuvos miesteliuose bei kaimuose vargu ar rastume šeimą, kurios palietė partizaninis pasipriešinimas. Plačiau apie tai – Viktės Jacytės straipsnyje „Lietuvos partizanų šeimų lemtis“.
Viktė Jacytė
„Lietuvos partizanų šeimų lemtis“
XX-ojo amžiaus Lietuvos istorija paženklinta ne tik moksline ar kultūros pažanga. Šiuo laikotarpiu mūsų valstybė patyrė ir begalę sunkumų, pakreipusių lietuvių tautos istorinių įvykių tėkmę ne pačia lengviausia linkme. Praūžę du pasauliniai karai nuniokojo ne vieną miestą ar mažesnę gyvenvietę, suardė šeimas, vargšais paliko daugybę žmonių ir pareikalavo tūkstančių nekaltų gyvybių.
1944 m. įvykusi antroji sovietinė Lietuvos okupacija, neadekvati valdžios ir kariuomenės reakcija į valstybingumo praradimą, suėmimai, masinių deportacijų banga ir žudynės buvo tarsi šokas, kuriam praėjus aktyviosios visuomenės dalies pasipriešinimas tapo neišvengiamu reiškiniu. Vis labiau bundant lietuvių tautinei savimonei ir augant priešiškumui okupantams, pradėjo formuotis ir rezistencinis pasipriešinimo judėjimas.
Ginkluoto Lietuvos partizanų pasipriešinimo strateginis tikslas buvo atkurti mūsų valstybės nepriklausomybę. Rezistentai siekė pašalinti SSRS primestą Lietuvai administraciją, paralyžuoti jos veiklą, sukliudyti mobilizacijai į sovietų kariuomenę, stabdyti ūkininkų išbuožinimą, masinius areštus, trėmimus, rusakalbių kolonistų kurdinimą ir kitą okupantų vykdomą veiklą.
Pasipriešinimo sovietų okupacijai veiksmai prasidėjo nuo pirmųjų Raudonosios armijos žingsnių Lietuvoje 1944 m. vasarą ir tęsėsi iki pat 1953 m. pavasario, kai buvo sunaikinti paskutiniai partizanų sričių ir apygardų štabai, taip pat buvo suimtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas. Tuomet miškuose, kalnuose ir kitose sunkiai prieinamose vietose nuo sovietinių struktūrų slapstėsi daugybė jaunuolių, siekusių laisvos ir nepriklausomos Lietuvos. Tai buvo daugiausiai civiliai žmonės, kurie, jei juos rasdavo, už savo tuometinę „antivalstybinę“ veiklą buvo areštuojami, tremiami ar net nužudomi. Šį baisų likimą teko išgyventi ne tik patiems partizanams, bet ir jų šeimos nariams ar kitiems artimiesiems.
Lietuvos miesteliuose bei kaimuose vargu ar rastume šeimą, kurios nebūtų palietęs partizaninis pasipriešinimas. Pokario tema šeimose buvo skaudi, kiekviena jų turi savo istoriją. Ne paslaptis, jog ištisos šeimos būdavo naikintos ir išdraskytos. Dažnai tekdavo aukotis dėl artimųjų – partizanauti išėjusių vaikų nieku gyvu neišduodavo tėvai, o suaugusieji dėl savo atžalų saugumo kartais juos palikdavo auginti giminaičiams ar net ir nepažįstamiesiems. Kadangi partizanavimas pokario laikais buvo laikomas vienu iš didžiausių nusikaltimų, visi šeimų, kuriose buvo įtariama esant partizaną, nariai būdavo tardomi, ištremiami, o neretai ir nužudomi. Šiuo atžvilgiu sovietiniais laikais buvo tokios duotybės – jei kas iš šeimos „kaltas“, vadinasi, turi kentėti visa šeima.
Viena Lietuvos okupacijos laikotarpio liudininkė Rūta Vainorienė prisiminė, jog jos tėvai buvę stambūs ūkininkai. 1945 m. jų šeimą išbuožino, tėtį trejiems metams įkalino, o mama, bijodama tremties, slapstėsi pas kaimo žmones. Vyresnysis Rūtos brolis Steponas po šių įvykių pasitraukė į mišką. Tuomet namuose prasidėjo dar didesnės negandos. Broliui išėjus į mišką, saugumas tardė likusias namie dvi vyresnes Rūtos seseris – tardymai buvę žiaurūs, merginas baisiai sumušė. Po šio tardymo Rūta namie liko tik su viena seserimi, nes antroji 1947 m. pasitraukė pas brolį į mišką. Taip namie be suaugusiųjų priežiūros liko dvi 12-13 metų mergaitės. Tolimesnis šeimos likimas susiklostė dar skaudžiau – abu tėvai buvo ištremti į Sibirą, o vyresniuosius brolį bei seserį sušaudė miške.
Kita tų laikų liudininkė – miške žuvusio partizano Zigmo Vaitekūno sesuo. Ji atsiminė, kad su broliu augo 7 vaikų šeimoje, tėvai taip pat buvo ūkininkai. Brolis Zigmas priklausė slaptai organizacijai, kuri remdavo partizanus, o sulaukęs devyniolikos metų pats prisijungė prie partizaninio pasipriešinimo. Deja, jaunas vyras miške neišgyveno nė vienerių metų. Z. Vaitiekūno sesuo prisimena, kad, kai sužinojo apie brolio žūtį, jai tebuvo keturiolika metų: „Visi sustingome iš skausmo, bet net išsiverkti padoriai negalėjome – bijojome stribų, todėl verkdavome pasislėpę.“ Ši šeimos tragedija gerai atskleidžia pokario nuotaikas, kuomet kiekvienas partizanų artimųjų žingsnis buvo stebimas sovietinio saugumo, tad žmonės visais įmanomais būdais stengėsi neišsiduoti, kad jų gretose yra ar buvo partizanų.
2011 m. mirė buvęs partizanas Viktoras Šniuolis. Nors pats Viktoras pasaulį paliko jau nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau beveik visa jo šeima žuvo partizaninėje kovoje. Penkiasdešimtmetis V. Šniuolio tėvas, rėmęs partizanus maistu, buvo nušautas, kai skubėjo į mišką įspėti kovotojus apie išdavystę bei artėjančius stribus. Netrukus, vienų kautynių metu, žuvo ir brolis Vytautas, o vėliau – sesuo Birutė, partizanų ryšininkė, vėliau pati prisijungusi prie partizanų gretų, bet, nepraėjus nei metams, ji buvo susprogdinta bunkeryje. Taigi, pasibaigus 1944-1953 m. ginkluotajai kovai, šeimoje iš trijų vaikų liko tik Viktoras, kuris 1953 m. buvo susektas ir ištremtas, bei jo mama, mirusi iškart po sūnaus tremties.
Dar viena šeimos tragedija – Zdanevičių gyvenimo istorija. Marijonos ir Adomo šeimoje augo 7 vaikai. Dar iki sovietinės okupacijos moteris tapo našle, taigi šeimai buvo dar sunkiau – Marijonai vienai reikėjo auginti visą septintuką. Žemės pragyvenimui neužteko, tad šiek tiek paūgėję vaikai išsiskirstė dirbti pas ūkininkus. Šeima šiaip ne taip pragyveno nacių okupaciją, tačiau sovietų grįžimas į Lietuvą negrįžtamai sulaužė jų gyvenimus.
Viena Lietuvos okupacijos laikotarpio liudininkė Rūta Vainorienė prisiminė, jog jos tėvai buvę stambūs ūkininkai. 1945 m. jų šeimą išbuožino, tėtį trejiems metams įkalino, o mama, bijodama tremties, slapstėsi pas kaimo žmones. Vyresnysis Rūtos brolis Steponas po šių įvykių pasitraukė į mišką. Tuomet namuose prasidėjo dar didesnės negandos. Broliui išėjus į mišką, saugumas tardė likusias namie dvi vyresnes Rūtos seseris – tardymai buvę žiaurūs, merginas baisiai sumušė. Po šio tardymo Rūta namie liko tik su viena seserimi, nes antroji 1947 m. pasitraukė pas brolį į mišką. Taip namie be suaugusiųjų priežiūros liko dvi 12-13 metų mergaitės. Tolimesnis šeimos likimas susiklostė dar skaudžiau – abu tėvai buvo ištremti į Sibirą, o vyresniuosius brolį bei seserį sušaudė miške.
Kita tų laikų liudininkė – miške žuvusio partizano Zigmo Vaitekūno sesuo. Ji atsiminė, kad su broliu augo 7 vaikų šeimoje, tėvai taip pat buvo ūkininkai. Brolis Zigmas priklausė slaptai organizacijai, kuri remdavo partizanus, o sulaukęs devyniolikos metų pats prisijungė prie partizaninio pasipriešinimo. Deja, jaunas vyras miške neišgyveno nė vienerių metų. Z. Vaitiekūno sesuo prisimena, kad, kai sužinojo apie brolio žūtį, jai tebuvo keturiolika metų: „Visi sustingome iš skausmo, bet net išsiverkti padoriai negalėjome – bijojome stribų, todėl verkdavome pasislėpę.“ Ši šeimos tragedija gerai atskleidžia pokario nuotaikas, kuomet kiekvienas partizanų artimųjų žingsnis buvo stebimas sovietinio saugumo, tad žmonės visais įmanomais būdais stengėsi neišsiduoti, kad jų gretose yra ar buvo partizanų.
2011 m. mirė buvęs partizanas Viktoras Šniuolis. Nors pats Viktoras pasaulį paliko jau nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau beveik visa jo šeima žuvo partizaninėje kovoje. Penkiasdešimtmetis V. Šniuolio tėvas, rėmęs partizanus maistu, buvo nušautas, kai skubėjo į mišką įspėti kovotojus apie išdavystę bei artėjančius stribus. Netrukus, vienų kautynių metu, žuvo ir brolis Vytautas, o vėliau – sesuo Birutė, partizanų ryšininkė, vėliau pati prisijungusi prie partizanų gretų, bet, nepraėjus nei metams, ji buvo susprogdinta bunkeryje. Taigi, pasibaigus 1944-1953 m. ginkluotajai kovai, šeimoje iš trijų vaikų liko tik Viktoras, kuris 1953 m. buvo susektas ir ištremtas, bei jo mama, mirusi iškart po sūnaus tremties.
Dar viena šeimos tragedija – Zdanevičių gyvenimo istorija. Marijonos ir Adomo šeimoje augo 7 vaikai. Dar iki sovietinės okupacijos moteris tapo našle, taigi šeimai buvo dar sunkiau – Marijonai vienai reikėjo auginti visą septintuką. Žemės pragyvenimui neužteko, tad šiek tiek paūgėję vaikai išsiskirstė dirbti pas ūkininkus. Šeima šiaip ne taip pragyveno nacių okupaciją, tačiau sovietų grįžimas į Lietuvą negrįžtamai sulaužė jų gyvenimus.
1944 m. rudenį į mišką išėjo trys Marijonos sūnūs. 1945 m. balandžio 12 d. broliai stojo į lemiamą kovą. Pamatę, kad jų laukia arba mirtis, arba sulaikymas, broliai iš gyvenimo nutarė pasitraukti ne nuo NKVD rankų, o savo noru – du broliai nusišovė, o vienas susisprogdino. Jų kūnus, užkabintus už kojų, tris kilometrus žeme traukė stribų arkliai, o galiausiai brolių lavonai buvo sumesti į duobę su vandeniu. Vietos gyventojų buvo klausiama, ar niekas nepažįsta šių „banditų“, tačiau niekas neišdavė nė vieno iš kovotojų. Prie negyvų brolių tuomet stovėjo ir jų motina Marijona, kuri, žvelgdama į subjaurotus vaikų lavonus, taip pat neišsidavė. Kitos išeities moteriai nebuvo likę, nes tuomet užtrauktų tokį patį likimą savo likusiems vaikams.
Emilijos Vaičėnaitės šeima irgi neišvengė 1944-1953 metų kovos prieš sovietinį režimą. Prasidėjus antrajai rusų okupacijai, kaimo vyrai, o su jais ir du Emilijos broliai, išėjo į partizanus. Likusios kaime seserys tapo jų ryšininkėmis, nunešdavo maisto bei vaistų ir sekė kariuomenės, stribų judėjimą. Sužinoję, jog Vaičėnų šeimoje yra partizanų, 1945 metų sausio mėnesį į Emilijos ir jos mamos namus atvažiavo stribų būrys. Jie atėmė viską, kas buvo vertingo namuose, o moteris areštavo. Stribai jas dvi savaites tardė, reikalavo išduoti sūnus ir brolius, žiauriai kankino.
E. Vaičėnaitė prisiminė, jog jos motina po tų tardymų visam gyvenimui liko invalidė, o jei ne partizanai, lietuvių tautos būtų laukęs dar baisesnis likimas: „Nukankinę visai nekaltą žmogų, Obelių kagėbistai ant tų kruvinų šiaudų numetė mane. <...> Ir jei ne partizanai, Lietuvą jie būtų sunaikinę, palikę plynę ir bedievių ordas.“ Po tardymų stribai moteris paleido, tačiau neužilgo jos išgirdo baisią naujieną – buvo nužudyti abu Emilijos broliai. Lyg to būtų maža, po kelių dienų stribai padegė ir jų namus...
Ir tai tik kelios su partizaniniu pasipriešinimu susijusių šeimų istorijos. Jos gan panašios, tačiau tuo pačiu metu ir labai skirtingos. Per visą partizaninio karo laiką, Lietuvoje žuvo apie 20 100 partizanų (apie pusę jų – 16-21 metų amžiaus), tad kiekvienos šeimos išgyvento skausmo žodžiais nupasakoti neįmanoma. Nors ir praėjo jau nemažai laiko, tačiau iki mūsų dienų tiek likę gyvi partizanai, tiek jų artimieji negali pamiršti baisiojo pokario laikotarpio. Dar ir dabar jų giminaičiai negali be ašarų akyse kalbėti apie tuos baisius 1944-1953 metus, kuomet daugelio žmonių gyvenimai buvo nepataisomai sugriauti. Atrodo, jog partizaninis karas – jau Lietuvos istorija, kurią mename tik iš pasakojimų ar knygų, tačiau realybė visai kitokia – šie įvykiai galutinai nesusigulėję istorijoje, tad retkarčiais iškyla naujų faktų, o partizanų artimiesiems vis tenka mintimis sugrįžti į praeitį.
Emilijos Vaičėnaitės šeima irgi neišvengė 1944-1953 metų kovos prieš sovietinį režimą. Prasidėjus antrajai rusų okupacijai, kaimo vyrai, o su jais ir du Emilijos broliai, išėjo į partizanus. Likusios kaime seserys tapo jų ryšininkėmis, nunešdavo maisto bei vaistų ir sekė kariuomenės, stribų judėjimą. Sužinoję, jog Vaičėnų šeimoje yra partizanų, 1945 metų sausio mėnesį į Emilijos ir jos mamos namus atvažiavo stribų būrys. Jie atėmė viską, kas buvo vertingo namuose, o moteris areštavo. Stribai jas dvi savaites tardė, reikalavo išduoti sūnus ir brolius, žiauriai kankino.
E. Vaičėnaitė prisiminė, jog jos motina po tų tardymų visam gyvenimui liko invalidė, o jei ne partizanai, lietuvių tautos būtų laukęs dar baisesnis likimas: „Nukankinę visai nekaltą žmogų, Obelių kagėbistai ant tų kruvinų šiaudų numetė mane. <...> Ir jei ne partizanai, Lietuvą jie būtų sunaikinę, palikę plynę ir bedievių ordas.“ Po tardymų stribai moteris paleido, tačiau neužilgo jos išgirdo baisią naujieną – buvo nužudyti abu Emilijos broliai. Lyg to būtų maža, po kelių dienų stribai padegė ir jų namus...
Ir tai tik kelios su partizaniniu pasipriešinimu susijusių šeimų istorijos. Jos gan panašios, tačiau tuo pačiu metu ir labai skirtingos. Per visą partizaninio karo laiką, Lietuvoje žuvo apie 20 100 partizanų (apie pusę jų – 16-21 metų amžiaus), tad kiekvienos šeimos išgyvento skausmo žodžiais nupasakoti neįmanoma. Nors ir praėjo jau nemažai laiko, tačiau iki mūsų dienų tiek likę gyvi partizanai, tiek jų artimieji negali pamiršti baisiojo pokario laikotarpio. Dar ir dabar jų giminaičiai negali be ašarų akyse kalbėti apie tuos baisius 1944-1953 metus, kuomet daugelio žmonių gyvenimai buvo nepataisomai sugriauti. Atrodo, jog partizaninis karas – jau Lietuvos istorija, kurią mename tik iš pasakojimų ar knygų, tačiau realybė visai kitokia – šie įvykiai galutinai nesusigulėję istorijoje, tad retkarčiais iškyla naujų faktų, o partizanų artimiesiems vis tenka mintimis sugrįžti į praeitį.
